Paskutiniu
metu dėl vasaros aptingo mano skaitymo tempas. Ne tempas, o aš pats. Mieliau renkuosi
„Tarnaitės pasakojimo“ seriją nei perskaityti knygos puslapį, tačiau kaip
visada turiu daugybę dar nepaliestų knygų ir dar lentynos pildosi naujomis. Manau,
kad iki rugsėjo mėnesio turėčiau įveikti pačias naujausias „Baltų lankų“
naujienas. Tai britų rašytojos Sarah Perry „Esekso slibinas“, kuri pelnė metų
britų knygos titulą bei (bent man) visiška egzotika – rašytojas iš Malaizijos
Tan Twan Eng „Vakaro Miglų sodas“. Nekantrauju „prisikasti“ prie šių knygų.
Vienas
mėgstamiausių tarp lietuvių užkietėjusių intelektualų ir literatūros gurmanų
grožinės verstinės literatūros baruose tikriausiai yra britų rašytojas Julian Barnes (g. 1946). Jis laikomas
britų romanų architektu, bent taip teigiama atgaliniame viršelyje. Ilgai
galvojau, ką tai galėtų reikšti, kaip tai pasireiškia jo literatūroje? Tiesa,
dar liko neskaityta „Flobero papūga“, o iš trijų skaitytų čia pavaizduotų
romanų man iki šiol taip ir neaišku, kuo jis toks novatoriškas.
Visų
pirma sutinku su tuo, kad jis geras rašytojas, kruopštus, jį lengva skaityti ir
priimti, išvengiant banalaus turinio. Apskritai tariant, tai rašytojo talentas
yra paprastai kalbėti apie sudėtingus dalykus, tačiau juk kiek britų rašytojų
kuo puikiausiai galėtų pretenduoti į „romano architekto“ krėslą. Jau vien ką
reiškia J. Barnes draugas Ian McEwan bei kiti dar gyvi britų klasikai.
Nepaisant
etiketės, kuri, pripažinkime, yra veikiau reklaminiai motyvai, manyčiau, kad
daugiau ar mažiau turėtume sulaukti visos J. Barnes literatūros lietuviškai.
Nors man raiška, idėjomis ir viskuo kitu artimesnis J. M. Coetzee, bet manau,
kad progai pasitaikius grįšiu prie „Flobero papūgos.
Esu
tikriausiai praleidęs visus „Keršytojų“ dalis, nes nelabai žaviuosi superherojų
filmais, na, nebent pasižiūriu „X-menus“, tačiau negalėčiau praleisti
tikriausiai vienos geriausių ir, aišku, smagiausių super didvyrių serijos filmų
„Deadpool 2“ (angl. Deadpool 2) (2018), kurio pirmoji dalis
prieš kelerius metus šovė kaip sensacija. Dabar beveik net neabejoju, kad šis
sėkmingas projektas turėtų kurti ir trečią dalį.
Taigi
apdegęs komiškasis ir daug plepantis herojus, kuris, nesiliauja laidyti
dviprasmybes, netenka mylimosios ir net negali susinaikinti iš širdgėlos. Bet gera
žinia – priešas iš ateities nori nuskriausti mutantą paauglį, kuris gali tapti
potencialiu geriečiu. Prasideda kova
ir toje kovoje, žinoma, daugybę nuotykių. Visgi lyginant su pirmąja dalimi,
šioji atrodo labiau veiksmo filmas nei tiršta komedija, gal dėl to pirmoji
dalis ir atrodo juokingesnė, smagesnė. Nepaisant šiek tiek pakitusio filmo
tono, visgi filmas išlaiko savo idėją ir tikrai yra vietos ir laiko komiškiems
dalykams – pripažinkime, juk būtent dėl komiškumo, o ne dėl nuotykių žiūrime šį
filmą!
Nežinau,
kaip kitiems, tačiau negaliu beveik nieko blogo pasakyti apie šį filmą. Žiūrėjosi
smagiai, buvo juokinga, neprailgo ir nesinorėjo miego. Tiesiog tokių komedijų
esu mėgėjas ir net nežinau priežasties, kodėl šis filmas turėtų būti prastas. Lėkšti
juokeliai? Na ir kas, bet užtat kokie jie smagūs ir atpažįstami pagal šampuotus
stereotipinius suvokimus apie žmogaus seksualumą ir santykius. Gerai, esu Deadpoolo
gerbėjas, na ir kas, kad neturiu plakato ant sienos.
Tvankiomis
ir karštomis vasaros naktimis tikriausiai labai tinka šiemet kino teatruose ką
tik pasirodęs filmas „Karštos vasaros
naktys“ (angl. Hot Summer Nights)
(2018), kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka „Vadink mane savo vardu“ ir
„Boružėlė“ aktorius-atradimas Timothee Chalamet, paskutiniu metu užverstas
įvairiausiais vaidmenų pasiūlymais.
