Vinilinė plokštelė: Hans Zimmer X Alan Walker (9) – Time (Remix) [vinyl / LP] (2020)

 
Informacija apie albumą: Hans Zimmer X Alan Walker (9) – Time (Remix) [vinyl / LP] (2020)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neramieji" / "Les intranquilles" / "The Restless"

 Sveiki,

 

Yra filmų, iš kurių nieko nesitiki, tačiau susmūgiuoja taip, kad lieki ilgai išsviestas į apmąstymų kosmosą su pačiais įvairiausiais klausimais. Po belgų režisieriaus Joachim Lafosse filmo „Neramieji“ (pranc. Les intranquilles) (2021) kilo klausimas: kaip išvis galima taip gyventi, kaip gyvena toji filme pavaizduota šeima? O juk pasaulyje, įskaitant ir Lietuvoje, panašių atvejų juk yra. Tad netempdamas į naktį, jau pirmoje pastraipoje galiu drąsiai parekomenduoti visiems kino gurmanams šį nelengvą filmą, rodytą taip pat ir Vilniaus Kino pavasario festivalyje.

 

Istorija pasakoja apie menininkus Leilą ir Damjeną, kurie gyvena atokaus miestelio nuosavame name su sūnumi. Leila restauratorė, o Damjenas – tapytojas. Iš pradžių atrodo, jog su šia šeima viskas tvarkoje, netrūksta aistros, atidos vienas kito santykiams, o Damjenas ruošiasi naujai paveikslų parodai, abu sutuoktiniai turi užsakymų, tačiau pamažu ima ryškėti, jog Damjenas kažin koks perdėtai perfekcionistas, kuris vis dažniau ir dažniau nereaguoja į žmoną, o naktimis negali užmigti, todėl sėdi prie drobės. Atrodytų, jog filmas apie dailininką, kuris nori pranokti pats save, tačiau pamažu vyro bemiegės naktys jį varo iš proto, jis tampa nepamatuotai choleriškai agresyvus, nepaisydamas žmonos, jau kuris laikas nebevartoja bipolinį sutrikimą blokuojančius vaistus, tad viskas ne tik eina pamažu blogyn, bet Damjenas tampa pavojingas sau ir mažamečiui sūnui.

 

Labiausiai gaila Leilos, kuri, kaip pati įvardijo, laksto kaip antra savo vyro mamytė ir nuolatos prižiūri jį, kad kas nenutiktų, kad nenusižudytų, negautų traumos, o pajuodęs Damjenas nieko nenori klausyti, jis tiesiog psichiškai nestabilus. Pasirodo, tai dar vienas suintensyvėjęs priepuolis, po kurio Damjenas turi atsidurti ligoninėje dar vienam gydymo kursui. Leila galiausiai palūžta, tampa savo pačios šešėliu ir puikiai perteikia sutraumuotos, įsibaiminusios žmonos psichologinę būseną. Galiausiai ji dėl nieko nėra tikra, nes gyvendama šalia nuolat žadančio laikytis taisyklių bipolinį sutrikimą turinčio vyro pati tampa neberami, įtari ir suirzusi. Kryžkelėje atsidūręs sūnus sugeria visas tėvų problemas...

 

Iš tikrųjų filmas perteiktas gana natūralistiškai, nesunku susitapatinti su šeimos tragedija. Aktoriai, režisūra ir nelengva problema perteikta išties neramiai. Žiūrovas iš esmės yra priverstas išgyventi ir beveik tiesiogine to žodžio prasme patirti tuos neramumus. Kyla daug klausimų: ar tikrai Leilai verta tiek aukotis dėl šeimos gerovės? Kitas klausimas: kaip gyventi šalia tokio žmogaus? Ar įmanoma šeimos savikūra, vaiko auginimas ir t. t. Šiaip, kiek man žinoma, bipolinis sutrikimas iš dalies yra paveldimas, tad įdomių dalykų lieka neatskleista, kaip, pvz., Leila su Damjenu susitiko, nusprendė kurti šeimą ir gimdyti vaiką? Aišku, filmas visko neištransliuoja, daug kas lieka paraštėje, tačiau tai puikus patyrimas. Europietiškam kinui, priešingai nei nusaldintiems disnėjiškiems amerikietiško sukirpimo masinio filmo braižams apie sutrikimus ir sėkmingas integracijas, šis filmas kelia visiškai kitus jausmus ir neatsakomus iki galo klausimus. Labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano žmonos istorija" / " The Story of My Wife"

 Sveiki, kino gerbėjai,

 

Scanoramoje buvo rodomas vengrų režisierės Ildikó Enyedi filmas „Mano žmonos istorija“ (angl. The Story of My Wife) (2021). Pastaroji kino kūrėja smarkiai išgarsėjo Berlyno kino festivalyje su savo sėkmingu filmu „Apie kūną ir sielą“ (2017), kuris, beje, man irgi labai patiko. Naujausias filmas pastatytas pagal vengrų rašytojo Milán Füst (1888-1967) sukurtą romaną, o jame nusifilmavo garsi prancūzų aktorė Lea Seaydoux ir olandas Gijs Naber.

 

Beveik trijų valandų filme pasakojama europietiška meilės istorija apie 1920-uosius metus. Klasikinis variantas, kai jūrų laivų kapitonas Džeikobas kalbėdamasis su draugu restorane praneša jam, kad ves pirmą pro užeigos duris įėjusią moterį, nes pagaliau suprato, kad reikia vesti. Didelių lūkesčių į žmoną nedėtų, nes didžiąją laiko dalį vis tiek praleistų jūroje, jam tik svarbu, kad žmona jam būtų ištikima. Galiausiai jis susipažįsta su Lize, kuri iškart po savaitės sutinka už jo tekėti. Tiesą sakant, taip ir nutinka, tačiau kapitonas Džeikobas patenka į pinkles, jis maniakiškai pradeda pavydėti žmonos, įtaria ją neištikimybe dėl jos avantiūrizmo, kad net meta savo darbą, jog galėtų būti šalia jos...

 

Taigi visa likusi istorija yra apie tai, kaip Džeikobas myli, nekenčia, seka ir bando susitaikyti su Lizės nesąmonėmis, o galiausiai net išsiskirti nesėkmingai bandydamas įrodyti, kad ji jam neištikima. Sakyčiau, pati istorija, nors ir labai gražiai bei jausmingai nufilmuota, tačiau jai stinga natūralumo, gyvumo. Veikėjai, nors ir elgiasi pagal XX amžiaus pradžios kultūrinius kanonus, bet atrodo bukai stereotipiški. Filmas pavadintas „Mano žmonos istorija“, tačiau, kaip ir romanas (įtariu, nes kitaip ir negali būti) yra perteiktas iš vyriškos perspektyvos. Tad tiek ten tos žmonos istorijos, nes praktiškai ji neatskleista. Lizė – gudri, klastinga ir manipuliuoti linkusi moteris. Atrodo, kad vyras tą žino, supranta, tačiau pataikauja jos užgaidoms ir žaidimams. Džeikobas vaizduojamas kaip naivus vyrelis, kuris priklausomas kaip kambarinis ciucikas nuo žmonos, tad šios poros santykių anatomija primena visas „tradicinio vyro“ ir „tradicinės moters“ klišes, kokias tik įmanoma atsekti anekdotuose, literatūroje ir masinės kultūros erdvėse apie lyčių stereotipus. Tad nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, sužiūrėjau jį nuo pradžios iki galo šiek tiek jausdamas, kad ši serialą primenanti ekranizacija prailgo, tačiau iš esmės nieko nepasakė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

Kritikų vidurkis: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Kelly Clarkson – Lighthouse [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

 

Vienas iš šios vasaros atradimų tapo amerikiečių atlikėjos Kelly Clarkson naujausias solo muzikos albumas „Chemistry“, išleistas šių metų birželio 23 dieną. Atlikėja išgarsėjo 2002 metais, kai laimėjo „American idiol“ dainų konkursą ir nuo to karto savo karjerą kūrė muzikos srityje. Šiuo metu žinoma moteris turi ir savo TV pokalbių laidą, kurioje pasirodo pačios ryškiausios žvaigždės, o Kelly kaskart padainuoja kokią nors žymią svečio dainą ir dažnai galima nustebti, kaip atlikėja subtiliai perteikia kitų dainas.

 

„Chemistry“ – tai jau dešimtasis atlikėjos albumas ir viena bent man gražiausių dainų yra „Lighthouse“ (liet. Švyturys). Pastaroji baladė puikiai perteikia Kelly Clarkson balso galimybes. Apskritai daina kaip ir daugelis šio albumo dainų yra apie griūvančius santykius, vienatvės skausmą ir visai natūralu, nes dainininkė sugyvenusi du vaikus su vyru išsiskyrė, o savo emocijas, širdgėlą perteikė per „Lighthouse“ bei kitas albumo dainas. Galbūt daugiau nieko ir nenoriu pridurti, kadangi pati daina kalba už save, tad kviečiu užsimerkti, pasigarsinti ir išklausyti.

Gyvas pasirodymas: 

 

Kelly Clarkson – Lighthouse

Žodžiai / lyrics

 

I need a do over

How did we end up this way

I'm so confused, lover

Did I mistake love and pain

Ain't got no shine left

I couldn't hide it

I almost lost all my light, and

I didn't choose sober

But my eyes can't look away

I see our true colors

Lately we've been lookin' grey

I can't turn back now

Cause you'd take me back down

That road that always seems to come right back around

Remember when

We had dreams to fly away

But that was then

Now our story's just a page

Like a wave you're always crashing into me, crashing into me

And these days are harder than they used to be, and they used to be

No shooting stars can

Fix what we aren't and

What good's a lighthouse when the light is burning out

It's such a shame when your wants and needs they don't align

Which road to take cause your hand's no longer holdin' mine

I guess that's life and

Sometimes you fight and

Sometimes you walk away in order to survive

Remember when

There was nowhere to throw blame

But that was then

And now it's when you use my name

Like a chill in my bones when you say to me, what you say to me

I thought I found home, but hidden underneath we were crumbling

No shooting stars can

Fix what we aren't and

What good's a lighthouse when the light is burning out

And I feel what we were washing over me, questioning everything, all that time

And I keep all the ways that you wanted me to be different fresh in my mind

What you loved, what you wanted, what you held so high when we first met in hindsight

Were the things that you tried and asked me to change as if I could do that

Like a wave you're always crashing into me, crashing into me

And these days are harder than they used to be, and they used to be

No shooting stars can

Fix what we aren't and

What good's a lighthouse when the light is burning out

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Superherojai" / "Supereroi"

 Sveiki,

 

Italų režisierius Paolo Genovese lietuvių tikriausiai vienas mėgstamiausių. Prieš pandeminį laikotarpį Kino pavasaryje rodytas jo filmas „Tobuli melagiai“ (2016) tapo tikru hitu. Tiesa, šį filmą sėkmė lydėjo visame pasaulyje, kad net nemažai kur buvo sukurtos kitų šalių ekranizacijos. Nepasakyčiau, kad buvau didelis „Tobulų melagių“ gerbėjas, nors filmas žaismingas, pagrįstas manipuliacijų santykiais, bet visgi šiek tiek kičinis. Nepaisant to, vis tiek nusprendžiau pasižiūrėti dar vieną režisieriaus darbą pavadinimu „Superherojai“ (ital. Supereroi) (2021).

 

Istorija pasakoja apie du įsimylėjėlius, kurie lietingą vakarą užmezga žaismingus santykius. Ji – įsipareigojimo vengianti pavyduolė ir karikatūrų piešėja, o jis – įsipareigojęs fizikas, kuris pameta dėl jos galvą. Nuo pat filmo pradžios literatūriškai manieringai perteikiama susipažinimo istorija, tad aišku, jog filmas gros pagal romantinio kino nateles su šiokiu tokiu šarmingu pakylėtu juokeliu. Po to filmas sukapotas ir sumaltas į „kiaulienos faršą“, nes visą likusį laiką maišomi dešimties metų poros santykių įvykiai, kai jie skiriasi, pykstasi, keliauja, mylisi, daro karjerą, serga, gydosi ir režisierius stengiasi lengvais itališkais potėpiais perteikti gyvenimo dienų tėkmę ieškodamas paradoksalių situacijų santykių pradžioje, viduryje ir pabaigoje, kad galėtų perteikti šiek tiek pakitusių veikėjų psichologiją.

 

Nedetalizuosiu šio filmo siužetinių vingių, nes jie tipiški savo romantinio kino kanonais. Visgi filmas spalvingas, žavi aktorių perteikta charizma, perdėtas teatrališkumas, tam tikras dirbtinumas, sakyčiau, šiam filmui pritinka. Kaip ir „Tobuli melagiai“, taip ir „Superherojai“ neša šiek tiek į komercinio kino pusę, tačiau išlaiko ir režisieriaus savitą balansavimą tarp amerikietiškų romantinių komedijų ir savo matymo. Ne kartą žiūrėdamas pagalvojau, kad jeigu filmą ekranizuotų amerikiečiai, jis būtų kur kas tuštesnis, gal net visai sugadintas, priklauso nuo užsakovo ir režisieriaus sąveikos su savo vizija. Taigi visgi atsitraukus nuo šio filmo, kurio pabaiga išties graži, bet, tarkime, kad romantiniam kinui pernelyg šabloniška – vienas iš veikėjų suserga nepagydoma liga ir kardinaliai perstumdo likusio gyvenimo laiko prioritetus ir viskas išeina daugmaž kaip kokioje „Užrašų knygutėje“ (2004).

 

Visgi analizuojant pačius poros santykius, nesutarimus dėl šeimos institucijos kūrimo (moteris bijo įsipareigoti, vyras nori tvirtos šeimos su vaikais), akivaizdu, kad visoje šioje istorijoje užčiuopiamos ir šiuolaikinės kartos problemos. Žmonės nenori įsipareigoti, nes bijo atsakomybės, geriausia retsykiais susitikinėti, kad nepradingtų aistra. Pavydas – būtinas reikalas pakurstyti aistringam seksui, o bendri namai, skalbiniai ir šaldytuvas – tai jau baisiau nei baisu, jau nešneku apie tai, kad kartais poros penkmetį planuoja ne vaiko susilaukti, o ginčijasi, kokį šunį įsigyti. Žiūrint senesnius filmus, atrodo, kad kurti santykius buvo paprasčiau, nes juos įrėmindavo socialinė atsakomybė, o dabar tai tiesiog pernelyg nuobodu, arba reikia, kaip šiai porai, kokių nors sukrečiančių išgyvenimų, kurie leistų iš naujo įvertinti santykių perspektyvą. Filmas ir masėms, ir šiek tiek gurmanams, visumoje tikrai neblogas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.7 

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 8: Visur gerai, bet namuose geriausia

 Sveiki, skaitytojai,

 

Pagaliau grįžau iš kelionės ir jaučiuosi pasikrovęs nemažai įspūdžių! Aplankyta ne viena šalis, ne vienas miestas (daug ką tikriausiai artimiausiu metu pasidalysiu), perskaityta ne viena knyga, peržiūrėta dešimtis filmų, kurių įspūdžiais jau pradėjau dalytis. Atrasta ne viena nauja šios vasaros daina, albumai, įdomybės, su kuriais taip pat norisi pasidalyti ir užsirašyti, kad nepasimirštų, išliktų ir reikalui prireikus galėčiau kam nors panaudoti.

 

Iš tikrųjų vakar grįžau namo ir taip gera! Nuostabus jausmas, kai po ilgo laiko grįžti namo, įjunginėji vėl elektros prietaisus, palaistai gėles, iš pašto dėžutes pasiimi sąskaitas ir kitus pranešimus, vėl miegi savo įgulėtame patogiame lovos čiužinyje ir gurkšnoji iš savo aparato įprastą kavą! Gera namuose ir tikriausiai tik kelionė, jos ilga distancija leidžia įvertinti tą ramybę ir sėslumo džiaugsmą, kurį dažnai pavadinu rutina. Paradoksalu, bet būtent sėslumas ir užsisėdėjimas veja į keliones. Anksčiau sakydavau, kad verta dirbti jau vien dėl kelionių, nes investuoti į įspūdį ir pasaulio pažinimą yra pats tikriausias gyvenimo pajautimo džiaugsmas. Anksčiau keliauti nelabai galėdavau, tad kiek gaila tų, kurie negali to daryti arba tiesiog dirba be atvangos. Smalsiam protui geriausios atostogos yra pažinimo džiaugsmas!

 

P. S. Nutariau nebeatidėlioti ir jau pusmetį laikomą Olgas Tokarczuk knygą „Jokūbo knygos“ imti ir pradėti skaityti. Didžiulė, tačiau net neabejoju, kad tinkamesnio laiko nebus nei dabar.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Murena" / "Murina"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kroatų režisierė Antoneta Alamat Kusijanovic remdamasi 2017 metais savo trumpametražiu filmu sukuria ilgametražį kūrinį „Murena“ (krot. Murina) (2021). Murena – tai plėšri ir į ungurį panaši žuvis, gyvenanti tarp uolų, pastarąsias pagrindiniai veikėjai gaudo ir skaniai valgo, tačiau toli gražu filmas ne apie murenų žvejybą, šioji vingri ir sunkiai pagaunama žuvis tampa pasakojimo simboliu.

 

Tiesą sakant, nesitikėjau, kad filmas taip greitai ims ir įtrauks, kad net pamiršiu laiką. Atostogoms pasirinkta kino juosta tapo ne tiek pramoga, kiek gurmaniška ir įvairias mintis papildančiu kūriniu. Istorija pasakoja apie jauną merginą Juliją, kuri su despotu tėvu ir valios neturinčia motina gyvena Kroatijos uolėtoje pakrantėje. Nuo pat pradžių matome, kad mergina labai užguita tėvo, ji pasiuntinukė, o už lėtumą ir klaidas yra aprėkiama. Čionai atvažiuoja turtingas tėvo draugas, kuriam šeima nori parduoti žemę, kad patys galėtų išsikelti, tačiau turtuolis kažkada piršęsis Julijos motinai įneša nemažai sumaišties, nes vėl įžiebia konkurencingą intrigą, o ir pačią Juliją įtraukia į erotizuotą platonišką romaną. Tiesa, filmo anotacija siūlo vertinti simpatiją tėvo amžiaus draugui ne tik kaip erotinį nuotykį, bet kaip ir simbolinį Julijos pabėgimą į tą laisvąjį pasaulį nuo motinos ir tėvo...

 

Filme socialiniame Kroatijos ekonomikos lauke vaizduojama šeima toli gražu neidiliška. Stebina tėvo ir dukters santykiai. Šiurkštus ir išgerti mėgstantis tėvas tik progai pasitaikius nuolat visaip smurtauja ir spaudžia Juliją. Natūralu, kad kyla maištas ir Julija kaip kokia murena prigauta medžiotojo stengiasi ištrūkti, tad visą savo neapykantą nukreipia prieš tėvą ir į pabėgimo viltis. Stebina ir motinos infantilumas, užguitas erotiškumas ir negebėjimas pasipriešinti patriarchaliniam šeimos modeliui, ji tyliai pritaria traumuojančiam vyro auklėjimui ir dažnai nusuka akis į šalį.

 

Iš tikrųjų filmas nagrinėja jauno žmogaus norą gyventi ne priespaudoje, troškimą pačiam rinktis gyvenimo kelią. Taip pat užgriebia tėvų ir vaikų konfliktus, nepamatuotus lūkesčius vaikams bei, aišku, smurtą. Filmas vietomis nepatogus, atrodo, kad žiūrovas iš esmės yra priverstas gailėtis Julijos padėties, tačiau būtent toji toksiška aplinka formuoja Julijos tvirtumą – ji nuostabi nardytoja, plaukikė ir murenų medžiotoja, dažnai tėvo nuvertinama ir laikoma už tarnaitę. Šiame filme mažai tėviškos meilės arba ji iškreipta tradicinių patriarchalinių elgsenos ir įsitikinimo modelių, tad atrodo, kad vienintelis Julijos išsigelbėjimas yra arba įtikinti motinos buvusį mylimąjį ją pasiimti, arba... nužudyti tėvą. Filmas toks įtaigus, kad beveik pabaigoje galima pateisinti ir atsidusti, jog Julija pasirenka tai, ką pasirenka.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela