Filmas: "Svetimas: Covenant" / "Alien: Covenant"

Sveiki, skaitytojai,

Ką mėgstu, tai tikrai visas „Svetimas“ filmo serijos dalis, todėl bene labiausiai tarp tų didžiųjų fantastinių juostų, pasirodžiusių šiemet, laukiau naujausio Ridley Scott „Svetimas: Covenant“ (angl. Alien: Covenant) (2017). Nežinau, kodėl filmo platintojai nesiryžo išversti viso filmo pavadinimo ir elgiasi, kaip jiems patinka, tačiau yra kaip yra ir tenka pripažinti, kad šioji filmo dalis ne visiems patiko išlepusiems filmo vaizdo efektais, kurie vis labiau nuvertina didžiųjų didžiojo kino meistrų kūrinius – tą aš jau su susižavėjimu ir sakau.

Taigi mes buvome sustoję ties „Prometėjumi“, kuris kažkada pasakojo „Svetimas“ priešistorę ir jau buvo kalbama, kad bus „Prometėjo“ tęsinys, tačiau režisierius pasirinko viską perteikti per „Svetimas“ prizmę. Tiesą sakant, filmas labiau savo jausenomis ir pasakojimo struktūra atitiktų „Prometėjo“ pozicijas, nei „Svetimo“. Viskas iš esmės su šiuo filmu yra gerai – scenarijus išvystytas iki įtempto veiksmo trilerio su siaubo ir fantastikos prieskoniais. Nusileidusi kosmonautų komanda susiduria su prieš dešimt metų dingusiu „Prometėjo“ erdvėlaivio likučiais ir evoliucionuojančiais ateiviais – čia režisierius tampa filosofiškai literatūriškas, bando remtis senaisiais antikiniais raštais apie dievų ir kūrinių santykį ir lyg kuria viską remdamasis antikine įvykių formule – kūriniai sukyla prieš savo kūrėjus. 

Filmas perteiktas vizualiai niūrus ir taip, kaip ir ankstesnėse dalyse – viskas daugiau ar mažiau išlaikoma rėmuose. Dalis gal ir ne pati geriausia, tačiau ji atitinka „Svetimas“ lūkesčius ir tęsia serijų pasakojimą, tačiau galbūt man kaip žiūrovui norėjosi kažkokio siurprizo, netikėto sprendimo, išmušančios tuos rėmus, keičiant ar pasakojimo braižą, ar tą nuoseklų jau nujaučiamą trilerio formulę – ateivis patenka į laivą, pamažu viskas aštrėja, bandoma jo atsikratyti ir t. t. Šiuo atžvilgiu neseniai matytas panašaus tipažo filmas „Gyvybė“ man patiko labiau, tačiau „Svetimas: Covenant“ yra nepalyginamai geresnis už nevykusią kosmologinę dramą „Pakeleiviai“. Filmą vertinčiau tiesiog kaip gerai sukonstruotą veiksmo trilerį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Robert Miles - Children

Sveiki,

Šįkart noriu pasidalyti ne daina, o elektroninės muzikos kompozicija pavadinimu „Children“ (liet. Vaikai), kurį sukūrė italų kilmės šveicarų elektroninės muzikos kūrėjas Robert Miles (1969–2017). Gal pradėsiu netipiškai nuo paties atlikėjo, kuris gimė Šveicarijoje, ten subrendo ir, persikėlęs į Italiją, ėmė kurti pianinu muziką, netrukus įkūrė neregistruotą piratinę radijo stotį. Per savo gyvenimą išleido viso labo penkis studijinius albumus, paskutinis – 2015 metais taip ir nesulaukė tarptautinės šlovės. Muzikos autorius mirė Ispanijoje, Ibizoje, kur paskutinius gyvenimo metus kūrė vietinę savo muziką, kovojo su ketvirtos stadijos vėžio metastazėmis. 

Jo geriausias muzikos albumas „Dreamland“ pasirodė 1996 metais ir tai buvo kažkas nežemiško. Itin populiari jo muzika tapo Europoje, tačiau jos klausėsi ir už Atlanto. Pelnė ne vieną sertifikatą, buvo komerciškai sėkmingas dėl nežemiško skambėjimo, nostalgiškos jausenos muzikos, kuri kėlė modernistinį to meto susižavėjimą. 

Garsiausias ir geriausias kūrinys visgi laikomas pirmasis jo singlas iš šio albumo „Children“ – šokio muzikos instrumentinė kompozicija. Pats atlikėjas prasitarė, kad parašyti šią muziką įkvėpė to meto karo vaizdai iš buvusios Jugoslavijos bei Italijoje „šeštadienio nakties skerdynės“ – tai ypatinga naktis Italijoje, kada per vieną naktį šalyje mirė daug jaunuolių, vartoję alkoholį, vairavę neblaivūs ir t. t. Toji nakties mirčių statistika smarkiai paveikė atlikėją ir jis sėdosi kurti šios muzikos. Muzika tapo dešimto dešimtmečio kultūros dalimi, naudota įvairiuose filmuose kaip garso takelis ir šiaip man ji tokia raminanti ir paguodžianti muzika, kurią, manau, kuo puikiausiai gali klausytis netgi šiuolaikiniai paaugliai, nes būtent šioje muzikoje jaučiasi mintis, filosofinis gyvenimo būdo gylis. Bet ką aš čia sakau, geriau patys pasiklausykite:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dypanas" / "Dheepan"

Sveiki, skaitytojai,

Auksinė palmės šakelė, Auksinė palmės šakelė... Ko norėti iš tokio filmo, kuris pelnė Auksinę palmės šakelę? Ko norėti iš filmo, kurio plakatas toks, kokį matote aukščiau? Ogi niūrios socialinės dramos, kurioje žmonių pasirinkimai ir moralė pjudosi su įstatymų ir taisyklių pasauliu. Bent jau tokia pirmoji asociacija kilo prieš žiūrint prancūzo Jacques Audiard filmą „Dypanas“ (pranc. Dheepan) (2015). 

Tiesą sakant, su šiuo režisieriumi jau esu susipažinęs, kai teko pamatyti jo filmą „Rūdys ir kaulai“, kuris visgi paliko man šiek tiek didesnį įspūdį nei „Dypanas“. Kodėl? Visų pirma, sveikinu režisierių, kuriam rūpi tai, kas šiandien dedasi pasaulyje – tas visas baisus smurtas Šri Lankoje, iš kur į Prancūziją atskrenda pagrindiniai filmo personažai, kurie apsimeta tais, kuo nėra, kas nėra priima svetimos šalies taisyklėmis ir vis bando paminti savo ankstesnę tapatybę ir praeitį. Tokių filmų apie socialinę ir kultūrinę adaptaciją sukurta tikrai daug ir kokybiško kino, gal tai ir lėmė šiokią tokią apatiją „Dypanui“, nes daugiau ar mažiau kažkaip matyta kine, skiriasi tik šalys ir aplinkybės. 

Taigi netikra šeimyna apsigyvena Prancūzijos užmiestyje, tam tikrame pavojingame pabėgėlių rezervate ir malasi su kasdienybės sunkumais. Čia netrūksta vietinio smurto, susišaudymo ir, tiesą sakant, sunku žiūrovui stebėti tą sunkiai traumuojančią adaptaciją, kuri nužmogina, tačiau kartu kyla daug svarstymo dėl paties Dypano, kuris tėvynėje gi buvo toks pat negailestingas žudikas, kiek vietinė eilinė mafija. Netruks prabėgti laikas, kada atokus rezervatas taps tokia pat karo zona, kokia buvo tėvynėje. Filmas lyg ir iškelia nesaugaus pasaulio viziją, kad žmogus buvęs kare visur jausis kaip kare ir elgsis kaip kare, nes sugriovus namus ir gyvenimą taip lengvai nebesusikursi antrųjų jokioje taikioje žemėje. Filmas iš esmės stiprus, aktoriai geri, dvelkia egzotiška, ryškiomis ne vieną problemą aprėpiančiomis gairėmis, pateikta nebanaliai, tik va, tie, kurie tikisi iš filmo gylio ir filosofijos, teks pamiršti, čia pakankamai viskas nuosekliai ir atvirai suraikyta ir pateikta taip, kad žiūrovas nestokos emocijų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela