Filmas: "Paskutinė šeima" / "Ostatnia Rodzina"

Sveiki,

Kaip „Kino pavasaris“ be lenkų kino? Štai viena originalesnių juostų „Paskutinė šeima“ (lenk. Ostatnia Rodzina) (2016) susižėrė užsienyje nemažai pagyrų už savo unikalų gebėjimą perteikti šeimos portretą slenkančio laiko amplitudėje. Tiesą sakant, šiame filme yra viskas, ką mėgsta Rytų Europos filmas: mažas skurdžias erdves, sovietinės kultūros paveldą ir sudėtingus dialogus, kuriuose išaiškėja visos civilizacijos gyvenimo dėsniai...

Mažo biudžeto filmui tikriausiai nieko kito nebelieka, tik kuo įdomiau pateikti ir įtikinti žiūrovą formos ir žodžio turiniu. Kiek sudėtingiau būna su biografinėmis juostomis, nes jie reikalauja plataus mosto, masinių scenų, daug darbo, tačiau „Paskutinė šeima“, regis, šituo nesiskundžia, viskas nufilmuota keliuose butuose, koridoriuose ir, žinoma, kapinėse. Biografinė juosta pasakoja apie lenkų tapytoją Beksinskį ir jo kasdienybę, besiritančią nuo aštunto dešimtmečio per pastaruosius 20-30 metų: atsidavusi ir jautri katalikė žmonas, šlykštaus ir ūmaus psichojančio būdo sūnus, kuris vis planuoja nusižudyti, mirštančios dvi senutės ir jis, Beksinskis, kone romaus meniško dzenbudistiško būdo, vis nepaliauja į gyvenimą žiūrėti ironiškai. 

„Paskutinę šeimą“ sunku priimti kaip biografinę juostą, vis atrodo, kad tai negalėjo būti gyvenimas, o šeima atrodo tokia beviltiškai nesuderinama ir kontrastinga, kad kartais atrodo, jog tai kažkokia socialistinė „Adamsų šeimynėlė“. Filmą puošia ir laikmečiui atskleisti padeda epochos detalės, ankštas butas, „virtuvės kultūra“ ir visur tvyrantis pilkumas. Pamažu bėga dešimtmečiai, personažai sensta ir pamažu išmiršta pagal makabrišką „Adamsų šeimynėlės“ principą: mirė tai mirė. Išgauti sodrūs laikmečio efektai, kone dokumentinio braižo intarpai pasakoja ne tiek apie tapytojo asmenybę ir jo siurrealistinius darbus, kiek brėžia jo šeimos liniją, kuriai suteikia gyvenimo ir mirties filosofinį potėpį. Tokiam kinui reikia susikaupimo, pajautos ir, žinoma, nusiteikimo. Manau, daugeliui gurmanui jis tikrai turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.7

Nuoroda į „Kino pavasarį“:ČIA 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šokėja" / "La Danseuse"

Sveiki,

Yra „Kino pavasaryje“ tokių filmų, apie kuriuos nežinai nė ką galvoti, o prieš einant net nesitiki, nes paprasčiausiai nežinai ko tikėtis... Panašiai su prancūzų filmų „Šokėja“ (angl. La Danseuse) (2016), kuris pasakoja apie XIX amžiaus pabaigoje šokio sampratą pakeitusią artistę Lioje Fiuler. Vis galvoju, kaip gerai, kad tas „Kino pavasaris“ yra, nes jame galima labai apsišviesti. Prisipažinsiu, kad praktiškai mažai ką teišmaniau apie šokio meno istoriją ir menkai ką jame gaudausi, tačiau šis filmas atliko tikrą edukacinį žygdarbį – supažindino su šiuolaikinio modernaus šokio ištakomis.

Nors filme pasakojama apie L. Fuiler, joje yra ir dar vienas ypatingos šokėjas Izolda Dunkan portretas, tačiau filmas ne apie ją... Žinau, daug kas šiam filmui turėjo nemenkų pretenzijų ir joje įžvelgė perdėto manieringumo, holivudinio patoso, perspausto pagražinimo ir net istorija šiek tiek dėliojama senamadiškai. Taip, sutinku, kad visa filmo pateiktis kaip ir, pvz., „Danų mergina“ ar kitos biografinės istorijos turi kažkuo panašią istorijos pasakojimo manierą, bet kažkaip man patiko. Patiko ir žiūrovams, kurie paprastai greitai susipakuoja rankinukus ir skuba iš salės lauk, šįkart sėdėjo filmui pasibaigus tylūs ir ramūs, kažko velnioniškai susimąstė... Gal ne tiek susimąstę, kiek pasidavę emocijos, kurias iššaukė filmas. Daug juslinių scenų, ekspresyvus juslėmis grįstas pasakojimas atrodo itin kruopščiai intymus, stengimąsi proporcingai išlaikyti asmenybės pasakojimo proporciją ir šokio meno elegancijos sunkumus, kas režisieriui, sakyčiau, labai sekėsi.

Neslėpsiu, kad ir senos kino gudrybės, bet filmui pavyko ir mane paveikti, nebesinorėjo ir man greitai išlėkti iš salės, kažkaip klasikinė muzika, pragariškos ir skausmingos vaizduojamos pastangos paveikia daugelį žiūrovų, o estetiniai dvelksmai sukuria kažin kokį magišką artumo dvelksmą. Norėčiau įvertinti filmą prasčiau, tačiau negaliu, jis vis dar mano galvoje ir, manau, kad netgi remiantis jau lyg ir iš pirmo žvilgsnio atgyvenusia kino mokykla, visgi filmas stiprus šiais aspektais: vaidyba, scenografija, jausmingumu, biografiniu turtingumu. Gera medžiaga nenuėjo veltui.

P. S. Tikriausiai nemaža dalis žiūrovų šį filmą rinkosi dėl to, kad jame antraplanį vaidmenį sukūrė Vanesos Paradis ir Johnny Depp dukra.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 6.4

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kita vilties pusė" / "Toivon tuolla puolen"

Sveiki, 

Neseniai per Europą persiritusi pabėgėlių krizė neaplenkė ir šios temos – kinas labai greitai atliepia nūdienos aktualijas ir tą suskubo padaryti pripažintas suomių režisierius Aki Kaurismaki savo filme „Kita vilties pusė“ (suom. Toivon Tuolla Puolen) (2017), kuris neseniai dar ir pelnė „Sidabrinį lokį“ Berlyno kino festivalyje. Po filmo peržiūros norėjau staugti: už ką?!! Tai ne pirmas filmas, kurį žiūriu iš šio režisieriaus repertuaro ir galiu drąsiai teigti, jog tai ne mano režisierius ir nebesvarbu, kokios temos jis besigriebtų, tačiau, kaip supratau sėdėdamas salėje, žiūrovams jis patiko.

Žinoma, subtilus humoras pakankamai perkandamas bet kuriam lietuviui, šiaurietiškas kone negyvas ir dėl to kiek žavus filmas dėl savo rimto, kone robotus primenančių personažų. Tiesą sakant, kai kas filme atrodo modernu, o kai kas lyg iš kokio septinto-aštunto dešimtmečių, derinant laikotarpius, problemas režisierius sukuria hibridinį filmą, kuris mažai ką bendro beturi su realybe, veikiau tai kažkokia pusiau komiksų satyra gyvenimui, kuri, tenka pripažinti, turi savotiško žavesio, tačiau visumoje filmas, kad ir koks beatrodytų žavus, buvo ir nuobodus. Ypač pirmasis pusvalandis: galvojau, ar tikrai nesuklydau atėjęs į šią juostą ir jau norėjau lėkti iš kino salės, tačiau vis švystelėjančios juokingos situacijos privertė susilaikyti. Vėliau filmas „įsivažiavo“ ir nebereikėjo kentėti.

Savotiškas humoras, atpažįstamos bendravimo normos lyg ir žavi, tačiau visumoje man asmeniškai liko kažkas prėska ir neskanu: plakti pabėgėlių ir suomių prastos korumpuotos kultūros užkulisius kaip pabėgėlių oazę, man pasirodė gera idėja, bet viskas pateikta taip neįtikinamai ir šaltai (kai kam, žinoma, tai turėtų pasirodyti kaip pliusas), tačiau man daug abejonių sukėlė ši juosta, kad laikau kol kas silpniausiu filmu, matytu 2017 metų „Kino pavasario“ festivalyje.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.5

Nuoroda į "Kino pavasarį": ČIA

Jūsų Maištinga Siela