Maištinga siela

2025 m. liepos 27 d., sekmadienis

Dienos citata: Arkadijus Vinokuras apie lietuvių kalbos padėtį šiandien, imigrantų integraciją

Sveiki,

Šios vasaros viena aktualiausių temų – rusų kalba gatvėse.

„Pavyzdžiui, parduotuvėje juk galima kasininkei ar kasininkui pasakyti, kad kalbėtų lietuviškai, bent parodytų pastangą kalbėti. Arba pavežėjui. Kai matai pastangas, nesunku pagirti ir padėti. Bet, jeigu leidi laikyti teises rusų kalba (Skandinavijoje tai būtų neįmanoma) ir aiškini, kad mūsų verslui trūks plyš reikia vairuotojų, na, tai pažeidusiojo eismo taisykles ir susidūrusiojo su nemokančiu rusų kalbos policininku laukia begalinis vargas. Ir taip, imigranto integravimas į mūsų visuomenę vyksta per lietuvių kalbos mokymąsi. Mokomasi visų pirma bendraujant su lietuviais. Tikriausiai nėra labai sunku pradžioje kreiptis į imigrantą lietuvių kalba, anglų kalba? Arba ir rusiškai pasakyti, kad mokytųsi lietuvių kalbos, nes jos nemokėjimas rodo nepagarbą šaliai, į kurią atvykai, ir žmonėms.“ Arkadijus Vinokuras iš straipsnio „Ja negovoriu po litovski“.

Anksčiau neturėjau nuomonės lietuvių kalbos klausimu, tikriausiai kaip ir daugelis buvome tiesiog sugundyti gelbėti ukrainiečius, įsileisti į savo namus (kas tai padarė, vėliau buvo palikti likimo valioje kapstytis ir mokėti patiems), tačiau pamažu nuomonė formuojasi ir apie tai vis dažniau kalbama šią vasarą, kai iš tikrųjų Vilniaus gatvėse pagausėjo rusiškai kalbančių asmenų. Tą pastebėjau ir aš. Netgi labai. Žinoma, daug iš jų čionai prieš kelerius metus ir seniau atvykusių ukrainiečių ir jie turi teisę kaip ir bet kurios šalies (Rusijos, Baltarusijos, Norvegijos ar Bangladešo) kalbėti su draugu sau patogiausia kalba, tačiau kai šie ilgamečiai žmonės užmezga pokalbį su lietuviais, kažkodėl lietuviai linkę taikytis ir smailinti liežuvį, užuot oriai kalbėję savo gimtąja kalba. Ypač, jeigu kalbėsime apie aptarnavimo sritis, kur ir dirba daugiausia imigrantai – kavinėse, prekybos centruose, ypač taksi sferoje.

Nelabai įsivaizduoju, kad kokioje Švedijoje koks vairuotojas kalbėtų rusiškai ar kokia kita savo kalba, o ne tos šalies. Verslininkai Lietuvos neprincipingi, nes jiems nerūpi, o ir įstatymas neįpareigoja priimti žmones mokančius lietuviškai. Manau, reiktų kuo greičiau kurti sistemą, nes kitaip lietuviai automatiškai persijungs ne į savo, o atėjūnų kalbą ir namuose jausis kaip svečiuose, gėdysis netgi kalbėti lietuviškai, nes juk aplinkui niekas nekalba. Jeigu jau gyveni Lietuvoje, negi negali mokytis ir kalbėti lietuviškai? Jeigu šalis ir tos šalies žmonės tau davė, kad ir taksisto darbo, negi dar turi burbėti slaviškai, kokie supuvę Vakarai ir kiek mažai uždirbama, kol važiuoji su klientu iš stoties į Karoliniškes? Tai atrodo labai keistai. Netgi grėsmingai, nes tie žmonės nesupranta ne tik kalbos, bet ir pamatinių tos šalies kultūrinių vertybių. Įskaitant ir ukrainiečius!

Arkadijus Vinokuras savo straipsnyje išskiria labiau rusų kalbą, tačiau noriu pasakyti, ar kas pastebėjo, kiek daug pakistaniečių, indų ir iš Bangladešo? Pavyzdžiui, Klaipėdoje susikalbėsi su bolto ar wolto darbuoju nebent laužyta anglų kalba ir to pakanka, kad jie čionai dirbtų. Įmonei nerūpi išmokinti jų lietuviškai, svarbu, kad kas dirbtų aptarnavime, nes patys lietuviai jau nebeina, tačiau ar kas pastebi, kad jie čionai vaikšto laisvu metu chuntomis, būriais ir tik laiko klausymas, kada pasities kilimėlį ir melsis Alachui, reikalaus šventyklos statybų, kas šį pavasarį nutiko, beje, Vilniuje, kur dėl pagausėjusių musulmonų, kurie nekalba lietuviškai, pareiškė, kad Vilniaus savivaldybė privalo statyti ir plėsti jų maldos namus, nes šie jau nebetelpa, o meldžiasi tiesiog ant pievelės. Laiko klausimas, kada lietuviai pamatę dešimtis rytiečių vienoje būryje pereis į kitą gatvės pusę kaip kad vakarais Vokietijoje. Reportaže jų veidukai toli gražu nespinduliavo dėkingumu, kol kas į Vilniaus savivaldybę ateina tik briedis. Tad, sakyčiau, itin reiktų taikyti lietuvių kalbos, mūsų šalies ir demokratijos mokymus ne tik ukrainiečiams, bet ir iš Azijos atvykusiems, kad, kaip sako autorius, integruotųsi į mūsų kultūrą per kalbą, pažinimą, supratimą ir pagarbą.

Maištinga Siela

Asmenybė: Mary Ann Loo – menininkė iš Singapūro, tapanti po pasaulį "Svajonių medžius"

Mary Ann Loo prie savo kūrinio Užupyje, 2019

Sveiki, skaitytojai,

Neįtikėtina, ką gali papasakoti tiesiog miesto paprastas, atrodo, muralas (sieninė tapyba)! Rengdamas įrašą apie Užupio atsitiktinai nufotografuotą grafiti „Užupio svajonių medis“ (The Užupis Dream Tree), sužinojau, kad jis turi autorystę – jį sukūrė menininkė iš Singapūro! Visai kita planetos pusė! Ir tokie žmonės atskrenda į Lietuvą, ateina į Užupį ir kuria meną! Argi tai nėra nuostabu? Aš tiesiog sužavėtas!

Mary Ann Loo yra iš Singapūro kilusi talentinga menininkė ir vokalo mokytoja, kurios kūryba paliečia ne tik paveikslų drobes, bet ir giliausias žmogaus sielos stygas. Gimusi 1984 m., ji įsitikinusi, kad menas yra ne tik estetinio grožio išraiška, bet ir galinga priemonė įkvėpti, priminti apie svajones ir skatinti tikėjimą savo galimybėmis. Ši filosofija tapo jos pagrindinio ir ambicingiausio projekto – „100 svajonių medžių“ (Project: 100 Dream Trees) – šerdimi. Projekto idėja kilo iš Mary Ann tikėjimo, kad kiekvienas žmogus turi svajonių, kurios dažnai užleistos kasdienybės rūpesčiams. Jos tikslas – sukurti 100 muralų visame pasaulyje, o kiekvienas „Svajonių medis“ simbolizuoja idealią gyvybę, veikiančią kaip savotiškas tiltas tarp žemiškos realybės ir aukštesnių siekių bei svajonių. Šie medžiai vaizduojami besistiebiantys į debesis, tarsi kviesdami prisiminti ir siekti savo didžiausių troškimų.

Kintų svajonių medis. Nuotr. iš autorės puslapio

Nuo pat projekto pradžios, Mary Ann Loo „Svajonių medžiai“ pražydo įvairiose pasaulio šalyse ir miestuose, palikdami ryškius pėdsakus ir įkvėpdami vietos bendruomenes. Jos kūriniai puošia sienas tokiose vietose kaip Singapūras, kur viskas ir prasidėjo. Menininkė taip pat tapė Ispanijoje, kur jos „Svajonių medžiai“ įsišaknijo saulėtos žemės kultūroje. Projektas pasiekė ir Bulgariją, kur Rytų Europos žavesys susiliejo su jos vizija. Kaimyninėje Latvijoje taip pat galima rasti jos darbų, liudijančių apie platų projekto geografinį mastą. Kiekvienas muralas yra unikalus, įkvėptas vietos lankytinų vietų, istorijų, kultūros ir tradicijų, taip įkūnijant bendruomenės dvasią ir jos siekius. Mary Ann aktyviai bendradarbiauja su vietiniais gyventojais, įtraukdama juos į kūrybinį procesą ir prašydama pačių nupiešti savo svajones, kurios vėliau įsilieja į bendrą muralo kompoziciją. Šis bendruomeniškumo aspektas yra itin svarbus jos projekte, nes jis leidžia kiekvienam jaustis bendros kūrybos dalimi.

Lietuva tapo svarbiu „100 svajonių medžių“ žemėlapio tašku, priėmusi Mary Ann Loo 2019 metais. Jos vizito metu šalyje atsirado du įspūdingi muralai, kiekvienas pasakojantis savo istoriją. „Kintų svajonių medis“ nutapytas vaizdingame Kintų miestelyje, esančiame prie Kuršių marių. Šis kūrinys įsiliejo į vietos gamtos ir bendruomenės kontekstą, atspindėdamas unikalią Pamario krašto dvasią ir vietos žmonių svajones. Antrasis ir bene žinomiausias jos darbas Lietuvoje – „Užupio svajonių medis“ – puošia Užupio g. 3 esančio pastato išorinę sieną Vilniuje. Šis 2,5 x 2 metrų dydžio muralas buvo nutapytas 2019 metų birželį ir tapo neatsiejama Užupio, kaip menininkų respublikos, kraštovaizdžio dalimi. Mary Ann Loo kūrinys Užupyje yra tarsi odė šiai unikalios dvasios turinčiai vietai, įkūnijanti jos meninę laisvę, kūrybinį polėkį ir bendruomenės svajones. Tai nėra tiesiog paprastas grafiti, o profesionalus gatvės meno kūrinys, įaustas į tarptautinį projektą, primenantis, kad net pačiame Vilniaus centre svajonės yra gyvos ir laukia savo išsipildymo.

Mary Ann Loo projektas „100 svajonių medžių“ yra nuolatinis ir tęsiamas. Nors tikslas pasiekti 100 medžių dar neįgyvendintas, projektas yra neabejotinai sėkmingas. Jos darbai ir toliau įkvepia žmones visame pasaulyje, jungdami juos su jų pačių svajonėmis ir skatindami tikėti jų galimybėmis.

Čia mano daryta nuotrauka, 2025 metų vasarą. Muralas „Užupio svajonių medis“ jau įsisenėjęs, vietomis aptrupėjęs, bet vis tiek dar atkreipia dėmesį.

P. S.

Galite apsilankyti asmeniniame ir spalvingame menininkės Mary Ann Loo puslapyje: https://maryannloo.com/about/

Jūsų Maištinga Siela

Užupio galerija "Artbutter": adresas – Užupio g. 3, Vilnius: nuotraukos, rankdarbiai, grafiti, namo istorija

Nuort. Maištinga Siela

Sveiki,

Kai tik apsistoju Vilniuje, būtinai turiu bent kartą nueiti į Užupį. Tai tokia kaip ir mano tradicija – palandžioti siauromis Užupio gatvelėmis, užsukti į jaukias krautuvėles ar meno galerijas, neskubant pasišniukštinėti, vėl paskaitinėti Užupio Konstituciją, kaskart vis kokia nors kita kalba (tiesa, dabar ten labai išrausta ir dalis Konstitucijos laikinai aptverta, nelabai prieisi, o ir pirmieji Konstitucijos lakštai jau prašosi atnaujinimo... Visgi šįkart noriu pasidalyti nuotraukomis iš Užupio gatvės 3 namo Užupio galerijos „Art Butter“ arba, kaip kitur rašo tiesiog „Artbutter“, kuri įsikūrusi beveik Užupio rajono prieangyje, sename name, o įėjimas po skliautais iš pervažiavimo tarp sujungtų namų vietos. Vietą puošia grafiti, spalvingi ir kiek Lotynų Ameriką primenantys atvaizdai, išnešti stendai ir dėžės senų knygų. Nepaprastai jauki bohemiška atmosfera, kuri prašyte prašosi užsukti ir pasidairyti. Tą, žinoma, ir padariau.

Nors „Artbutter“ Užupio galerija dažnai minima kaip atskira erdvė, ji iš tiesų yra neatsiejama Užupio meno inkubatoriaus dalis, turinti gilias šaknis Vilniaus meniniame gyvenime. Viskas prasidėjo 1995 metais, kai buvo įkurta galerija „Galera“, tapusi pirmosios tokios iniciatyvos Baltijos šalyse pradininke. Ši erdvė nuo pat pradžių telkė menininkus, siekusius kurti viešą, nekonformistinį meną, atspindintį unikalų Užupio Respublikos dvasią. Bėgant metams, galerija plėtėsi, nuo kelių iki šimto kvadratinių metrų, virsdama nuolatine parodų ir darbo vieta, skatinančia socialinę ir meninę integraciją. Net ir šiandien inkubatoriaus kiemas su savo instaliacijomis ir skulptūromis veikia kaip savotiška po atviru dangumi esanti galerija, liudijanti apie čia gimstančius modernius darbus. „Artbutter“ Užupio galerija ir visas Užupio meno inkubatorius išlieka gyvybiškai svarbia vieta, puoselėjančia meninę kūrybą ir prisidedančia prie nepakartojamo Užupio kultūrinio paveldo.

Kiek domėjausi namo istorija, konkreti paties pastato statybos pradžia nėra detaliai aprašyta šaltiniuose, žinoma, kad jis yra gana senas. Apie 2000 m. duomenimis, pastato statybos laikotarpis nurodomas 1860-1914 m., taigi carinės Rusijos imperijos laikais. Tai buvo perimetrinio užstatymo gyvenamasis namas, keturių aukštų, su keturiais butais. Aplink Užupio g. 3 esanti teritorija, įskaitant Malūnų gatvę (anksčiau Malūnų g. 3), yra sena ir turi gilias šaknis. Čia veikė Bernardinų tretininkių vienuolynas (įsteigtas 1495 m., pirmasis moterų vienuolynas Lietuvoje) ir kiti istoriniai objektai, kurie formuodavo aplinkos charakterį. Pats Užupis, buvęs už miesto gynybinių sienų, visada pasižymėjo savita dvasia.

Namas Užupio g. 3 yra glaudžiai susijęs su Užupio meno inkubatoriumi ir „Užupio galerija“. Užupio g. 3, dažniausiai turima omenyje būtent „Užupio galerija“, kurią 2000 metais įkūrė dailininkas, juvelyras Vytautas Matulionis. Šioje galerijoje vyksta personalinės ir bendros auksakalių bei metalo plastikos kūrėjų parodos. Labai įdomu!

„Užupio svajonių medis“ yra gatvės meno kūrinys, tiksliau – sieninė tapyba (muralas), esantis Užupyje, Vilniuje. Tai yra Singapūro gatvės menininkės ir vokalo mokytojos Mary Ann Loo projekto „100 svajonių medžių“ (Project: 100 Dream Trees) dalis. Šis muralas, pavadintas „The Užupis Dream Tree“, yra penktoji šio projekto instaliacija. Jis buvo sukurtas 2019 metų birželį ir nutapytas ant išorinės sienos Užupio g. 3, Vilniuje. Kūrinio matmenys yra 2,5 x 2 metrai. „Užupio svajonių medis“ yra Užupio Respublikos, kaip meniško rajono, švenčiamas kūrinys, atspindintis įvairius jos aspektus. Mary Ann Loo siekia keliauti po pasaulį ir kurti šiuos „svajonių medžius“ skirtingose šalyse. Taigi, tai nėra tiesiog „grafiti“ tradicine prasme, o profesionalus gatvės meno kūrinys, turintis gilesnę idėją ir priklausantis tarptautiniam menininkės projektui.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Mango – Daina apie Tave [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Kas nežino muzikos grupės „Mango“?

„Mango“ – tai viena ryškiausių ir populiariausių Lietuvos popmuzikos merginų grupių, suformuota ir karaliavusi scenoje beveik dešimtmetį. Grupės istorija prasidėjo 1998 metais Klaipėdoje, prodiuserio Žilvino Žvagulio iniciatyva.

Originalios grupės narės buvo Rima Petrauskytė, Viktorija Perminaitė ir Lina Šerkšnytė. Jų jaunatviškumas, energingumas ir lengvai įsimenamos popdainos greitai užkariavo Lietuvos publikos širdis. „Mango“ išleido eilę sėkmingų albumų, tokių kaip „Pavasariniai žiedai“, „Balsas“, „Reikalingi“ ir daugelis kitų, o jų hitai, pavyzdžiui, „Pavasariniai žiedai“, „Amžinai“, „Aš vėl tave myliu“ nuolat skambėjo radijo stotyse ir koncertuose. Grupė tapo populiariosios muzikos sinonimu ir surinko milžinišką gerbėjų armiją.

Nepaisant didžiulio populiarumo ir sėkmės, „Mango“ savo veiklą nutraukė 2008 metais. Per savo gyvavimo laikotarpį grupėje keitėsi narės – Rima Petrauskytė paliko grupę, o ją pakeitė Joana Šemaitytė. Vėliau, jau link grupės gyvavimo pabaigos, trumpam prisijungė Gintarė Vaira. Tačiau galiausiai, po dešimties metų intensyvios kūrybinės veiklos ir koncertų, „Mango“ priėmė sprendimą baigti savo karjerą. Nors grupė nutraukė veiklą, jos dainos iki šiol išlieka populiarios ir atpažįstamos, o „Mango“ yra laikoma viena įtakingiausių merginų grupių Lietuvos popmuzikos istorijoje.

„Mango“ albumas „Amžinai tavo“, išleistas 2000 metais, tapo vienu svarbiausių grupės karjeros etapų, įtvirtinusiu jų, kaip vienos populiariausių merginų grupių Lietuvoje, statusą. Šis albumas ne tik pasiekė auksinį ir dukart platininį statusą, bet ir padovanojo klausytojams eilę hitų, tarp kurių išskirtinę vietą užima daina „Daina apie tave“.

Albumas „Amžinai tavo“ pasižymėjo brandesniu skambesiu ir atspindėjo to meto populiariosios muzikos tendencijas, derindamas jausmingas balades su šokių ritmais.

Daina „Daina apie tave“ iškart tapo vienu didžiausių albumo hitų ir vienu iš atpažįstamiausių „Mango“ kūrinių. Ši daina, kupina ilgesio ir prisiminimų apie mylimą žmogų, su savo melancholiška melodija ir jaudinančiais žodžiais giliai įsirėžė į daugelio klausytojų širdis. Ji puikiai atspindėjo grupės lyriškąją pusę ir gebėjimą sukurti dainas, su kuriomis jaunimas galėjo tapatintis. „Daina apie tave“ ir šiandien yra mėgstama ir dažnai prisimenama, liudijanti apie „Mango“ palikimą ir jų gebėjimą kurti nesenstančią popmuziką.

Mano – Daina apie Tave

[žodžiai / lyrics]

Gera tyloje

Užmerkt akis ir skęsti naktyje,

Nes mano tyloje, mano naktyje