Filmas: "Triumfas" / "Un triomphe"

 Sveiki skaitytojai,

 

Tęsiu „Kino pavasario“ repertuarą ir jau jaučiu, kad šis festivalis persirito į antrą pusę, o dar tiek daug nematytų puikių kino filmų! Šįkart nusprendžiau pažiūrėti Emmanuel Courcol režisuotą draminę komediją „Triumfas“ (pranc. Un triomphe) (2020), kuris paremtas realiais Prancūzijoje devintajame dešimtmetyje įvykusiais įvykiais. Į vyrų kalėjimą ateina naujas dramos teatro pedagogas Etenas, kuris suburia penkis kalinius vaidinimui. Iš pradžių tik žaidimams, emocijoms reikšti, o vėliau mokytojas Etenas pamato kaliniuose nerealų aktorinį potencialą ir sumąsto su jais pastatyti S. Beketo absurdo spektaklį „Belaukiant Godo“.

 

Netrukus šis ambicingas Eteno užmojis išjudina kalėjimo gyvenimą nuo valdančiųjų iki kalinių. Kaliniai, grumdamiesi su savo menkavertiškumu, galiausiai pastato „Belaukiant Godo“ ir jiems suteikiamas leidimas rodyti spektaklį už kalėjimo ribų, kol galiausiai pasiekia net nacionalinį šalies teatrą. Teatras nuo seno suvokiamas ne tik kaip menas, bet ir auklėjamoji terapinė priemonė išsireikšti. Kaliniams statyti „Belaukiant Godo“ rimtas iššūkis, nes absurde išryškėja ir jų kasdienybė, vertybės, siekiai bei tikslai. Kiekvienas iš penkeriukės, kurie prisidėjo prie statymo, Beketo sugalvotasis Godo reiškia vis kitokius dalykus. Vieniems kaliniams tai galimybė ir laisvės laukimas, kitiems susitikimas su sūnumi, dar kitiems – pasidulkinimas tualete su mylimąja, bet kokiu atveju, tai viltys ir lūkesčiai.

 

Visas šis plepus filmas labai prancūziškas. Vietomis man priminė kitą prancūzų „Kino pavasario“ hitą „Neliečiamieji“ (2011), kur vėlgi neįgalusis ir chuliganiškos išvaizdos juodaodis leidžiasi į tam tikrą didaktinio pamokymo kelionę. Šioje „Triumfo“ istorijoje taip pat turime didaktikos, tačiau ji nėra labai jau erzinančiai brukama. Paskutinė scena, kai kaliniai iš tikrųjų paveda Eteną netgi sentimentaliai graudina. Sunku įsivaizduoti, kad šitaip rišliai dvi valandas nacionaliniame teatre tikrasis Etenas išpažino savo santykį su teatru ir papasakoja apie kalinius. Kitą vertus, finalinis pabėgimas šiek tiek stebina, nes visgi tikėjausi holivudinės pabaigos, kai sąžinės graužaties vedami veikėjai galiausiai sugrįžta ir užbaigia paskutinį „Belaukiant Godo“ spektaklį ir įrodo Teisingumo ministrei, kad toks perauklėjimo ir terapinis bendruomeniškas būdas yra kur kas naudingesnis už keturias kalėjimo sienas.

 

Man šis filmas susižiūrėjo labai nuotaikingai. Nesuklysiu sakydamas, kad jis vienas universaliausių šių metų „Kino pavasario“ filmų, kurį gali pažiūrėti praktiškai visi, kurie bijo pretenzingo arba pernelyg tylaus ir subtilaus braižo, nes tiek turinys, tiek filmo raiška labai artimi pramoginiam filmui, kuris ir linksmina, ir bando savaip paauklėti.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Karti meilė" / "Bitter Love

Sveiki,

Kartais norisi pabėgti ir nuo aštresnių filmų ir pasižiūrėti į tai, kas iš pirmo žvilgsnio labai naivu, atrodo, kad nuvalkiota ir nebemadinga net kalbėti t. y. į asmenines žmonių laimės paieškas. Kol jaunesnioji karta susipažįsta ir santykių bei sekso ieško internetinių pažinčių programėlėse, senesnioji rusų žmonių karta šoka į kruizinį pažinčių laivą ir plaukia galinga ir didinga Volgos upe. Jerzy Sladkowski režisierius sukūrė dokumentinį filmą „Karti meilė“ (angl. Bitter Love) (2020), kuris pasakoja apie vieną tokią kruizinę kelionę, kurioje užfiksuotos kelios itin skirtingos poros ir vienišų žmonių išpažintys. Jauna pora (operos vokalistė ir kompozitorius) bando sutvirtinti savo santykius, tačiau baiminasi dėl ateities. Čigonė, kuri buria kitiems meilę ir atkeri nuo užkalbėjimų, negali niekaip susikurti asmeninių santykių. 22 metus pradraugavusi senyva pora – humoristas ir atkakliai grubi draugė, kuri siekia santykiuose absoliutaus dominavimo, tikisi vėl atnaujinti santykius. Ant skyrybų slenksčio gyvenanti vienišė, kuri susipažįsta su degtinės mėgėju...

Šie margi veikėjai tampa ne tik žmogiškųjų santykių voratinkliu, bet ir atspindi rusiškos dvasios sociumą. Primena Tolstojaus ir Dostojevskio romanų naivuolius, kurie žūtbūt trokšta laimės iš išorės. Potraumines skyrybas ir vienatvę išgyvenantys žmonės turi retsykiais nerealius lūkesčius iš šios kruizinės kelionės. Vieni ieško stiprybės, kiti naujų galimybių, dar kiti bando susivokti ir išsilaižyti žaizdas... Jų fragmentiški pokalbiai gyvi, nesuvaidinti, dažnai labai jautrūs, prisodrinti skaudžių, bet iškalbingų nutylėjimų. Jų pokalbius iliustruoja tai platėjanti, tai siaurėjanti Volga, besikeičianti žaluma, miesteliai, spalvingi cerkvių bokštai ir skambanti nostalgiška muzika.

Apskritai šis nuoširdus filmas apie laimės paieškas. Kiekvienas vis tą laimę suvokia kitaip. Štai viena moteris išreiškė mintį, kad didžiausia jai laimė yra turėti žmogų, kuris senatvėje žinotų, kiek jai į arbatos šaukšteliu įberti cukraus. Besąlyginis troškimas užmegzti kontaktą atveria ir tą karčią tiesą, kodėl šiems žmonėms nepavyko sukurti tvarių santykių: pretenzijos, noras kontroliuoti, nepamatuoti lūkesčiai, troškimas tik gauti, bet neduoti, grubumas, degtinė, įstrigimas praeities santykiuose ir net kerėjimas... Tai paradoksalūs žmonės, kurie linkę (bent jau daugelis iš jų) kaltinti vyrus arba moteris, kaltinti aplinkybes ir net Dievą, tačiau tuo pačiu jie žaidžia emocinį priklausomybių žaidimą „sprendžiu problemas“. Bet kartu tai ir gražiai poetiškai sumegzta istorija, tam tikras rusiškos dvasios, Volgos vandenų, naktų ir saulėlydžių, rūkų ir vidudienio karščių pritvinkęs pasakojimas, kuris perteikiamas kaip rusiškas tragiškai jausmingas romansas. Meilė iš tikrųjų gali būti labai karti, ypač, kai jos nėra ir iš visų jėgų stengiesi ją susirasti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.4

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nauja tvarka" / "Nuevo orden" / "New Order"

 

Sveiki,

Dar vienas netikėtas „Kino pavasaryje“ atradimas! Meksikiečių režisieriaus Michel Franco įtempto siužeto drama „Nauja tvarka“ (ispan. Nuevo Orden) (2020). Istorija pasakoja apie Meksikos sostinėje turčių rajone organizuojamas vestuves. Pasiturinčios šeimos namuose plūsta svečiai, jaunoji ir jos motina priiminėja pažįstamus ir gimines, tačiau netrukus ima dėtis keisti dalykai. Vietoj vandens iš čiaupo pradeda bėgti žalias vanduo, o netrukus pasirodo ir svečių pora, aptaškytais žaliais dažais (kažkas gatvėje juos apliejo). Galiausiai mes sužinome, kad visame mieste vyksta neramumai, dalis visuomenės išėjo į gatves, protestuoja, apiplėšinėja. O ir prie durų slenksčio išdygęs kažkada dirbęs senolis meldžia buvusių viršininkų pinigų, kad galėtų paremti pažįstamą širdies operacijai...

Pradžioje išryškėjęs „nesmagumas“ dėl socialinių nelygumų iš tikrųjų atveria jau seniai žinomą tiesą, kad yra tarp „šviesesnių“ pasiturinčių meksikiečių ir etninių „tamsiaodžių“ meksikiečių didžiulė turtinė bei saugumo atskirtis. Filme nepasitenkinimą išreiškiantys skurstančiųjų luomas išeina į gatves ir viską plėšia, drasko, žudo. Netrukus, kaip galite numanyti, rami ir taiki vestuvių šventė pavirs skerdynėmis. Jie ateina į saugius ir prabangius kvartalus ir pasiima viską... Kas man šiame filme labai patiko? Toji konkreti, tikriausiai meksikietiško stiliaus, vaizduojama smurto versija. Čia mes neturime holivudinių didvyrių, neturime ir numatyto bei lengvai nuspėjamų įvykių braižo, čia kaip kokiuose „Sostų karuose“ bet kada ir bet kuris iš pirmo žvilgsnio svarbus veikėjas gali būti nužudytas.

Iš tikrųjų filmas man labai patiko! Režisierius nebando tempti gumos ir nesistengia holivudiškai vaizduoti kažin kokios įkaitų dramos. Kelios kulkos ir viskas baigta. Dėmesio centre – 25 metų nuotaka Mariana, kuri per lemtingą atsitiktinumą išvažiuoja iš namų, nes jai sukirba širdis dėl širdies persodinimo operacijos kažkada pažinotai moteriai. Atrodo, kad čia režisierius banaliai sužaidė moralės kodeksais, kad būtent toji, kuri parodė gailestį, bus tokiu būdu išgelbėta, bet tai didelis apsirikimas. Netrukus Mariana patenka į sukilėlių grobikų rankas ir su kitais nepažįstamaisiais yra kalinama sandėliuose. Jie kankinami elektra, moterys nuolat prievartaujamos ir filmuojami įrašai išpirkoms. Paprastai tokiuose filmuose sąžiningai susimoki ir tave paleidžia, šiame filme viskas priešingai, susimoki ir tave galiausiai nužudo. Laukinė brutali naujoji tvarka tiesiog neturi sąžiningumo ir moralės mato. Čia žmonės tampa nieku, jie yra reikalingi tik dėl piniginės išraiškos. Naujame tvarkos pasaulyje visi vieni kitus žudo be skrupulų. Finalinėje scenoje galiausiai režisierius meta paskutinį kozirį – sąžininga tarnautojų šeima, kurie norėjo tik gero ir gelbėjo turtuolių merginą, galiausiai tampa naujosios tvarkos marionetėmis. Gerumas ir noras padėti galiausiai pražudo, todėl neturime to moralinio ir visiems nusibodusio patoso, kad už gerą būtinai atlyginama geru, o už blogą – blogu.

Šis puikiai subalansuotas įtampos filmas kalba apie sistemos pertvarką. Paprastai revoliuciniai judėjimai pralieja nemažai kraujo, o tu, žmogau, jeigu manei, kad dėl pinigų esi apsaugotas, labai klysti, nes pasiturintys pirmiausia padeda galvas. Taip pat pertvarkymuose negalioja jokie sąžiningumo ir moralės kodeksai, norėdamas padėti, gali gauti galą. Tai brutalus, dinamiškas filmas leidžia permąstyti, kokią galime sumokėti kainą, statydami fizines ir socialines sienas, didindami atskirtis.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:6.3

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Berlynas. Aleksandro aikštė" / "Berlin Alexanderplatz"

Sveiki skaitytojai,

Visą savaitę planavau laiką, kada pažiūrėsiu trijų valandų „Kino pavasaryje“ rodomą vokiečių Burhan Qurbani filmą „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (vok. Berlin Alexanderplatz) (2020). Filmas pastatytas pagal Alfred Döblin romaną, pasirodžiusį XX amžiaus pirmojoje pusėje. Pagal šį romaną 1931 metais pastatytas pirmasis filmas, o 1980 metais ir mini serialas. Tiesą sakant, neskaičiau nei knygos, nei ankstesniųjų ekranizacijų mačiau, todėl negaliu palyginti. Visgi akivaizdu kaip diena, kad naujoji versija gerokai skiriasi tiek nuo romano, tiek nuo ankstesniųjų versijų.

Filme pasakojama apie afrikietį pabėgėlį, kuris iš esmės atitinka tipinį Europos kamuojamą pabėgėlių iš Afrikos krizės pavyzdį. Nutarę naujajame pasaulyje būti sąžiningi ir elgtis pagal taisykles, išmokti kalbos, dažnas pajunta, kad yra išnaudojami, jiems mokama kur kas mažiau, todėl norėdami lygiuotis su vokiečiais ir prasimanyti geresnio gyvenimo, jie ryžtasi, kaip ir šio filmo pagrindinis veikėjas Francis, nerti į kriminalinio pasaulio gelmę. Dėl savo atkaklumo, bebaimiškumo, principingumo ir puikių fizinių duomenų Francis netrukus tampa ne tik savo globėjo gelbėtoju, bet ir lygiateisišku „verslo“ sąjungininku.

Būtų banalu, jeigu toliau bandyčiau atpasakoti trijų valandų filmo gaires. Iš tikrųjų šiuo epiniu filmu susidomėjau dėl to, kad jį labai rekomendavo „Kino pavasario“ vienas iš organizatorių ir iniciatorių Algirdas Ramaška, pavadinęs „Berlynas. Aleksandro aikštė“ geriausiu šio sezono festivalio filmu. Žiūrint filmą, nesunku suprasti, kodėl jis įdomus. Visų pirma, filmas paveikiai įtraukia į šiuolaikinį Berlyno gyvenimą, panardina į egzotišką ir tamsų kriminaliniais keliais grįstą naktinį gyvenimą. Vienas iš filmo simbolių neatsitiktinai tampa Berlyno televizijos bokštas – tarsi kybantis svajonių išsipildymo, ateities pasaulio erdvėlaivio burbulas, tačiau gyvenimas po šiuo bokštu toli gražus nėra lengvas nei Franciui, nei jo sutiktiems žmonėms.

Pakeri kino kalba, kuri atmosferiškai sodri. Režisieriui pavyko alchemiškai savitu būdu išgauti berlynietiškas spalvas, kurios itin tiko besiadaptuojančių pabėgėlių ir imigrantų tragizmui išreikšti. Neoninės spalvos, seksas, striptizo klubai, pinigai ir narkotikai, tamsi oda, besikeičiančios socialinių paraščių tapatybės freak show stiliaus barai ir mafijozai. Viso to rasite, kaip ir Francio pastangas visame tame susikurti padorų ir saugų gyvenimą. Serialinis tempas, įvykių gausa, netikėti likimo posūkiai, veikėjų išsiskyrimai ir vėl susibėgimai sukuria atskirą tamsų ir hermetišką pasaulį, kuriame žiūrovas turi ką veikti. Psichodeliniai sulėtinti kadrai, sumiksuoti su pasąmonės srauto padiktuotais sapnais ir prisiminimais iš tikrųjų išskleidžią šį pasakojimą kaip nuotykį, kuriuo nesunku patikėti. Visgi po seanso apmąsčiau visumą ir sumečiau, kad per kino kalbą nejučiomis buvau šiek tiek užhipnotizuotas, nes iš esmės visą siužetą galėtume užrašyti gana banalia žodžių grandinėle: pabėgau nuo mirties, prisiekiau būti geras, nepavyko, spjoviau į sąžinę, mane išdavė ir sužeidė, aš įsimylėjau, man vėl nuobodu, aš vėl grįžtu prie to, kas mane suluošino, nugaliu (aš esu Vokietija!) ir galiausiai vėl pralaimiu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kodėl ne tu" / "Why Not You" / "Hochwald"

Sveiki,

Austrų ir belgų bendras LGBTQ tematikos filmas „Kodėl ne tu“ (vok. Hochwald) (2020) šiame „Kino pavasario“ sezone, kaip visada skirtas ne vien LGBTQ save priskiriantiems nariams, bet ir plačiajai visuomenei. „Kodėl ne tu“ istorija pasakoja apie atokiame Austrijos kalnų miestelyje, kur vieni kitus labai gerai pažįsta, ten gyvena ir jaunuolis Marijus, kuris nori ištrūkti iš miestelio ir pamatyti pasaulį, pagaliau pasijusti pripažintu ir lygiateisišku LGBTQ bendruomenės nariu. Galiausiai jis pabėga su draugu į Romą, pasiekia savo tikslą, tačiau nesijaučia laimingas. Gėjų klube jaučiasi provincialus, nesuprastas ir vienišas, priešingai, nei jo draugas, kuris kuo puikiausiai orientuojasi queer pasaulyje ir suvokia kokiu tonu ir elgesio modeliais reikia bendrauti.

Galiausiai siužetas pasisuka taip, kad musulmonų ekstremistai įsiveržia į klubą ir visus iššaudo, lieka gyvas Marijus, kuris po traumuojančios draugo netekties grįžta atgal į miestelį. Čia jis vėl susiranda darbą, bando „prigyti“, atsistoti ant kojų, tačiau terapija nesėkminga. Stoties rajone Marijus įsigyja leidžiamų į veną narkotikų ir bando numalšinti savo nerimą. Vėliau metasi prie tų pačių musulmonų, bando perprasti jų religiją, konfliktuoja su mirusio draugo tėvais, yra nesuprastas savo mamos ir tėvo... Galiausiai viskas, kuo tikėjo ir kas anksčiau palaikė, net ir svajonė tapti šokėju, jo nebetenkina. Vyrukas vis dažniau ir dažniau išsitraukia baltą plaukų klouno peruką ir savotiškai persitransformuoja, žaidžia vaidmenimis. Kartais žiūrovui atrodo, kad tas perukas – tai laisvės simbolis, kartais – sentimentalus žudynių priminimas, ryšys su draugu. Marijus vis bando adaptuotis, jis sekinamas narkotikų ir šaltų miestelėnų žvilgsnių, bet neatrodo, kad vyrukas iš tikrųjų ieškotųsi tinkamos pagalbos.

Galiausiai Marijus tampa miestelyje atpirkimo ožiu, jis sugeria visų kaltes. Gal todėl pabaigoje jis laimi kasmetinėje loterijoje juodą ožy, ji atsiima iš miestelėnų ir patraukia į mišką... Šioje keistoje LGBT asmenį vaizduojančioje istorijoje ryškinama asmeninė Marijaus istorija, jo asmenybės tapsmas, paieškos ir sociumo toksiškas kaltinimas, kurį pastiprina ne vien tik queer tapatybė, bet ir turtingos bei įtakingos šeimos sūnaus netektis. Filmas tarsi klausia, ar Marijus būtų sulaukęs tiek atšiaurumo, jeigu tos žudynės būtų heteroseksualų klube? Kaip jautriai ir hiperbolizuotai visuomenė mėgsta pabrėžti seksualinį niuansą, kai įvyksta nusikaltimas, nors patys trokšta, kad seksualinė tapatybė liktų tik „namų reikalas“. Filme disponuojama požiūriais ir vertybėmis.

Visgi filmas, nors ir apgalvotas, sutelktas į kelis probleminius lygmenis, bet visumoje žiūrisi be kažin kokios įdomesnės intrigos. Man atrodo, kad režisieriui tomis formomis ir būdais nepavyko išgauti to socialinio konfliktinio aštrumo. Filmas atrodo kiek išskydęs, vietomis perkrautas nelabai ką istoriją papildančiomis scenomis. Režisierius naudoja filmui dekoratyvinius preciziškai naivius simbolius, bando hiperbolizuoti neapykantos ir nepakantumo problemas, narkomaniją, bet žiūri į šią „Kodėl ne tu“ kaltinimo istoriją ir jauti dirbtinumo, sąlygiškumo ir netikrumo įspūdį.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 5.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Smurto monopolis" / "Un Pays Qui Se Tient Sage" / "The Monopoly of Violence"

 Sveiki skaitytojai,

Nesu tikras, kad teisingai pasirinkau prancūzų dokumentinio kino režisieriaus David Dufresne filmą „Smurto monopolis“ (pranc. Un pays qui se tient sage) (2020) nakčiai. Kino pavasario repertuare tikriausiai yra tinkamesnių filmų prieš miegą. Šis pasakoja apie Prancūzijoje vykstančius protestuojančių ir policijos susigrūmimus, pateikiami civilių ir protestuotojų užfiksuoti surėmimų kadrai, kuriuos žiūri ir aptaria ne vien tik policijos sistemą kritikuojantys politologai ir socialiniai kritikai, bet ir patys policininkai, ginantys savo pozicijas.

„Smurto monopolis“ iš tikrųjų kelia rimtą klausimą, kurio vengia didieji šalies žinių portalai t. y., kiek policija, kuri turėtų ginti ir tarnauti laisviesiems piliečiams, gali sau leisti smurtauti. Kai kuriais atvejais atrodo, kad viskas, kas vyksta Paryžiaus ir kitų didmiesčių gatvėse yra nusikalstama, o policija turi absoliučią teisę demonstruoti nepagrįstą fizinį smurtą. Ir tai nevyksta, kaip mes linkę matyti vaidybiniuose filmuose, kokiuose nors emigrantų ar kitos rasės pavojinguose Paryžiaus kvartaluose, kur dažniausiai policija bando kažką išspręsti ir demonstruoja jėgą kaip teisingumą. Tai vyksta prabangiuose didmiesčių senamiesčiuose, ypač paskutiniu metu „geltonųjų liemenių“ protestas ir policijos įsikišimas tampa akivaizdžiu liudijimu, kad kažkas su valdžioje naudojama jėga yra negerai. Įspūdis toks, kad iš piliečių sumokėtų mokesčių išlaikoma policija nusamdyta juos mušti, tramdyti ir žeminti. Valdžia uzurpavo policijos galią savo interesų ir galios svertams palaikyti. Ypač keistai dokumentiniame filme pateiktas Putino ir Macrono susitikimas. Net nebūčiau pamanęs, kad šitaip žmonės, prancūzai, yra nusivylę Macronu ir policija.

Tarp aiškinimo ir dialogų įterpiami gyvi liudijimai, šokiruojantys policijos sadistiniai „performansai“, pavyzdžiui, kai daugiau nei tris valandas liepė praklūpėti jaunuoliams laikant virš galvos rankas. Iš tikrųjų pilna kadrų, kai policija tiesiog žvėriškai pažeidžia įstatymus, bet dar blogiausia, kad nieko prieš ją negalima padaryti, nes policija „neliečiama“, o žiauriausi netgi nusagstomi medaliais ir pateikiami kaip didvyriais, jiems užmokama premijomis (iš tų pačių nuskriaustų mokesčių mokėtojų kaštų), viešojoje erdvėje policijos veiksmai nekvestionuojami, todėl Prancūzų žmonės, tam tikra prasme, tampa uzurpuotos valdžios ganomomis avimis. Situacija labai sudėtinga, filme ryškinama būtent policijos neteisėtoji forma ir ji šokiruoja, ypač tuos, kurie jautriai reaguoja į neteisingumą. Filme nesvarstoma teigiamieji policijos nuopelnai ir reikalingumas (jis juk irgi neginčytinas), bet svarstoma, kodėl taikūs, beginkliai žmonės šitaip žvėriškai talžomi šiuolaikinės demokratijos šalyje. Bandoma suvokti valdžios ir paprastų vidurinės klasės žmonių dialogą, tai retsykiais susidarydavau tokį įspūdį, kad pas mus tas dialogas dar yra labai švelnus ir geras.

Žiūrėdami šį filmą suvoksite, kas yra demokratija ir demokratijos vaizdavimas, kaip valdžia „nusisavina“ policiją ir galimai paverčia savo asmens sargybiniais. Kai pats smurto reiškinys teisiškai ir legaliai leidžiamas vieniems, o kitiems – ne. Kai kurie užfiksuoti gatvėse susirėmimai (kraujas, nutrauktos galūnės, išdurtos akys, policijos užpuolimai) šokiruos. Tai ne kažkur trečiojoje šalyje, tai pavyzdinėje šalyje, į kurią dažnas iš mūsų norėtų nuvykti ir pasivaikščioti Eliziejaus laukais, pasidaryti romantiškų asmenučių, tačiau šiame filme ryškinama ne tik kad neromantiški procesai, bet ir klibinami įsivaizduojamos demokratijos pamatai.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.4

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Valchenzė amžiams" / "Walchensee Forever"

Sveiki skaitytojai,

Tęsiu savo apžvalgas iš šių metų „Kino pavasario“ repertuaro.

Absoliučiai neplanavau žiūrėti vokiečių dokumentinio filmo „Valchenzė amžiams“ (angl. Walchensee Forever) (2020), kurį režisavo Janna Ji Wonders. Režisierė nusprendė papasakoti savo neįtikėtinai turtingą šeimos moterų giminės istoriją. Neapsigaukite, nors filmas apie moteris, visgi labai rekomenduočiau žiūrėti ir įsimylėjėliams, ir vienišiams vyrams, ir apskritai visiems, kuriems patinka unikalios ir suasmenintos istorijos, „išrišančios“ pasikartojančių arba labai kontrastingų pasirinkimų gijas. Pats „skaniausias“ dalykas žiūrint tokius filmus tikriausiai yra stebėti per padidinamąjį stiklą suaustus likimus, kurių žmogus nėra pajėgus nei sukontroliuoti, nei užbėgti lemtingiems įvykiams už akių, bet galima priimti kaip dovaną, neretai kaip traumuojančią patirtį, kuri mus sutveria naujiems gyvenimo sprendimams.

Istorija pasakoja apie režisierę, jos motiną ir 104 metų močiutę. Prabėgomis užgriebiami ir prosenelės filmuoti kadrai. Pagrindinis veiksmas vyksta nuostabiame Valchenzės gyvenvietėje, įsikūrusiame prie kalnų ežero. Čia nuo seno moterys dirbo kurortiniame viešbutyje tiek virtuvėje, tiek tvarkydamos kambarius. Istorija brėžia ryškias tris kartas, visapusiškai atskleidžia moterų charakterio bruožus, savivertės, seksualumo, santykių su vyrais peripetijas. Viskas kruopščiai ir gana apnuoginančiai dokumentuota nuotraukomis, išlikusiais senais filmuotais kadrais, gyvų moterų liudijimais. Ir iš tikrųjų, filmas toks neįtikėtinai jaukus, intymus ir pritraukiantis, kad net pats keliskart graudenausi.

Jeigu tikitės, kad šiame filme bus pateiktos santūros ir Veimaro politikos subordinuotų ir morališkai įspęstų moterų istorijos, jūs labai klystate. Iš tikrųjų per Valchenzės moteris papasakota ir vokiečių, ir viso pasaulio istorija. Pirmoji dalis skirta močiutei, kuri nuo mažumės visąlaik gyveno Valchenzės gyvenvietėje, patyrė vyro menininko meilę, jo karo paliktas žaizdas, pagimdė dvi dukras. Iš tikrųjų močiutė atspindi konservatyvią karo ir pokario moterų padėtį Vokietijoje. Bet labiausiai stebina viduriniosios generacijos Anos Werner gyvenimas, kuri su savo seserimi keliavo į Meksiką, domėjosi fotografija, etniniu dainavimu, psichodeliniais dalykais. Galiausiai Ana tapo ne tik į Indiją, Graikiją keliaujančia hipe, kuri pasninkauja ir medituoja nuo ryto iki vakaro, bet ir seksualinės revoliucijos rėmėja. Anai teko gyventi komunoje, su trimis moterimis dalytis vienu vyru, siekti dvasinių aukštumų ir tas hipiniškas gyvenimo būdas aiškiai atspindi Vietnamo karo su JAV epochą, kai visi norėjo ir tikėjo besąlygiškai meile. Kas įdomiausia, kad filme „tai“ nepraeina, moteris vis dar iš dalies tebėra tos epochos idealistė, nors tikrovė labai pasikeitė...