Itin
vasariškame filme iš esmės pasakojama apie jaunuolį, kuris po tėvo mirties
išsiunčiamas pas tetą ir ten prasideda jo pati geriausia ir kartu
pavojingiausia gyvenime vasarą: jis įsimyli pavojingą merginą, pardavinėja žolę
ir kartu jaučiasi laisvut laisvutėlis. Filmas rekonstruoja 1990-ųjų
amerikietišką provincijos vasarą. Kartais būna, kada laikmečio rekonstrukcija tampa
kine tokia sodri ir prikimšta ženklų, kad atrodo kaip kičas, šįkart viskas
pateikta natūraliai, nieko nehiperbolizuojant. Smagaus dešimto dešimtmečio
pradžia, muzika, atributika ir pagrindinis herojus, bandantis pritapti prie
savo kartos žmonių.
Filmas
apskritai atmosferinis, juo reikia mėgautis nesitikint daug iš paties siužeto.
Tai kartu asociacijų ir atminties sužadinimo filmas tikriausiai labiau
suprantamas patiems amerikiečiams, nes mes, lietuviai, gyvenome tuo laiku visai
kitoje planetoje, tad toji realybė labiau atpažįstama tik iš to laikotarpio
filmų dvasios. Visgi „Karštos vasaros naktys“ turi savito parako, istorija
įdomi, dokumentali pasakojimo maniera su nuotraukomis ir statistika geba
absorbuoti žinias apie to meto JAV. Vaidyba irgi atrodo įsimenama, tačiau
priekaištų šįkart turėčiau pačiam siužetui. Atrodė pernelyg blankus tas
kriminalinis nuotykis, atnešęs neištaisomus padarinius. Slenkant filmui prie
pabaigos, jis siužetiškai užsivilkina, įkrenta į pasakojimo duobę, kuriai
pritrūksta ir intrigos, ir netikėtumo, tad galima per jį pasidaryti gaivinamųjų
gėrimų.
Visgi
visumoje filmas išties neprastas. Įsimenamas dėl tų pačių priežasčių – aktorių,
atmosferos ir pasakojimo pobūdžio, tačiau norint kažin kokios dramos, kuri
sukrėstų ar labai jaudintų – nesitikėkite, nes tai romusis kinas, kuriame svarbu
atsipalaiduoti ir pajusti atmosferą nei patirti įsimenamą nuotykį.
Iš
esmės neužsiimu reklama, bent jau ta, kuri lieptų pirkti kokį nors vartotojišką
produkciją, tačiau man, kaip vyrui, svarbu save prižiūrėti, tad labai
džiaugiausi atradęs neseniai rinkoje atsiradusią vonios priemonių liniją „Green Feel‘s“ kosmetiką, kurią kuria
UAB „Cosmoway“.
Tiesą
sakant, nesu daug ko išbandęs iš šios serijos, nes mačiau, kad šiai bendrovei
priklauso ir kitos linijos kaip „Nida“ ir „Vėjas“, tačiau man labiausiai kol
kas patinka „Green Feel‘s“ šampūnai – tiršti, kvapnūs, putojantys ir po jų
kažkoks geras jausmas išsimaudžius. Esu daug išbandęs vyriškų šampūnų, dažnai
tik nusivildavau, ypač atvežtiniais-importiniais šampūnais. Ėmiau eksperimentuoti
ir į rankas įkrito būtent mano mėgstamiausias šaltalankių ekstrakto „Green Feel‘s“
buteliukas. Parekomendavau pažįstamiems ir jie taip pat ėmė pirkti šį šampūną.
Visai
neseniai atradau kuo puikiausią šios linijos plaukų kondicionierių su graikinių
riešutų ekstraktu. Nežinau, kiek ten tos chemijos ir kiek natūralumo, apie kurį
rašoma etiketėse, tačiau tai kol kas geriausias kondicionierius, kokį teko
naudoti. Plaukai lengvai išsišukuoja, tampa kvapnūs ir prisigėrę aliejaus. Aišku,
kitų firmų kondicionieriai irgi neblogi, tačiau šis kažin koks riebus, kitokios
struktūros (bent jau man). Dušo želė nepasirodė kažin kuo ypatinga, tačiau kondicionierius
su riešutais yra tai, ko tikrai man reikėjo!
Pabandykite
ir Jūs, gal patiks. Prekę galite rasti visuose prekybos centruose. Jų produkcijos puslapis yra ČIA.
Besirausdamas
senoje palėpėje aptikau senus, praėjusio dešimtmečio, kai kur net ano
tūkstantmečio fotografijas įvairiuose spaudos leidiniuose. Keista, kai tokioje
beribėje interneto erdvėje viso to nėra, tarsi tai niekada nebūtų egzistavę. Padariau
keletą senų retro fotografijų, tikriausiai dar niekada neįkeltų į interneto
erdvę. Dalijuosi.
Besirausdamas
senoje palėpėje aptikau senus, praėjusio dešimtmečio, kai kur net ano
tūkstantmečio fotografijas įvairiuose spaudos leidiniuose. Keista, kai tokioje
beribėje interneto erdvėje viso to nėra, tarsi tai niekada nebūtų egzistavę. Padariau
keletą senų retro fotografijų, tikriausiai dar niekada neįkeltų į interneto
erdvę. Dalijuosi.
