Booker Prize 2022 pelnė rašytojas Shehanas Karunatilaka už romaną "The Seven Moons of Maali Almeida"

Sveiki,

 

Beveik neabejojau, kad šiemet Booker apdovanojimą gaus rašytojas iš Šri Lankos Shehanas Karunatilaka už romaną „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ (angl. The Seven Moons of Maali Almeida). Beveik visi, kurie skaitė trumpąjį Booker Prize knygas, pažymėjo šią knygą kaip favoritą pelnyti apdovanojimą.

 

Cituoju iš dienraščio 15min.lt „Vertinimo komisijos pirmininkas Neilas MacGregoras Sh.Karunatilakos knygą pavadino „pomirtinio gyvenimo „nuaru“, ištrinančiu ribas ne tik tarp skirtingų žanrų, bet ir tarp gyvenimo bei mirties, kūno bei dvasios, rytų bei vakarų“. Knygos veiksmas vyksta pilietinio karo apimtame Kolombe 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Knygos veikėjas, karo fotografas ir lošėjas Malis Almeida, yra nužudomas ir po mirties ima aiškintis, kas tai padarė, atskleisdamas konflikto brutalumą. Savo tyrimui jis turi septynis mėnesius. „Booker“ premijos vertinimo komisija pavadino knygą „detektyviniu romanu ir lenktynėmis su laiku, pilnomis vaiduoklių, apgaulių ir nuoširdaus žmogiškumo“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prieglauda" / "Nežinioje" / "Limbo"

 Sveiki,

Nežinau kas, bet man labai rekomendavo pasižiūrėti Ben Sharrock režisuotą dramą „Prieglauda“ (kai kur verčiama „Nežinioje“ ir šis variantas būtų pagal prasmę artimesnis filmui) (angl. Limbo) (2020). Po to, kaip žinia, rekomendacija paskendo tarp kitų rekomendacijų ir tik kitų rekomendacijų dėka vėl susidomėjau šiuo kūriniu.

 

Filmas pasakoja apie pabėgėlius iš Sirijos ir Azijos šalių, kurie laukia paskendę nežinioje atšiaurioje šiaurės Škotijos šalyje laukdami žinių iš artimųjų ir ar jiems bus leista pasilikti šalyje. Kol jie tėra tik pabėgėliai, juos apmoko vietinės kalbos ir kultūros, tuo užsiima darbuotojai ir, atrodo, daugiau filme nieko įdomaus nevyksta, vien pagrindinio veikėjo Omaro lauko būdelėje esantys skambučiai šeimai bei pokalbiai su afganistaniečiu.

 

Tai tikriausiai pirmas mano matytas filmas apie pabėgėlius, kuris perteiktas juokingais flegmatiškais-melancholiškais štrichais. „Prieglaudoje“ gyvenantys karo pabėgėliai svajoja būti pasaulinio lygio futbolo žvaigždėmis, atvirai fetišistiškai žavisi vištomis ir mokosi „kabinti“ moteris, todėl filmas perteikia makabriškas grimasas, susijusias su karo pabėgėlių ir vakariečių kultūros sandūros niuansais. Dvelkia teatrališkumu ir dirbtinumu. Nors filmas „kartotinio“ sukirpimo, jo didžiausia misija yra prabilti vakarietiškoje kultūroje įkalintų veikėjų balsais. Ar pavyko? Kažkiek. Omaras gabus sirų muzikantas, tačiau išgyvena asmeninę dramą, jog netapo karo didvyriu, jį nuolat spaudžia tėvai, todėl Škotijoje jaučiasi dar didesnėje atskirtyje, bet labiausiai, sakyčiau, filmui tokiu karkasiniu būdu pavyko perteikti pagrindinio veikėjo vidines konfliktines gaires dėl įsipareigojimo, tapatybės ir prisitaikymo.

 

Visgi filmas bando sužaisti ir siurrealistiniais motyvais, pvz., tariamas Omaro ir jo brolio pokalbis, kuris visame šiame atšiauriame filme atrodo toks pat dirbtinis parodomasis plakatas, kaip ir amžinas žiūrovo klausimas: kodėl tokiais išmaniausiais laikais jie eina pokalbiui su namiškiais į kažkokį sunkiai suvokiamą tyrlaukį pakalbėti telefonu būdelėje? Ar tai vienišumo ir atskirties metafora ir dekoracija, o gal taip būta iš tikrųjų? Filmas tik suvirpina žiūrovą, nes verčia pagalvoti, kiek mažai žinome apie šiuos žmones. Visgi po gražiais škotiškais vaizdais, savitu juodojo humoro elementais slepiasi ne pačios maloniausios patirtys. Kad ir kaip bandyčiau pateisinti filmo teatrališkumą dėl susvetimėjimo ir sociumo atskirties, man jis žiūrėjosi dažniausiu atveju negyvai kaip švedų režisieriaus Roy Andersson „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (2014) bei „Apie begalybę“ (2019) bei kitus mimikos negyvuoju teatru grįstus darbus, kurie man nelenda nė pro kur. Bet neabejoju, jog kitokios sugestijos filmas kino gurmanams patiks labiau nei man.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Albert Camus (Alberas Kamiu) apie meno ir rašytojo vaidmens sampratą (Nobelio ceremonijos kalba)