Norėčiau panagrinėti visus šiame filme jautriai perteiktus ir sumontuotus filmo aspektus, norėčiau kiekvienai užduoti tam tikrus klausimus. Po filmo ilgai galvojau, kaip man pasisekė, kad „netyčia“ teko pamatyti šį filmą ir tai gali būti vienas iš šio „Kino pavasario“ manųjų favoritų. Nes toji gyvenimo istorija, kad ir kiek ji buvo apgalvota, už kadro karpoma ir lipdoma, visgi pasakoja ne vien asmeninę giminės istoriją, man tai ir kontrastingų, prieštaringų epochų, filosofijų, gyvenimų būdų viena kitą generacijos jungtyje papildančių ir tuo pačiu neigiančių kontrastų liudijimai. Visgi, kaip atsakė Ana į vieną esminių užduotų klausimų, – kur yra tikrieji žmogaus namai? – lyg tikėdamiesi, kad atsakymas bus Valchenzė, iš tikrųjų Ana atsako: Pasaulis yra tik vieta, posūkis, o tikrieji namai laukia už jo ribų. Žiūrėdamas filmą galvojau, kad kartu su veikėjais savotiškai imu suvokti, kad skaudžiausia mūsų visų užduotis yra pripažinti, kad viską, ką mes tariamai manome, kad pažįstame ir yra apčiuopiamai tvaru, iš tikrųjų lemta vieną dieną išnykti. Gyvenimas gražus, nes jis kintantis, netvarus ir laikinas.

Mano vertinimas: 10/10

IMDb:6.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventasis Narcizas" / "Saint-Narcisse"

Sveiki skaitytojai,

Tęsiu „Kino pavasario“ festivalio filmų apžvalgas ir šįkart nusprendžiau pažiūrėti kanadiečių režisieriaus Bruce LaBruce režisuotą filmą „Šventasis Narcizas“ (angl. Saint-Narcisse) (2020). Maniau, kad tai mano pirmoji pažintis su šiuo režisieriumi, tačiau būsiu apsirikęs, nes, pasirodo, esu matęs jo sukurtą „Gerontofilija“ (2013) – tai tokia labai keista trauka, kai jaunam vaikinukui labai jau patinka pensininko amžiaus vyrai, todėl dirbdamas senolių pensionate nuolat jaučia seksualinę trauką...

Naujausiame savo filme, kuris ne tik mano nuostaba, yra priskirtas prie „Meistrų“ programos (tikriausiai šiuo atveju ne kokybė lėmė, bet režisieriaus filmografinė kiekybė). Taigi „Šventasis narcizas“ pasakoja apie seksualų jaunuolį, kuris po močiutės mirties iš senų laiškų sužino, kad jo tikroji motina vis dar gyva. Jis susiranda motiną, kuri gyvena su nesenstančia (nes apkerėta) biseksualia moterimi. Taip pat sužino, kad turi brolį dvynį, kuris ilgą laiką gyvena vienuolyne, pastarąjį tvirkina ir išnaudoja vienuolis prižiūrėtojas...

Žodžiu, kur spjausi, ten rasi vien tik seksualines perversijas, abejotiną moralę ir troškimą šiuo kinu prieštarauti nusistovėjusioms visuomenės normoms. Tiesą sakant, esu už tokį revoliucinį kiną, bet tuo pačiu tenka pripažinti, kad „Šventasis Narcizas“ nepavykęs filmas. Paties filmo mistifikavimo ir paslaptingumo formavimo būdai (pranašiškos vizijos, sapnai, nesenstanti moteris, motina ragana, išskirti dvyniai, incestas tarp dvynių, fanatikas iškrypėlis vienuolis ir t. t.) visko tiek daug ir viskas taip neproporcingai perteikta, kad bendroje istorijos sąrangoje nei tos simbolikos, nei estetikos, nei rišlesnės minties nebeliko. Liko kažkoks pretenzingas perversijų lipdinys, kuriuo norima šokiruoti, bet kokia kaina „neskaniai“ paveikti žiūrovą.

Nors pasakojimo tonas kiek primena F. Ozono ir R. Polanskio tamsiųjų detektyvinių trilerių atmosferą, tačiau akivaizdu, kad režisierius nėra išsigryninęs ir susitvarkęs scenarijaus. Norima labai didelio efekto, tačiau kai kada išeina itin komiški, neracionalūs ir labai jau antilogiški sprendimai, pavyzdžiui, kai vienas iš dvynių, apsikeitęs vietomis, kieme pradeda mylėtis su savo mamos mylimąja, po to jie važiuoja automobiliu gelbėti apkeistojo brolio ir čia pat dar bando aistringai bučiuotis... O dar tie motinos ir sūnų susitikimo žvilgsniai nė iš tolo nepriminė raganiškojo efekto, artimiau indų serialų hiperbolizuotiems žvilgsniams. Tokie neskanūs niuansai tiesiog brokuoja bendrą filmo visumą. Aš suprantu, kad filmas turėjo kalbėti apie lyčių ir orientacijų nepaisymą, tam tikrą maištą ir protestą prieš „tradicinius“ atstovus, bet visumoje šioje pritemptoje juodoje istorijoje tikriausiai prisiminsiu tik apsinuoginusio pagrindinio aktoriaus žavumą, o visa kita – tiesiog trūksta talento, meistriškumo. Ekspresija neveikia, kai ji negeba intelektualiau perteikti socialinės kritikos, ko akivaizdžiai, mano supratimu, labai ir trūko šiam filmui. Jeigu jums patinka erotika, provokacija, ekspresija vien dėl ekspresijos, manau, galite bandyti pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 5.3

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tarjei Vesaas "Ledo rūmas"

 Tarjei Vesaas. „Ledo rūmas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 192.

 

Sveiki skaitytojai,

 

Skandinavų literatūra ne vien tik vienas po kito Lietuvoje verčiami ir leidžiami detektyviniai veiksmo trileriai, bet ir įdomios bei provokuojančios istorijos. Štai vienas garsiausių XX amžiaus norvegų rašytojų Tarjei Vesaas (1897-1970) buvo netgi dukart nominuotas Nobelio premijai pelnyti, rašytojas kuria, atrodo, tai kas nepopuliaru, arba tai, ką būtų galima pavadinti „rimtąja literatūra“, kurios nesuskaitysi kaip iš kojų verčiančio nūdienos bestselerio. Jo mažas juvelyrinis romanas Ledo rūmas (roveg. Is-slottet), parašytas XX amžiaus viduryje, laikomas vienu geriausiu rašytojo kūrinių. Daugelis literatūros kritikų tvirtina, kad vienas iš pagrindinių geros ir aukštos prabos literatūros kriterijų yra laikas. Būtent nesenstanti literatūra, kuri aktualijomis „nenusidėvi“ per tam tikrą laiką, yra tvarumo ženklas. Šią knygą į lietuvių kalbą išvertė Justė Nepaitė.

 

Kažkada prikeltas John Williams romanas Stouneris, taip ir T. Vesaas su Ledo rūmu, vis išlenda iš mums, lietuviams, mažai žinomo pasaulietinės literatūros lobyno ir byloja apie tai, kad literatūra nesenstanti. Bent jau iš dalies ne taip greitai, kaip kartais galvojame, skaitydami tik naujausią ir tik populiariausią literatūrą. Visgi šioji norvego literatūra be esminių laiko žymių, sunku pasakyti, kada vyksta veiksmas. Atokiame Norvegijos miestelyje, o gal net gyvenvietėje, šis pasakojimas galėjo vykti šią žiemą, o gal ir prieš 100 metų. Autorius išskirtinai grynindamas tekstą, atsisako istorinių epochos atributų, nesistengia pasakojimo įkomponuoti nei į socialinius, nei į nacionalistinius rėmus. Lieka tik žmogus ir gamta.

 

Šiaurietiškos gamtos atmosferoje istorija pasakoja mums apie dvi mergaites. Savo klasės lyderė Sisė ir neseniai savo mamos netekusi ir į šiuos kraštus atsikrausčiusi Unė. Unė mokykloje atsiskyrėlė, galgi net drovi keistuolė, tačiau Sisė iškart pajunta dvasinį prielankumą naujokei ir bando užmegzti ryšį. „Vaikai susivokė, kad Unė kur kas svarbesnė, nei jiems patiems atrodė. O gal tai nujautė visą laiką. Turėjo girdėti, kokia ji sumani. Bet visada likdavo nuošalyje. Jei ir įsitraukdavo į kokį nors žaidimą, tai jam pasibaigus vėl atitoldavo, stovėdavo nuošalyje, lyg būtų aukščiau kitų (p. 69).“

 

Šį ryšį autorius perteikia taip magiškai, abstrakčiai ir neįvardijamai, lyg tarp mergaičių būtų kokia nors energetinė trauka, pats likimas. Mergaitės jaučia tarpusavyje kunkuliuojančią jėgą ir tapatumą. Vieną dieną Unė pasikviečia Sisę pas save į namus ir mergaitės susidraugavusios ima dūkti, tačiau atsitinka ir visiškai netikėtas, tekste taip iki galo ir neįvardytas dalykas: mergaitės žaidžia veidrodžiu, jos pamato viena kitą ir Sisė išsigąsta tos jėgos, kurią pamatė veidrodyje. Nuolat kirba klausimas: o kas tai? Ar autorius mistifikuoja? Ar jis kuria skandinavišką magišką realizmą? Sunku tą jausmą tekste įvardyti, nes T. Vesaas iš tikrųjų yra tylos ir nutylėjimo, neįvardijimo meistras. Visas teksto magiškas magnetizmas lieka už pasakojimo. Kitą vertus, kadangi pačios mergaitės negali to įvardyti, nes neturi tinkamų žodžių besimezgantiems seseriškiems ryšiams nusakyti, lieka tik jausmas be verbalinės išraiškos. Vaikai dar nemoka konkretizuoti ir įvardyti. Panašių nutylėjimų, kaip vieną pagrindinių teksto meninių priemonių, perteikiant augančio ir savo patirtis pradedančių suvokti vaikų, naudoja ir Ray Bradbury romane Pienių vynas. Iš mūsų – Ieva Simonaitytė epinėje knygoje O buvo taip...

Tarjei Vesaas

 

Knygos audinį sustiprina ir šiaurietiška atmosfera – kaimynystėje tekančios upės krioklys, kuris kasmet dėl šalčių ir vėjų suformuoja įspūdingą žalsvo ledo rūmus. Po lemtingo Sisės ir Unės susitikimo viena mergaitė pasiklysta ir dingsta tuose ledo rūmuose. Kitą dieną jos susiruošia ieškoti visas miestelis. „Buvo priversti pralaimėti ledo rūmui. Lyg juos kas būtų apsėdęs – karštligiškai ieško kažko brangaus, ko nevalia netekti, bet patys pajunta grėsmę. Pavargę, rūstūs vyrai, besiaukojantys dėl rūmo kerų ir sakantys: čia ta vieta. Stovintys ledo mūro papėdėje niūriais veidais, kone pratrūkstantys rauda uždaro viliojančio rūmo akivaizdoje – jei kuris išdrįstų užgiedoti, įsitrauktų visi iki vieno (p. 90).“

 

Ledo rūmas, jo įšalas ir pavasarinis tirpimas tiesiogiai koreliuoja su Sisės būsenomis. Mergaitė duoda pažadą Unei, kad ši jos neišduos ir niekada negrįš į klasės lyderės poziciją, kitaip sakant, jos širdis įšalusi kartu su Unės dingimu. Sisė ilgai kankinasi ir mąsto apie mergaitę, ji nešiojasi tikriausiai pirmąjį savo aiškų suvokimą, kad pasaulyje egzistuoja mirtis ir ji gali pasiglemžti ne tik senolius ir ligonius, bet ir tokio pat amžiaus kaip ir Unę. Sisė vis galvoja, kad suaugusieji pamiršo Unę, kad tik ji viena neša mirties suvokimo ir žmogaus laikinumo suvokimo naštą. Subtiliai perteiktas mergaitę traumuojantis įvykis iš tikrųjų byloja, kad mes visi augame ir bręstame ne vien saugiame pasaulyje, mus formuoja ir netektys. Galiausiai pavasarį Sisė grįžta į sociumą, ji vėl bando tapti tokia, kokia buvo, bet net ir skaitytojas, ir net pati Sisė supranta, kad nutirpęs ledo rūmas iš tikrųjų nebeatveria tokių pačių vandenų. Kartą gyvenime pažinę tai, kas sunku, toji patirtis mus pakenčia amžiams.

 

Graži ir taupi pasakojimo estetika, kurioje veriasi giluminiai augančių ir netrukus bręsti pradėsiančių vaikų dvasiniai potyriai. Jie pirmąkart bando suvokti faktą, kad net ir jie yra mirtingi ir kad šis gyvenimas vieną dieną pasibaigs. Tai absoliučiai viskio amžiaus grupėms paskaitomas kūrinys. Romaną gali skaityti ir paaugliai, ir jaunuoliai, ir tėvai, ir seneliai. Manau, kiekvienas iš šios trumpos, neskubrios ir į vieną įvykį sutelktos istorijos, gali pasisemti ne vien tik gyvenimo išminties, bet ir mėgautis kondensuotu, išgrynintu ir magišku, literatūriškai juvelyriškai parašytu romanu, kuris ugdo literatūros estetinį jausmą ir leidžia suvokti, kas yra geras ir meistriškas pasakojimas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Quo Vadis, Aida?" / "Quo Vadis, Aida?"

 Sveiki,

 

Praėjo jau geri 10 metų, kai „Kino pavasaryje“ kone pustuštėje salėje Forum Cinemas salėje 2010 metais režisierė iš Bosnijos ir Hercegovinos Jasmila Žbanić su komanda pristatė savo Balkanų dvasia pritvinkusią dramą „Pakeliui“ (2010). Tuokart kiek buvo nesmagu, kad daug diskusijų ir klausimų tikėjęsi svečiai praktiškai atsakė į kelis „kosmetinius“ klausimus ir tuo viskas pasibaigė. Buvo darbo diena, dienos metas, gal dėl to tiek mažai žiūrovų. Kas galėjo pamanyti, kad po dešimties metų vėlei „Kino pavasaryje“ (kiek kitokiomis sąlygomis) žiūrėsiu tos pačios režisierės filmą „Quo Vadis, Aida?“ (angl. Quo Vadis, Aida?) (2020), kuris pasakoja apie 1995 metais realius karo įvykius Balkane, kai serbų kariai įsiveržė į Bosnijos miestelį.

 

Dėmesio centre – buvusi mokytoja, karo sąlygomis tapusi vertėja iš (ir į) anglų kabą. Ji bendradarbiauja su Jungtinių Tautų taikos nariais. Netrukus į mažą miestelį įsiveržia serbai ir tūkstantinės minios patraukia į JT štabą, tačiau būstinėje ribotas plotas, todėl šimtai pakliūva į paviljoną, o dar didesnį dalis lieka šalia neįleidžiame. Be vandens, maisto ir tualetų jie gyvena itin aštriomis politinėmis sąlygomis. JT nariai ir bosnių atstovai bando užmegzti dialogą su okupantais ir čia vertėja, matydama, kad vyksta tiesioginis žmonių genocidas, bando išsaugoti savo vyrą ir du sūnus. Filmas išties nelengvas, jis neprimena tų amerikietiškų filmų su hiperbolizuotu trileriui būdingu aštrumu ir finaliniu heroizmu. Aida iš tikrųjų yra motina, kuri nesirenka, ji daro daugiau, nei leidžiama, ji žūtbūt reikalauja išgelbėti šeimą, tačiau JT nariai griežtai laikosi įstatymų. Paklaikusi nuo baimės prarasti šeimą, Aida tampa bebaime moraline didvyre, įkūnijanti visų motinų karo netekties skausmą. Ar jai lemta apsaugoti? Turint galvoje Holivudo filmą ir europietišką kiną, nesunku numanyti šios istorijos baigtį...

Visgi filmas emociškai aštriai paveikus. Jeigu turite neblogą empatijos jausmą, nesunku įsijausti ir galvoti: o ką aš vietoj Aidos daryčiau? Argi ne tą patį? Karo kontekste ir vaikų akyse nebelieka įstatymų, vienintelis įstatymas yra išlikti. Viename kadre, kuris vaizduoja 1993 metus, visi smagiai šoka, renkama Balkanų miss šukuosena, bendruomenės moterys šypsosi, o kitame kadare jos bando Aida įgrūsti savo vaikus, kad juos išgelbėtų, nors dar neseniai varžėsi dėl tokių banalybių kaip šukuosenos... Tai sudėtingi ir gana įtaigiai perteikti sprendimai, kurie kaip niekas kitas karo sąlygomis „pamatuoja“ tai, kas mums svarbiausia.

 

Apie serbų invaziją Jugoslavijos regione ir karus kalba anuomet labai didelį įspūdį padaręs kroatų režisieriaus Arsen A. Ostojic „Niekino sūnus“ (2008). Kas nematė, tam labai rekomenduoju. Na o „Quo Vadis, Aida?“ praplečia protu nesuvokiamą Balkanų karo tikrovę. Ir nors dialogai ir lyriniai nukrypimai buvo reikalingi, kaip teigiama filmo pradžioje, tačiau vis tiek apgaulingas „taikos“ manevras karo kontekste atrodo bauginantis, kai vežami vyrai autobusu be teismo sušaudomi prie sienos t. y. tarp asmeninės istorijos veriasi ir šokiruojantys politiniai karo sprendimai. Iš vienos pusės tai filmas apie karą, iš kitos – apie motinos besąlyginę meilę, dar iš kitos – kokie iki kraujo lemtingi JT ir kitų nacijų priimami sprendimai. Labai įsiminė man šįkart pagrindinės serbų aktorės Jasna Djuricic pasirodymas Aidos vaidmenyje. Norėčiau sakyti, kad tam tikri kine esantys kontrastai stebino, bet iš tikrųjų dėsningai patvirtino tą patį, ką regime ir Baltarusijoje: viename suole kažkada sėdėję mokiniai ar studentai vieną dieną tame pačiame mieste gali tapti kraugeriais žmogžudžiais tik dėl įsitikinimų ir politinių įsakymų. Gera, paveiki ir istorines žinias praplečianti suasmeninta istorija.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb: 7.4

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Barbarų belaukiant" / "Waiting for the Barbarians"

 

Sveiki skaitytojai,

 

Kolumbijos režisierius Ciro Guerra „Kino pavasaryje“ jau seniai nebe naujiena, todėl kiek kilstelėjau antakį, kai jo naujausias filmas „Barbarų belaukiant“ (angl. Waiting for the Barbarians) (2019) priskirtas tiesiog prie „Panoramos“, o ne prie programos „Meistrai“. Kodėl nustebau? Nes jo paskutinieji du ilgametražiai filmai, rodyti „Kino pavasaryje“ „Gyvatės apkabinimas“ (2015) ir „Vasaros paukščiai“ (2018) buvo išties saviti ir savaip įspūdingi. Kai sužinojau, jog būtent šiam režisieriui paskirta ekranizuoti J. M. Coetzee romano šedevro „Barbarų belaukiant“ istorija su anglakalbiais aktoriais, kiek suglumau, ar šis projektas, kaip neretai būna su nepriklausomo gero ir savito kino režisieriais, ima ir šios kartelės nebeperlipa. Pirmosios anglų kalba pasirodžiusios recenzijos apie „Barbarų belaukiant“ sulaukė gana vidutiniškų vertinų.

 

Ką gi, tenka pripažinti, kad tai nėra pats geriausias Ciro Guerros filmas, tačiau vis tiek, man skaičiusiam šią įspūdingą knygą, buvo įdomu, ką gali nuveikti toks meistras su tokia medžiaga. Istorija pasakoja neapibrėžto (kaip ir būdinga beveik visai J. M. Coetzee kūrybai) laikotarpio ir valstybės pasakojimą. Miestas randasi minimos imperijos pakraštyje, kažkur dykumų ir kalnų sausringoje vietovėje. Kino režisierius, kurdamas aplinką, pasinaudojo sausringais kraštovaizdžiais, arabiškai pastatytu ir aptvertu miesteliu, o ten gyvenančius žmones vaizduoja pusiau viduramžiškai, pusiau iš XIX amžiaus, gyvenančius kur nors Afrikoje. Aptvertame mieste, kuriam vadovauja Magistras tyrinėja išnykusios civilizacijos rašmenis, vieną dieną iš imperijos centro sulaukia patikrinimo brigados, kuriam vadovauja sadistas. Jie „rūpinasi“, kad imperijai negrėstų pavojus iš barbarų, kurie randasi netoli imperijos sienos. Esmė tame, kad imperijoje sklinda kalbos, jog laukiniai barbarai ruošiasi karui, smarkiai ginkluojasi, todėl būtina stiprinti paribius.

 

Galiausiai istorija pasisuka taip, kad galią įgavę imperijos vyrukai suruošia sadistinius spektaklius. Jie sugauna kitataučius, žiauriai juos kankina ir tai daro viešose vietose, kad žmonėms įdiegtų nesaugumo ir pasišlykštėjimo kitais nuostatas. Galiausiai baime ir bausmėmis grįsta imperijos valdžiai laukia barbarų, nuverčia miesto Magistrą ir netgi laikinai paverčia jį kaliniu. Ekranizacija gana tiksli pagal knygą, tik žiūrint filmą, akcentai, atrodo, sudėti kiek kitokie. Jeigu knygoje Magistras pasyvus svajoklis, kuris nesuvokia, kad didžiausia grėsmė yra ne barbarai, o būtent atsiųsti imperijos sadistai, tai filme labiau regime egzistencinių klausimų kamuojamą senį Magistrą, kuris jaučia simpatiją laukinei, sulaužytomis kojomis ir nesuvokia, kodėl tie sadistai neturi empatijos jausmo. Ciro Guerra iš tikrųjų labai atidus detalėms, jis mėgsta filosofuoti, neskubėti ir daug dėmesio skiria estetikai. Šįkart irgi, tačiau ta estetika nei puošnumas, o būtent būdas bendro pasakojimo atmosferai sukurti. Bet tuo pačiu, žiūrint šį filmą, kirbėjo nuojauta, kad režisierius balansuoja ties perdėto statiškumo riba, scenos kai kada komponuojamos holivudiškai, pvz., kaip Magistro sugulovė uždaro duris, būtinai stabtelėdama ir apsižvalgydama į koridorių – tokie mizanscenų triukai momentalūs, bet kartu deklaruoja standartinę režisūrą.

