Filmas: "Gyvybė" / "Life"

Sveiki, 

Išties gal nesu „Žvaigždžių karų“ gerbėjas, tačiau filmus apie kosmonautus kosmose labai mėgstu, jeigu filmas turi gerą ir įtemptą siužetą, tada aš beginklis. Vienas geresnių filmų matytų šia tema visgi buvo neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžęs Daniel Espinosa režisuota fantastinė drama „Gyvybė“ (angl. Life) (2017), kuri priminė man begalę filmų: „Prometėjas“, „Svetimo“ dalis ir tą pačią „Gravitaciją“ bei vaikystėje matytus filmas apie Marsą ir erdvėlaivius.

Tiesą sakant, nieko pernelyg daug nesitikėjau. Buvau kiek nusivylęs filmu „Atvykimas“, kuris labiau laikėsi ties mįslėmis, kad tiesiog pamiršau, kad labai gerą trilerį su siaubo efektais galima sukalti tiesiog vienoje kosminėje stotyje. Įdomi gyvybės forma kiek priminė „Svetimo“ dalis, tačiau čia įtampos ir baimės tikrai netrūksta. Filmas absoliučiai pateisina savo mokslinės fantastikos žanro apibūdinimą, sukviečia gerai žinomus aktorius ir panardina žiūrovą į įtampos kupiną pasakojimą. Teįžvalgiau tik vieną didžiulę klišę – pačios istorijos struktūra. Kuo žinomesnis aktorius, tuo daugiau jo personažui lemta išlikti gyvam, todėl visiškai nenuostabu, kad greit mirė tiek Rusijos kosmonautė, vėliau ir japonas... Atseit netikėta pabaiga, kada susimaišė erdvėlaiviai, taip pat nebuvo netikėtas smūgis tokio tipažo filmui, lyg užuomina į tai, kad po kelerių metų kas nors kitas galėtų pratęsti šią istoriją po daugel metų, vaizduojant žmonijos kovą su šiais protingais siaubūnais.

Nežinau, kai kas turi nemažai pretenzijų šiai juostai, bando atrasti logikos trūkumų, tačiau ar reikia logikos paieškų ten, kur yra mokslinė fantastika? Mutuojanti protinga gyvybės forma ir kvaili kosmonautai erdvėlaivyje – ar gali kas labiau siutinti pramoginio kino žiūrovą, jei ne absoliutus žmogaus bejėgystės vaizdavimas, kai pats esi žmogus? Man tai patinka.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Gerų minčių galia vietoj plastinės operacijos

Sveiki,

Kai aš gimiau, Madonna ko gero buvo tarp 20 ir 30 metų, šiemet ji švęs 60-metį. Neseniai, gerdamas rytinę kavą, peržiūrėjau naujienas. Kaip visada, neatsisakau ir pramogų pasaulio, ir... Aiktelėjau, kaip sensta mano kino įžymybės ir kaip neadekvačiai į tuos procesus reaguoja spauda. O dar baisesnis dalykas, apie kurį niekas nekalba žiniasklaidoje, (nes po to niekas nebesilankytų jų portaluose), kad mes senstame kartu su jais. Tai savaime yra gražu: gyventi šiame laike, savo kartoje, matyti visus besikeičiančius, geroje ir nelabai formoje, lyg mutuotume dvasiškai, priklausomai nuo įvairių gyvenimiškų situacijų ir periodų. 

Tarp tų visų įžymybių vienos paklausė, ar ji nesidarė plastinės, nes jos akys atrodo gyvesnės, liemuo plonesnis. Ir ji atsakė: ne, nesidariau, tiesiog šiandien mano tokios mintys ir todėl taip atrodau. Sakyčiau, labai geras atsakymas. Protingas atsakymas. Mintimis save pratęsiame ir pagyviname. Mintys yra daiktai. Norime gyvenimo kokybės? Galvokime ne apie senėjimą, o apie tai, kaip šiandien, dabar, ne rytoj ir ne poryt, ne tada, kai švies saulė, gausiu atostogų, bus pigesnė dešra, o dabar yra gerai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skambutis" / "The Ring"

Sveiki,

Aš taip pasiilgau gero siaubo filmo, kuris būtų truputį klasikinis ir jame „riedėtų“ tiesiog nesustabdomi įvykiai, kad griebiau pakankamai gerai įvertintą ir taip seniai, kad nepamenu, kas ir kaip, matytą ekranizaciją „Skambutis“ (angl. The Ring) (2002). 1998 metais pasirodžiusi japoniška šios istorijos ekranizacija sulaukė gerų atsiliepimų, tokių pat sulaukė ir šioji versija, tiesa, viena prastesnių versijų buvo sukurta šiemet. Su garsiąja aktore Naomi Watts ir tiek sulaukusių įvairiausių parodijų istorija turi kelti išties nemenką šiurpą.

Tiesą sakant, filmas pakankamai vidutinis, žiūrėti jį dėl siaubo, galima. Ar jis originalus? Istorija apie žmones, kurie pažiūri keistų įrašų juostą miršta po septynių dienų gal prieš penkiolika metų ir kėlė nemenką šiurpą, tačiau dabar ši idėja kiek nusidėvėjusi ir daugelis filmų apie įvairias juostas, paskui save besitampančias kameras tiek nustukeno šią idėją, kad atrodo kaip elementari siaubo filmo detalė. Kaip ir „Tamsus vanduo“, kuris man patiko kiek labiau nei ši juosta, buvo to paties siaubo knygų rašytojų kūrinys – panašūs tipažai, herojų santykiai, būtinai į mistinį dvasių pasaulį įtraukti vaikai. Tiesą sakant, pats filmas nesužavėjo, nors tai ir atmosferinis filmas, su tam tikra žurnalistine tiriamojo pobūdžio detektyvine istorija, kuri ir intriguoja, ir verčia numatyti įvykius į priekį. 

Tiesa, finalas jau tapo tikra tokių istorijų kliše ir paplito kaip maras po siaubo filmo industriją. Galbūt vertėtų kalbėti apie įtaką ir tai, kaip šis ir dar keli to laikmečio panašūs filmai iš Azijos pakeitė amerikietiško siaubo filmo istorijų struktūras, tad „Skambutį“ galima laikyti įtakinga kino juosta, anuomet išgąsdinusį ne vieną žiūrovą, tačiau šiandien man filmas pasirodė tik pusė velnio.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela