2022 m. birželio 17 d., penktadienis

Filmas: "Atsiprašome, neradome jūsų" / "Sorry We Missed You"

 

Sveiki,

Airių režisierius Ken Loach tikriausiai yra vienas žymiausių ir labiausiai nusipelniusių Airijos nepriklausomo kino režisierių per savo ilgą režisieriaus karjerą sukūręs daugybę įsimintinų ir įvairiais apdovanojimais apdovanotų filmų. Mano įsimintiniausi tikriausiai būtų „Vėjas, siūbuojantis miežius“ bei „Angelų dalis“. Režisierius pasižymi gyvenimiškų situacijų, socialinių realijų pasakojimais, kuriuose sušmėžuoja kančios, dramatizmo ir humoro pustoniai. Naujausiame savo darbe, kuris buvo pristatytas „Kino pavasario“ festivalyje, „Atsiprašome, neradome jūsų“ (angl. Sorry We Missed You) (2019) režisierius vėl mus panardina į socialinių sunkumų kamuojamą šeimą.

Istorija pasakoja apie dviejų vaikų tėvus, kuris įsigijęs siuntų išvežiojimo furgonėlį įsidarbina įmonėje, kuri greitai ir operatyviai pristatinėja siuntas. Darbas nėra lengvas, suktis reikia greitai ir susitelkti į tikslą, tačiau namie paauglys sūnus krečia eibes, nelanko mokyklos, su draugais užsiima gatvės siautėjimais, o mažoji dukra vis dar šlapinasi į lovą, kai tėvai susirieja. Tėvui sunku suderinti intensyvų darbą ir pakankamai skirti dėmesį šeimai, jis nori išbristi iš skurdo, išsikelti iš namo ir įsigyti savo turtą, kurio neteko per banko bankrotą...

Filmas gana realistinio pelėkio, režisierius fokusuojasi į šeiminius ir darbinius santykius, o aštriausia filmo problema yra šeimos santykių balansas, kai turi aukotis vardan geresnio gyvenimo, nors turėtum būti su vaikais ir juos palaikyti sunkiausiais momentais. Visgi kad ir kaip vyriškis draskytųsi darbe, mane filme stebino labai humaniški, labai atviri vyro ir žmonos bendravimo momentai ribinėse situacijose. Pamaniau, tokia gera šeima ir tokia nelaimė jiems nutiko, o ir tie vaikai tikriausiai galėtų būti labiau prižiūrėti ir mylimi, jeigu tik tėvai taip sunkiai nevargtų bandydami išbristi iš skurdo ir skolų. Režisierius nieko pernelyg nedramatizuoja, neužaštrina, bet sudėtingose situacijos išlieka kažin koks sąžiningas prieš žiūrovą vaizduodamas šeimos sunkumus, perteikia šeimos gyvenimą, kuriame būna ir šviesių, ir tamsių dienų...

Visgi galvojau apie filmo pabaigą, kai vyrukas palieka šeimą ir bando išvažiuoti furgonu ir nebegrįžti, nes gyvenimas jį tiesiog ėda iš visų pusių, nors jis nėra blogas žmogus. Šiaip netikėtas filmų pabaigas, kurios nutrūksta, kad ir pačioje įdomiausioje vietoje, arba, kai palieka filosofinį klausimą be atsakymų, esu dažniausiai linkęs pateisinti, tačiau „Atsiprašome, neradome jūsų“ finalas absoliučiai man pasirodė neužbaigtas ir šiam žanrui, bent man, kiek netikėtas, nes buvau 100 procentų įsitikinęs, kad režisierius filmą užbaigs literatūriškai tvarkingai, kaip jam ir būdinga. Nepaisant visko, filmas socialiai atmosferinis, vaizduojamos šeimų emocijų spektras platus, yra dėl ko graudentis, užjausti, galiausiai labai greitai susitapatini su šia šeima, todėl finalas man toks liko be kompensacijos. Nepaisant visko, tai geras filmas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.6

 


Jūsų Maištinga Siela

2022 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

„Women’s Prize for Fiction 2022" laimėjo rašytoja Ruth Ozeki už knygą "The book of form and emptiness"

 

Sveiki,

Nors nesu toks aistringas kasmetinės knygų premijos „Women’s Prize for Fiction“, tačiau kasmet pasidomiu trumpuoju sąrašu. Pastebiu, kad ši premija, kaip ir Booker, pastaruoju metu yra sekama labiau ir labiau aptarinėjama viešojoje erdvėje. Gal tai tik iliuzija, nes pats tiesiog seku ir dėl to kyla toks įspūdis.

Pernai šią premiją laimėjo Susanna Clarke „Piranesi“, kol kas negirdėjau, kad kas imtųsi šios knygos vertimo. Visgi, manau, anksčiau ar vėliau toji knyga pasirodys lietuviškai. Šiemet 2022 metais premiją pelnė Ruth Ozeki už knygą „Formos ir tuštumos knyga“ (angl. The book of form and emptiness). Ir geroji naujiena toji, kad iškart po šios puikios naujienos, lietuvių leidykla „Baltos lankos“ paskelbė, kad kitų metų pirmojoje pusėje knyga turėtų pasirodyti lietuviškai. Knyga nemaža, anglų kalba jos apimtis apie 550 puslapių, tad įtariu, kad lietuviškai bus kiek storesnė.

Ruth Ozeki žinoma ir pripažinta rašytoja. Turime vieną jos puikų romaną lietuviškai „Knyga laiko būčiai“, pastarąją taip pat išleido „Baltos lankos“ ir ši knyga neseniai sulaukė perleidimo, tad manęs nestebina greitas leidyklos reagavimas į šios knygos leidybą. „Knyga laiko būčiai“, patekusi į trumpąjį Booker sąrašą išties buvo kitokia ir viena geriausių mano skaitytų tų metų knygų.

Naujausiame romane autorė rašo apie keturiolikmetį Benį, kuris namuose po tėvo muzikanto mirties ima girdėti kalbančius daiktus, tačiau nesupranta jų kalbos. Galiausiai vaikinukas išsiaiškina, jog daiktai labiau skleidžia tam tikrą emocinį toną. Mamai Anabelei supykus, daiktai ima skleisti sunkią vibraciją. Galiausiai Benis ima girdėti balsus iš kiemo ir gatvės, kol vieną dieną jį atvilioja į miesto biblioteką, kur jis susikuria savitą pasaulį. Čia lankosi menininkė su savo augintiniu, jis ją įsimyli, tačiau kartu skaito knygą, kurioje girdi kitą istoriją... Knyga pasižymi Ruth Ozeki būdinga įtraukia atmosfera, magišku realizmu ir tas, kas skaitė „Knyga laiko būčiai“, manau, jau žino, ko daugiau ar mažiau reiktų tikėtis.


Rašytoja Ruth Ozeki laiko savo naująjį romaną rankose.

Jūsų Maištinga Siela


2022 m. birželio 15 d., trečiadienis

Žemėlapis. Baltų gentys XII a. pradžioje, baltų genčių žemėlapis, pasiskirstymas, teritorija

 

Sveiki,

Pridedu baltų genčių XII a. pradžios žemėlapį, kuriame preliminariai matome baltų genčių teritorijas.

Jūsų Maištinga Siela

Lentelė. Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija

 

Sveiki,

Pridedu Lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos lentelę. Joje matome, kaip skirstomi žemaičių ir aukštaičių tarmės pagal šnektas ir regionus.

Jūsų Maištinga Siela