Kai nebelieka laiko nei
gerai knygai, nei geram filmui tarp darbų ir jų pasiruošimų, kartais tereikia
penkių ar dešimties minučių pailsėti prie vinilinio plokštelių grotuvo. Puiki terapija!
Ištiesi pavargusias kojas, įvairiausių problemų nukamuotą galvą padedi ant
fotelio atlošo ir klausaisi tų garsų, bliuzo, poezijos, ritmo, roko garsų,
tekstų, kurie trumpam pagrobia tave su visu foteliu ir įtraukia į patefoną.
Niekur taip gerai
nepailsiu kaip namuose. Šįkart popietė prie naujojo savo grotuvo, tyrinėjant
Lanos Del Rey vinilinę plokštelę „Ultraviolence“. Tiesiog neįtikėtina, kaip
muzikos formatas gali pakeisti santykį su atlikėja ir jos įdainuotais
kūriniais. Visgi vinilas yra vinilas, piratinė daina yra piratinė daina, o
Youtubas yra Youtubas.
Kaip ir kasmet... Jurgos
Ivanauskaitės gimtadienis kažkoks ne gimtadienis, nes gimtadienio aš jos
neprisimenu. Prisimenu mirties dieną. Prisimenu itin šaltą ir ledinį vasarį. Tiesiog
garas iš burnos veržėsi, kvepėjo eglių skujomis, o nosies gyvaplaukius traukė
šerkšnas. Laidojo ją. Jurgą.
Praėjo devyneri metai,
kai Jurga Ivanauskaitė sustingo ir amžinai mūsų sąmonėje liko tokia, kokia buvo
paskutiniaisiais savo gyvenimo metais. Viršvalandžiuose. Mano atmintyje,
praeities lede: praėjo devyneri metai, o ji nė kiek nepaseno, tik mano santykis
pasikeitė. Nebeatsiverčiu kaip anksčiau pasiskaityti jos knygų ir eilėraščių.
Bet kaskart galvoju, kokią žymę ji paliko mano savivokoje ir net sunku
patikėti... Dabar, aišku, net juokinga, šiek tiek neigiu tą didžiulę įtaką. Matyt,
laikas bus nuplovęs kažką iš manęs, bet taip, tai tiesa. Jurga buvo, Jurga
veikė ir tebeveikia kaip asmenybė. Tarsi programa. Tarsi savaime suprantama
lapkričio 14-oji. Gimtadienis, kuris kartu žymi ir jos netektį, nesgi kas
skaičiuoja gimtadienius žmogui po mirties? Lyg šventė ir ne šventė. Keista būsena.
Pakalnutė, pražydusi vienai dienai, tarp pirmųjų sniegų.
Niekada nebuvau itin
didelis „Da Vinčio kodo“ gerbėjas. Po to, kai nusivyliau knyga, iš esmės
nusivyliau ir kino filmu, tačiau gyvenime viskam galima suteikti antrą šansą ir
šįkart pačios naujausios D. Brown knygos ekranizacija „Inferno“ (angl. Inferno)
(2016), kuri, tiesą sakant, nieko neturėjo nustebinti, turėjo tą antrąjį šansą.
Jeigu iš tikrųjų – į kino salę ištempė draugai ir aš jau nebeturėjau balso
filmo pasirinkime, tačiau, vedamas pačių niūriausių prognozių, filmą sužiūrėjau
gana įtraukiančiai, nepaisant to, kad už nugaros jaunimas kino salėję atsidaręs
alaus skardines užparpė kaip ruoniai.
Filmas absoliučiai
vidutiniškas. Prabangus, sukaltas veiksmo trilerio bruožais, atmiežta
intelektualiais rebusais, kurie dažnai praslysta paprastam, ne itin meno
istorija besidominčiam žiūrovui, todėl kur kas stipresnė filmo pusė, priešingai
nei romane, atrodo ne intelektualioji rebuso pusė, bet būtent pasaulinio
terorizmo trileris. Ar pasaulis nugarmės į apokalipsę, kai pasklis viską
naikinantis virusas? Akivaizdu, kad filmas sukurtas absoliučiai pramogą
mėgstančioms masėms ir tame žanre, galima sakyti, jis neblogas, tačiau
nuobodokas ir pernelyg nuspėjamas. Manau, kad pats rašytojas D. Brown
išsikvėpė, nes istorijos konstrukto principas labai panašus, todėl
nebenustebina, kaip nebenustebina kiti serialų sezonai, nes žiūrovas kuo
puikiausiai žino žaidimo taisykles.
Nepaisant jau žinomų
taisyklių, klišių ir praktiškai D. Brown nieko naujo nebegali pasiūlyti, filmas
susižiūri su vidutinišku parako užtaisu: ir smagu, ir vietomis to veiksmo
nemažai, bet iš kitos pusės atrodo šiek tiek abejotinų derinių. Kaip antai vos
leisgyvis ir narkotikais apsvaigintas daktaras greitai be kraujo žymelės ima
aiškintis naują paslaptį, kad išgelbėtų pasaulį. Šiek tiek primena „Pinkį ir Makaulę“.
Pasakysiu taip: jeigu tikitės intelektualių rebusų ir daug meno bei kultūros
žinių, pamirškite, filmui svarbiausia veiksmas ir tai, kaip tikėjausi, tikrai
nėra pats prasčiausias pasirinkimas.