 Sveiki,

 

„Menas, mano supratimu, nėra atsiskyrėlio pramoga. Tai būdas sujaudinti kuo daugiau žmonių, pateikiant jiems išskirtinį kasdienių kančių ir džiaugsmų vaizdą. Tuo būdu jis neleidžia menininkui užsisklęsti nuo kitų, o priverčia jį tarnauti pačiai paprasčiausiai ir bendriausiai tiesai. O tas, kuris neretai pasirenka menininko dalią todėl, kad jaučiasi kitoks, netrunka suvokti, kad jo menas ir jis pats bus kitokie tik tada, kai jis prisipažins esąs toks pat kaip ir visi.“

 

Šiuos žodžius ištarė garsus prancūzų Alberas Kamiu (Albert Camus) 1957 metais, atsiimdamas literatūros Nobelio premiją. Jo ilgoje ir gražioje kalboje apie menininko ir rašytojo sampratą bei paskirtį visuomenėje išsakyta daug gražių minčių. Kai kalbame viešai apie tai, kad menininkas turi turėti paskirtį, nes kitaip jo funkcionalumas ir produktas yra nieko vertas, manding, išryškėja A. Camus šie žodžiai, jog menininkas neturi niekam tarnauti, išskyrus bendriausiai tiesai. Kalboje pabrėžiama, jog rašytojas yra toks svarbus, kaip atsvara svarstyklių politinei lėkštelei, menininkas, kuris byloja žmogiškąsias patirtis, o ne ideologijas, todėl jis yra arčiausiai kiekvieno iš mūsų kaip joks politikas niekada negali būti.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Lenkija, Krokuva: Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia / Kościół Franciszka z Asyżu (Kraków)

 Sveiki,

 

Viena gražiausių Krokuvoje esančių interjero atžvilgiu bažnyčių yra Pranciškaus Asyžiečio, įsikūrusi senamiestyje, nusileidus nuo Vavelio kalvos, pačių lenkų vadinama Kościół Franciszka z Asyżu (Kraków). Nuotraukos tikriausiai kalba pačios už save. Bažnyčia labai spalvinga, tamsoka, tačiau viskas tviska kaip vientisas meno kūrinys. Kiek šviesiau yra šviesiose navos salėse, kur vienoje iš jų publikuojama neva tikroji Jėzaus Kristaus mirties drobulė, kurią XX a. pirmojoje pusėje atvežė viena iš misionierių. Pasaulyje tokių drobulių ne viena ir ne dvi, juk daugelis reliktų buvo klastojami, tačiau kai kurie vietiniai lenkai tiki, kad tai tikroji Jėzaus Kristaus drobulė.  

Papildidymas

Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika Krokuvoje yra viena seniausių ir labiausiai vertinamų miesto bažnyčių, išsiskirianti savo unikalia architektūra ir gilia istorija. Ji buvo pastatyta XIII amžiuje ir nuo pat pradžių priklausė pranciškonų ordinui, kuris į Krokuvą atvyko paties Šv. Pranciškaus Asyžiečio raginimu. Bažnyčia, esanti visai šalia Krokuvos senamiesčio turgaus aikštės, tapo dvasiniu ir kultūriniu centru, o jos reikšmė dar labiau išaugo po to, kai tapo viena iš pirmųjų gotikinių bažnyčių visoje Lenkijoje. Per amžius bažnyčia buvo kelis kartus smarkiai apgriauta gaisrų, ypač didžiausias 1850 m. gaisras, po kurio didžioji dalis interjero buvo sunaikinta. Tačiau kaskart ji buvo atstatoma, o XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje bažnyčia įgavo savo dabartinį neogotikinį pavidalą.

 

Šios bažnyčios vidus stebina savo originaliu interjeru, kurį XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje sukūrė žymus Lenkijos menininkas Stanisław Wyspiański. Jo vitražai ir secesijos stiliaus freskos, nutapytos ant bažnyčios sienų, yra tikras meno kūrinys. Ypač vertinami vitražai „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu“, „Šv. Pranciškus“ ir „Dievas Tėvas – Būk!“, kurie sukuria nepakartojamą šviesos ir spalvų žaismą. Bažnyčios sėkmingas atnaujinimas leido jai išsaugoti istorinę vertę, bet kartu tapti ir modernaus meno galerija. Dėl savo meninės ir istorinės reikšmės 1920 m. popiežius Benediktas XV jai suteikė Mažosios bazilikos titulą.

 

Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia yra glaudžiai susijusi su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kuris dar būdamas Krokuvos arkivyskupu, dažnai joje lankydavosi ir melsdavosi. Pasakojama, kad čia jis ypač mėgo melstis prie Nukryžiuotojo Kristaus altoriaus. Šiandien bazilikoje yra saugomos svarbios relikvijos, įskaitant palaimintojo Salomejos, kuri buvo Krokuvos princesė, relikvijas. Bazilika yra ne tik svarbus dvasinis centras, bet ir viena pagrindinių Krokuvos kultūros paveldo vietų, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, pritraukianti tūkstančius turistų ir piligrimų iš viso pasaulio.

