2026 m. vasario 11 d., trečiadienis

The Life and Legacy of Susan Sontag: Biography, Works, Illness, and Identity

 

Hello, Readers!

 

THE EARLY LIFE OF SUSAN SONTAG

 

Susan Sontag (born Susan Rosenblatt) was born on January 16, 1933, in New York City to a Jewish family. Her childhood was far from idyllic. Her father, Jack Rosenblatt, a fur trader in China, died of tuberculosis when Susan was only five years old. Her mother, Mildred—whom Sontag would later describe as an emotionally distant, "narcissistic beauty" struggling with alcoholism—hid the father’s death from her daughter for two years. Eventually, Mildred married Nathan Sontag; though he never officially adopted Susan, she took his surname as her own.

 

Sontag’s early adolescence was spent in Arizona and California, where the family moved to alleviate her asthma. There, she felt like an intellectual exile among her peers. While other children played outside, Susan was obsessed with classical literature, devouring the works of Kant, Kafka, and Mann. She described herself as a "self-constructed person," seeking refuge in books from the pervasive emptiness and boredom of her home environment.

 

At just 15, Sontag graduated high school and enrolled at Berkeley. Her stay was brief, however, as she was soon lured by the intellectual prestige of the University of Chicago. This period proved to be a time of radical transformation. In Chicago, she found her true element—a world where ideas mattered more than the mundane details of daily life. It was here that she began to forge her unique, uncompromising style of thought that would later establish her as one of the most influential critics of the 20th century.

 

In a shocking and incredibly swift turn of events, Sontag married at the age of 17. After a courtship of only ten days, she wed her instructor, the sociologist Philip Rieff. To observers, the decision seemed like an intellectual impulse or a desperate attempt to escape her mother’s control. By 19, Susan was mother to a son, David; however, neither motherhood nor the traditional role of a wife could dampen her insatiable hunger for knowledge and ambition.

 

During her university years, Sontag underwent an intense internal shift regarding her sexuality. Despite being married to a man, she experienced formative relationships with women that reshaped her worldview. Her first serious same-sex experience at Berkeley with Harriet Zwerling opened her eyes to her own duality. In her journals, she wrote of "liberation from the prison of the body," even as she maintained the public image of an exemplary academic wife.

 

After moving to Europe to study at Oxford and Paris, Sontag finally realized that her marriage was suffocating her. In Paris, she immersed herself in bohemian life, discovering the philosophical movements, cinema, and intellectuals that would define her aesthetic taste. It was during this time that she decided to break from Rieff and return to New York with her son and only seven dollars in her pocket, determined to become a writer in her own right rather than remain in the shadow of an academic husband.

 

By the late 1950s, back in New York, she had become a prominent fixture of the "New York Intellectuals." She worked as an editor, taught the history of religion at Columbia University, and wrote feverishly. At the time, she was known as a formidable, erudite woman who was unafraid to provoke and question established norms in both art and morality.

 

This intense formative stage culminated in 1963 with the publication of her debut novel, The Benefactor. Although the book received mixed reviews, it marked Sontag’s official entry into the upper echelons of the literary world. It was the end of a long journey—from a lonely girl in the Arizona desert to a woman who would soon redefine our understanding of modern culture and "Camp."

 

THE RISE OF THE CRITIC: SUSAN SONTAG AS AN INTELLECTUAL ICON

 

Following the release of The Benefactor, Susan Sontag rapidly became an icon of the New York intelligentsia, her influence reaching far beyond literature. She was not merely a writer; she was an "intellectual star"—a woman capable of bridging the gap between high and popular culture, analyzing everything from French New Wave cinema to high fashion. Her status was cemented in 1966 with the essay collection Against Interpretation, in which she challenged traditional modes of art criticism. She argued that the sensory experience and aesthetics of a work were more vital than the search for its "meaning." Sontag became the arbiter of modernity, possessing a sharp gaze and a gift for theorizing "Camp" that earned her an authority both feared and admired by the academic world.

 

Her personality was a complex, often intimidating blend: she possessed incredible erudition and an uncompromising seriousness, coupled with a significant streak of narcissism. Known for being as demanding of others as she was of herself, she often left interlocutors feeling intellectually inferior. Her character was defined by a constant hunger for new experiences—she read thousands of books, attended every major premiere, and felt a duty to be at the center of the world's most significant events. Sontag was a woman who branded herself; her jet-black hair with its single shock of white became a symbol of intellectual authority, and her public persona radiated a cold yet magnetic power.

 

Sontag’s private life was a perpetual struggle between a need for intimacy and a desire for absolute independence. Her sexuality did not fit easily into any box; though she had several significant relationships with men, she spent the majority of her life with women. However, she avoided publicly declaring her homosexuality for a long time, fearing it would oversimplify her image as a thinker. Her long-term relationships—with artist Nicole Stéphane, choreographer Lucinda Childs, and finally, the famed photographer Annie Leibovitz—were intellectually stimulating but often fraught with tension, as Sontag invariably prioritized her work and the needs of her own ego.

 

Her relationship with her only son, David Rieff, was one of the most complicated threads of her life. Sontag loved him with a certain possessiveness, treating him more as an intellectual partner or comrade than a child in need of nurturing. David became her editor and companion at a young age, and their bond was symbiotic—simultaneously nourishing and suffocating. Growing up among books and debates, he later described his mother in his memoirs as a person for whom life was a text, and for whom real feelings often took a backseat to grand ideas. In Sontag’s view, "family life" as a domestic ideal did not exist; she created no cozy home, residing instead within her library and the hotels she visited during her world travels.

 

A vivid and shocking chapter of Sontag’s life began in 1975 when she was diagnosed with stage IV breast cancer. Doctors predicted she had only a few months to live, yet her legendary stubbornness prevailed. Refusing to accept death as a certainty, she approached her illness as another intellectual project. Believing that knowledge and science were the only paths to salvation, she studied medical literature herself, sought out the most aggressive treatments, and underwent an experimental chemotherapy regimen in France so intense that many patients could not endure it.

 

This experience became the foundation for one of her most vital works, Illness as Metaphor (1978). In this book, Sontag fiercely criticized the then-popular notion that diseases—cancer in particular—were caused by psychological issues or a "bad attitude." She fought against the idea that a patient is responsible for their own illness, arguing that metaphors only hinder the healing process. To her, cancer was a biological fact to be destroyed by chemistry, not a spiritual punishment. It was her way of restoring dignity to patients who felt guilty for their condition. She survived and lived actively for decades, even as illness continued to lurk in the shadows.

 

By the 1980s, Sontag had become an active political warrior, her courage reaching its peak during the Siege of Sarajevo. While the city was under fire, she traveled there to stage Samuel Beckett’s Waiting for Godot. To many of her Western colleagues, it was a shocking act—sitting in basements by candlelight, rehearsing theater with people facing death daily. Sontag saw it as a moral duty, believing that culture was the only thing capable of maintaining human dignity in the face of barbarism. Her presence in Sarajevo was no mere posture; it was a sincere devotion that eventually earned her honorary citizenship of the city.

 

In her later years, Sontag produced her most mature works of fiction, including the novels The Volcano Lover (1992) and In America (1999), the latter of which won the National Book Award. Though she always considered herself a novelist first, the world continued to value her most as a brilliant essayist. Her self-perception did not soften with age; she remained a woman who might abruptly end an interview if a question struck her as too banal. She felt a constant shortage of time, striving to read every new book and see every important film, as if running from an ultimate diagnosis.

 

Cancer struck a second time (this time uterine) in the late 1990s, yet Sontag again demonstrated an iron will, surviving a complex surgery and grueling treatment without losing her capacity for work. Her final major book of essays, Regarding the Pain of Others (2003), returned to the theme of suffering, analyzing how we consume images of war and violence. It was a farewell to a world in which she had spent her life trying to be a vigilant witness. Sontag loathed weakness and the physical changes brought by illness, fighting for her appearance and intellectual sharpness until the very end.

 

Ultimately, in 2004, she was diagnosed with myelodysplastic syndrome, which evolved into acute leukemia—a consequence of the aggressive cancer treatments that had saved her life decades earlier. Her final days in a New York hospital were both tragic and grand. Even as she lay dying, she demanded that the news be read to her and grew angry with her son when he attempted to allude to the approaching end. She passed away on December 28, 2004, at the age of 71. Sontag’s legacy is not just a mountain of books, but the example of an intellectual who turned her life into a continuous, uncompromising act of thought, never allowing herself the luxury of being superficial.

 

ILLNESS AS METAPHOR (1978)

 

Illness as Metaphor (1978) emerged from Sontag’s personal battle with stage IV breast cancer. During her treatment, she observed that patients suffered not only from physical pain but also from a heavy cultural burden—the metaphors society wraps around severe illnesses. Sontag’s goal was to demythologize illness and liberate the patient from the moral weight imposed by language. She argued that illness is not a spiritual punishment or a character flaw, but a biological process that should be treated with medicine, not interpretation.

 

The primary target of her essay was the notion that cancer is caused by emotional repression or a "cancerous personality." Sontag sharply criticized popular psychological theories of the time that suggested people "become their own disease" or that a failure to express feelings manifests as a tumor. In her view, such theories only further traumatized the patient by making them responsible for their own cellular mutation. She demanded that cancer be viewed without any mysticism—as a mechanical failure to be addressed by doctors, not by clergy or therapists.

 

Sontag compared cancer to tuberculosis (TB), which in the 19th century was romanticized as a disease of "spiritual" and "artistic" types, lending a certain fragility and beauty to the sufferer. In contrast, 20th-century cancer became a symbol of shame and fear, associated with invasion, decay, and a death sentence. Sontag pointed out that military terminology—the "war on cancer," "cellular invasion," the "chemotherapy arsenal"—creates a paranoiac environment where the patient feels like a battlefield rather than a human being in need of rational care.

 

The book also analyzes how disease is used as a political tool. Sontag noted that the term "cancer" is often invoked to describe perceived social evils: corruption, ideological enemies, or social decay. Such language not only demonizes the disease but renders it taboo. She argued that as long as illness is used as a metaphor for something repulsive, actual patients will continue to feel stigmatized and isolated from the "kingdom of the well." Illness as Metaphor became a revolutionary text in medical ethics and the humanities, successfully shifting the Western perspective toward empathy and rationality.

 

AGAINST INTERPRETATION AND OTHER ESSAYS (1966)

 

The publication of Against Interpretation and Other Essays (1966) was the turning point that transformed Susan Sontag from an author into an intellectual phenomenon. This text served as a manifesto for the 1960s cultural revolution, shaking the foundations of traditional art appreciation. Sontag’s central thesis was radical and, at the time, shocking: that art criticism, in its attempt to find "hidden meaning" everywhere, actually poisons art and distances us from the direct experience of it.

 

Sontag argued that modern interpretation is "the revenge of the intellect upon art." According to her, critics had become like translators who treat a work of art as a mere coded message to be deciphered. She criticized Marxist and Freudian approaches for reducing paintings or films to political or sexual symbols. She argued that this obsession with content kills the sensuality of a work—we stop seeing the colors, hearing the sounds, or feeling the form because we are too hurried to answer the question, "What does it mean?"

 

One of the most famous lines from the collection is: "In place of a hermeneutics we need an erotics of art." With this cry, Sontag invited us to reclaim the sharpness of our senses. She urged critics not to explain what a work says, but to describe how it works and how it is. In her view, the modern person is so saturated with information that their senses have become numbed; the purpose of art is to awaken those senses, and the duty of criticism is to facilitate that awakening rather than obscure the work with dry theory.

 

The collection also featured the seminal essay "Notes on 'Camp,'" which for the first time intellectually validated kitsch, extravagance, and artifice. Sontag analyzed an aesthetic that revels in "excess" and "bad taste," transforming it into a legitimate art form. She boldly juxtaposed high culture (such as Bellini’s operas) with popular culture (comic books or pop music), asserting that "seriousness" was no longer the sole criterion for valuing art. This was a massive step toward postmodernism, where the boundaries between the "elite" and the "masses" began to dissolve.

 

THE OTHER SIDE OF SUSAN SONTAG

 

Behind her stern public image lay a life defined by radical habits and personal dramas that bordered on the extreme. Her incredible productivity and sharp writing style had a darker engine: during the 1960s, she was a heavy user of amphetamines. This allowed her to stay awake for days at a time, devouring books and writing without pause, but it also fueled a persistent paranoia and emotional instability that bled into her personal relationships.

 

This uncompromising relationship with the intellect was evident as early as her marriage to Philip Rieff. Evidence suggests that Sontag effectively wrote the majority of Rieff’s most famous book on Freud. Following their divorce, a shocking "intellectual bargain" took place: Susan agreed to surrender her authorship rights and remove her name from the book’s cover in exchange for Rieff not contesting the custody of their son. She quite literally sacrificed her early genius for personal freedom.

 

Sontag’s domestic life in New York was a form of controlled catastrophe. Though she was a fashion icon, her home was a chaotic landscape of book piles and cigarette smoke. Her library of 15,000 volumes, meticulously organized by theme and chronology, was her "hallucination machine." She would fly into a rage if anyone moved a book by a single millimeter, yet she was famously indifferent to food or domestic order, focusing all her energy on an image centered around that iconic white streak in her hair.

 

Her private emotional life was darker than her public persona suggested. Posthumously published journals revealed a need for intellectual and emotional domination, and her relationships with women were often marked by a certain cruelty and power play. Sontag felt a constant conflict between the powerful authority she performed for the world and a deep sense of inadequacy in her private life, where love was often synonymous with painful intensity.

 

Sontag was also famous for a staggering intellectual snobbery—she could be demonstratively rude to those she deemed "uninteresting"—yet she maintained a childlike weakness for pop culture icons. She adored Patti Smith, spent time with Andy Warhol, and could bridge Heideggerian philosophy and rock music in a single sentence. This appalled dry academics, but for her, it was proof that the high intellect knows no borders if the object of study is sufficiently "Camp" or authentic.

 

The final, and perhaps most public, scandal of her life occurred posthumously through the lens of Annie Leibovitz. Despite their fifteen-year relationship, Sontag never allowed Leibovitz to call her a partner in public. After Sontag’s death, Leibovitz photographed her body in the morgue. This image—the dead intellectual with her famous white lock—was published in a photography book, sparking an international outcry. Her son David Rieff called it a "visual necrophilia," yet it served as the final, shocking point of Sontag’s life, where personal intimacy and public art collided in the most brutal fashion.

 

A Rebellious Soul


Asmenybė. Susan Sontag: biografija, gyvenimas, knygos, seksualumas

 

Sveiki skaitytojai!

 

Tęsiu įdomių rašytojų ir menininkų gyvenimo ir kūrybos apžvalgas. Pats pasipildau žinias, o dalydamasis su Jumis, tikiu, kad gal kam taip pat bus naudinga. Šįkart mano dėmesys krypsta į įdomiąją amerikiečių rašytoją ir meno kritikę Susan Sontag (1933-2004), kurios knygos „Apie fotografiją“ (Baltos lankos, 2000), „Ugnikalnio mylėtojas“ (Baltos lankos, 1998) ir „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“ (Lapas, 2024) pasirodė lietuviškai. Apie pačią Sontang susidomėjau skaitydamas lietuviškai išverstą Olivios Laing eseistiką „Kūnas ir laisvė“ (Kitos knygos, 2025).

 

ANKSTYVASIS SUSAN SANTONG GYVENIMAS

 

Susan Sontag (tikrasis vardas Susan Rosenblatt) gimė 1933 metų sausio 16 dieną Niujorke, žydų kilmės šeimoje. Jos vaikystė nebuvo rožinė: tėvas Jackas Rosenblattas vertėsi kailių prekyba Kinijoje ir mirė nuo tuberkuliozės, kai Susan buvo vos penkeri. Motina Mildred, kurią rašytoja vėliau apibūdino kaip emociškai tolimą, alkoholizmu sirgusią „narcisistinę gražuolę“, dvejus metus slėpė vyro mirtį nuo dukters. Galiausiai motina ištekėjo už Nathano Sontago, kurio pavardę Susan perėmė, nors šis niekada oficialiai jos neįvaikino.

