Taigi nusprendžiau
pasveikinti ir Jus su Liepos 6-ąja diena, kuri minima ne tik kaip Mindaugo ir
Mortos karūnavimo diena, bet kaip ir Lietuvos valstybės gyvavimo pradžia.
Pridedu seną gerą mintį, kuri kažkada buvo taip giliai įsirėžusi į sąmonę ir
per tiek metų pasimiršusi, šiandien ja dalijuosi su Jumis iš naujo.
Gerai. Išgirdau, pamačiau
ir labai patiko. Štai pirmoji mintis apie jau kadais Lietuvoje skambančią Donato Motvydo (Donny Montell) dainą „Viskas
bus gerai“, kuri patiko ne tik čionykščiams klausytojams, bet „užkabino“
ir užsieniečius, kurie vis niekaip nesupranta, kodėl daina neturi angliškos
versijos arba bent jau angliškų subtitrų. Aišku, šie žmonės ne šiaip sau „pasiYoutubino“,
o dėl Eurovizijos aktyvumo atrado naują atlikėją Baltijos regione.
Tiesą sakant, man jo
albumas #BLCK atrodo išties gerai. Netgi labai gerai, nes siekta kokybės visame
kame – tiek muzikoje, tiek nuostabiai stilingame, kiek erotiškame albumo
apipavidalinime. Nesiklausiau dar viso albumo, tik tas legaliai į YouTub‘ą
įmestas dainas, tai galiu pasakyti, kad labai jau švediška, kas, savaime
suprantama, nėra blogai. Albumas atrodo gana eklektiškas, nes jame ir angliškų
dainų, ir lietuviškų, tačiau kūriniai modernūs, pritaikyti populiariosios
muzikos gerbėjams ir pagaliau turime visai rimtą atsvarą vakarietiškajai pop
muzikai.
Kokybė skamba ir dainoje „Viskas
bus gerai“. Visų pirma melodingumas, nes paskutiniu metu kažkaip lietuvių kalba
„iššoka“ ir prasilenkia su tomis vizijomis, kurias nori sukurti kai kurie
lietuvių atlikėjai, bet šioji daina išties netikėta dermė. Gražių šiuolaikiškų
baladžių mes retai turime, turiu galvoje be tų folklorinių ir regioninių
prieskonių turinčių kūrinių, kad ir tas pats „Gintarai“, o štai paprastos
baladės tiesiog apie meilę retai nuskyla. Kai A. Valinskas legalizavo kone
daugelį šiuolaikinio pop muzikos vertalų, tai daug kas net nebeskiria kur yra
mūsų dainos ir kur adaptacija.
Žodžiu, viskas bus gerai,
sako daina, ir ji mane šiandien verčia tikėti, kad viskas ir bus gerai. Daina
melodinga, graži, jautri, romantiška ir tiesiog negaliu nepasidžiaugti, kad
viskas bus gerai.
Keistų filmų pasitaiko ne
taip ir retai. Dažniausiai tokie filmai išties būna labai geri, o štai
trečiasis mano akimis matytas Jeff Nichols filmas „Speciali vidurnakčio laida“ (angl. Midnight Special) (2016) vėlgi kažkaip keistai susižiūrėjo. Nesu
tikras, ar tai man priimtinas režisierius, nes po jo filmų lieku kažkoks
sujauktas, turįs nepagrįstų pretenzijų ir išvis toks retas nepasitenkinimo
jausmas. Jo niūri apokaliptinė drama „Slėptuvė“ atrodė panaši į šį filmą, netgi
pagrindinis aktorius vėl dirbo prie pagrindinio šturvalo, tad drąsiai galiu
pasakyti, kad tikriausiai „Mudas“ man jo priimtiniausias filmas.
„Speciali vidurnakčio
laida“ – Dieve, koks nevykęs pavadinimo vertimas, – pasakoja apie mažą
berniuką, kuris yra pusiau žmogus, pusiau ateivis. Pasaulio bendruomenė tapo
kažin kokiais sektantais, pradėję garbinti nesuvokiamus dalykus, tačiau
berniukas pagrobiamas ir visos organizacijos bei karinės pajėgos nori
susigrąžinti berniuką tyrimams. Žodžiu, daug kas neapibrėžta, fone mirguliuoja
tik nujaučiami apokalipsę primenantys kontekstai ir atrodo ne kaip šių dienų
žmonija, bet kažkokia paralelinė, gerokai kitokia, tačiau kaip visada išlieka
tas pats stuburas: meilė, atsidavimas, motinos pasirinkimas ir t. t. Ta nežinomybė
ir režisieriaus maniera nieko tiksliai neįvardyti, bet piešti kitonišką pasaulį
jį iš esmės išskiria iš kitų režisierių, tačiau, bent mane tokia pasakojimo
maniera truputį erzina ir kažkaip greitai užsinorėjau, kad filmas pasibaigtų.
Iš esmės filmas nėra
prastas, režisūra savita, yra Kirsten Dunst ir Michael Shannon bei Joel
Edgerton – gerai žinomi Holivudo aktoriai, į kuriuos visada malonu žiūrėti.
Gaila, kad visgi režisierius, kad ir koks jis savitas beatrodytų, man
asmeniškai sunkiai priimtinas, bet įtariu, kad fantastikos mėgėjams filmas gali
netgi labai patikti, juolab, kad viską stengiamasi pateikti veiksmo trilerio
rėmuose su trupučio „Dirbtinio intelekto“ prieskoniais.