Jūsų Maištinga Siela

Lenkija, Krokuva: Jonas Paulius II ir jo rezidencija, kiemas-namas Krokuvoje

 

Sveiki,

 

Lenkijoje, antra širdimi vadinamoje Krokuvoje, su kuria susijęs Jonas Paulius II, čia gyveno, kol dar buvo kardinolas. Krokuvoje yra kiemelis, į kurį gali užeiti bet kas, kas tik nori pasigrožėti ne tik uždaru senamiesčio kiemeliu, bet ir popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo skulptūra bei namu, kuriame kurį laiką popiežius buvo apsistojęs. Tame pačiame kiemelyje auga šiaip jau Lietuvos gamtoje ir kiemuose neaugantis ginkmedis, itin keistas medis, neturintis daugiau jokių savo giminės rūšių šioje Žemėje. Šio kiemo ginkmedžiui jau 200 metų.   

Ginkmedis

Jūsų Maištinga Siela

Tytuvėnai: persodintas nuo stogo augantis beržas, vienuolynas, Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, tvenkinys

 Sveiki,

 

Tikriausiai daugelis jau buvote Tytuvėnuose, Kelmės rajone, beveik Žemaitijos pakraštys, beveik Lietuvos vidurys. Tytuvėnai nuo seno garsėjo vienuolynu, kurį galite aplankyti ir šiomis dienomis. Prieš jus – Tytuvėnų Švenč. Mergelės Marijos bažnyčios beržas, kuris, kaip teigia vietos pasakotojai, jau kuris laikas auga ant žemės, nes jis pirmiausia išdygo ant bažnyčios stogo. 

Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčios vidus, interjeras. 

Vienuolyno kiemelis.

Šalia vienuolyno esantis Tytuvėnų tvenkinys.

Šven. Mergelės Marijos bažnyčia iš šono.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žemė" / "Land"

Sveiki,

 

Garsi amerikiečių aktorė Robin Wright senajai kartai tikriausiai labiau žinoma kaip Kelės vaidmens atlikėja „Santa Barbara“ seriale, o naujosios kartos žiūrovui iš puikiai įvertinto serialo „Kortų namelis“. Nors per savo karjerą aktorė sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį, ji bando ir režisuoti ne tik atskirus serialų epizodus, bet ir ilgametražius filmus. Jos debiutinis režisuotas filmas „Žemė“ (angl. Land) (2021) daug ką paliko neabejingą tiek dėl filmo, tiek dėl pačios režisierės kaip aktorės darbo (ji atliko savo filme pagrindinį Edės vaidmenį).

 

Edė netekusi savo sūnaus ir vyro bando išgyti nuo kamuojamo netekties skausmo, tačiau lankymasis pas psichoterapeutę nepadeda, todėl vieną dieną ji susikrauna lagaminus ir išvyksta gyventi į aptriušusį namelį atokiuose Vajomingo kalnuose. Moteris tikisi, kad gamta ir ten esantys sunkumai bei aktyvus fizinis darbas padės jai ištverti depresiją, tačiau Edė padaro lemtingą klaidą ir ji visai žiemai įstringa namelyje, kurį išdarkė ir jos maisto atsargas suėdė čionai įsiveržęs lokys. Kamuojama bado ir skausmo, moteris lieka įkalinta, kol vieną dieną į namelį jai merdint nepasibeldžia vyrukas...

 

Iš tikrųjų šiame iš pradžių ramuma dvelkiančiame filme vyksta uždaras sunkus moters besivaduojančios iš traumos vyksmas. Visa filmo energetika nukreipta į pagrindinę veikėją, kurią kurdama Robin Wright puikiai, sakyčiau, susitvarkė su vaidmeniu. Filmas kaip ir moteriškas kalnų Robinzonas Kruzas, tik esmė ta, kad moteris sąmoningai pasirenka askezę ir norą būti ir išbūti visą savo egzistencinį skausmą. Filmas prisodrintas pačių nuostabiausių Vajomingo kalnų peizažų, čia upės, skardžiai, vienatvė, plati ekosistema, metų laikai – tiesiog visa tai verta atskiro dokumentinio filmo vaizdinių.

 

Visgi šiame gamtos fone pasigedau įdomesnės istorijos. Edė pradeda megzti santykius su vietos miestelio vyru, tačiau tieji santykiai tokie komplikuoti, kad niekur iš esmės jos nenuveda, tik į išsilaisvinimą. Viskas lyg ir teisinga, tačiau filmo naratyvas priminė man tuos survivalinius filmus iš 1990-ųjų, kur įkalinti žmonės kokių nors gamtinių stichinių nelaimių galiausiai grįžta namo. Filmas toks tvarkingas, kad net vietomis darosi nuobodokas, nors esama puikios vaidybos ir gamtos peizažų, tačiau lėtokų apsukų filmas reikalauja iš žiūrovo dzenbusdistinės kantrybės ištverti viską iki galo su veikėja. Pristigo intrigos ir provokacijų.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela