Kelionė traukiniu "dvasingesnė"?

Sveiki,

Ties Plunge nutirpo užpakalis. Taip jau būna, kai važiuoji traukiniu. Iš pradžių kelionė atrodo kažkoks stebuklingas procesas. Perki bilietus, lipi į transporto priemonę, tupiančią lyg koks taikus tuščiaviduris dinozauras ant bėgių. Įsitaisai, lauki kol languos išauš. Bet užpakalis jautri visgi kūno dalis, nebegali penkias valandas lyg koks blynas svilti prie sėdynės.

Kaip keliauja kiti? Kaip Britney Spears gali pasidėjusi pagalvę lėktuve saldžiai miegoti, kirsdama laiko juostas? Ties Plunge nutirpo ne tik užpakalis, bet ir rankos, laikančios periodinę spaudą. Ir vis tiek keliauti traukiniu yra gražu. Tai ne tas pats, kas su ekspresiniu autobusu, kai nematyti palei autostradą karvių ganyklose. Su traukiniu vis dar galima jas pamatyti, įvertinti jų dydi ir ragus! Juk po traukiniu galvą padėjo ir Karenina, o XIX amžius apskritai buvo geležinkelio amžius. Taip ir matau lietpalčius rūke, anksti stotyje, juodus gedulingus skėčius, cilindrus ir kitus XIX amžiaus atributus. Nors šiandienos traukiniai modernūs, vis tiek labai keista jais keliauti, juk jis senesnis už automobilį, lėktuvą ar autobusą. Važiuoju seniai išrastu daiktu ir tai kelia dvasinę potenciją. 

Beje, ar sakiau, kad ties Plunge nutirpo užpakalis?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bebras" / "The Beaver"

Sveiki, kino žiūrovai, 

Filmas „Bebras“ (angl. The Beaver) (2011) yra po labai ilgos pertraukos trečiasis Jodie Foster režisuotas filmas, kuriame, kaip ir įprasta, vieną iš pagrindinių vaidmenų atlieka ji pati. Tai kritikų gerai pasitikta juosta, nors vėlgi, aš jos itin gera nepavadinčiau. „Nelė“, „Taksi vairuotojas“ ir „Ana ir karalius“ žvaigždei rūpi subtilūs psichologiniai niuansai, depresija ir šeimos destrukcija, kurią bando sulipdyti sutuoktiniai.

Panašiai buvo filme „Raštingumo sezonas“, kurį neseniai žiūrėjau, bet jis man patiko kur kas labiau. Filmas „Bebras“, nors ir įdomus, šmaikštus, skaudus, bet manęs pernelyg neįtikino ši infantili, pernelyg vaikiška filmo atmosfera, niuansai. Taip, filme pasirodo labai geri, pripažinti aktoriai, scenarijus irgi ne iš prastųjų, vaidyba ir idėja ganėtinai geri, tačiau man pritrūko to tikrojo rimtumo. Žmogus bando nusižudyti, nes nebegali pakelti žlungančio verslo, atsakomybės ir santykių rutinos, o šalia ant rankos „išdygsta“ skudurinis bebras, kuris tampa pagrindiniu psichologiniu skydu nuo išorinio pasaulio atakuojančių problemų. Vyrui akivaizdžiai reikia pagalbos, bet jis įtikina, kad tai tik laikina gydymo terapija, kol galiausiai tai tampa nebesuvaldoma manija. Viso filmo kontekstas išaiškėja jau tą akimirką, kai vyras pirmą kartą savo šeimai pasirodo su bebru. Nebelieka intrigos, įdomumo, scenarijus nusėsta ir viskas tampa ramu, tylu ir, pripažinkim, truputį komerciška. Nuobodi pasirodė ir antro plano pasakojimas apie jaunuosius įsimylėjėlius iš mokyklos.