 

Ankstyvoji rašytojos paauglystė prabėgo Arizonoje ir Kalifornijoje, kur šeima persikėlė dėl Susan astmos. Mergaitė jautėsi lyg intelektualinė tremtinė tarp bendraamžių: ji lyg apsėsta rijo klasikinę literatūrą, skaitė Kantą, Kafka ir Manną, kol kiti vaikai žaidė kieme. Sontag save vadino „savarankiškai susikonstravusia asmenybe“, kuri knygose ieškojo prieglobsčio nuo tuštumos ir nuobodulio, vyravusio jos namų aplinkoje.

 

Būdama vos 15-os, Sontag baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Berklio universitetą, tačiau ten neužsibuvo – ją viliojo intelektualinis Čikagos universiteto prestižas. Šis laikotarpis jai tapo radikalių permainų laiku. Čikagoje ji jautėsi patekusi į tikrąją savo stichiją, kur idėjos buvo svarbesnės už buitį. Čia ji pradėjo formuoti savo unikalų, bekompromisį mąstymo stilių, kuris vėliau pavertė ją viena įtakingiausių XX a. kritikių.

 

Šokiruojančiu ir neįtikėtinai greitu gyvenimo posūkiu tapo jos santuoka. Būdama 17-os, po vos dešimties dienų pažinties, ji ištekėjo už savo dėstytojo, sociologo Philipo Rieffo. Šis sprendimas aplinkiniams atrodė kaip intelektualinis impulsas ar bandymas pabėgti nuo motinos kontrolės. Sulaukusi 19-os, Susan jau sūpavo sūnų Davidą, tačiau motinystė ir tradicinis žmonos vaidmuo nė akimirkai nesustabdė jos alkio žinioms ir ambicijoms.

 

Studijų metais Sontag išgyveno ir intensyvų vidinį virsmą, susijusį su jos seksualumu. Nors buvo ištekėjusi už vyro, ji patyrė lemtingų ryšių su moterimis, kurie sudrebino jos pasaulėžiūrą. Pirmoji rimta homoseksuali patirtis Berklio laikais su moterimi, vardu Harriet Zwerling, atvėrė Susan akis į jos pačios dualumą. Dienoraščiuose ji rašė apie „išsilaisvinimą iš kūno kalėjimo“, nors viešumoje tuo metu vis dar išlaikė pavyzdingos akademinės žmonos įvaizdį.

 

Persikėlusi į Europą (Oksfordą ir Paryžių) studijuoti, Sontag galutinai suprato, kad santuoka ją dusina. Paryžiuje ji pasinėrė į bohemišką gyvenimą, susipažino su filosofinėmis srovėmis, kinu ir intelektualais, kurie formavo jos estetinį skonį. Tai buvo laikas, kai ji nusprendė nutraukti santykius su Rieffu ir grįžti į Niujorką su sūnumi bei septyniais doleriais kišenėje, pasiryžusi tapti rašytoja, o ne akademiko šešėliu.

 

Grįžusi į Niujorką šeštojo dešimtmečio pabaigoje, ji tapo ryškia „Niujorko intelektualų“ dalimi. Ji dirbo redakcijose, dėstė religijų istoriją Kolumbijos universitete ir intensyviai rašė. Tuo metu ji buvo žinoma kaip itin griežta, erudicija spinduliuojanti moteris, kuri nebijojo provokuoti ir kvestionuoti nusistovėjusių normų tiek mene, tiek moralėje.

 

Šis intensyvus formavimosi etapas kulminaciją pasiekė 1963 metais, kai buvo išleistas jos debiutinis romanas „Geradaris“ (The Benefactor). Nors knyga sulaukė įvairių vertinimų, ji tapo oficialiu Susan Sontag įžengimu į didžiąją literatūros sceną. Tai buvo pabaiga ilgo kelio nuo vienišos mergaitės Arizonos dykumoje iki moters, kuri netrukus pakeis tai, kaip mes suprantame moderniąją kultūrą ir „kempą“.

 

RAŠYTOJOS IR MENO KRITIKĖS SUSAN SONTAG IŠKILIMAS

 

Išleidusi „Geradarį“, Susan Sontag žaibiškai tapo Niujorko intelektualų ikona, kurios įtaka peržengė literatūros ribas. Ji nebuvo tiesiog rašytoja; ji tapo „intelektualine žvaigžde“ – moterimi, kuri sugebėjo sujungti aukštąją kultūrą su populiariąja, analizuodama viską nuo prancūzų naujosios bangos kino iki mados. Jos pripažinimą sutvirtino 1966 m. pasirodęs esė rinkinys „Prieš interpretaciją“ (lietuviškame variante „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“), kuriame ji metė iššūkį tradiciniam menotyros metodui, teigdama, kad kūrinio pojūtis ir estetika yra svarbesni už jo „reikšmės“ paieškas. Sontag tapo modernumo arbitre, kurios aštrus žvilgsnis ir gebėjimas teoretizuoti apie „kempą“ (angl. Camp) suteikė jai autoritetą, kurio bijojo ir kuriuo žavėjosi visas akademinis pasaulis.

 

Jos asmenybė buvo sudėtingas ir dažnai bauginantis derinys: Sontag pasižymėjo neįtikėtina erudicija, bekompromisiu rimtumu ir kartu didžiuliu narcisizmu. Ji buvo žinoma dėl savo reiklumo tiek sau, tiek kitiems, dažnai palikdama pašnekovus pasijusti intelektualiai menkesniais. Jos charakteris buvo paženklintas nuolatinio alkio naujai patirčiai – ji skaitė tūkstančius knygų, lankėsi visose svarbiausiose premjerose ir jautė pareigą būti visų svarbiausių pasaulio įvykių centre. Sontag buvo moteris, kuri pati save susikūrė kaip prekės ženklą – jos juodi plaukai su žila sruoga tapo intelektualinio autoriteto simboliu, o jos viešas įvaizdis spinduliavo šaltą, bet magnetišką jėgą.

 

Asmeninis Sontag gyvenimas buvo nuolatinė kova tarp poreikio intymumui ir troškimo būti visiškai nepriklausomai. Jos seksualumas nebuvo lengvai įspraudžiamas į rėmus; nors ji turėjo keletą reikšmingų ryšių su vyrais, didžiąją dalį savo gyvenimo ji siejo su moterimis. Tačiau Sontag ilgą laiką vengė viešai deklaruoti savo homoseksualumą, bijodama, kad tai supaprastins jos, kaip mąstytojos, įvaizdį. Jos ilgalaikiai santykiai su menininke Nicole Stephane, choreografe Lucinda Childs ir galiausiai su garsia fotografe Annie Leibovitz buvo kupini intelektualinės stimuliacijos, tačiau taip pat ir įtampos, nes Susan visada pirmenybę teikė savo darbui ir savo ego poreikiams.

 

Santykis su vieninteliu sūnumi Davidu Rieffu buvo viena iš labiausiai komplikuotų jos gyvenimo linijų. Sontag sūnų mylėjo su savotišku savininkiškumu, traktuodama jį labiau kaip intelektualinį partnerį ar bendražygį nei kaip vaiką, kuriam reikia globos. Davidas anksti tapo jos redaktoriumi ir palydovu, o jų ryšys priminė simbiozę, kuri kartu buvo ir maitinanti, ir dusinanti. Jis užaugo tarp knygų ir diskusijų, o vėliau savo memuaruose aprašė motiną kaip žmogų, kuriam gyvenimas buvo tekstas, o realūs jausmai dažnai likdavo antroje vietoje po didžiųjų idėjų. Šeiminis gyvenimas Sontag supratimu neegzistavo – ji nekūrė namų jaukumo, jos namai buvo jos biblioteka ir viešbučiai kelionėse po pasaulį.

 

Vienas ryškiausių ir kartu šokiruojančių Sontag gyvenimo puslapių prasidėjo 1975 metais, kai jai buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos krūties vėžys. Gydytojai prognozavo, kad jai liko vos keli mėnesiai, tačiau čia pasireiškė neįtikėtinas jos charakterio užsispyrimas. Sontag atsisakė priimti mirtį kaip faktą ir į savo ligą žvelgė kaip į dar vieną intelektualinį projektą. Ji tikėjo, kad žinios ir mokslas yra vienintelis kelias į išsigelbėjimą, todėl ji pati studijavo medicininę literatūrą, ieškojo agresyviausių gydymo metodų ir Prancūzijoje pasiryžo tuo metu eksperimentinei chemoterapijai, kuri buvo tokia stipri, kad daugelis pacientų jos tiesiog neatlaikydavo.

 

Ši patirtis tapo pagrindu vienam svarbiausių jos kūrinių „Liga kaip metafora“ (1978). Šioje knygoje Sontag griežtai kritikavo tuo metu populiarią nuostatą, kad ligas, ypač vėžį, sukelia žmogaus psichologinės problemos ar „blogas nusiteikimas“. Ji kovojo prieš idėją, kad pacientas yra atsakingas už savo ligą, ir teigė, kad metaforos tik trukdo gydytis. Jai vėžys buvo tiesiog biologinis faktas, kurį reikia sunaikinti chemija, o ne dvasinė bausmė. Tai buvo jos būdas sugrąžinti orumą ligoniams, kurie jautėsi kalti dėl savo būklės. Ji sugebėjo pasveikti ir dešimtmečius gyventi aktyvų gyvenimą, nors liga nuolat tykojo šešėlyje.

 

Devintajame dešimtmetyje Sontag tapo aktyvia politine kovotoja, o jos drąsa pasiekė viršūnę per Sarajevo apgultį. Tuo metu, kai miestas buvo apšaudomas, ji keliavo ten statyti Samuelio Becketto pjesės „Belaukiant Godo“. Tai buvo šokiruojantis poelgis daugeliui jos kolegų vakaruose – sėdėti rūsiuose prie žvakių šviesos ir repetuoti teatrą su žmonėmis, kurie kasdien susiduria su mirtimi. Sontag tai laikė moraline pareiga: ji tikėjo, kad kultūra yra vienintelis dalykas, išlaikantis žmogaus orumą barbariškumo akivaizdoje. Jos buvimas Sarajeve buvo ne pozavimas, o nuoširdus pasišventimas, už kurį ji vėliau buvo paskelbta šio miesto garbės piliete.

 

Vėlyvuoju laikotarpiu pasirodė jos brandžiausi grožinės literatūros darbai, tokie kaip romanas „Ugnikalnio mylėtojas“ (1992) ir „Amerikoje“ (1999), už kurį ji gavo Nacionalinę knygų premiją. Nors ji visada save laikė pirmiausia romaniste, pasaulis ją vis tiek labiau vertino kaip genialių esė autorę. Sontag požiūris į save bėgant metams netapo nuolankesnis – ji vis dar buvo ta pati moteris, kuri galėjo nutraukti interviu, jei klausimas jai pasirodydavo per daug banalus. Ji jautė nuolatinį laiko trūkumą ir stengėsi perskaityti kiekvieną naują knygą, pamatyti kiekvieną svarbų filmą, lyg bėgdama nuo galutinės diagnozės.

 

Antrąjį kartą vėžys (šįkart gimdos) smogė dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau ir vėl Sontag demonstravo geležinę valią. Ji išgyveno dar vieną sudėtingą operaciją ir varginantį gydymą, neprarandama darbingumo. Jos paskutinė didelė esė knyga „Žvelgiant į kitų skausmą“ (2003) vėl grįžo prie kančios temos, analizuojant, kaip mes vartojame karo ir smurto vaizdus. Tai buvo atsisveikinimas su pasauliu, kuriame ji visą gyvenimą bandė būti budri liudininkė. Sontag nemėgo silpnumo ir ligos sukeltų kūno pokyčių, todėl kovojo už savo išvaizdą ir intelektualinį aštrumą iki paskutinės akimirkos.

 

Galiausiai 2004 metais jai buvo diagnozuota mielodysplastinis sindromas, peraugęs į ūmią leukemiją – tai buvo ilgalaikių, agresyvių vėžio gydymų, kurie anksčiau išgelbėjo jai gyvybę, pasekmė. Jos paskutinės dienos Niujorko ligoninėje buvo tragiškos ir kartu didingos. Net merdėdama ji reikalavo, kad jai būtų skaitomos naujienos, ir pyko ant savo sūnaus, kai šis bandė užuominomis kalbėti apie artėjančią pabaigą. Ji mirė 2004 m. gruodžio 28 d., sulaukusi 71 metų. Sontag palikimas – tai ne tik krūva knygų, bet ir pavyzdys intelektualės, kuri savo gyvenimą pavertė nuolatiniu, bekompromisiu mąstymo aktu, niekada neleidusi sau prabangos būti paviršutiniška.

 

Susan Sontag liko istorijoje kaip „intelekto tironė“ ir kartu viena jautriausių moderniosios kultūros stebėtojų. Jos santykiai su fotografe Annie Leibovitz, nors ir nebuvo iki galo įvardinti kaip santuoka, tapo vienu garsiausių intelektualinio ir kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdžių. Sontag mirė taip, kaip ir gyveno – priešindamasi bet kokiai interpretacijai, kuri bandytų ją supaprastinti iki „aukos“ ar „ligonės“. Ji liko amžinu judėjimu, balsu, kuris visada vertė abejoti tuo, ką matome, ir reikalavo iš meno bei gyvenimo kažko daugiau nei tiesiog pramogos.

 

KNYGA „LIGA KAIP METAFORA“ (1978)

 

Kūrinys „Liga kaip metafora“ (1978) atsirado iš pačios Susan Sontag asmeninės kovos su ketvirtos stadijos krūties vėžiu. Gydydamasi ji pastebėjo, kad pacientai kenčia ne tik nuo fizinio skausmo, bet ir nuo slegiančio kultūrinio bagažo – metaforų, kuriomis visuomenė apgaubia sunkias ligas. Sontag tikslas buvo demitologizuoti ligą ir išlaisvinti ligonį nuo moralinės naštos, kurią užkrauna kalba. Ji teigė, kad liga nėra dvasinė bausmė ar charakterio yda, o tiesiog biologinis procesas, kurį reikia gydyti medicininėmis priemonėmis, o ne interpretacijomis.

 

Pagrindinis esė taikinys – nuostata, kad vėžį sukelia emocinis uždarumas arba „vėžinis charakteris“. Sontag griežtai kritikavo tuo metu populiarias psichologines teorijas, teigiančias, kad žmonės „suserga savimi“ arba kad jų nesugebėjimas išreikšti jausmų manifestuojasi kaip auglys. Autorės nuomone, tokios teorijos tik dar labiau traumuoja ligonį, paversdamos jį atsakingu už savo ląstelių mutaciją. Ji reikalavo žvelgti į vėžį be jokios mistikos, matydama jame tik mechaninį gedimą, kurį turi šalinti gydytojai, o ne dvasininkai ar psichoterapeutai.

 

Sontag lygino vėžį su tuberkulioze, kuri XIX a. buvo romantizuojama kaip „dvasingų asmenybių“ ir menininkų liga, suteikianti savotiško trapumo ir grožio. Priešingai nei tuberkuliozė, vėžys XX a. tapo gėdos ir baimės simboliu, asocijuojasi su invazija, puvimu ir mirties nuosprendžiu. Autorė pabrėžė, kad karinė terminologija – „kova su vėžiu“, „ląstelių invazija“, „chemoterapijos arsenalas“ – sukuria paranojišką aplinką, kurioje ligonis jaučiasi kaip mūšio laukas, o ne žmogus, kuriam reikia ramybės ir racionalaus gydymo.

 

Knygoje taip pat analizuojama, kaip liga naudojama kaip politinis įrankis. Sontag pastebėjo, kad terminas „vėžys“ dažnai pasitelkiamas apibūdinti tam, kas visuomenėje laikoma blogiu: korupcijai, ideologiniams priešams ar socialinėms problemoms. Toks kalbos vartojimas ne tik demonizuoja ligą, bet ir daro ją tabu. Rašytoja argumentavo, kad tol, kol liga bus naudojama kaip metafora kažkam bjauriam apibūdinti, tikri pacientai jausis stigmatizuoti ir izoliuoti nuo „sveikųjų karalystės“.

