Sveiki,
Tikriausiai tik tradicija auklėja žmogų, naujas
tradicijas įvesti labai sunku. Iš karikatūros matome, kaip nematome vienų
kenksmingų dalykų, nes jie jau seniai tapę norminiais kultūroje. Ar tikrai LGBT
vėliava ir šios nacijos pripažinimas yra blogiau nei smurtas?
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Kaip visada nepraleidžiu siaubo kino žanro, o ypač tų,
kuriuos internautai pavadina „vienas geriausių metų siaubo filmų“.
Aišku, skonis skoniui ir supratimui, kas geriausia, nelygu, tad gal iš esmės
šiek tiek nusivyliau filmu „Kalbėk su manomi“ (angl. Talk to Me)
(2022), kuris pretendavo į vieną įdomiausių siaubo reginių.
Visgi maniau, kad tai filmas bus iš tos neseniai
užgimusios kitoniškos siaubo bangos, kuriame idėja, mindfuck ir kiti paturbinti
(pagerinti) dalykai ateina į naują siaubo kino renesansą („Saulės kultas“, „Motina!“,
„Vyrai“, „Ne“, „Babadukas“ ir kt.), tačiau žiūrint „Kalbėk su manimi“, atrodo,
jog šioji kino juosta tik dar bando patekti į kitą siaubo kino kategorijos
lygą. Istorija apie akmeninę ranką, per kurią ūgtelėjęs jaunimas susisiekia su
dvasiomis ir leidžia joms kurį laiką pabūti jų kūnuose. Kol dvasia juose, jiems
linksma, smagu, nes tai galimybė tikrovėje (kaip ir socialiniuose tinkluose)
tiesiog patirti kitą tapatybę. Idėja iš esmės nebloga, o ir į siaubą jaunimėlis
žiūri ne kaip į bauginantį reikalą, o adrenaliną ir naujas patirtis veriantį
dalyką.
Visgi veikėjai nuobodūs. Pagrindinė veikėja Mia (tradicinis
Džeinės Eir atvejis!) yra netekusi motinos, todėl jai dvasių pasaulis
asocijuojasi su motina, todėl schematiškai filme juda link savosios
pragaišties. Kiti veikėjai neišplėtoti, tiesiog gauja vaikigalių, neatsakingų,
šiuolaikinių socialinių tinklų vidutinybių rinkinys. Siaubo filme irgi ne
kažkiek, scenarijaus plėtotė iš dalies standartinė, holivudinė ir gan nyki dėl
riboto siužeto. Gal pritrūko finansavimo? Nežinia. Visgi yra, kaip sakiau, ir
kitokios žaismės pojūčio, šiek tiek kitokia siaubo pateiktis, kai kurie
kosmetiniai sprendimai, bet didžiausią baimę kelia ne siaubo efektai, o jaunų
žmonių bebaimiškumas ir neatsakingi žaidimai, kitaip sakant, kartos atsparumas
tamsai, kai dėl vaizdo įrašo galima netekti net gyvybės. Tai net ne siaubas, o
iš esmės jau tikrovė. Filmas, nors ir turi aliuzijas į mūsų realybę, daugelis dalykų
išspręsti pernelyg vienkryptiškai, nepaliekant jokių interpretacijų, bet juk tai
pramoginis kino braižas, tad nekelkite didelių lūkesčių.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Žinau, kaip kartais sudėtinga išgyventi įprastą darbo
dieną, kai viskas juda ir vyksta mechaniškai, o mus aplanko vis tie patys
jausmas, reakcijos ir nuovargis. Juk svarbu yra kasdien linksmintis, tad
sąmoningai projektuokim rytojaus dieną kitaip. Kitaip sakant, iškrėskim pokštą
arba nustebinkime kitą. Padėkime saldainį kitam ant darbo stalo, kol nemato, nupirkime
kavos, pasielkime kaip nors neįprastai, suplokite rankomis dėl niekų, uždainuokite
posmą „lygioje vietoje“. „Mūūūūūūūsų dienos kaip šveeentėėėėėė!“ Ir šventė iš
tikrųjų įvyksta, jūs tada išsimušate iš algoritmo. Kiek iškart žaismės, kai
aplinkinių reakcija atsimuša į kitokią jūsų projekciją. Iš to pajuskime
malonumą. Nežinau, kaip Jūs, o aš sakau, kad rytoj pokštausiu ir linksminsiuosi
kitaip.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Kai Lietuvoje per vieną savaitę išleidžiama dešimtis
vien naujų grožinės literatūros kūrinių, viską sužiūrėti kas ir kaip gal ir
neįmanoma paprastam žmogui, o kaip rinkos ir leidyklų rangovams? Sunku irgi
pasakyti. Tai joks kaltinimas ar pasipiktinimas, įvykis man net šiek tiek šmaikštus.
Naujausiame numeryje „Literatūra ir menas“ atsiverčiau Lauros Tomaševič
recenzijų skyrių, kuriame iš įpročio dėl savo vizualiosios atminties (nes ne
antraštes pirma sužiūriu, o viršelius, apie ką bus recenzijos), tad maniau
paskaitysiąs apie neseniai leidyklos „Briedis“ išleistą E. Alpsten romaną „Carienę“,
tikėdamasis sąsajų su K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ dalimis. Ir vaje...
