Filmas: "Dažytas paukštis" / "The Painted Bird"

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Jau kuris laikas, kai nemėgstu filmų apie Antrąjį pasaulinį karą. Kino industrija tiesiog pamišusi dėl šio laikotarpio vaizdavimo, nėra tikriausiai metų, kada nebūtų susukta kokia nors kino juosta, kuri nevaizduotų šio vieno baisiausių Europai ir Pasauliui laikotarpio. Dažniausiai tos istorijos daugiau ar mažiau viena į kitą panašios, man, kaip žiūrovui, palieka tas pačias slogias emocijas. Tačiau išlenda visoje toje gausoje kokie nors nematyti ir įdomesnės perspektyvos filmai, kurių negaliu atsisakyti. Vienas iš jų – čekų režisieriaus Václav Marhoul „Dažytas paukštis‘ (angl. The Painted Bird) (2019), pastarasis pastatytas pagal lenkų rašytojo Jerzy Kosinski (1933-1991) 1965 metais tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną. Filmas susuktas tarptautiniu mastu, pasitelkiant garsius Europos aktorius, tokius kaip Udo Kier ir Stellan Skarsgård.

 

Istorija mus nukelia į tolimas slavų žemes (tai gali būti Lenkijos rytai, Ukraina ar net ta pati Rusija), pasvirę pravoslaviški kryžiai tai rodo. Ilga trijų valandų kančios kelionėje vaizduojamas žydų berniukas Joska, kuris slapstosi tolimame kaime pas tetą, o jo tėvai išvežti į koncentracijos stovyklą. Vieną dieną Joska supranta, kad teta mirė besimazgodama kojas, netyčia padegęs namus jis patraukia į ilgą kelionę. Pirmiausia atsiduria vietinių kaimelyje, kuriame jį palaiko demonu, jį vietoj vergo išsiperka vietinė užkalbėtoja ir atlieka su juo įvairius ritualus. Galiausiai Joska pabėga upe ir vis keliauja nuo vieno pasakojimo veikėjo prie kito, patirdamas dėl to, kad yra svetimas atėjūnas, o dar ir žydas, visas įmanomas kančios, išnaudojimo ir smurto formas.

 

Filme metaforiškai pristatoma nudažyto, paženklinto paukščio likimas. Paleistas tarp kitų paukščių nudažytasis užkapojamas kitų paukščių bendruomenės, jis nebegali pritapti. Panašus likimas laukia ir žydelio Joskos, jis niekur negali pritapti, jam užgintas bet koks saugumas. Keliaudamas jis mato, kaip pavyduolis savo žmonos meilužiui šaukštu išskaptuoja akis, kaip lytiškai išnaudojęs krikščionis gąsdina jį nužudyti, kaip kaimietė, kuria manosi pasirūpinsiąs kaip tikras vyras, geidulio pagauta mylisi su ožiu, kaip šaudomi žmonės... Išties vienam berniukui filmas pasiūlo ištisą hiperbolizuotai perspaustą kančios kelionę. Kartais atrodo, kad atviras pasaulis yra viena didelė koncentracijos stovykla. Tiesa, Joskai nuolat sekasi ištrūkti gyvam ir toliau patirti naujas kančia, tarsi neštų savo kančios kryžių.

 

Nors filmas turi M. Haneke „Baltas kaspinas‘ (2009) raiškos būdų, juodai baltas filmas ir smurtines situacijas, „Dažytas paukštis“ maždaug nuo vidurio algoritmiškai tampa nuspėjimas, šiek tiek varginantis, nes žiūrovas yra paliktas gauti kankinimų porciją po porcijos. Įdomus dalykas, kad pasirinkta realistinė raiška, tačiau pats filmas sąlyginai metaforizuotas, jo užduotis nėra atskleisti neįtikėtiną Joskos gyvenimą, bet veikiau karo baisumų ištisą paletę, įvairias žiaurumo formas, pradedant nuo prietaringų tamsių ūkininkų ir alkoholikų, baigiant rusų ir vokiečių esesininkų.

 

Vienas vaikelis, žinoma, visų šių siaubų nebūtų ištvėręs, tad filmo siužetui nuolat tenka neįtikėtinomis sąlygomis tausoti savo pagrindinį personažą, išsukinėti jį iš sudėtingiausių situacijų. Filmas stebina koncentruoto žiaurumo gausa, kuri vietomis atrodo nebenatūrali, tačiau filmas estetiškai pavykęs, veikia emocijas, o kai kurios scenos tiesiog vertos atskirų novelės formato pasakojimų, pvz., kaip pavyduolis grįžta su katinu maiše ir paleidęs prie vakarienės stalo stebi savo žmoną, šalimais esantį meilužį ir besidulkinančius gyvūnus. Tai taip intensyviai paveiku, kad verta psichologinius niuansus aptarti atskirai. Filme rasite ir nemažai tokių tradicinių, jau išnykusių ir istorijon nuėjusių dalykų, kurie irgi stebina, pvz., kaip liaudiškai gydomi ligoniai: įkasami į žemę, ant pilvo dedami žalčiai, ausies skausmas išrūkomas pripumpuojant dūmų. Aišku, po viso filmo lieka didelis slogutis, todėl atsakingai pasirinkite seanso laiką ir nusiteikite.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Kaip kolektyvinė lietuvių sąmonė pasiduoda karo egrero manipuliacijai? KARO NEBUS! Išjunkite TV žinias apie karą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kartais nedrąsu daryti tokius įrašus, kaip darysiu dabar. Lietuvoje, kur galioja tik viena tiesa, transliuojama populiariaisiais žinių kanalais, mąstyti kitaip yra gėdinga. Žmonės, pasigavę karingą sistemos inerciją, tau priklijuos gėdingas vatniko etiketes, nes šalyje, kurioje sakoma, kad vietos yra visiems, būtent kitaip mąstantiems jos būtent ir nėra. Šį įrašą darau paskatintas perskaitytų knygų Michael Talbot „Holograminė visata“ bei Dr. Joe Dispenza „Jūs esate placebas“ – pripažintų pasaulyje mokslininkų, ne šiaip kokių konspiracinių teorijų skleidėjų. Jų suformuotos idėjos kaip koks tinklelis-filtras tinka analizuoti ir suvokti tai, kas dabar daroma masiškai Lietuvoje.

 

Pastaruoju metu susierzinu įsijungęs žinias. Visos naujienos yra nukreiptos karo kultūrai gausinti, nesaugumui kurti, bauginti ir taip valdyti mases. Mums sukuriama įtaigi iliuzija, jog ginkluotis yra būtina, kad krašto gynyba yra mirtinai svarbi, mums piešiami baugūs scenarijai, mes gąsdinami dar didesniais mokesčiais, o tai manipuliacijai pastiprinti šalia parodomi Ukrainos karo vaizdai, pažeriama statistika. Keista, nes turiu pažįstamų, kurių giminės gyvena Kijeve ir ten žmonių gyvenimas beveik nepakrikęs, visi toliau gyvena, eina į darbą, mokosi, vysto ekonomiką, o per žiniasklaidą tiek nekalbama apie karą, kiek dabar pas mus. Nesakau, kad karo nėra, sakau, kad jis nėra toks, kokį piešia mums mūsų žiniasklaida. Žinau, kad Lietuvoje yra ir daugiau žmonių, kurie turi ukrainietiškų kontaktų, pasikalba, mato pasaulį kiek kitokį.

 

Vienoje facebooko įraše pakomentavau praktiškai užpultą vieno žmogaus įrašą, kuriame jis pasisakė prieš bet kokį ginklavimąsi. Atsirado dešimtys, kurie pradėjo jį smerkti, rašydami, kad mes ne už karą, mes už taiką, tačiau gynybą finansuoti reikia, kad reikia šelpti Ukrainą karine įranga, rinkti lėšas. Bet tai ir yra prisidėjimas prie karo! Kvantinė fizika, kurios mokslo atšakos nenori įsileisti švietimas, jau seniai teigė, kad Visata yra tokia: kaip į ją šauksi, taip ji atsilieps, t. y. jeigu artikuliuosi karinę gynybos grėsmę, būsi užpultas, laimingi žmonės pritraukia laimingus žmones, bijantysis patirs situaciją, kur teks tą baimę patirti ir t. t. Ir taip veikia pasaulis, per manifestacijos galią. Bet yra dar ir žmonijos kolektyvinė sąmonė, kuri pritraukia karą ir sukuria tas situacijas, kurias mato per žinias, kasdien nuo ryto iki vakaro girdi eskaluojamas grėsmes ir tuo gyvena, nė nesuvokdami, kad politikai jais naudojasi savo populizmui skleisti. Pavyzdžiui, krašto gynybos ministras ar toji pati Aušrinė Armonaitė, kuri sako, jog žmonės turėtų investuoti savo santaupas į tanką. Žmonių mintys ir viltys, įsivaizdavimai sukuria analogiškas situacijas, juk tai sena tiesa, kuri išstumta iš viešosios erdvės kaip kenksminga valdžios organams.

 

Dar baisiau, kad didžioji pilkoji masė yra lyg ir išsilavinę žmonės, tikintys mokslu ir pažangumu, tačiau kai kalba pakrypsta apie kritišką požiūrį apie plėtojamą karo kultūrą ir manipuliacijas, šie žmonės pasiunta, dingsta visas intelektualumas, jie svaidosi neregėtais epitetais, jie dirginasi, pyksta, vadina visus vatnikais, nes yra iš esmės paveikti nenutrūkstamo žiniasklaidos skatinamo heitinimo kanalo, dirbtinai kitų sukonstruotos tikrovės modeliu, todėl jie nepripažįsta jokių tiesos pustonių, nieko nenori girdėti apie pacifizmą, apie tai, kad žmogus turėtų „laisvoje“ šalyje rinktis laikyti ginklą rankoje, ar atsisakyti prisidėti prie tariamos gynybos. Ko verta laisvos šalies laisvė, jeigu tos laisvės iš esmės nėra, ji labai sąlygina, kaip kažkada pasakyta Prezidento frazė „gerovės valstybė visiems!“ Kad ne visiems, tik lojaliems karinei dabarties kultūrai, kurie laižo subines ir lyg šunyčiai pritaria nuo tribūnos nuleistai tiesai.

 

Manau, Lietuvoje dar nėra kritinės masės, kuri kritiškai žvelgtų į karo kurstymo politiką. Didžioji dalis vis dar mąsto itin primityviomis žemiškomis kategorijomis, linksniuodami Rusijos ir Putino vardai, paskęstama detalėse, politiniuose manevruose, tačiau nesugebama pakilti ir pamatyti žaidimo aikštelės iš viršaus. Visas šis cirkas, kuris vyksta mūsų energijos sąskaita, vyksta tik tam, kad mus toliau klaidintų. Ne paslaptis, kad tam tikros jėgos Lietuvoje nori karo, tos jėgos turi prieigos prie nacionalinių žinių ir didžiausių internetinių žinių portalų, užtenka paanalizuoti, kur veda paryškintu ir pirmu numeriu sudėtų straipsnių antraštės, kas jas vienija, kaip veikia skaitytojus, kaip juos atitolina nuo kritinio mąstymo, o ką jau kalbėti apie dvasinius dalykus, kurie tiesiog karo eskaluojamoje viešojoje erdvėje neturi jokios reikšmės, jie sąmoningai eliminuoti.

 

Mūsų intencijos ir mintys kolektyvinėje sąmonėje irgi turi jėgos. Aš tikiu, kad tokių bundančių žmonių, kurie jaučia ir suvokia, jog tikrovė truputį primena filmą „Matrica“, ji yra nupiešiama kitų, todėl didžiausia tikrovė gali būti tik aplink mums pačius, mūsų gyvenime, mūsų savijautoje, ketinime kurti kitokią tiesą, asmeniniame patyrime, o ne imituojant ir perteikiant tais pačiais verbaliniais sakiniais iš forumų kaip savo tikrovę, mes artikuliuojame ne savo patirtis, ne savo tikrovės vaizdinius ir dar baisiau – tikime, kad jie kur kas svarbesni, nei tai, ką mes patys galvojame ir kuriame. Patikėkite, tai ne jūsų tiesa, jūsų tiesa esate jūs patys, todėl nesileiskite mulkinami nei gražių politikų kalbų, kurie bando emociškai kišti į akis karo vaizdus, graudinti ukrainiečių likimais ir todėl jūs atiduodate jiems savo balsą ir energiją, mintis, veikiau išjunkite žinias, įsijunkite kultūrinę laidą, klausykitės muzikos, kuri įkvepia, ir atsijunkite nuo karinio egregoro tinklo, nepalaikykite jų. Išgyvenome karantiną, nieko nenutiko, išgyvensime ir tai sąmoningai darydami malonius dalykus, o tos srutos ims ir nutekės pro šalį, kaip nutekėjo daugelis negatyvių dalykų. Švari galva ir švarios mintys veda prie kitokios tikrovės versijos. Mes mokomi nematyti taikos, tik grėsmę, o dabar apsimeskime, kad nematome pavojaus ir jis nebeturės galios. Visata veikia šitokiu principu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Petunija – City

 

 Sveiki,

 

Atlikėją Petuniją prisimenu iš „Eurovizijos“ atrankų. Turėjo labai didelė potencialą, o vieną novatorišką kūrinį „Tomorrow“ iki šiol pamenu kaip to sezono vieną patraukliausių kūrinių, kuris, manau, Europoje anuomet nebūtų prapuolęs. Šiandien atlikėja M. A. M. A. apdovanojimuose pelnė metų atlikėjos proveržio apdovanojimą. Tik dabar, nors atlikėja toli gražu nėra scenoje naujokė.

 

Jos dainą „City“ aptikau vos tik įvedęs į YouTube raktažodžius. Daina viena naujesnių, turi savitą vaizdo klipą ir skamba taip gerai! Minkštas vokalas, jaukus skambesys, kontrastingi kaimiški vaizdo klipo fragmentai savitai sukuria kažin kokią alternatyviosios muzikos įspūdį, tačiau vis tiek tinkančią ir didesniam rato klausytojams. Teks pasidomėti ir likusiu naujuoju repertuaru, nes Petunija išties įdomi. Pasiklausykite patys dainos „City“ įrašą.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Justin Timberlake - Selfish [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Po beveik 6 metų pertraukos garsus amerikiečių solo pop muzikos atlikėjas Justin Timberlake sugrįžta su nauja daina „Selfish“ (liet. savanaudis), kuris tapo pirmuoju singlu iš būsimo šeštojo atlikėjo albumo „Everything I Thought It Was“. Kiek infantilaus ir švelnaus balso tembro Timberlakas man iš esmės primena tuos laikus, kai jis buvo itin populiarus 2002 metais, išleidęs savo debiutinį albumą. Toks 2000-ųjų vaibas tikriausiai daug kam kelia nostalgiją, tą rodo ir internetiniai komentarai. Visgi daina apie savanaudiškumą, asmeninius rėmus, kuriuos žmonės užsideda ir nebegali ištrūkti primena terapinio pobūdžio dainą. Tokios dažnai netampa hitais, nes klausytojams reikia paprastesnės medžiagos, daugiau pramoginio turinio, bet atrodo, kad dainininkui tas negresia, nes „Selfish“ vos tik pasirodžiusi šovė į neregėto populiarumo viršūnę ir šiuo metu yra didžiausiuose JAV topų viršūnėse.

 

Tiesa, ne visi šia daina patenkinti. Ypač Britney Spears gerbėjai, kurie surengė sąmoningą atsaką keldami dar 2011 metais atlikėjos išleistą dainą tokiu pat pavadinimu. Tai jų kerštas už tai, kad kadaise, kaip buvo rašoma Britney Spears neseniai pasirodžiusiuose memuaruose, ji turėjo nutraukti nėštumą, nes J. Timberlake vaiko nenorėjo. Manau, ši istorija nemažai paveikė Timberlako asmeninį gyvenimą, sukėlė daug įtampos su dabartine žmona, o dabar pora sunkiai bando išspręsti šią krizę. Iš kitos pusės pasirodžiusios antraštės ir šis skandalas prikėlė Timberlako populiarumą, jis vėl dėmesio centre ir išleisti naują muziką, būti nuoširdžiam, kaip šioje dainoje, yra tam tikra prasme neblogas komercinis sprendimas. Pasiklausykite ką tik pasirodžiusios dainos ir vaizdo klipo.

 

[lyrics / žodžiai]

Justin Timberlake – Selfish

 

Uh

 

If they saw what I saw

They would fall the way I fell

But they don't know what you want

And baby, I would never tell

If they knew what I know

They would never let you go

So guess what?

I ain't never lettin' you go

 

'Cause your lips were made for mine

And my heart would go flatline

If it wasn't beatin' for you all the time

 

So if I get jealous, I can't help it

I want every bit of you, I guess I'm selfish

It's bad for my mental, but I can't fight it, when

You're out lookin' like you do, but you can't hide it, no

 

Put you in a frame, ooh, baby, who could blame you?

Glad your mama made you

Makin' me insane, you cannot be explained, ooh

You must be an angel

 

Every timethe phone rings

I hope that it's you on the other side

I wanna tell you everything ('Thing)

Everything that's on my mind

And I don't want any other guys

Takin' my place, girl, I got too much pride

I know I may be wrong

But I don't wanna be right

 

'Cause your lips were made for mine

And my heart could go flatline

If it wasn't beatin' for you all the time, uh

 

So if I get jealous, I can't help it

I want every bit of you, I guess I'm selfish

It's bad for my mental, but I can't fight it, when

You're out lookin' like you do, but you can't hide it, no

 

Put you in a frame, ooh, baby, who could blame you?

Glad your mama made you

Makin' me insane, you cannot be explained, ooh

You must be an angel

Put you in a frame, ooh, baby, who could blame you?

Glad your mama made you

Makin' me insane, you cannot be explained, ooh

You must be an angel

 

Owner of my heart

Tattooed your mark

There for the whole world to see

You're the owner of my heart

And all my scars

Baby, you got such a hold on me, so

 

So if I get jealous, I can't help it

I want every bit of you, I guess I'm selfish (I guess I'm selfish)

It's bad for my mental, but I can't fight it, when

You're out lookin' like you do, but you can't hide it, no

 

Put you in a frame, ooh, baby, who could blame you?

Glad your mama made you (Glad your mama made you)

Makin' me insane, you cannot be explained, ooh

You must be an angel (You must be an angel)

Put you in a frame, ooh, baby, who could blame you?

Glad your mama made you (Glad your mama made you)

Makin' me insane, you cannot be explained, ooh

You must be an angel

 

Jealous, but I can't help it

I want every bit of you, I guess I'm selfish

 

Jūsų Maištinga Siela

"Kultūros barai" miršta: kaip valstybės politika ir kultūros ministras Simonas Kairys žudė, išgerdami kraują?

 

Sveiki,

 

Gyvename tikrame distopiniame Orwellio perteiktame pasaulyje. Valstybėje, kurioje dieną naktį dirbtinai skalambijama karo grėsmė ir gyventojai gąsdinami didesniais mokesčiais krašto gynybai, o politikai tiesioginiame eteryje ciniškai užsimena apie gyventojų santaupų panaudojimą tankų pirkimams, norisi prasikrapštyti akis.

 

Ko verti tie tankai ir krašto gynyba, kvaili ginkluotės paradai ir jaunųjų šauktinių smegenų romijimas, jeigu šalyje akivaizdžiai dusinami ir net naikinama laisvesnio žodžio prieiga (uždedamos vatniko ir putinistų etiketės ir spiriama į šikną, nes galioja tik viena nedaloma tiesa)? Ko verti tie tankai ir ką jie gins, jeigu jau dabar tyliai kultūrininkams pridedamos prie veidų pagalvės dusinti ir perpjaunamos venos, kad nukraujuotų. Ar gins tą mitinę Daukšos lietuvių kalbos kaip tapatybės svarbą? Ar gins išskirtinę lietuvių tautos kultūrą? Kol įsivaizduojami demonai iš Rytų atvyks pasišaudyti, iš mūsų bus likusi tik avių protiškai kastruotų banda, kuri aiškiai vykdys vienos politikos įsakymus, nes toje „laisvoje“ kultūroje taip nieko ir neišmoko, ypač kritinio mąstymo, nes visi, net akademiniai kultūros forumai, tokie kaip „Kultūros barai“, yra tyčia naikinami, nes dažnai oponuoja šalies politikai ir leidžia kritiškai pasižiūrėti į šiaip viešoje erdvėje nekvestionuojamus klausimus. Tiesa, kvestionuojamus, tik su didele rizika tapti vatniku arba putinistu.

 

Šalyje, kurioje nereikia kultūros, manau, nereikia ir krašto gynybos. Nėra ką ginti. Valstybė, kuri rūpinasi kareivių batais ir kaip iščiulpti kuo daugiau pinigų saviems karo žaidimo prioritetams, o kultūra paverčiama Pelene, kurią išvaro iš namų uždarbiauti į prostitučių skersgatvį, verta ko?

 

Apie „Kultūros barų“ gangrenavimą ar besiartinantį galą jau skaičiau anksčiau. Maniau, kaip nors susikrapštys, bet... Kultūros ministras Simonas Kairys, atstovaujantis Pelenių ministerijai (o kas nežino, kad kultūra paskutinioji, kuri valgykloje stoja į eilę paėsti grikių nugrandytų iš dugno?), nuo to paleisto SOS gangrenavimo signalo nepadarė NIEKO. Mūsų ministras NEPADARĖ NIEKO, kad tos kultūros bent IŠLIKTŲ TIEK, KIEK BUVO! Ko čia tikėtis apie naujų leidinių atsiradimą? Nebejuokaukime. Kam tada toji ministerija ir Simono Kairio krėslas? Savų pilvui ir skrandžiui. Šiuo atveju Simonas Kairys yra tiesiog Drakula, kraujo čiulpikas ir rijikas. Sakau tai kaip faktą, epitetai neturėtų nieko skaudinti ar žeminti, nes tai mato visuomenininkai, tą mato „Kultūros barų“ skaitytojai, leidinio kūrėjai. Simonai Kairy, kas kitas? „Literatūra ir menas“? „Šiaurės Atėnai“? „Nemunas“? Ak, dar keletas milijonų kokiam išbezdėtam projektui, naujam fondų pertvarkymui, kuris sėkmingai iš tų pačių pinigų, kurie galėjo būti skirti kultūriniams leidiniams, įsirengs naujas erdves ir pasistatys fotelius. Ten leidinių po staliuku lankytojams kaip "Kultūros barai", patikėkite, nerasite. Koktu. Šlykštu. Dviveidiška.

 

Ir paskutinis.

 

Ko vertos ištisos mokyklos ir ugdymo programos, kurias eidami pedagogai kasdien jaunimui kalba apie kultūrą, literatūrą, bando įdiegti tautinį pasididžiavimą, dalytis, mokytis kritiškai mąstyti, jeigu prieš akis vyksta kultūrinio kanibalizmo apraiškos ir toji kultūra pervažiuojama be skrupulų tuo pačiu gerai nugręžtų mokesčių mokėtojų naujuoju tanku iš Vokietijos. Argi neveidmainiška prieš jaunąją kartą, kuri mokoma imituoti vertybes, tas pačias, kurias sistemingai valdantieji su neslepiama retsykiais piktdžiuga spiria į sąvartyną, ką? Nėra ką ginti. Nebent tą gražų melą, bet juk mokiniams akių nuo Simono Kairio, Kultūros ministerijos ir apskritai nuo Lietuvos valdančiųjų požiūrio į kultūros leidybą ir jos sistemingo žlugdymo neužriši.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Steve Jobs apie gyvenimo prasmę, turtus ir mirtiną ligą

 

„Aš pasiekiau sėkmės viršūnę versle. Kitų žmonių akyse mano gyvenimas yra sėkmė. Tačiau, neskaitant darbo, džiaugsmo turėjau nedaug. Dienos pabaigoje turtas yra tik faktas, prie kurio pripratau. Dabar, gulėdamas ant ligoninės lovos ir prisimindamas visą gyvenimą suprantu, kad visas pripažinimas ir turtas, kuriuo taip didžiavausi, išblėso ir tapo beprasmis artėjančios mirties akivaizdoje. Gali samdyti žmogų, kuris vairuos tavo automobilį arba uždirbs tau pinigus, bet negali pasamdyti žmogaus, kuris sirgtų ir mirtų dėl tavęs. Pamestus materialius daiktus galima surasti. Bet yra vienas dalykas, kurio neįmanoma ir vėl rasti, kai jis prarandamas: tai yra gyvenimas“. Steve Jobs

 

Žinau, menkai kuo čia benustebinsi mirusių turtuolių pasisakymais iš mirties patalų, kurie apmąsto gyvenimo nueitą kelią ir iš naujo įvertina turtus. Šiaip ar taip, viskas, kas materialu, yra prarandama, todėl neverta kaupti nei vazų, nei statulėlių, nei plastikinių maišelių už virtuvinės sienelės, nes... Akimirka ir patyrimas yra aukščiausioji dovana. Čia ir dabar. Sena tiesa, kurią pamirštame, įsivėlę į nemirtingumo iliuziją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas" / "The Boy"

 Sveiki,

 

Man suprantamas ir priimtinas Naujosios Zelandijos režisieriaus Taikos Waititi savitas humoras. Jis geba rimtas temas infantiliai pašiepti, lyg koks Roberto Benignio kuriamas tėvo personažą pasakotų savo vaikui koncentracijos stovykloje apie tai, kad viskas, kas skaudu ir rimta, yra butaforija, cirkas, spektaklis. Panašiai nutinka ir kiek senesniame Waitičio filme „Berniukas“ (angl. The Boy) (2010), kuriame įgaudamas jau sau būdingų režisūros bruožų, kuria istoriją apie Naujojoje Zelandijoje gyvenantį bevardį berniuką 1984-aisiais metais. Ne, nieko bendro tai neturi su Orwello distopiniu romanu, veikiau tai žmonijoje žyminti vasara, kai visas pasaulis kraustėsi iš proto dėl Michael Jacksono muzikos. Tiesą sakant, tą daro ir pagrindinis veikėjas.

 

Žiūrint filmą, anie 1984-ieji atrodo tokie nykūs ir riboti laikai etniniame mažame maorių hibridinės kilmės miestelyje, kad belieka svajoti, jog iš tikrųjų esi tikrasis Jacksonas arba... laukti, kaip ir visi, kol tavo tėvas grįš iš kalėjimo arba atsiras nuskuręs su kokia nors keista baikerių gauja. Taip nutinka ir berniukui, kurio močiutė vieną dieną išvyksta į laidotuves ir berniukas lieka vienui vienas su mažesniais vaikais namuose. Su keista gauja atsiranda jo dingęs tėvas ir berniukas tiesiog atmesdamas bet kokią tikrovę besąlygiškai priima tėvą kaip didvyrį, nors žiūrovas mato, kad jis be tėvystės instinktų, priešingai – jis  tėra griaunantis berniuko prieraišumo svajones nesusitupėjęs niekšelis.

 

Filmas, žinoma, hiperbolizuotas komiškomis situacijomis, kurios, nors ir tiesmukos, tačiau Waititi, kuris ne tik režisuoja, bet ir suvaidina berniuko tėvą, vis tiek tą geba padaryti „toli nuo Holivudo“ būdu, kitaip, savitai. Vaikai pasėliuose auginantys žolytę, ieškomas tėvo pievoje kadaise užkastas lobis, tatuiruotės su flomasteriais, pirmasis alus ir nusivylimai, jog pasaulis nėra Jacksono daina, leidžia byloti apie trafaretiškai perteiktą berniuko sudėtingus brendimo ir tėvo kulto nusivylimo patirtis. Tiesa, režisierius mėgsta vaizduoti berniukus, kurie įkyriai siekia autoriteto, atmeta nusivylimo perspektyvą, pvz., jo filmas „Zuikis Džodžo“ (2019) arba „Laukinių žmonių medžioklė“ (2016) taip pat intensyviai nagrinėja šią esminę mažojo žmogaus problemą. Nors „Berniukas“ kol kas neprilygsta aniems filmams nei finansiškai, nei dinamiškai netikėta siužeto plėtote, tačiau Waitičiui tai svarbus filmas, pripažintas tarptautiniu mestu, leidęs kurti didįjį kiną ir vis dėlto išlikti savimi. Vienam kartui „Berniukas“, sakyčiau, yra nors ir nestebuklingas reginys, tačiau pakankamai savitas ir neblogas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela