Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie skaitymo kultūrą, laisvę kritiškai pačiam vertinti

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, vos tik pasirodė rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės straipsnis „Kultūros karai ir paliaubos: Justino Marcinkevičiaus paminklas“, jį perskaičiau, pasižymėjau vertas dėmesio teksto dalis, tačiau tik šiandien darau šį įrašą, nes gal kas praleido, gal kam pravers... Nors netrumpame ir aiškią autorės poziciją užimančiame straipsnyje gali pasirodyti, kad rašytoja atsikirtinėja ją kritikavusiems dėl J. Marcinkevičiaus vertinimo rašytojams ir pavieniams, kitą vertus, galvoju, ar aš pats to nedaryčiau, norėdamas sudėti akcentus ties savo ankstesniais pasisakymais, jeigu pakliūčiau į panašią situaciją?

 

Driokstelėjo rašytoja šiame pasisakyme kaip reikiant, tad galvojau, kaip šį tekstą, pvz., priėmė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė ir rašytoja Birutė Jonuškaitė? Ne paslaptis, kad didelė dalis iš Lietuvos rašytojų nemėgsta K. Sabaliauskaitės dėl populiarumo, dėl tam tikrų pozicijų ir įsitikinimų, dėl dar velniai žino ko – gal dėl to, kad tolima, ne jų rate, todėl nepažinta kaip žmogus, o tą lengviau ir kritikuoti, ir teisti, ir įkąsti net tada, kai kaskart pasisakoma apie ją ar jos literatūrą su prierašu: „aš prieš ją nieko blogo neturiu, bet...“

 

Bet ne apie tai. O apie straipsnį. Jis, sakyčiau, epinis, todėl labai tikiuosi, kad likę mokyklose pedagogai, kurie neišėjo iš mokyklų, neišprotėjo protestuodami ir žeminami, nesumušti agresyvių mokinių, nepaduoti supermamyčių į teismus dėl to, kad į sūnelį pažiūrėjo ne taip, pasiims šį straipsnį ir pridės šalia analizuojamos Justinos Marcinkevičiaus kūrybos. Tai labai reikalinga, brėžiant naujajai kartai kritinio mąstymo galimybes, o ne tą surūgusią ir seną „myliu aš tėvynę, tad einu už ją numirti, nes tai herojiška“. Nieko aš nematau tame herojiško, deja. Tai tik rodo, kad žmogus gyvena suinstaliuotais idealais, lūkesčiais apie pasiaukojimą ir bla bla bla...

 

Bet ir ne apie tai dabar, o apie šią citatą, kuri man pasirodė viena esmingiausių be to, kas dar pasakyta šiame straipsnyje, analizuojant net J. Marcinkevičiaus trilogiją. Apie tai, kad viešojoje erdvėje norima, kad įsivyrautų tam tikras „Gyvulių ūkio“ efektas, kad būtų kalbama, sakoma tik „teisingi“ dalykai, tik tai, kas atitinka „normalią“ poziciją, neturint savojo matymo arba ją pasiliekant tik sau, kaip gėdingą mentalinį rudimentą. Tas pats ir su literatūros perskaitymu ir vertinimu. Politikų kišimasis labai aiškiai brėžia populizmo sparną teisingai suinstaliuotai tautai, ką ir kaip reikia galvoti apie vieną ar kitą kūrinį. Ankstesnis skandalas su Mariaus Ivaškevičiaus romanu „Žali“, kai kurios partijos įsigudrinusios brėžė degtukus raganiaus laužui ir rengė projektus atimti iš rašytojo Nacionalinę literatūros premiją, nes partizanai „Žaliuose“ pavaizduoti ne kaip didvyriai, o pernelyg buitiškai, rodo, jog kūryba tampa Pelene politikai. Mūsų kinas ilgai sirgo šia pataikūniška vienkrypte „teisingų“ didvyrių vaizdavimu. Kai kada ir literatūra tampa politikų įrankiu pritraukti prie tariamo jų teisingo požiūrio, kuris, mano galva, nė neegzistuoja.

 

Tas skandalas dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo tik rodo iš esmės „skaldyk ir valdyk“ poziciją. Polemikos viešojoje erdvėje buvo mažai, gal nebent prof. Viktorijos Daujotytės pamintijimuose, kuri bando suvokti abi pozicijas ir nė vienos nepasmerkti. Deja, pustoniai pas mus išnykę ir tuo labai naudojasi populistiniai politikai, kurie nemažai prikišo nagus kiršindami visuomenę, kurioje, deja, šis susiskaldymas atsiranda ne tiek dėl pačių politikų trigrašio, bet daugiau dėl to, kad masėje gyvena ir kritiškai mąstančių žmonių, ir dar su „teisingais“ sovietiniais matymo ir vertinimo kriterijais. Visiems gyventi vienoje troboje yra sudėtinga, bet neturime kitos išeities. Aš laikausi to krašto, kad kiekvienas turi turėti savo santykį su kūriniu, juk tai ir yra laisvo žmogaus teisė, bet net ir tariamai laisviems kartais norisi pakontroliuoti kaip inspektoriui, ką kiti „laisvieji“ turi galvoti, manyti ir daryti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Džonsas" / "Mr. Jones"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmai mane lydi jau labai ilgą laiką, todėl progai pasitaikius stengiuosi pamatyti jos naujausius darbus. Paskutinįkart, tikriausiai, mačiau jos „Šarlataną“, kuris padarė man itin gerą įspūdį, to daugmaž tikėjausi ir iš kritikų gerai įvertintą istorinę dramą „Ponas Džonsas“ (angl. Mr. Jones) (2019).

 

Filmas pasakoja apie mažai kam žinomą tikrą istorinę tragediją, kuri dažnai istorijoje išnyksta ir pasislepia po Holokaustu, kuris kažkodėl labai analizuojamas, aptariamas, rengiami įvairūs minėjimai, tačiau, pavyzdžiui, apie ukrainiečių genocidą, vykdytą 1930 metais Stalino įsakymu, mažai kam žinoma. Kol kapitaliniai Vakarai pavydžiai žiūri į Stalino Sovietų Sąjungą ir jos sėkmingą ekonomiką ketvirto dešimtmečio pradžioje, iš tikrųjų niekas nė neįtaria, kodėl toji ekonomika tokia stabili ir gera. Šiaip iki Antrojo pasaulinio karo tiek britai, tiek prancūzai nekęsdami savo šalyse nelygybės ir iškilusių turtingųjų luomo pavydžiai žiūrėjo į Rytus, kur įsigalėjęs komunizmas visus „sulygino“.

 

Realiai egzistavęs britų žurnalistas Gareth Jones (1905-1935) atvyksta į Rusiją, yra sekamas saugumiečių, tačiau jam apgaulės būdu pavyksta išvykti į Ukrainą ir pamatyti tą siaubą t. y., tuos genocido vaizdus, kada žmonės tiesiog kaip musės mirė šaltą žiemą iš bado savose sodybose, miestelių šaligatviuose. Stalinas iš ukrainiečių atėmė visą derlių, kaimuose paskersti visi gyvuliai, nebėra ko valgyti, nebent lupti kietą medžio žievę ir žiaumoti. Garetas su fotoaparatu neįtikėtinai pavojingomis sąlygomis keliauja po Ukrainą ir fiksuoja bado apimtą kraštą. Maskva klesti genocido sąlygomis ir jau tada Vakarams pumpuoja propagandą apie sėkmingą darbo liaudį. Garsus rašytojas George Orwell, išklausęs Gareto liudijimus, pastarąjį per stebuklą išleido saugumiečiai, sėda rašyti savo garsiosios satyros „Gyvulių ūkis“. Filme vaizduojama, kaip rašytojas apmąstydamas melo apjuostą pasaulį rašo šį kūrinį, kai tuo tarpu šimtai ukrainiečių kasdien miršta iš bado, o mažamečiai vaikai, pjaustydami artimųjų lavonus ir valgydami jų mėsą, bando kažkaip išgyventi... Kaip žinia, ponu Džonsu Vakarai nenori tikėti, jie labiau tiki Pulitzerio literatūros premijos laureato, parsidavėlio sovietams Walter Duranty liudijimais ir straipsniais. Paprastas žurnalistas prieš visuomenėje žinomą rašytoją? Suprantate, kad Vakarai ne iškart patiki Stalino žiaurumu. Įdomu, kad iki šių dienų iš Duranty nėra atimtas šis literatūros įvertinimas...

 

Nors filmo režisūra ir „suveržimas“, tiesą sakant, man nepatiko ir neįtikino, nes šįkart Holland žaidžia labai klišinėmis režisūros galimybėmis, nesukurdama ir ypatingų bei sudėtingų veikėjų „iš vidaus“, tačiau, matyt, užduotis buvo kita t. y., Vakarams ir vėl priminti apie tuos užmirštus įvykius. Man iš esmės labiausiai šiame filme jaudino režisierės atskleistos propagandos kūrimo to meto galimybės ir kaip lengva visuomenei tikėti tuo, kas išeina į viešumą. Filmas vertingas kaip istorinis žinių papildymas ir priminimas apie Antrojo pasaulinio karo išvakares ir totalitarinio režimo kūrimąsi.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Justinas Jarutis – Greatest hits & kitos liūdnos dainos [vinyl / LP] (2023)

 

Informacija apie albumą: Justina Jarutis – Greatest hits & kitos liūdnos dainos [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: LP – Love Lines [vinyl / LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: LP – Love Lines [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Ed Sheeran – Autumn Variations [vinyl / LP] (2023)

Informacija apie albumą: Ed Sheeran – Autumn Variations [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Vanda Juknaitė apie kančios prasmę ir buvimą drauge iki mirties

 

Sveiki,

 

Šiomis dienomis vis grįžtu prie rašytojos Vandos Juknaitės literatūros lauko. Tiksliau – paskutinės jos autobiografinės knygos „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2021), kurią esu čia ne kartą ir minėjęs, netgi citavęs šią labai mane paveikusią citatą. Vis galvoju, kad mirtis vis dar tai, kas jaudina, neramina, baugina. Ji žmogiškajam patyrimui, neskaitant klinikinės mirties, tebėra tik paslaptis, apipinta įvairių ezoterinių, religinių bei kitų pasakojimais, įsivaizdavimais. Visgi apie buvimą kartu paskutinėmis akimirkomis, kai viskas atleidžiama, kaip tyliai paprašoma po visų išdavysčių, po visų vagysčių, narkotikų, rėksmų, kuriuos sukelia priklausomybės ir nuvertintas ryšys su artimaisiais, finišo tiesiojoje, kai dienas ar mėnesius belieka suskaičiuoti, mes (bent tikiu, kad daugelis) atsigręžiame į tuos, nuo kurių bėgome, ir prašome, kad lemiamą akimirką būtų su mums, kad mums patiems nebūtų taip baisu...

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 20: nevertinti visko perdėtai teisingai

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kaip seniai nesikreipiau tiesiog „mieli skaitytojai“, nes pagalvodavau, kad gal jie visai nėra mieli, o pasitaiko visokių internetinių praeivių. Šiandien parašiau čia ir vieną piktoką kritišką įrašą, nes iškart įsijungė mano vertinimo sistema. Man pasirodė, kad komentaras apie mokytojų streiką yra netinkamas ir iškart pas mane žybtelėjo ugnis įrodinėti. Bet žinokite, tai kainuoja ramybę ir energiją, o galiausiai rezultatas – iškrova, išeinanti į beprasmes internetines rietenas ir viso to nepasitenkinimo gausinimą. Žinau, kad retsykiais galima to išvengti vien sąmoningumu, apsisprendimu atsitraukti ir situacijos nevertinti niekaip. Kitaip sakant, susikurti savo sveiką žalią brokolio namą, žaliąją zoną, kokią matote nuotraukoje, ir gyventi toli nuo to, ko negali pakeisti.

 

Tuo įrašu nesididžiuoju, tačiau esu dėkingas apskritai už šią dieną ir šios situacijos suvokimą. Kai nuo įrašo atsitraukiau, pamanęs, o gal žmogų smarkiai įžeidžiau, kam man to reikia, net pradėjau galvoti ne kaip apie dienos pamoką, o kaltinti save. Visgi šiandien puiki diena. Pailsėjau, apsikuopiau namus, prašlaviau mintis, sucentravau savo srautus ir per meditaciją atėjo būtent toji mintis: gera pakilti virš to teisingumo ir neteisingumo susidūrimo klano, kuriame nuolatos diena iš dienos murkdomės ir pasižiūrėti iš brokolio namo ir leisti viskam būti.

 

Šioji žalioji zona leidžia lengvai praskrieti virš to, kas paprastai sudirgina protą, verčia jį ieškoti argumentų, o po to kontrargumentų, kol galiausiai įklimpstame į nesąmoningą pyktį ar kaltės jausmą, kad pasakėme ne tai, ką reikėjo. Mes kasdien mokomi mąstyti kritiškai arba bent aršiai užimti būtinai teisingas pozicijas, ginti savo nuomonę, pulti, kai matome neteisinga ir panašiai. Nemanau, kad tai yra laimės šaltinis ir mūsų kasdienybės esmė, nors kartais to ir neišvengiame, ir nereikia išvengti, bet jeigu galime leisti musei praskristi per kambarį, kad išskristų pro langą, manau, verta leisti jai išskristi ir be mūsų laikraščio mojavimo ir pasipiktinimo, kad drįso įskrieti. Tegu protas pasiilsi, pasiilsi visi mūsų vertinimai ir įvertinimai, leiskime nuostabiai sau atsipalaiduoti ir mėgautis, jog nereikia piktintis ir įrodinėti.

 

Jūsų Maištinga Siela