Žinoma, tai nėra pats prasčiaus filmas, bet... Manęs tai nežavėjo. Deja. Ei, kur dingo pritrenkiantys filmai?

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pagauk, jei gali" / "Catch Me if You Can"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmą „Pagauk, jei gali“ (angl. Catch Me if You Can) (2002), tikriausiai būčiau geriau žiūrėjęs prieš kokius ketverius metus, tada būčiau išties susižavėjęs, dabar S. Spielberg filmas atrodė gana ištęstas, varginantis ir visomis prasmėmis kvepiantis tik komerciniais kėslais, noru įtikti, sužavėti ir visaip kitaip patraukti į save žiūrovo dėmesį. Na, nesakau, patraukė savo šmaikštumu, siužeto vingrybėmis, bet pavargau nuo viso šio maždaug po pusantros valandos, o kai žvilgtelėjau į laikrodį, supratau, kad dar visą valandą teks kankintis ir laukti ir taip jau žinomos filmo pabaigos.

Žiūrint guodė tai, kad filmas retsykiais išties pagaudavo ritmą ir pasakodavo įdomiai, Leonardo DiCaprio ir, žinoma, Amy Adams, kuri šiuo filmu gana vėlokai pradėjo savo didžiąją kino karjerą. Tom Hanks buvo per nuobodus. Tai toli nuo to, ką Spielberg siūlo „Šindlerio sąraše“ – emocijas, dramas, istoriją, provokacijas. Šis filmas, nors kuo puikiausiai įvertintas tiek žiūrovų, tiek kritikų, manding, pasirodė pernelyg pataikaujantis ir sukomercintas, bet negaliu paneigti, kad filmas nepatiko, tiesiog jį žiūrėjau gana atsainiai, ypač filmo pirmąją pusvalandį – velniškai užvilkintas reikalas.

Bet kokiu atveju neabejoju, kad ši juosta daugeliui tiesiog patiks, pritrenks prie grindų ir vers iškelti du pirštus į dangų ir rėkauti, kad tai geriausia, ką jie yra matę. Deja, filmas, bent jau man, paseno, reikėjo jį pažiūrėti tada, kai tik pradėjau sirgti kinomanija.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDB:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lokiai" / "Bears"

Sveiki,

Filmas „Lokiai“ (angl. Bears) (2014) tapo visiškai atsitiktiniu ir netikėtu mano žiūrimų filmų repertuare. Tiesiog iššoko skersai kelio ir pasakiau, o kodėl ne? A? Filmą kūrė „Disnėjaus“ kino kompanija, kuri labiau orientuojasi į vaikų ir šeimas su vaikais auditorijas, todėl nenuostabu, kad filmas išėjo toks švelniai didaktinis, tačiau, kas sako, kad jo negali pasižiūrėti ir suaugusysis? 

Labai gerai, kad filmas ganėtinai laiko atžvilgiu trumpas, nes kol orkaitėje kepė višta, o katile burbuliavo bulvės, šį filmą ir sužiūrėjau. Lengvas, spalvingas, retkarčiais šmaikštus... Matosi, kad filmas rūpestingai sukarpytas ir surežisuotas, kai kurių įvykių ir nuotykių tikriausiai nė nebūtų, tačiau filmo kūrėjai pasistengė, kad būtų žiūrėti skanu ir įdomu... mažiesiems. Šmaikštūs sukurti pasakojimo intarpai, komikiniai elementai, saikingo rūpesčio ir pavojaus leido pažvelgti į rudųjų lokių gyvenimą.

Gal toks vaizdas ir skiriasi nuo realybės, tarkim, tikrosios dokumentikos, bet filmas vis tiek leidžia susidaryti apie lokius kitokį požiūri, o tarkime dokumentinis filmas apie lašišas jau tuos pačius lokius rodys kaip didžiausius priešus. Nelygu kaip pažiūrėsi, bet esmė tame, kad gama taip surėdyta, kad ranka ranką plauna, vieni kitus savimi maitina. Paprasta, gražu, bet bent man, nieko įspūdingo.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Andrius Tapinas "Vilko valanda"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Atėjo ruduo ir susivokiau, kad laikas grįžti į lietuvių rašytojų lizdelį ir pradėti vėl „draugauti“ su vietine literatūra. Viena iš „draugiškų sugrįžtuvių“ buvo šį rugsėjį skaityta Andriaus Tapino knyga Vilko valanda, kuri sukėtė nemenką sąmyšį lietuvių literatūros padangėje. Kodėl taip sakau? Na, nereikia minėti, kad Vilko valanda be didesnės konkurencijos ir nuostabos tapo Metų knyga, kad jos tiražas pakartotas, o skaitytojai masiškai aptarinėja knygos poveikį savo internetiniuose dienoraščiuose. Dabar „perskaityti Tapiną“ yra netgi, sakyčiau, madinga.

Pradėsiu apie mados tendencijas, nes ko gero Vilko valanda yra labiausiai komerciškai išreklamuota knyga lietuvių literatūros istorijoje. Ir sakau tai be jokios šypsenos ar paniekos, nes esu iš tų, kurie mato ir gerąsias komercijos šaknis – juk ne viskas banalu ir pigu, ką galima reklamuoti, įsiūlyti ar parduoti. Štai etatinė Šiaurės Atėnų apžvalgininkė Giedrė Kazlauskaitė net neketina slėpti, kad ją erzina knygos (ir bet kokio (pasi)kultūrinimo) reklamos, pvz., visuomenės eskaluojamo K. Sabaliauskaitės Silva Rerum bumo, Kazlauskaitė buvo tikriausiai šlykščiai paveikta komercijos botago, kad net kurį laiką buvo išsižadėjusi skaityti trečiąją šio romano dalį. Su komercija mes „draugaujame“ išties sunkiai, nes įkyri reklama tiesiog atbukina žmogaus imlumą kažką pačiam savaime atrasti knygų lentynose, o ant kiekvieno kulno atsisukus matyti Tapino vardą gal ir nėra geriausias variantas patikti konservatyviesiems skaitytojams. Tačiau kaip gerai tiems, kurie į knygyną užlekia ne kaip į ekspediciją po atogrąžų džiungles, o tik keliskart per metus ir dažniausiai ne dėl savęs, o sugalvoję, kad per didžiąsias šventes reikia kam nors padovanoti knygą. Nesakykite, būna ir šitaip.

Jau minėjau, kad knyga viena labiausiai išreklamuotų lietuvių literatūros istorijoje. Be didesnių skandalų – niekas plagijavimu neapkaltino, jokia davatka nepasmerkė pornografijos viešinimu, tačiau knyga vis tiek degė. Išreiškus Andriui Tapinui politines pažiūras dėl žemės pardavimo užsieniečiams referendumo, kitądien jo, toli gražu nepigi knyga (50 litų be nuolaidos!), buvo apšlapinta ir padegta, o filmuotas makabriškas vaizdelis paviešintas YouTube kanale. Priminkite man, kada paskutinį kartą viešai Lietuvoje buvo deginama knyga? Aišku, šįkart ne dėl knygos turinio, bet dėl paties autoriaus pažiūrų, tačiau knygos reklamai (norite sutikite, norite ne) vis tiek komercinis pliusiukas yra. Aišku, knygos vertimas į anglų kalbą ir jos pardavinėjimas internete, www.vilkovalanda.lt svetainės sukūrimas, sukurtas kompiuterinis žaidimas The Howler, planuojamas animacinis serialas romano motyvais, komercinės ir vienos didžiausios Lietuvoje leidyklos Alma littera „globėjiškas sparnas“, žmonių sausakimšos pristatymuose, Andriaus Tapino pozityvi charizma, jo žinomas TV laidų vedėjo veidas, Metų knygos titulas ir dar kiti faktoriai tiesiog lėmė knygos populiarumą.

Visgi didžiausią knygos bumą lėmė tikriausiai paties romano žanras, kurio mes, Lietuvoje, tokio kaip ir neturėjome. Gal ir turėjome, bet jis pernelyg ilgai tebeguli kokio nors kuklaus nežinomo fantastinių istorijų kūrėjo stalčiuje, bet taip galbūt ir niekados neišvys dienos šviesą. Stimpankas – fantastinis romanas su istoriniais elementais dar kitaip – alternatyvioji istorinė realybė. Toks romanas tiesiog negalėjo prašauti pro šalį, kai paaugliai ir jaunimas dievina tokio žanro knygas, jos gausiai verčiamos iš įvairių kalbų, dažniausiai tai būna cikliniai, daugiatomiai pasakojimai. Mes, lietuviai, išties turime neblogos eseistikos, intelektualių romanų, stiprių novelių, tačiau tai, ką parašė Andrius Tapinas, iš esmės praplėtė lietuvių grožinės literatūros kontekstą. Bet koks naujas proveržis, žanro paįvairinimas, mano akimis, yra sveikintinas. Ir visgi, skaitant, man buvo keista, kad tokia knyga yra parašyta lietuvio autoriaus, nors iš kitos pusės visiškai nestebina, nes autorius interviu metu neslepia, kad jam tokia nuotykių literatūra yra artima, jis ją mėgsta, o ir pats yra bandęs versti Žiedų valdovo epopėją.

Knygos "Vilko valanda" kūrėjas Andrius Tapinas. 

Vilko valanda nukelia mus į XIX ir XX amžių sandūrą, laisvąjį Aljanso Vilnių, kuris tampa alchemikų ir mechanikų miestu. Čia Tapinas konstruoja istorinius faktus, istorinės epochos atmosferą su fiktyviais personažais ir įvykiais. Kas būtų, jeigu būtų, mane tai literatūroje domėjo paauglystėje, dabar skaitant, man nebeatrodo itin įdomu, tačiau prisiminiau Harį Poterį ir kitus literatūrinius pop literatūros šedevrus, kurie man nebeatrodo tokie simpatiški, gal todėl ir į Vilko valandą žiūrėjau gana pretenzingai, lyg pats būčiau labai paveiktas komercinio botago. Nors tai technikos ir pažangos amžius pavaizduotas romane, bet autorius atmosferą intuityviai kuria pagal viduramžių epochos modelį – paslaptingas detektyvas, atradimai, išradimai, požemiai, alchemija, būrimai, magija. Žavu, žaisminga, išmoninga ir, žinoma, lengva, greitai skaitoma. O ko dar norėti iš nuotykių literatūros? Manau, kad Vilko valanda yra tikrai tvirtas pamatas susikurti tikrai ir rimtai pramoginei lietuvių literatūrai, nes po kelis banalius meilės romanus kasmet išleidžiančios moterys, kažin, ar formuoja tą pop grožinę lietuvių literatūrą. Smagu ir tai, kad knygoje galima apčiuopti ir intelektualių užuomazgų, retkarčiais prisimindavau Umberto Eco legendinį Rožės vardą, Vilniaus požemiai ir gatvės atrodė simpatiški, su savo istorijomis ir mitais, daugelį vietų tiesiog regėjau lyg būčiau ten pats, o ir ne paslaptis, kad daugeliui Vilnius labai patinka ir neslepia šiam miestui savo simpatijų. Tiesa, Tapinas ne vieną mitą įpina į kūrinį, panaudoja ir Vilniaus simbolį – geležinį vilką, kuris tampa vienu iš šio kūrinio personažu.

Iš pradžių, bent jau pirmuosius 100 puslapių, iš esmės nuobodžiavau. Tikrai. Niekas neįkvėpė. Paprasta leksika, estetikos nuotykių literatūroje nedaug, samprotavimų irgi, daug istorijos užuomazgų, reprezentacinių personažų apmatų, kuriuos vėliau autorius susieja į bendrą istorijos mazgą, todėl, jau įpusėjus knygą, pagalvojau, kad jau „šilčiau“, tačiau vis dar tariau sau, kad tęsinio, apie kurį imta kalbėti itin drąsiai, tikrai neskaitysiu. O štai pabaigus knygą, pagalvojau, kad velniai tave rautų, Tapinai, vis tiek knygoje kažką įdėjai, nors ir vietomis pernelyg nuspėjama, vilkinančiai, retsykiais pernelyg banaliai, bet vis tiek nudžiuginai, leidai pajusti primirštą nuotykių dvasią, o tai ir yra, manyčiau, pagrindinis šios knygos tikslas – tiesiog be pretenzijų, kaip dabar sakoma, chillinti, atsipalaidavus leisti laiką. Jeigu bus galimybė ir laiko, tai imsiu ir perskaitysiu knygos tęsinį, kurį autorius ketina pristatyti geriausiu atveju, kaip supratau, šių metų pabaigoje. 

Pasakojimas vaizdingas, kartais pernelyg naratorius peizažu užsižaidžia kiekvieno skyrelio pradžioje, bet tikriausiai tokiu būdu autorius pasirinko atskleisti laikmetį – nelyginant koks gidas, skrendant per dangų ir pasakojant, kas matoma. Iš pradžių toks pasakojimas priminė „Europos žegnojimą“ – tai veiksmas Rusijos imperijoje, tai Vilniuje, tai Prahoje, tai Londone. Šis geografinis šokinėjimas, aišku, vėliau gerokai aptirpsta, kol naratoriaus vyzdys susitelkia vien tik į Vilnių. Lygiai tas pats ir su personažais. Jau, rodos, aišku, kad Jonas Basanavičius taps pagrindiniu knygos veikėju, bet tuoj iššoka kitas konkurentas – Edvardas O‘Braitis ir t. t. Visgi ryškaus herojaus nėra, knygoje svarbus personažų kolektyvas, jų skirtingi charakteriai, savybės, todėl kūrinys atrodo ne tik geografiškai išplėstas, bet jame veikėjų biografijos gana įvairios, nors iš esmės galbūt ryškiausiu pavadinčiau Vilniaus legatą Antaną Sidabrą, kuris bene stoiškiausiai atrodė romane. Žinoma, yra nemažai fikcijos ir faktų lydinių, transformacijos, aliuzijų, simbolių, kad ir Bėdų mikrorajono Rožė, kuri neabejotinai yra dabarties senamiesčio Roželės prototipas. Politinė atmosfera šiek tiek švytuoja į mūsų dienas ir Pirmojo pasaulinio karo išvakarės tendencijas. Beje, knyga turi ir iliustracijų, kurios atlieka nemenką teksto papildymo funkciją – ar jos reikalingos, ar ne, tai čia jau atskira diskusija, bet man jos nesutrukdė įsivaizduoti įvykius kaip kine.    

                                             

Regis, Andrius Tapinas užsibrėžė nemenką tikslą – sukurti daugiatomį nuotykių literatūros seriją, kuri jau vadina Akmens ir Garo miesto ciklu. Ką gi. Turime kažką naujo ir įdomaus, kas gali patikti masėms. Dabar, baigdamas apžvalgą, pagalvojau, jeigu panašaus žanro knyga būtų atsiradusi sovietmečiu ir praėjusi pro cenzūros filtrą, manau, šiuo metu tokių knygų būtų „priperėta“ ne vienas tuzinas, o visų mokinių džiaugsmui, kurie negali pakęsti lietuvių literatūros šaknų, mokyklinėje programoje smarkiai konkuruotų su socialinio realizmo klasikais.

Jūsų Maištinga Siela