Šios
dienos citata priklauso garsiai amerikiečių menininkei maištininkei Lydia
Lunch (g. 1959), kuri vakar, birželio 2 d., atšventė šešiasdešimtmetį. Apie
jos pasisakymus galite pasiskaityti piną interviu „Literatūra ir menas“
naujausiame numeryje. Be viso to, ką išsakė apie lytiškumą, maištą ir 8
dešimtmečio Niujorką, meno pažiūras, man labai įstrigo šioji jos citata apie
popkultūros netikrumo stimulą, kuris yra garbinamas, o dvasiškai ir patirtimi
stimuliuojamas menas nustumtas į paribius ir yra vadinamas tiesiog performansais.
Yra daug tiesos Lydijos Lunch žodžiuose, apie kuriuos verta pagalvoti: o kokia
popkultūra mus pačius veikia?
Pirmąkart
apie menininką Andy Warhol (1928-1987) tikriausiai sužinojau iš TV
serialo „Amerikietiška siaubo istorija: Kultas“, kuriame vaizduojamas septinto
dešimtmečio Amerika ir ambicinga feministė rašytoja Valerie Solanas, kurios nelabai
priėmė gėjai menininkai į aukštąją kino ir mados pasaulį. Patyrusi pažeminimą
dėl atmesto savo scenarijaus ir galų gale jautriai sureagavusi į jos leidžiamą
feministinė manisfestą, kuris vadinosi „Vyrų išnaikinimo manifestu“ (Society
for Cutting Up Men), po kelerių metų 1968 m. birželio 3 d. Valerie Solanas (1936-1988)
surengė meno studijoje kruviną egzekuciją. Nusipirkusi šaunamąjį ginklą, ji
šovė į savo darbo partnerį Andy Warholą, jį peršovė, pažeidė daugybę vidaus
organų, tačiau menininkas išgyveno, o suimtai Valerie Solanas buvo diagnozuota
šizofrenija. Manoma, kad šis įvykis padėjo pamatus vėliau kino industrijai ir
buvo sukurtas filmas „Ginklas“. Nepasakysiu, kokio „gerumo“ toji serija tame
seriale, tačiau ji buvo pati geriausia „Kulto“ sezono serija, o šis incidentas
apskritai ėmė kalbėti apie aršųjį ir saiko neturintį radikalųjį feminizmą.
Pagaliau
tarp tų kruvinų įvykių dar šis tas apie monarchus ir teigiamai. 1953 metais
birželio 2 dieną į karalienes karūnuota ilgiausiai pasaulyje valdanti karalienė
Elžbieta II-oji. Na, kažin, ar jos būvimu karaliene galima pavadinti valdymu,
nes šis statusas išlikęs labai jau formalus nei praktiškas. Karališkoji šeima
beveik nesikiša nei į vidaus, nei į tarptautinius politinius valdymo struktūras.
Bet kokiu atveju, karalienė „išvaldė“ jau daugiau nei pusę amžiaus. 1953 metais
ji pakeitė savo tėvą, kuris buvo perrėmęs sostą iš savo brolio Eduardo VIII.
Pastarasis sosto atsisakę dėl mažiau kilmingos moters rankos.
Tikriausiai
jau daugelį knygomanų apskriejo
žinia, kad dar šiais metais, rugpjūčio 12 dieną, pasirodys Kristinos Sabaliauskaitės romanas Petro imperatorė. Tai pirmosios
knygos dalis, kuri, bent jau mane, labai sudomino. Beveik neabejoju, kad knyga
taps bestseleriu ir gal net tam tikru literatūriniu įvykiu (mažų mažiausiai) Silva Rerum epochos savotiška
literatūrine tąsa.
Baltų lankų
leidykla jau leidžia šią knygą užsisakyti. Lauksime pasirodant. Paprastai
nereklamuoju kažin kokių naujienų, ypač būsimų lietuvių autorių knygų, bet
šįkart taip maloniai nudžiugino, kad ėmiau ir pasidalijau. Dar visai neseniai,
prieš kelias savaites, tvarkydamas savo knygų lentynas, pagalvojau: ką dabar
daro Kristina Sabaliauskaitė? Toks talentas. Tikrai turėtų dar kažką parašyti.
Ir šast! Turim.
Daugelis
man rekomendavo siaubo filmą „Mara“ (angl.
Mara) (2018) kaip ganėtinai neblogai
įtraukiantį siaubo filmą, kuris savo istorija lenkia daugelį panašaus žanro
vidutiniokų. Istorija pasakoja apie detektyvų srityje dirbančią teismo
psichologę, kuri sprendžia vieną nužudymą, bet netrukus įsivelia į mistinę
istoriją apie sapnų demonę Marą. Filmo medžiaga remiasi viduramžių pasakojimais
ir teorijomis apie miego paralyžių, kurio metu ateina demonas ir sėdi tau ant
krūtinės...
Pagrindinį
vaidmenį sukuria simpatinga aktorė Olga Kurylenko, tačiau ji tampa dar viena,
sakyčiau aktore-auka, kurią priviliojo į abejotinos vertės kino projektą. Taip,
medžiaga intriguojanti, taip, yra tikrai ką papasakoti apie miego paralyžių,
bet... Pradėkime nuo to, kad scenarijus apsiriboja klišėmis – būtinai detektyvinė
aplinka, būtinai psichūškė, būtinai
kaltės jausmas, būtinai žavi ir jauna (liekna!) pagrindinė herojė, kuri be
pastangų gali kelti seksualinį geidulį... Atmetus šiuos scenarijaus
pasirinkimus ir tipinę siaubo filmo aplinką, į akis krenta šabloninė atmosfera,
sakyčiau, dar nuo 1995 metais pasirodžiusio išties puikaus panašaus žanro filmo
„Septyni“. Psichologiniai sprendimai, apie tikėjimą ir netikėjimą, apie per
daug akivaizdžių veikėjų požiūrio kaip mokyklinukui suskaldymą aš tiesiog
patylėsiu, kadangi tai rodo neišplėtotos, nesukristalizuotos, tingios ir
abejotinos režisūros pakraipą, kuri skirta siaubo filmų rinkos „užkišimui“.
Kaip
ir neseniai matytas siaubo filmas „Hanos Greis egzorcizmas“, taip ir „Mara“,
yra absoliučiai vienkrypčiai filmai, kuriuos kaip lengvus pusfabrikačius
spjaudo Holivudo fabrikas neišrankiems, neišsilavinusiems žiūrovams sukelti
pasitenkinimo efektą – noriu, kad šokiruotų, bet noriu, kad būtų ir patogiai
viskas atpažįstama. Tai tikriausiai ir yra visos amerikietiškos siaubo filmų
industrijos prakeiksmas – užsakomi filmai pagal pageidavimus, nustekenant bet
kokį režisierių originalumą.
2001
metais Nepalas patyrė tragediją, kai karališkosios šeimos narys kronprincas Dipendra
per karališkus pietus išskerdė 9 karališkosios šeimos narius ir nusišovė pats. Jo
paties mirtis nebuvo tokia lengva, nes žudikas kurį laiko gulėjo komos
būsenoje, tačiau neišgyveno. Manoma, kad kronprincas šitaip keršijo šeimai už
tai, kad neleido jam vesti žemesnio sluoksnio Indijos karališkosios šeimos
narę.
1916
metais per Pirmąjį pasaulinį karą įvyko didžiausias laivų mūšis tarp vokiečių
ir britų. Vokiečiai, matydami, kad jų karo eigą trukdo britų laivyba, surengė
pasalą, kurios metų Jutlandijoje įvyko vienas didžiausių vandenų mūšių, nusinešusių
tūkstančius gyvybių. Per šią kruviną gegužės 31 dieną vokiečiai prarado 11
laivų ir pustrečio tūkstančių karių, o britai net 14 laivų su 6 tūkstančiais
gyvybių.