 

„Liga kaip metafora“ tapo revoliuciniu tekstu medicinos etikos ir humanitarinių mokslų srityje. Sontag pavyko pakeisti vakarų visuomenės požiūrį į sergantįjį, skatinant empatiją ir racionalumą vietoje mistifikacijos. Vėliau, devintajame dešimtmetyje, ji papildė šį darbą esė „AIDS ir jos metaforos“, kurioje pritaikė tuos pačius principus naujai epidemijai, vėlgi kovodama prieš ligos pavertimą moraliniu vertinimu.

 

Sontag palikimas šioje srityje yra priminimas apie kalbos galią formuoti mūsų fizinę realybę. Ji pati savo pasveikimą laikė ne stebuklu, o mokslo pergale ir savo intelektualinio užsispyrimo rezultatu. Šis kūrinys iki šiol išlieka esminis skaitinys visiems, norintiems suprasti, kaip kultūriniai vaizdiniai veikia mūsų santykį su kūnu, mirtingumu ir tiesa.

 

KNYGA „ATSIŽADĖKIME INTERPRETACIJOS IR KITOS ESĖ“

 

Rinkinio „Atsižadėkime interpretacijos ir kitos esė“ (Against Interpretation and Other Essays, 1966) pasirodymas buvo tas lūžio taškas, kuris Susan Sontag pavertė ne tiesiog autore, o intelektualiniu fenomenu. Šis tekstas tapo savotišku 7-ojo dešimtmečio kultūrinės revoliucijos manifestu, sudrebinusiu tradicinio meno suvokimo pamatus. Pagrindinė Sontag tezė buvo radikali ir tuo metu šokiruojanti: menotyra ir kritika, bandydamos visur surasti „paslėptą prasmę“, iš tiesų meną nuodija ir tolina mus nuo tiesioginio patyrimo.

 

Sontag teigė, kad šiuolaikinė interpretacija yra „intelekto kerštas menui“. Pasak jos, kritikai tapo panašūs į vertėjus, kurie meno kūrinį laiko tik šifruotu pranešimu, kurį reikia išlukštenti. Ji kritikavo marksistinį ir froidistinį požiūrius, kurie paveikslą ar filmą redukuoja iki politinių ar seksualinių simbolių. Rašytoja pabrėžė, kad toks krapštymasis po turinį nužudo kūrinio jusliškumą – mes nustojame matyti spalvas, girdėti garsus ir jausti formą, nes per daug skubame atsakyti į klausimą „ką tai reiškia?“.

 

Viena garsiausių šio rinkinio frazių – „Vietoj hermeneutikos mums reikia meno erotikos“. Šiuo šūkiu Sontag kvietė mus atgauti savo pojūčių aštrumą. Ji ragino kritikus ne aiškinti, ką kūrinys sako, o aprašyti, kaip jis veikia ir kaip jis yra. Jos manymu, šiuolaikinis žmogus yra persisotinęs informacija, todėl jo pojūčiai yra atbukę; meno paskirtis yra tuos pojūčius sužadinti, o kritikos pareiga – padėti tam įvykti, o ne užstoti kūrinį sausomis teorijomis.

 

Rinkinyje taip pat pasirodė fundamentalioji esė „Pastabos apie Kempą“ (Notes on „Camp“), kuri pirmą kartą intelektualiai įteisino kičą, ekstravaganciją ir dirbtinumą. Sontag čia analizavo estetiką, kuri mėgaujasi „pertekliumi“ ir „blogu skoniu“, paverčiant tai savotiška meno forma. Ji drąsiai gretino aukštąją kultūrą (kaip Bellini operos) su populiariąja kultūra (komiksais ar popmužika), teigdama, kad rimtumas nebėra vienintelis kriterijus vertinant meną. Tai buvo milžiniškas žingsnis link postmodernizmo, kur riba tarp „elito“ ir „masių“ pradėjo nykti.

 

Knyga taip pat išsiskyrė savo dėmesiu Europos avangardui – Sontag supažindino Amerikos skaitytojus su tokiais kūrėjais kaip Jeanas-Lucas Godard’as, Robertas Bressonas ar Simone Weil. Ji rašė apie kiną kaip apie svarbiausią moderniųjų laikų meno formą, kuri geriausiai priešinasi interpretacijai, nes jos vaizdinė jėga yra tiesioginė ir triuškinanti. Sontag kritika pasižymėjo ypatingu aštrumu ir intelektualiniu stiliumi, kuris pats savaime priminė meno kūrinį – jos sakinys buvo preciziškas, šaltas, bet uždegantis aistrą mąstyti.

 

Galutinis šio rinkinio poveikis buvo tas, kad Sontag suteikė leidimą naujai kartai tiesiog mėgautis kultūra be kaltės jausmo. „Atsižadėkime interpretacijos“ išmokė mus, kad žiūrėti į paveikslą ar filmą ir jausti jo formos teikiamą malonumą yra vertybė pati savaime. Tai buvo intelektualinis išsilaisvinimas, po kurio kritika nebegalėjo grįžti į senus, sauso moralizavimo rėmus. Sontag tapo modernybės balsu, įrodžiusiu, kad mąstymas apie meną gali būti toks pat intensyvus ir jaudinantis kaip ir pats menas.

 

KITA SUSAN SONTANG ASMENYBĖS PUSĖ

 

Nors Susan Sontag viešumoje spinduliavo šaltą intelektualinį autoritetą, už jos griežto įvaizdžio slėpėsi gyvenimas, kupinas radikalių įpročių ir asmeninių dramų, kurios net bohemiškame Niujorko kontekste atrodė ekstremalios. Jos neįtikėtinas darbingumas ir aštrus rašymo tonas turėjo tamsiąją pusę – septintajame dešimtmetyje rašytoja intensyviai vartojo amfetaminą. Tai leisdavo jai nemiegoti kelias paras iš eilės, ryjant knygas ir rašant be perstojo, tačiau kartu stimuliavo nuolatinę paranoją bei emocinį nestabilumą, kuris vėliau persismelkė į jos asmeninius santykius.

 

Šis bekompromisis santykis su intelektu prasidėjo dar jos santuokoje su Philipu Rieffu. Sklando pagrįsti įtarimai, kad Sontag faktiškai parašė didžiąją dalį jo garsiausios knygos apie Freudą. Po skyrybų įvyko šokiruojantis „intelektualinis sandoris“: Susan sutiko atsisakyti bendraautorystės teisių ir ištrinti savo vardą iš knygos viršelio mainais į tai, kad Rieffas nekovos dėl sūnaus globos. Ji tiesiogine prasme paaukojo savo ankstyvąjį genijų už asmeninę laisvę ir galimybę auginti sūnų viena.

 

Sontag buitis Niujorke taip pat priminė savotišką kontroliuojamą katastrofą. Nors ji buvo mados ikona, jos namuose viešpatavo chaosas – knygų krūvos ant grindų ir nuolatiniai dūmų debesys. Jos biblioteka, kurią sudarė apie 15 000 kruopščiai pagal temas ir chronologiją suklasifikuotų tomų, jai buvo „haliucinacijų mašina“. Ji galėjo įniršti, jei kas nors sujudindavo knygą bent per milimetrą, nors tuo pat metu demonstravo visišką abejingumą maistui ar namų tvarkai, visą energiją skirdama tik savo įvaizdžiui, kurio ašimi tapo garsioji balta plaukų sruoga.

 

Privatus rašytojos emocinis gyvenimas buvo dar tamsesnis, nei rodė jos viešas įvaizdis. Po mirties išleisti dienoraščiai atskleidė jos poreikį būti intelektualiai ir emociškai dominuojamai, o jos ryšiai su moterimis dažnai pasižymėdavo sadomazochistiniais atspalviais ir emociniu žiaurumu. Sontag jautė nuolatinį konfliktą tarp galingo autoriteto, kurį vaidino pasauliui, ir gilaus neadekvatumo jausmo privačioje erdvėje, kur meilė jai dažnai asocijavosi su skausmingu intensyvumu ir galios žaidimais.

 

Sontag garsėjo ir neįtikėtinu intelektualiniu snobizmu – ji galėjo būti demonstratyviai grubi su tais, kuriuos laikė „neįdomiais“, tačiau tuo pat metu jautė vaikišką silpnybę pop kultūros žvaigždėms. Ji žavėjosi Patti Smith, leido laiką su Andy Warholu ir sugebėdavo viename sakinyje sujungti Heideggerio filosofiją su roko muzikos analize. Tai šokiravo sausus akademikus, tačiau jai tai buvo būdas įrodyti, kad aukštasis intelektas neturi sienų, jei tik objektas yra pakankamai „kempinis“ ar autentiškas.

 

Paskutinis ir bene labiausiai visuomenę sudrebinęs jos gyvenimo akcentas įvyko jau po mirties, per Annie Leibovitz objektyvą. Nors penkiolika metų trukusio ryšio metu Sontag niekada neleido Annie vadinti jos savo partnere, po Susan mirties Leibovitz nufotografavo jos kūną morge. Šis vaizdas – mirusi intelektualė su savo garsiąja sruoga – vėliau buvo išspausdintas fotografijų knygoje, sukeldamas didžiulį skandalą. Susan sūnus Davidas tai pavadino vizualiniu iškrypimu, tačiau tai tapo galutiniu, šokiruojančiu Sontag gyvenimo tašku, kuriame asmeninis intymumas ir viešas menas susidūrė pačiu brutaliausiu būdu.

 

Maištinga Siela


2026 m. vasario 10 d., antradienis

Dienos citata: feministė Andrea Dworkin apie santuokos instituciją ir moterų nusavinimą vyrams

 

Sveiki!

 

„Santuoka yra institucija, sukurta tam, kad moteris taptų asmenine vyro tarnaite ir jo nuosavybe, patvirtinta valstybės parašu.“ Andrea Dworkin

 

Šią įdomią asmenybę, kuri, manau, mūsų Marijos žemelėje ne visiems patiktų, aptikau Olivios Laing knygoje „Kūnas ir laisvė“. Nesu didelis radikalaus feminizmo šalininkas, tačiau tas jų pyktis vyrams iš esmės suvokiamas.

 

Andrea Dworkin buvo viena ryškiausių XX a. pabaigos JAV radikaliojo feminizmo figūrų, kurios gyvenimas ir darbai tapo bekompromisės kovos prieš patriarchalinį smurtą simboliu. Gimusi 1946 metais, ji anksti pasinėrė į politinį aktyvizmą, tačiau jos teorines įžvalgas vėliau subrandino itin skaudi asmeninė patirtis. Dworkin nebuvo tiesiog akademinė teoretikė; ji buvo kovotoja, kurios balsas sklido iš pačių tamsiausių moterų išnaudojimo užkaborių, siekiant demaskuoti galios struktūras, kurias visuomenė dažnai laikė natūraliomis ar net romantiškomis.

 

Lūžio tašku jos gyvenime tapo santuoka su olandų aktyvistu, kurios metu ji patyrė brutaliausią fizinį ir psichologinį smurtą. Pabėgusi nuo smurtautojo Europoje, ji liko be pragyvenimo šaltinio, patyrė skurdą ir netgi buvo priversta verstis prostitucija, kad išgyventų. Šis laikotarpis jai tapo skaudžia pamoka apie moters kūno pavertimą preke ir visišką teisinį bei socialinį moters bejėgiškumą prieš vyro agresiją. Būtent šios trauminės patirtys tapo pamatu jos radikalėjimui: ji suprato, kad moterų priespauda nėra atsitiktinė, o sisteminė, įsišaknijusi pačiose visuomenės institucijose.

 

Grįžusi į JAV, Dworkin savo pyktį ir įžvalgas pavertė literatūrine galia, išleisdama fundamentalius veikalus, tokius kaip „Woman Hating“ ir „Pornography: Men Possessing Women“. Šiose knygose ji negailestingai analizavo, kaip kultūra, pasakos, religija ir pramogų industrija normalizuoja neapykantą moterims. Jos teigimu, pornografija nėra saviraiškos laisvė, o politinis įrankis, skirtas dehumanizuoti moteris ir paversti jas objektais, taip užtikrinant vyrų dominavimą ne tik lovoje, bet ir viešajame gyvenime.

 

Vėlesniame veikale „Intercourse“ ji išplėtojo itin kontraversišką lytinės politikos teoriją, kurioje lytinį aktą nagrinėjo kaip politinį įvykį. Dworkin įtaka feminizmui buvo milžiniška: ji kartu su Catharine MacKinnon inicijavo teisinius pokyčius, siekdama, kad pornografija būtų pripažinta civilinių teisių pažeidimu. Nors jos idėjos sukėlė didžiulį susipriešinimą net pačių feminisčių gretose, ji privertė pasaulį diskutuoti apie smurtą šeimoje ir seksualinį išnaudojimą kaip apie struktūrines problemas, o ne privačias nelaimes.

 

Jos pozicija apie santuoką kaip instituciją, paverčiančią moterį asmenine tarnaite ir nuosavybe, kyla iš įsitikinimo, kad istoriškai ši sąjunga buvo sukurta ne meilei, o turtiniams ir galios santykiams įtvirtinti. Dworkin manymu, valstybės parašas ant santuokos liudijimo simbolizuoja teisinį moters autonomijos perdavimą vyrui, kur moters darbas namuose, jos kūnas ir net pavardė tampa pavaldūs vyro poreikiams. Ji kritikavo faktą, kad ilgą laiką įstatymai netgi nepripažino prievartos santuokoje sąvokos, tarsi parašas ant dokumento suteiktų vyrui neribotą teisę į moters kūną bet kokiomis sąlygomis.

 

Galiausiai Andrea Dworkin palikimas yra nuolatinis priminimas apie tai, kokią kainą moterys moka už tylėjimą ir prisitaikymą. Nors jos žodžiai dažnai buvo vadinami radikaliais ar net skandalingais, jie tapo skydu daugybei moterų, išdrįsusių įvardyti patirtą smurtą. Ji tikėjo, kad tik visiškai apnuoginus ir sugriovus senąsias priespaudos formas, įmanoma sukurti pasaulį, kuriame moters orumas nebūtų derybų objektas nei gatvėje, nei pornografijos ekrane, nei santuokiniame guolyje.

 

Maištinga Siela

2026 m. vasario 9 d., pirmadienis

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 176: prie ko priveda nuolatinis savęs ir kitų vertinimas?


Sveiki!

 

Kodėl dažnai mes jaučiamės blogai? Dėl to, kad nuolatos save vertiname. Tam tikra prasme tie tinginiai, kurie sėdi ant sofos ir kitus kritikuoja, bet patys vangiai kokią gali sau pretenziją surasti, yra kur kas šiuo aspektu laisvesni, nei tie perfekcionistai ir darboholikai, kurie deda didžiules pastangas, kad įrodytų, užsidirbtų, būtų vertinami.

 

Tačiau, kas nutinka, kai nustojame statyti save į poziciją „aš turiu būti vertas, todėl pasistengsiu...“? Argi tai nėra tyli prievarta prieš save patį? Juk daug laisviau ir paprasčiau gyventi ir būti aukštesnėse vibracijose, o ne smurtiniame burbule prieš save pozicijoje. Manau, kapitalizmas, savivertės trūkumo iliuzija bus daugelį iš mūsų paklaidinusi, tą įsitikinimą reikia aplenkti per kilometrą. Juk iš esmės mes neturime vergauti troškimui gauti iš aplinkos pliusų, todėl manau, kad mūsų ugdymo įstaigose, kur įvertinimas tampa pažymiu, o kapitalistinėje santvarkoje už darbą – pinigai, mes jaučiamės gerai išdresiruoti ir paklūstantys šiai sistemai, tampame pragmatiški ir reiklūs sau ir kitiems.

 

Geriau... Ką gali geriau nei visa tai? Žiūrėti, kaip lėtai leidžiasi snaigė, nukrenta ant nosies ir ištirpsta. Tą akimirką, kai nevertini, esi visas toks, koks esi, be trūkumų ir TAI YRA TAI.

 

Maištinga Siela


Sokratas vs. Buda: Vakarų civilizacijos filosofijos sąsajos su budizmu ("Žinau, kad nieko nežinau" vs. "Aš esu niekas")

 

Sveiki, mielieji!

 

Šiame tekste, kuriuo dalijuosi su Jumis, nagrinėjama fundamentali epistemologinė (pažinimo) ir ontologinė (būties) jungtis tarp Vakarų racionalizmo lopšio ir Rytų dvasinės tradicijos, fokusuojantis į Sokrato intelektualinį nuolankumą bei Budos doktriną. Teksto turinį pateikiu dviem stiliaus: 1) mokslinis ir sudėtingas stilius; 2) eseistinis, labiau žurnalistiniss, tinkantis vyresniųjų klasių moksleiviams.

 

1 VIARIANTAS. Mokslinio stiliaus.

 

Intelektualinis nuolankumas ir ontologinis išnykimas

 

Vakarų civilizacijos pamatu laikoma Sokrato ištara „Žinau, kad nieko nežinau“ (scio me nihil scire) žymi kritinio mąstymo ir vakarietiškojo subjekto gimimą. Tai nėra paprastas nežinojimo deklaravimas, o veikiau docta ignorantia – mokytas nežinojimas, kuris tampa impulsu nuolatiniam tiesos ieškojimui per dialektiką. Sokratas savo pozicija apibrėžia filosofą kaip esantį „tarp“: jis nėra nei dieviškas visažinis, nei tamsus neišmanėlis, o aktyvus tiesos medžiotojas, kurio pagrindinis įrankis yra nuolatinė savo prielaidų revizija.

 

Priešingoje geografinėje ir dvasinėje pusėje Budos ištara „Aš esu niekas“ (arba tiksliau – savasties nebuvimo suvokimas) nukreipia ne į žinojimo procesą, o į pačią būties substanciją. Budizmo filosofijoje anatta koncepcija teigia, kad nėra nekintamos, amžinos sielos ar „aš“. Jei Sokratas dekonstruoja mūsų įsitikinimus apie išorinį pasaulį ir dorybes, tai Buda dekonstruoja patį stebėtoją, teigdamas, kad tai, ką vadiname „aš“, tėra penkių susitelkimų (skandhas) dinamiška seka, neturinti jokio pastovaus centro.

 

Šių idėjų panašumas slypi jų negatyvume – abi jos prasideda nuo neigimo. Tiek Sokratas, tiek Buda veikia kaip intelektualiniai „terapeutai“, kurie siekia išlaisvinti žmogų nuo iliuzijų. Šiuolaikinis filosofas Stephenas Batcheloras, knygos Confession of a Buddhist Atheist autorius, pastebi, kad abi figūros atstovauja agnostinei laikysenai: jos atmeta dogmatizmą ir kviečia į tiesioginę patirtį. Šis „tuštumos“ (graikų kenosis ir sanskrito shunyata) patyrimas tampa etiniu pagrindu, neleidžiančiu įsitvirtinti fanatizmui.

 

Esminis skirtumas tarp jų yra kryptis: Sokrato nežinojimas yra nukreiptas į logotipą ir apibrėžimą, o Budos „niekas“ – į nirvaną ir kalbos peržengimą. Sokratui tiesa egzistuoja (objektyvios idėjos), tik mes jos dar nepasiekėme; Budai tiesa yra suvokimas, kad pats ieškotojas ir ieškojimo objektas yra tušti. Thomas McEvilley savo fundamentaliame darbe The Shape of Ancient Thought pateikia provokuojančią tezę, kad šios paralelės nėra atsitiktinės, o gali būti ankstyvųjų prekybinių ir kultūrinių kontaktų tarp Graikijos ir Indijos rezultatas.

 

Nagrinėdami filosofų patirtis, matome, kad Sokratas miršta už savo teisę klausti, o Buda gyvena tam, kad pamokytų, kaip nebesikabinti į klausimus. Šiuolaikinė lyginamosios filosofijos tyrinėtoja Joanna Jurewicz pabrėžia, kad abiem atvejais filosofinė patirtis yra egzistencinis lūžis. Tai nėra fotelio filosofija, o transformuojanti praktika. Sokratui tai – mirties praktika (melete thanatou), ruošimasis sielos atskyrimui nuo kūno varžtų; Budai – išsivadavimas iš gimimų rato suvokus, kad nėra kam gimti.

 

Jungtis tarp šių kultūrų ryškiausiai matoma skepticizmo tradicijoje. Adrianas Kuzminskis savo studijoje Pyrrhonism: How the Ancient Greeks Reinvented Buddhism teigia, kad graikų skeptikas Pironas, lydėjęs Aleksandrą Makedonietį į Indiją, parsivežė budistinę ramybės (ataraxia) per neigimą idėją. Čia „žinau, kad nieko nežinau“ tampa nebe kankinančiu trūkumu, o išlaisvinančia būsena, kuri labai artima budistiniam sielos nuskaidrėjimui atsisakius nuomonių.

 

Kitas svarbus aspektas yra kalbos ribotumas. Šiuolaikinis mąstytojas Jay Garfieldas, nagrinėjantis Nagarjunos ir vakarietiškosios fenomenologijos ryšius, pastebi, kad tiek socratiškasis elenchas (klausimų-atsakymų metodas), tiek budistinė dekonstrukcija veda į aporiją – aklavietę, kurioje protas sustoja. Būtent šioje tylos zonoje gimsta tikroji išmintis: Sokratui tai leidžia prabilti jo daimonijui (vidiniam balsui), o Budos sekėjui – pasiekti tiesioginį tikrovės matymą be konceptualių filtrų.

 

Galiausiai, Sokratas ir Buda susitinka etikos lauke. „Nieko nežinantis“ Sokratas tampa pačiu doringiausiu Atėnų piliečiu, nes jo nuolankumas neleidžia jam daryti blogio prisidengiant „teisingumu“. „Niekas“ esantis Buda tampa užuojautos šaltiniu, nes jei nėra „aš“, tai nėra ir skirties tarp mano ir tavo kančios. Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip Markas Sideritsas, tai įvardija kaip „semantinį nesaviškumą“, kur intelektualinė pozicija tampa tiesioginiu elgesio modeliu.

 

Taigi, jungtis tarp Vakarų ir Rytų per šias dvi figūras atskleidžia, kad žmogaus dvasia visose platumose susiduria su tuo pačiu paradoksu: didžiausia galia slypi didžiausiame nusižeminime. Sokrato intelektualinis bankrotas ir Budos ontologinis išnykimas nėra pralaimėjimas, o aukščiausia pergalė prieš egoizmą. Jie abu sako: norėdami pamatyti tiesą, pirmiausia turite patys tapti skaidrūs, pašalindami savo pretenzijas į žinojimą ir būtį.

 

Šiandien ši sintezė mums primena, kad mokslinis-filosofinis objektyvumas negali egzistuoti be subjekto savirefleksijos. Kaip teigia šiuolaikinis studijų autorius Evanas Thompsonas knygoje Waking, Dreaming, Being, šios senovės tradicijos suteikia įrankius moderniai kognityvinei mokslų sistemai suprasti, kad sąmonė nėra objektas, kurį galima „žinoti“, o veikiau erdvė, kurioje viskas vyksta, pati būdama „niekas“.

 

2 VARIANTAS. Eseistinis, žurnalistinis stilius

 

Įsivaizduokite vakarėlį, kuriame susitinka du visiški priešpriešos poliai: raumeningas, nuolat besiginčijantis graikų gatvės filosofas Sokratas ir ramus, it ką tik iš SPA grįžęs indų princas Buda. Sokratas pribėga prie tavęs, griebia už atlapų ir pradeda klausinėti, kas yra meilė, kol galiausiai priverčia prisipažinti, kad tu net nežinai, ką valgei pusryčiams. Buda tuo tarpu tiesiog sėdi kampe, šypsosi ir tyliai sufleruoja, kad tavęs apskritai nėra. Šis intelektualinis duetas – tai vakarų ir rytų minties „Avengers“, kurie, nors ir kalba skirtingomis kalbomis, bando mus išgelbėti nuo tos pačios ligos: mūsų pačių susireikšminimo.

 

Sokrato garsioji frazė „Žinau, kad nieko nežinau“ yra ne kas kita, kaip genialus smegenų „restartas“. Įsivaizduokite, kad jūsų galva yra kietasis diskas, užpildytas tėvų nuomonėmis, „TikTok“ trendais ir pasenusiais vadovėliais. Sokratas ateina ir pasako: „Viskas, ką čia turi, yra šiukšlės“. Jis neteigia, kad tiesos nėra, jis tiesiog sako, kad tavo dabartinis „žinojimas“ yra tik iliuzija. Tai vakarietiškas būdas būti nuolankiam – pripažinti, kad esi mokinys, o ne profesorius. Šis žinojimas apie nežinojimą yra lyg durų atidarymas: tik tada, kai pripažįsti, kad puodelis tuščias, į jį gali įpilti šviežios kavos.

 

Buda žengia dar vieną, gerokai radikalesnį žingsnį. Jei Sokratas kvestionuoja tavo žinias, tai Buda kvestionuoja patį tave. Frazė „Aš esu niekas“ arba, moksliškiau, anatta (nesaviškumas), skamba gąsdinančiai, bet joje slypi didžiausia ramybė. Buda sako: tavo „aš“ yra kaip svogūnas – lupi lupi sluoksnius (vardas, pasiekimai, baimės, mėgstama spalva), kol pamatysi, kad viduje nieko nėra. Tai nereiškia, kad tu neegzistuoji fiziškai, tai reiškia, kad tu nesi tas įsivaizduojamas, nekintamas „centras“, aplink kurį sukasi visata. Jei Sokratas išmetė šiukšles iš kietojo disko, tai Buda pasakė, kad ir pats diskas yra tik laikina dalių sankaupa.

 

Kuo jie panašūs? Abu jie yra didžiausi senovės troliai, kurie tyčiojasi iš žmogaus ego. Šiuolaikinis autorius Stephenas Batcheloras pastebi, kad abi šios figūros dirbo kaip psichoterapeutai. Jie pastebėjo, kad žmonės kenčia todėl, kad per daug tvirtai laikosi savo įsitikinimų („Aš žinau!“) arba savo tapatybės („Aš esu toks!“). Kai Sokratas tave priverčia suabejoti savo protu, o Buda – savo asmeniu, tu staiga pajunti keistą palengvėjimą. Pasaulis nenustoja suktis, bet tu nustoji dėl jo tiek daug stresuoti. Tai savotiška dvasinė laisvė, kurią Thomas McEvilley savo studijose vadina „didžiąja iškrova“.

 

Visgi jų stiliai skiriasi kaip boksas ir joga. Sokratas yra dialektikos meistras – jis nori kalbėtis, ginčytis, analizuoti ir logiškai prieiti prie aklavietės. Jis veikia per protą, kad jį nugalėtų. Buda tuo tarpu kviečia užsimerkti. Jam tiesa nepasiekiama žodžiais, nes žodžiai yra tik dar daugiau triukšmo. Sokratui „nežinojimas“ yra kelionės pradžia ieškant geresnių apibrėžimų, o Budai „buvimas niekuo“ yra galutinė stotelė, kurioje nebereikia jokių apibrėžimų. Vienas kovoja gatvėje, kitas – sėdi po medžiu, bet abu žiūri į tą patį horizontą.

 

Įdomiausia tai, kad šios dvi idėjos puikiai susijungia mūsų kasdienybėje. Kai ruošiesi egzaminui ir apima panika, Sokratas tau primintų: „Atsipalaiduok, tu žinai daug mažiau nei manai, tad tiesiog mokykis toliau be arogancijos“. Buda pridurtų: „O tas, kuris bijo susimauti, tėra tavo galvoje susikurtas vaizdinys, kuris neturi jokio pagrindo. Esi tiesiog procesas, tad tiesiog rašyk“. Tai du skirtingi vaistai nuo tos pačios baimės – baimės būti netobulam. Jie abu moko, kad didžiausia išmintis prasideda tada, kai nustoji vaidinti visatos centrą.

 

Tarp šių kultūrų galima aptikti ir istorinę jungtį. Mokslininkai spėja, kad graikų skeptikai, keliaudami su Aleksandru Makedoniečiu, iš Indijos parsivežė budistinių idėjų nuotrupas. Taip graikiškas „nieko nežinau“ galėjo susimaišyti su indiška ramybe. Tai rodo, kad žmonija visais laikais sirgo tomis pačiomis ligomis – per dideliu pasitikėjimu savimi ir noru viską kontroliuoti. Sokratas ir Buda tiesiog pasiūlė skirtingas instrukcijas, kaip tą „ego“ šiek tiek prileisti, kad gyvenimas taptų lengvesnis.

 

Galų gale, abiejų filosofų žinutė 12-tokui ar bet kuriam kitam mirtingajam yra paprasta: nebijok tuštumos. Būti „nieko nežinančiu“ arba „niekuo“ nėra pralaimėjimas. Tai kaip tik supergalia. Tai reiškia, kad tavo tapatybė nėra narvas, o tavo žinios nėra galutinis nuosprendis. Tu gali keistis, augti ir klysti, nes tavo pamatas nėra betoninis blokas, o tekanti upė. Sokratas duoda mums meškerę (klausimus), o Buda moko, kad žuvis (tikrovė) pasigauna pati, kai nustoji drumsti vandenį.

 

Ši dermė rodo, kad filosofija nėra tik dulkėtos knygos. Tai praktinis įrankis išgyventi informacinį triukšmą. Kai socialiniai tinklai rėkia, kad privalai viską žinoti ir būti „kažkuo“ ypatingu, Sokratas su Buda tiesiog mirkteli tau iš praeities: „Atsipalaiduok, niekas nieko nežino, ir tavo ego tėra prastas filtras. Eime išgerti arbatos (arba hemloko, jei jau labai nesiseka)“. Ši ironiška distancija nuo savęs yra didžiausia dovana, kurią mums paliko šie du senovės išminčiai.

 

Maištinga Siela


2026 m. vasario 8 d., sekmadienis

Dienos citata: Imanuelis Kantas apie tai, kad laimė yra vaizduotės idealas, o ne proto

 

Sveiki!

 

Imanuelis Kantas – XVIII a. vokiečių filosofas, kaip žinia, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, kurio darbai apie etiką, pažinimą ir estetiką pakeitė Vakarų mąstymo kryptį. Jis iškėlė moralės autonomijos principą ir suformulavo garsųjį kategorinį imperatyvą, ragindamas žmogų elgtis taip, kad jo elgesio taisyklė galėtų tapti visuotiniu dėsniu. Tačiau kalbėdamas apie asmeninę gerovę, 1785 m. veikale „Dorovės metafizikos pagrindai“ Kantas pateikė įžvalgą, kuri puikiai papildo tavo nagrinėjamą troškimų temą: „Laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas“.

 

Ši citata atskleidžia, kad laimė nėra racionalus, logiškai apskaičiuojamas objektas, kurį galėtume pasiekti vadovaudamiesi vien tik intelektu. Priešingai – tai subjektyvus, vaizduotės kuriamas vaizdinys, todėl ji yra tokia nepastovi ir dažnai prieštaringa. Kanto manymu, protas nepajėgus tiksliai apibrėžti, kas padarys žmogų laimingą, nes kiekvienas troškimas (pavyzdžiui, turtų, žinių ar ilgo gyvenimo siekis) slepia nenumatytas pasekmes. Laimė lieka vaizduotės sferoje, nes ji remiasi ne dėsniu, o empiriniais potyriais ir individualiais, dažnai iliuziniais lūkesčiais.

 

Literatūriniame kontekste ši Kanto mintis leidžia giliau suprasti ir pačią Fausto tragediją. Gėtės herojus, būdamas mokslo vyras ir naudodamasis protu, neranda pasitenkinimo, todėl pasineria į Mefistofelio kuriamas vaizduotės ir juslių pagundas. Fausto pavyzdys įrodo kantiškąją tiesą: bandymas „pagauti“ vaizduotės diktuojamą laimę per begalinius troškimus dažnai nuveda prie moralinio nuosmukio, nes vaizduotė nepažįsta saiko, kurį bando brėžti protas ar visuomenės dekalogas.

 

Maištinga Siela