 

Istorijoje galime įžvelgti ir tam tikros alegorijos apie prigimtinį blogį. Kas sunaikina imperijas, kurios pasitelkia smurtą, manipuliaciją ir baimę? Taip, joms lemta žlugti, suirti iš vidaus. Tai filmas kartu ir apie moralinius pasirinkimus, iškreiptą galios troškimą, apie tai, kaip kuriama žmonėms propaganda ir kaip dezinformatyviai ji panaudojama. Pavyzdžiui, viena baisiausių kino, sakyčiau, industrijoje vaizduojamų sadistinių scenų buvo laukinių žmonių per plaštakas ir žandus suverta grandinėlė ir liepimas vaikui lazda juos mušti tarsi jie būtų tikrieji priešai. Suklaidintas žmogus yra viešai prijungiamas prie sisteminio agregato ir jis tampa tik dar viena šachmatų figūra.

 

Filme pagrindinius vaidmenis sukuria Mark Rylance, Johnny Depp ir Robert Pattinson. Šiame neapibrėžtame kariniame kine išskirtinai galios ir karo žaidimus žaidžia tik vyrai, o moterys vėlgi tėra tik geismo, meilės ir virtuvės prievaizdės. Atmosferiniai, sodrių egzotinių spalvų prisodrintas filmas kviečia į diskusiją ir kelti esminius gėrio ir blogio klausimus, perprasti istorijos vyksmus ir įvertinti, kokiomis priemonėmis ir kaina statomos imperijos, kurioms vienaip ar kitaip lemta susmegti į smėlį...

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Tapytoja ir vagis" / "The Painter and the Thief"

Sveiki skaitytojai,

Būna, kada „Kino pavasaryje“ ima ir sublizga dokumentinis kino žanras ir būna metai, kada nepažiūriu nė vieno dokumentinio, nes absoliučiai niekas netraukia. Matyt, šie metai visgi bus orientuoti į dokumentinį kino žanrą. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti Benjamin Ree režisuotą filmą „Tapytoja ir vagis“ (angl. The Painter and the Thief) (2020), kuriame pasakojama dviejų labai skirtingų žmonių kūrybinė, emocinė ir, sakyčiau, netgi paradoksali dvasinė sankirta.

 

Filmas toks keistas ir netikėtas, kad visąlaik atrodo ne kaip dokumentinis, bet labiau eksperimentinis, kai tam tikroje buityje, pavyzdžiui, tapytojos studijoje, susitinka jos dviejų paveikslų vagis Karlas su tapytoja Barbora ir jie kalbasi, bendrauja įvairiomis temomis. Kai kada atrodo, kad režisieriui pavyko „pagauti“ tikrą emociją, o kai kada atrodo, kad veikėjai „jaučia“ kamerą ir tyčia elgiasi ir imituoja savo elgseną ir pokalbius žiūrovui. Tai filmas išties toks įdomus realybės šou tipo lipdinys, perteikiantis dviejų nelabai sėkmingus periodus išgyvenančius žmones.

Barbora – talentinga realistinių paveikslų tapytoja, kilusi iš Čekijos. Anksti atvyko į Berlyną, kur patyrė iš vyro tokį fizinį ir psichologinį smurtą, kad jos kaip tapytojos entuziazmas smuko iki ribinės kartelės. Pabėgusi su kitu draugu į Norvegiją, ji imasi tapybos kaip terapijos, tačiau finansiškai išgyventi, kai esi tapytoja, yra be galo sunku. Ji susibendrauja teismo salėje su savo dviejų paveikslų vagimi narkomanu Karlu, kuris tampa nauju jos pozuotoju. Kol moteris tapo jį, tarp jų mezgasi ryšys, Karlas pamažu atsiveria, papasakoja savo gyvenimo istoriją, kodėl jis tapo toks, koks jis yra šiandien. Pirmuosiuose kadruose Karlas akivaizdžiai nuolat apsinešęs, jis vartoja narkotikus, kol vieną dieną, befilmuojant šį filmą, jis patenka į tikrą avariją ir yra nuteisiamas vieneriems metams kalėjimo...

 

Filmas filmuotas nuo 2016 iki 2019 metų, fragmentiški susitikimai sukomponuoti gana įdomiai, jie tyčia lipdomi pusiau detektyviniu braižu, nes Karlas dėl narkotiko poveikio neprisimena, kur padėjo paveikslus. Po vienerių metų kalėjimo Karlas išeina į laisvę ir pradeda naują kokybišką gyvenimą, žiūrovai mato ne tik jo emocinį pokytį, bet ir fizinį: iš sudžiūvusio narkomano jis tampa randuotu ir tatuiruotu sportiško vikingo išvaizdos vyru, kuris stato savo gyvenimą, o ir tapytoja Barbora, atrodo, išgyvena savo socialinį skurdą, vis tiesiasi naujoms idėjoms...

 

Filmas emociškai paveikus, primena dviejų puolusių ir skriaudžiamų žmonių išpažintis. Tapytojos ir vagies dialogai ir jų bendravimas atrodo tokie nerealūs, kad sunku patikėti, jog tai įmanoma. Tai tarsi išprievartautosios ir agresoriaus gydymo drauge terapija – tam reikia nemenko emocinio intelekto, kitoniško pasaulio matymo, todėl filmas, bent jau man, išplečia socialinius gėrio ir blogio sampratos rėmus. Kai man pasakodavo, jog Norvegijos kalėjimuose vyrukai turi švarias nuosavas celes ir kasdien dirbdami pasirenkamas veiklas bendrauja su psichologais – negalėjau patikėti, nes toks ir turėtų būti kalėjimas nusikaltėliams t. y. tam tikra izoliacinė vieta, kur tu permąstai, keitiesi, o mūsų posovietinės landynės yra tik dar didesnė atskirtis, dar didesnė vieta rastis smurtui. Tai skandinaviškas požiūris į nusikaltėlio psichiką, kad ją reikia gydyti, o ne įmesti „tarp panašių“, kad išėjęs į laisvę dar daugiau padarytų žalos. Mūsų samprata apie kalėjimus ir elgesį su nusikaltėliais vis dar labai negatyvus. Visgi filmas ne vien apie skandinavišką požiūrį, tai apie netikėtinus terapinius ryšius, tam tikra prasme, realybėje besimezgantys santykiai tampa nauja meno forma ir būdu ne tik praplėsti pasaulio ribas, bet ir pažinti save.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.6

 

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela