Informacija apie albumą: Purple Disco Machine – Paradise [vinyl / 2LP] (2024)
Maištinga Siela
Sveiki,
Klaipėdos dramos teatras jau pasitiko 89-ąjį sezoną ir
vieną iš karščiausių premjerų pasiūlė rugsėjo 27-28 dienomis jaunosios kartos
režisieriaus Nauberto Jasinsko statytą vienos dalies spektaklį „Sugrįžimas“.
Pastarasis pastatytas pagal Čilės rašytojo Roberto Bolano apsakymą, o scenarijų
kūrė Edgaras Gerasimovičius. Tiesa, neteko skaityti šio apsakymo, todėl
sudėtinga man įsivaizduoti literatūrinės medžiagos adaptaciją, tegul tą aptaria
perskaitę ir išmanantys.
Iš tikrųjų premjerinėmis dienomis nepastebėti šiaip
jau neįprastos Klaipėdos publikos tikriausiai neįmanoma. Pilna nematytų ir iš
kitur atvykusių žiūrovų. Iš aprangos, elgesio ir būrio LGBTQ asmenų, atvykusių palaikyti
aktorių ir režisierių, galima spręsti, kad Klaipėdos dramos teatrui svarbu, jog
čionai statytų ir kitur gyvenantys režisieriai, todėl diena atrodė taip, lyg
visas rūmų dvaras su freilinomis būtų persikėlęs į uostamiestį. Ir tai yra
labai gerai!
Spektaklis „Sugrįžimas“ pasakoja apie besiskiriančią
porą, o dėmesio centre – 34 metų Maiklas, kurio vaidmenį sukūrė Džiugas Grinys.
Jis kalbasi su žmona Claire (aktorė Justina Vanžodytė), abu vienas kitam
atsibodę, užsiėmę savais gyvenimo tikslais, o po skyrybų Maiklas vieną naktį
linksminasi naktiniame klube, kuriame visko perdozavęs numiršta. Jo siela
stebi, kaip su jo kūnu tvarkosi dvi morgo darbuotojos, kaip buvusi žmona iš jo
nelaimės pelnosi ir daro karjeristės TV laidą, o galų gale Žanas Klodas Vineliovas
dar ir lytiškai išniekina jo palaikus...
Žodžiu, pjesėje rodomas ir perteikiamas absoliutus
dugnas, nieko čionai gražaus nėra ir būti negali, visi supuvę, išgverę, be
moralės, galvojantys tik apie save ir dar kartą apie save. Tokios medžiagos
teatrui labai pavojingos, nes spektaklis iš socialinės kritikos gali išeiti į
tiesiog vieną didelę režisūrinį „pasibėdavojimą“, koks neteisingas ir baisus
tas gyvenimas. Nežinau, ar dėl medžiagos, ar dėl režisūrinio tono, režisierius
utriruoja ir ryškina visą tą pasaulį itin šaltu negyvumu. Čionai daug prisideda
ir scenografija – didelė ir uždara balta aplinka, švari ir sterili tarsi morgo
kamera, ji nušviečia ir išryškina veikėjus kaip fotografijas, pastarosiose
išryškinamos veikėjų ydos, blogybės ir parodijuojami socialiniai vaidmenys. Iš
pradžių labai pribloškė viso spektaklio negyvumas, čionai net aktoriai šnekėjimą
imituoja per fonogramą robotišku balsu tik tam, kad perteiktų, jog jie užvaldyti
savo ydų, neturintys jokio gėrio ir nepriklausomybės. Manau, kad aktoriams buvo
kiek nepatogu tik dėl to, jog toji fonograma juos įrėmina, reikia atitaikyti surepetuotas
schemas, o aktorinis vidinis vaidmens naratyvas prislopintas, neišpildytas –
tai nutolina nuo teatro aktoriaus vaidmens klasikinės sampratos, tačiau laimi
kita pusė – spektaklio sumanymas viską konstruoti tarsi lėlių namelyje.
Morge besidarbuojančios skrodikės imituoja go-go
ar striptizo šokėjas, kurios daro asmenukes su lavonu, aptaria jo tatuiruotes
(žodžiu viską, išskyrus tyrimą), kol galiausiai jos transformuojasi į lavono grobikus,
reikalaujančius 2 milijonų eurų išpirkos. Palaikų savininkams palaikai
neįdomūs, jiems kur kas įdomiau tiesiog sumedžioti juos dirginančius
nusikaltėlius (dėl azarto). Žodžiu, spektaklis kaip reikiant toks parodomasis,
jį sudėtinga jausmiškai išjausti, nes, bent jau man, nebuvo absoliučiai su kuo
tapatintis. Manau, kad ir daugeliui kitų žiūrovų. Per dialogus lyg ir atpažįstame
savo tikrovės atšvaitus, tačiau spektaklyje jie veikia šiek tiek nevientisai.
Šmėkla klajoja paskui savo lavoną ir stebi, kaip yrantis kūnas vis dar yra sistemiškai
amortizuotas, juo vis dar naudojasi gyvieji, pelnosi, patyria malonumus. Nors
spektaklio pradžioje Maiklas teigiasi esąs prieš pydarus ir viską, kas
jam netinka (šiuolaikinis heteroseksualus narcizas), tačiau pabaigoje
dramatiškai šypsosi iš to, kad Žanas Klodas pasitenkino su jo palaikais. Nesu tikras,
ar visas jungtis ir prasmes supratau iki galo. Spektaklio pradžia gana nuobodi,
veikėjai veikia kaip idėjinės šeiminės laimės nesukuriančių vyro ir moteris
(kaip iš kokio serialo) hiperbolizuotos karikatūros, kartoja tekstus vienas į
kitą nežiūrėdami, veikiau kaip pusiau monologai, o motinos intarpas išvis toks pakleręs
reikalas, kad nelabai suvokiau jos funkcionalumo, pristigo plėtotės arba
buvo pernelyg abstraktu kaip tokiam ir taip fragmentuotam spektakliui, todėl daugiausiai
klausimų kėlė aktorės Samantos Pinaitytės sukurtų veikėjų variacijos.
Galiausiai visumoje mane stebino spektaklio ritmika.
Žano Klodo judėjimas scenoje toks sulėtintas, toks ištęstas, alinančiai
slenkantis pagal muziką, net pamesdavau mintį ir, kol jis ten nuo vieno krašto
su kinišku chalatu priėjo prie kito scenos krašto, spėdavau pagalvoti, ko
norėtųsi vakarienei ir apie ateinančius savaitės darbus. Tai nėra geras
rodiklis, nors spektaklis valanda ir dvidešimt minučių, jaučiu, jog vietomis
jis gerokai ištęstas. Lankstinuke pabrėžiamas svarbus keršto motyvas, tad
bandžiau sugalvoti už ką Maiklas kerštauja, tačiau susidūriau tik su tuo, kad
jam tiesiog įdomu, kur ir kaip atsidurs jo lavonas, šis kerštavimo motyvas (jeigu
jis apskritai yra?) pernelyg paskendęs efektuose, dialoguose, nesusikalbėjime
ir lėtokame vyksme, kad kelia nuostabą, o ką iš tikrųjų benori Maiklas pasakyti
mums?
Pabaigoje Maiklo šmėkla nusprendžia pasilikti Žano
Klodo namuose, Klodas klausia, ar jam reikia paruošti kokį kambarį, vietą (nes
tikriausiai šmėklos neatsieja nuo lavono, o lavoną kažkur reikia talpinti),
galiausiai mirusysis Maiklas atsako, kad jam jokios specialiosios vietos
nereikia, kas žymi, kad jo dvasia ir mąstymas „atsirišo“ nuo kūno, jis atsisakė
žemiškojo gyvenimo malonumų ir ydų – taigi, praranda ir savo ego, tad
sugrįžimas iš esmės neįvyksta, o kartu ir įvyksta, sakyčiau, atsiskyrimas,
kuris tampa viso spektaklio oksimoronu: sugrįžimas lygu pasitraukimui,
susitaikymui ir paleidimui. Labai kontraversiškas ir nelengvai perprantamas
spektaklis, nesu tikras, ar jį supratau iki galo, nepasiduoda tiesmukai ir
vienai interpretacijai, tiesa, ne viską nuodugniai ir sekiau, nes mintimis spektaklio
metu iškeliaudavau į savo pasaulį. Nebuvo blogai, bet kažkokio aiškumo visgi
pritrūko. Gal visgi prieš einant reiktų perskaityti ne tik lankstinuką, bet ir
apsakymą?
Jūsų Maištinga Siela
„Ar žinote, kad jei į
stiklainį įdėsite 100 juodų ir 100 raudonų skruzdėlių, nieko neįvyks? Bet jei
stipriai pakratysite stiklainį, skruzdėlės pradės žudyti viena kitą. Raudonosios
skruzdėlės mano, kad juodosios yra jų priešai, o juodosios skruzdėlės mano, kad
raudonosios yra jų priešai. Tikrasis priešas yra tas, kas purto stiklainį. Tas
pats vyksta ir žmonių visuomenėje. Todėl prieš užpuldami vieni kitus, turėtume
pagalvoti, kas purto stiklainį!“ Kurt Vonnegut (1922-2007)
Taigi, kai einame ginti amžinai vargšės tėvynes,
pirmiausia manome, kad iš savo patriotinio jausmingumo, nes kas kitas, jeigu
nemes? Kažkas iš to puikiausiai uždirbs, kratydamas pasaulio pakraščius ir
toliau skatins ginkluotis. Argi ne taip yra šiandien?
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Tęsiu savo atsirinktų serialų peržiūras ir vienas iš
tokių šį rudenį tapo populiarus amerikiečių serialas „Rytinis šou“
(angl. The Morning Show). Serialas debiutavo prieš pat pandemiją,
2019 metais, iškart po to, kai per pasaulį nuaidėjo #metoo skandalai, kalbantys
apie seksualinius moterų išnaudojimo ir prievartos atvejus įvairių institucijų
darbo vietose. Serialas remiasi amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Brian
Stelter 2013 metais pasirodžiusi romanu „Top on the Morning“. #metoo itin
populiari tema, į kurią ne visi norėjo atkreipti dėmesį, tačiau prasidėję
susivienijusių moterų liudijimai šį procesą pavertė grėsminga kalnų sniego
lavina, staiga visi ėmė apie tai kalbėti, o kinas ir serialai – ne išimtis.
Europoje, deja, apie tai nelabai kalbama, įtariu, kad taip pat galingose korporacijų
įmonėse, politikoje, žiniasklaidoje moterys taip pat patiria panašius dalykus.
Taigi serialas pasakoja apie itin populiarų
nacionaliniu lygmeniu „Rytinis šou“ laidą, kuri tikriausiai atitiktų mūsų „Labas
rytas!“, rodomą per LRT. Amerikos visuomenė itin mėgsta parodomąjį veidą,
viešuosius žmones su nepriekaištinga reputacija, geru humoro jausmu ir puikiais
asmeniniais šeiminiais santykiais. Neduok Dieve, Amerikoje būti žinomu ir
viešai patirti nuopuolio skandalus, apie tai mes puikiai žinome iš geltonosios
spaudos. Vienas pagrindinių veikėjų pirmajame sezone – „Ryto šou“ žymusis
vedėjas Mičas Kesleris (aktorius Steve Carell) jau 15 metų drauge su savo
kolege Aleks Live (aktorė Jennifer Aniston) veda populiariausią TV rytinę laidą.
Charizmatiškas, malonus ir visų mėgstamas vyras, gyvenime auginantis kelis
mažus vaikus, iš tikrųjų ilgą laiką darė darbe savo kolegėms seksualinį
spaudimą, mezgė slaptus romanus, kurie, prasidėję #metoo judėjimui, sunaikino
ir paties Mičo karjerą. Mičas vieną rytą tiesiog buvo pašalintas iš laidos, o
vietoj jo įdarbinta liberaliųjų pažiūrų maištingoji reporterė Bredli Džekson
(aktorė Reese Witherspoon).
Serialas rodo senbuvės Aleks ir naujokės Bredli
sunkiai besiklostančius darbinius santykius, intrigas. Kol Mičas bando nuplauti
savo skandalus ir kaip nors sugrįžti į eterį, studijoje perteikiami vidaus galios
žaidimai, persitvarkymai. Dėmesio centre – Bredli ir Aleks nesutarimai dėl
laidos formato ir eksperimentavimo. Akivaizdu, jog serialo draminis fonas nori
atkreipti dėmesį į tai, kad tokios panašios laidos kaip „Rytinis šou“ yra labai
gerai ir politkorektiškai apgalvotas žaidimas, kurį valdo iš esmės
žiniasklaidos kompanijos magnatai, palaikydami galingus politikus ir iš žinių
darydami pelną. Kitaip sakant, juk tai istorija, kaip moterys griauna ir
pertvarko patriarchalinius galios žaidimus, pačios klysdamos ir bandydamos
atrasti naują vaidmenį besikeičiančiame pasaulyje. Atsiradusi Bredli, kuri tiesioginiame
eteryje neapsikentusi ištaria, kad penkiolikos metų turėjo pasidaryti abortą,
sukelia tikrą audrą. Moterys vėl matomos, nors sulaukia ir pasmerkimo, tačiau
visas serialo centras sukasi apie tai, kiek kiekviena moteris viešai
pasisakydama ir kalbėdama apie asmenines patirtis prisideda prie visuomeninio
pokyčio, dažnai atiduodamos galgi net savo karjeras ir asmeninio gyvenimo
ramybę.
Nors serialas turi tris pagrindinius veikėjus (Mičą,
Aleks ir Bredli), tačiau sezone plėtojamos ir šalutinės istorijos, pavyzdžiui, akcentuojama
dirbti pasilikusių moterų psichologija, traumos ir emocinės būsenos po Mičo
skandalo, kurios turėjo intymių santykių su juo. Taip pat išskirčiau ir vyrų
žaidimų reikalus. Novatoriško šelmio Korio (aktorius Billy Crudup) ir Čipo
(aktorius Mark Duplass) bandymai išsiveržti iš kieto kompanijos savininko
kontrolės. Sezone nemažai įtampos tarp stovyklų pasiskirstymo, kas palaiko senbuvę
Aleks, o kas novatoriškąją Bredli, bandoma organizuoti vidinius politinius
pačios laidos pokyčius, griaunant nustatytus standartus ir politkorektiškumo
ribas.
Serialas buvo pastebėtas ir įvertintas įvairių
prestižinių apdovanojimų, pelnė daug nominacijų, tačiau šiame sezone mane
labiausiai nustebino kultinio serialo „Draugai“ aktorė Jennifer Aniston, kuri
šiaip jau labiau laikoma komedijos žanro aktore (turint galvoje, kiek nemažai
ji nusifilmavo romantinių komedijų filmuose), tačiau jos draminius sugebėjimus
galėjome įvertinti jos pasirodyme „Pyragas“ 2015, kada ji pirmąkart buvo
nominuota kaip draminė aktorė „Oskarui“ (beje, geras filmas, rekomenduočiau).
Šiame seriale, manau, ji iš naujo atgaivino savo kaip aktorės vardą ir pelnė
SAG apdovanojimą kaip geriausia draminė aktorė. Jos Aleks personažas
sudėtingas, moteris su ryškiais karjeristės bruožais, narcizė staiga susvyruoja,
nebežino, kas ji tokia, griūna jos santuoka, dukra nusisuka, ji pikta darbe,
bet drauge pamažu „išsilukštena“ ir išsigrynina, evoliucionuoja kaip veikėja,
todėl šiuo atveju man jos personažė visame sezone buvo pats įdomiausias
reikalas. Visi kiti maždaug nuspėjami, tipažiniai, tačiau, kiek žinau, kituose
sezonuose bus galimybė atsiskleisti ir kitiems personažas, kurie net bus
įvertinti „Emmy“ apdovanojimu.
Noriu pasakyti, kad man patiko šis serialas. Įtraukė,
suintrigavo. Galbūt tikėjausi netgi šiek tiek lengvesnio ir į pramogą linkusį
istorijos toną, daugiau komiškų situacijų, tačiau ne, serialas išties
dramatiškai sudėliotas, scenarijus labai geras, o sezone pasirodo visas pulkas
puikiai pripažintų aktorių. Visgi momentais serijose pagaudavo didaktinio
elemento patosas, toks visgi teisingumo perteikimo troškimas, pvz., kai
veikėjai lyg ir turėtų savanaudiškai kibti vienas kitam į atlapus, visgi tam
tikrais momentais drėgnomis akelėmis, žiūrėdami vienas į kitą, atveria prie
taurės vyno sielas, nors ateina rytojus ir vėlei tenka konkuruoti, grumtis,
dalyvauti viename didžiuliame industriniame intrigų dvare. Klausimų kilo ir dėl
aštuntos serijos, kuri „išgriebta“ iš retrospekcijos, pasakoja apie Mičo
praeitį iki skandalo. Matomai, kad toji serija buvo pilotinė ir nufilmuota
anksčiau, nes dar nesusiformavęs Aleks personažas. Toji serija išties pristabdo
sezono pagreitį, bet iš esmės ir paruošia tramplynui – paskutiniosioms dvi,
kurios užbaigia sezono #metoo probleminį epicentrą.
Kiek jau peržiūrėjau šiemet nematytų serialų pirmųjų
sezonų, šis ir dar „Sekso terapija“ yra tie, prie kurių, manau, tikrai drąsiai
grįšiu anksčiau ar vėliau, tačiau norisi dar keliems nematytiems serialams
suteikti progą. „Rytinis šou“ paliko išties neblogą įspūdį.
Jūsų Maištinga Siela