Pasirodo, kad knyga visai kita, tik beveik tuo pačiu viršeliu – prieš metus
trečiąkart leidyklos „Tyto alba“ perleistas A. Makine romanas „Prancūziškas
testamentas“. Štai Lietuvos knygos leidyboje būna ir taip.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Tikriausiai klišiškai pradėsiu apie tai, kad geresnio
ir tyresnio filmo apie nostalgiją už Andrejaus Tarkovskio „Nostalgija“ (1983) tikriausiai
nėra. Galiu būti jau senamadis ir sakyti, kad tai tiesiog nepajudinamas stabas,
autoritetas, su kuriuo galima matuoti viską, kas panašia tema sukurta kine ir
literatūroje. Visgi Tarkovskio „Nostalgija“ ir italų režisieriaus Mario Martone
„Nostalgija“ (ital. Nostalgia) (2022) filmus vienija pati
Italija. Jeigu Tarkovskio pagrindinis veikėjas Toskanoje bastosi rūke ir
miglose ilgėdamasis Rusijos, tai Martone veikėjas Feličis po 40 metų nebūvimo
Neapolyje vaikšto gatvėmis, tvarko motinos reikalus ir išgyvena nostalgiją,
susietą su pirmosios jaunystės Neapoliu.
Ką aš žinau apie Neapolį? Ogi beveik nieko, tik tą, ką
įdiegė populiarusis menas ir skandalingos antraštės, jog tai iš esmės italų
mafijos sostinė. Ar ji išties tokia, neturiu žalio supratimo, tačiau stebiu „Nostalgijoje“
į gimtinę grįžusį Feličį, kuris net pamiršęs tam tikrus itališkus žodžius bando
susivokti. Iš pradžių maniau, jog filme bus aštri konfrontacija tarp itališko
katalikiško krašto ir musulmoniškos Feličio tikybos, tačiau klydau. Didžiąją filmo
dalį Feličis tvarko motinos priežiūros, o vėliau ir laidotuvių reikalus ir,
atrodo, įsivelia į saviapgaulę t. y., patiki, jog žūtbūt reikia grįžti į
Neapolį, atsivežti savo žmoną ir gyventi taip, kaip anksčiau.
Atrodo, Feličis mato, tačiau nereflektuoja, kad
Neapolį užvaldžiusi visai kita mafija, ir jis neskiria to, kas vyko anuomet ir
dabar. Vienintelis jį dirginantis dalykas yra iškylantis prisiminimai apie
čionai turėtą geriausią draugą, su kuriuo turėjo nusikaltimą... Bet atrodo, kad
ir tai neatstumia Feličio pasilikti, nors vietiniai visi jam aiškiai sako, kad
grįžtų atgal į savo Egiptą. Žodžiu, siužetas lyg ir paprastas, režisierius
stengiasi perteikti Feličio sumišimą ir saviapgaulę, perteikti dviem pasakojimo
laiko juostom Neapolio pasikeitimą (pats režisierius yra iš šio miesto), tačiau
pamažu Feličis, kaip ir galima numatyti, įsivelia į vietos mafijos nemalonę ir
jam iškeliamas ultimatumas, bet ką nostalgija sergantis Feličis pasirinks?
Tiesą sakant, likau nenusivylęs šiuo filmu, net
nedrįsau ieškoti didesnių sąsajų su Tarkovskio juosta, nes akivaizdu, jog tai
visai kita kino mokykla ir visai kita idėja. Ilgą laiką stebėjau Feličį, kurį
aktorius Pierfrancesco Favino rūsčiai, o kartu ir melancholiškai atskleidžia per
nostalgijos savijautą, bet iš kitos pusės likau visai istorijai abejingas,
manęs ji nesujaudino ir, tiesą sakant, darėsi nuobodoka, tad lakiau kantriai,
kol filmas pasibaigs. Nors kino kritikai negailėjo gerų žodžių šiam filmui, o
ir iš tikrųjų režisierius turi savitą santykį su medžiaga, bet filme man stigo
ir aštrumo, ir pačios kibirkšties. Kadangi intriga prislopinta ir ji išreikšta
užuominomis, gal man pati tema pasirodė tiesiog neaktuali?
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
„...kai rašiau apie kokį
žmogų, aš jį tartum įsimylėdavau. Man darėsi jo gaila. Grynai žmogiškai,
nesmerkiant ir neteisiant. Jei tekstuose yra kažkas trapaus, tai todėl, kad
labai išgyvenu dėl šitų žmonių. Man norėjosi, kad žmogus išliktų nors mano
knygoje. Galbūt jis ilgai negyvens, bet liks nors knygų lentynose. Tai yra, gal
ir per skambiai pasakius, paminklas, ir gali būti, kad esu pastatęs šitiems
žmonėms nedidelius paminkliukus. Daugelio iš aprašytų žmonių tikriausiai jau nėra
tarp mūsų. Man patiktų, jeigu jie žinotų, kad kas nors juos dar prisimena.“
Vidas Morkūnas
Citata paimta iš „Literatūra ir menas“ leidinio (2023
m. nr. 16) interviu, versto iš latvių kalbos „Nes niekas apie juos nežino“.
Interviu autorė Undīne Adamaite. Citata įdomi tuo, jog tikriausiai tai ir yra
viena iš kūrybos užduočių t. y., įprasminti savo ir kitų trumpalaikį buvimą.
Jūsų Maištinga Siela
