Pamačiau šį paveikslėlį
ir pamaniau: o, mano tikrovė! Tiksliau bent jau taip sąveikauja išorinė grėsmė
su mano vidiniais įsitikinimais. Kai kas mėto bombas, nuo ryto iki vakaro kalba
apie karo grėsmę, skaičiuoja aukas, dalijasi ir visaip kitaip maniakiškai
įklimpę į tuos politinius reikalus, kad nustoja gyventi savo gyvenimus. Ne,
nesu abejingas, tačiau nuo to, kad dažnai atsiriboju ir kritiškai pasižiūriu į
TV žinias arba su pasitenkinimu jas išjungiu, kai tik išgirstu militaristinį
tauzijimą, pradedu žiūrėti serialą „Draugai“ (yra toks kanalas, kuriame nuo
ryto iki vakaro rodo „Draugus“), suvokiu, kad patenku į kitą lėlių pasaulį, tad
ar galvosiu apie fronte mirštančius, ar Reičel vestuves su Rosu, niekam nuo to
geriau ar prasčiau nebus. Kalbu baisiai makabriškai, lyginu galbūt
nesulyginamus dalykus, tačiau masindamas karo temas nieko gero nepatirsiu ir tuo
labiau kitiems nepadėsiu, todėl galima tiesiog perjungti tikrovę ir tiesiog
saulėkaitoje atsigerti arbatos bei paskaityti knygą, o jau bombas suskaičiuos
tie, kurie be jų negali gyventi. Parašiau šį sakinį ir pasijutau kaip toji
motina ramiausiai laistanti gėles prie koncentracijos stovyklos sienos iš filmo
„Interesų zona“, juk iš esmės monstriška, tiesa? Bet ar kalbėdami nuo ryto
iki vakaro apie mirtį patys savęs neapsitveriame lagerio tvora ir netampame proto klipatomis? Sunku atsakyti, kurioje tvoros pusėje esu, bet neabejoju, kad kiti
už mane geba ir gali atsakyti.
Šiame žemėlapyje
neatsitiktinai Lietuva „dėvi“ lenkų vėliavą ir neatsitiktinai Lenkija Lietuvos,
nes abi šalys turi viena su kita trumpiausią kaimynystės sieną. Tokiu pat
principu nuspalvintos ir likusios Europos šalys.
Rašydamas apžvalgas apie
filmą pagaunu save galvojant, kiek laiko mano atmintyje išliks vienas ar kitas
filmas. Neįtikėtina, tačiau peržiūrinėdamas 2019 metų čionai aprašytus filmus
stebėjausi, kad nemažai kino juostų man kaip nematyti, neidentifikuoju žiūrėjimo
patirties, net kai kurių pavadinimai išties stebina. Manau, kad vienas
naujausių siaubo filmų „Maišagalvė“ (angl. Baghead) (2023)
bus vienas iš tų, kurių net šių metų pabaigoje neprisiminsiu.
Šiaip tie tamsūs ant
vieno kurpalio susukti siaubo filmai mane iš vienos pusės labai masina, ypač
kai esu pavargęs po darbų ir bežiūrint nebus gėda užmigti, todėl renkuosi
siaubo trilerius, nes jie paprastai primityvoki, viensiužečiai su nuspėjamais charakteriais.
„Maišiagalvė“ joks išskirtinis, sakyčiau, tipiškai nišinis filmas, skirtas
fonui.
Tiesa, norisi retsykiais
pagirti filmo idėjas, kurios, deja, nevirsta „paturtbintais“ scenarijais ir
nežinia dėl ko... Dėl negabių scenaristų ar režisierių, o gal dėl lėkšto kino
kampanijos užsakymo, kur režisierius gauna finansavimą tik tiek, kiek kampanija
mato filmo potencialą, kitaip sakant, jį sužlugdo. Visgi toji moteris didžiulio
ir seno namo rūsyje su maišu ant galvos, įkalinta už raganavimą prieš 400 metų,
buria ir įtraukia su mirusiais pasikalbėti trokštančius veikėjus. Nežinau savo pažįstamų
rate, kas išvis norėtų pakalbėti su kokiu mirusiu giminaičiu, todėl man nesuprantamas
tas maniakiškas veikėjų troškimas prievartauti maišagalvę ir kalbėtis su
dvasiomis, kurioms tauzija nesąmonės. Bent jau paklaustų: kur pakasei
milijoną?! Būtų prasminga. Bene keli veikėjai filme pasako, kad nori su
artimaisiais atsisveikinti, taigi dėl sentimentų, biliūniškos sąžinės ir
dėl to neįdomu. Tai ko neatsisveikinai prie karsto ar nebuvai mielaširdingesnis,
kai šie buvo dar gyvi? Neatrodo, kad veikėjai norėtų kaip nors numalšinti
kaltės jausmą, nors scenarijus būtent liguistai kelia šį motyvą kaip pagrindinę
filmo varomąją idėją. Šiaip kvaila pagrindinė veikėja, kvaila maišagalvė, kvailas
tėvas ir kvailas kaimynystės vyrukas... Lyg ir suvokia kuo rizikuoja, tačiau
kaip prisukamos balerinos dirbtinai sukasi apie pernelyg akivaizdžiai
suformuluotus banalius veikimo principus.
Kita vertus, nėra ko
norėti, juk filmas lėkštas ir jis nesugeba daugelio žiūrovų patenkinti.
Baisiausia, kad pagrindinė veikėja toli gražu nieko nebijo ir naktį ryžtasi
nakvoti, žinodama, kad į namus bet kada gali įeiti vyrukas, o rūsyje gyvena
kažkokia moteris. Nei policijos, nei natūralios savisaugos, tiesiog vienas didelis
pigus neįtikinamas teatras. Gaila tik vieno: neužsnūdau ir teko tai susiurbti
iki paskutinės minutės.
Irenos Starošaitės
daina, įrašyta su gyvenimo vyru Žilvinu Žvaguliu „Gintarai“ yra
tikriausiai viena gražiausių dainų lietuviškoje muzikos estradoje.
Nedaugžodžiausiu, tiesiog šioji daina kaip koks nesugriebiamas gintaras mano
gyvenime iškylą, pasidžiaugiu juo ir po to vėl užmirštu. Šiomis dienomis ir vėl
iškilo šis gintaras, tad niūniuoju prieš užmigdamas kaip kokios jaukios
lopšinės melodiją. Pastebėjau, kad prabudęs irgi vis dar niūniuoju. Ši daina,
bent jau man, nesensta, ją mėgsta ir klausosi netgi tie, kurie šiaip iš
principo nesiklauso Žvagulio ir Starošaitės.
Daina įrašyta Irenos
Starošaitės 2000 metais išėjusiam muzikos albumui „Būki su manim“, o jai šioje
partijoje talkina Žilvinas Žvagulis. Daina pasižymi švelnumu ir šviesumu,
nebanaliu skambesiu ir dainos tekstu, kuris imituoja kuršišką gyvensenos
filosofiją. Jūra dosnioji, jūra žiauringoji – ji duoda, bet gali ir atimti. Nesumeluosiu,
kad vaizdo klipas nepaprastai tinka prie dainos melodijos ir žodžių, man jis
irgi atrodo nepaprastai pavykęs ir gražus. Kviečiu vėl prisiminti šią dainą.
Žodžiai / lyrics
Irena Starošaitė ir
Žilvinas Žvagulis – Gintarai
Tu užverk namų duris
Ir pušų taku ateik
Greit atplauks laukta
banga
Bus tokių nedaug
Šiandien mums dosni gelmė
Suspindės vėl pro metus
Gal ne mums ji bus skirta
Bet vis tiek ji bus
Tu paklausyk (tu
paklausyk), kaip neša smėlį
Tu pažiūrėk (tu
pažiūrėk), žole užžėlė
Vaiko žaislai, langai
praverti
Delnai ištiesti ir
paukščiai taikūs
Švelniai laikyk (švelniai
laikyk) sakų saujelę
Jūra tikėk (jūra tikėk) -
ji viską gali
Jūros valia (jūros valia)
laše gelsvame (laše gelsvame)
Tikriausiai labiausiai
aptarinėjama šių dienų atlikėja Taylor Swift ne tik laužo vieną po kito
rekordus (daugiausia perklausų, daugiausiai uždirbanti atlikėja iš muzikos,
perkopusi turtais 1 milijardą, kepanti vieną po kito albumus, rekordiniai
Grammy...). Nesu ir niekada nebuvau Taylor Swift didelis gerbėjas, tačiau perklausiau
vieną kitą jos dainą iš ką tik išleisto vienuoliktojo jos albumo „The Tortured
Poets Department“ ir man tai priminė kažką panašaus į dainuojamąją poeziją. Manau,
tai lėmė, jog Taylor Swift yra perėmusi savo muzikos verslą ir atsiskyrusi nuo
Nešvelio įrašų kampanijos, kuri ilgą laiką dirigavo, ką ir kaip atlikėjai
daryti, atrinkinėdavo muzikos įrašus, o dabar Taylor sprendžia pati. Tai
akivaizdu, nes albumas išleistas dviem versijomis, standartinėje – 16 dainų, o
deluxinėje – net 31 vienas kūrinys! Tikriausiai atlikėja šiaip savo kūrinių į
šiukšlių dėžę nemėto ir viską pateikia savo klausytojams.
Pirmasis naujojo albumo
singlas „Fortnight“ įrašytas su populiariu amerikiečių atlikėju Post
Malone debiutavo balandžio 19 dieną ir Lietuvoje pasiekė ketvirtą poziciją.
Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Britanijoje kūrinys tapo nr. 1. Tiesa,
pats singlas sulaukė įvairių muzikos vertinimų ir atgarsių. Vieni kūrinį lygino
su ankstesniais Swift albumų skambesiais (9 dešimtmečio sintezatorių garsai ir
bosiniai sąskambiai) nukelia į 2022 metais pasirodžiusį albumą „Midnights“ bei „Folklore“
ir gyrė jos tamsų emocionalumą. Kitiems priešingai, buvo nesuprantama, kad hitų
kūrėja galėjo išsirinkti ir pirmuoju singlu paversti tokią niūrią ir masėms
netinkančią dainą, kuri toli gražu neskamba kaip hitas. Man asmeniškai kūrinys
skamba, tiesa, nors ir liūdnas, veikia kaip antipopsiškai, bet tas Lanos Del Rey
monotoniško dainavimo variantas paneigia klasikinę linksmąją Taylor Swift. Bet kokiu
atveju, man vaizdo klipas yra viso kūrinio estetinio pasigėrėjimo viršūnė! Jūs
pasižiūrėkite, kaip meniškai gotikinėmis spalvomis ir kostiumais perteikiami
vaizdai! Daina apie moterį, kuri mylėjo vyrą ir tapo jo kaimyne, kuri stebi
mylimojo žmoną ir nori ją nudaigoti. Taip, daina ne iš šviesiųjų, o, bet,
tačiau... Pasižiūrėkite ir paklausykite patys.
Žodžiai / lyrics
Taylor Swift - Fortnight
(feat. Post Malone)
[Verse 1: Taylor Swift]
I was supposed to be sent
away
But they forgot to come
and get me
I was a functioning
alcoholic
'Til nobody noticed my
new aesthetic
All of this to say I hope
you're okay
But you're the reason
And no one here's to
blame
But what about your quiet
treason?
[Chorus: Taylor Swift]
And for a fortnight
there, we were forever
Run into you sometimes,
ask about the weather
Now you're in my
backyard, turned into good neighbors
Your wife waters flowers,
I wanna kill her
[Verse 2: Taylor Swift,
Taylor Swift & Post Malone, Post Malone]
All my mornings are
Mondays stuck in an endless February
I took the miracle
move-on drug, the effects were temporary
And I love you, it's
ruining my life
I love you, it's ruining
my life
I touched you for only a
fortnight
I touched you, but I
touched you
[Chorus: Taylor Swift,
Taylor Swift & Post Malone]
And for a fortnight
there, we were forever
Run into you sometimes,
ask about the weather
Now you're in my
backyard, turned into good neighbors
Your wife waters flowers,
I wanna kill her
And for a fortnight
there, we were together
Run into you sometimes,
comment on my sweater
Now you're at the
mailbox, turned into good neighbors
My husband is cheating, I
wanna kill him
You might also like
So Long, London
Taylor Swift
The Tortured Poets
Department
Taylor Swift
Down Bad
Taylor Swift
[Bridge: Taylor Swift,
Post Malone, Taylor Swift & Post Malone]
I love you, it's ruining
my life
I love you, it's ruining
my life
I touched you for only a
fortnight
I touched you, I touched
you
I love you, it's ruining
my life
I love you, it's ruining
my life
I touched you for only a
fortnight
I touched you, I touched
you
[Outro: Post Malone, Post
Malone & Taylor Swift, Taylor Swift]
Thought of callin' ya,
but you won't pick up
'Nother fortnight lost in
America
Move to Florida, buy the
car you want
But it won't start up
'til you touch, touch, touch me
Thought of calling ya,
but you won't pick up
'Nother fortnight lost in
America
Move to Florida, buy the
car you want
But it won't start up
'til I touch, touch, touch you
„Estija yra Sankt
Peterburgo priemiesčiuose. Rusai nebūtinai peržengtų sieną karinėmis
priemonėmis [...] Nesu tikras, kad rizikuočiau branduoliniu karu dėl kažkokios
vietos, kuri yra Sankt Peterburgo priemiestis.“Newt
Gingrich
„Kultūros baruose“
perskaičiau Arūno Spraunio straipsnį „Auganti apokalipsės paklausa“,
kuriame autorius apžvelgia pastarųjų kelerių metų didžiausius Vakarų ir Rusijos
politikų pasisakymus dėl karo grėsmės. Labiausiai nustebino Newtono Gingricho,
ištikimo Donaldo Trumpo palydovo pasisakymas apie Estiją (ir tikriausiai apie
visas Baltijos šalis), kurią 80 metų politikas įvardija kaip didingo Sankt Peterburgo
priemiestį. Ką tai sako? Kad nebūtinai reikia išsilavinusio amerikiečio, kad
būtų politiku ir žertu tokius protu sunkiai suvokiamus dalykus. Kai kurių
amerikiečių sąmonėje Rusijos vaizdinys nelabai skiriasi nuo Putino svajas
palaikančių kai kurių rusų. Jeigu aukoti kažkokią nelabai reikšmingą Estiją,
nes nuo jos netoli puikusis Sankt Peterburgas, tai ir aukokime. Juk reikia iš
tikrųjų nieko nenusimanyti ir tauzyti tokias erezijas, kad atrodytum labai
puikus. Nemanau, kad politikas galėtų per minutę rasti, kur toji Estija
žemėlapyje yra, nemanau, kad išvis jis ką nors nutuokia apie Europą ir jos
politiką, juk, kaip žinia, dažnas amerikietis negeba pasakyti daugiau nei 8
Europos šalių, nes tiesiog iš geografijos turėjo iš gailesčio slenkstinį
patenkinamą įvertį, tačiau apie konkurencingąją Rusiją tikrai turi atskirą
nuomonę ir ją gerbia dėl dydžio ir politikos iš toli. Primityvu iki Plutono.
Šeštadienis lovoje su kultūriniais
leidiniais, Sigitu Parulskiu ir elektroninės muzikos albumu „Bionic“. Niekur neskubu.
Mėgaujiesi šiltu oru, plūstančiu iš balkono. Namiškiai tepa mažus oranžinius
sumuštukus su lašiša ir citrina, netrukus sėsime prie Chardonay ir
klausysimės muzikos iš YouTubo, kvepės levandomis nuo aromatinių žvakių ir
viskas bus kaip kiekvieną savaitgalį. Viskas ramiai kaip tik ir gali būti
šeštadienio vakarą.
Tikriausiai
visi prisimena netolimus laikus, kada JAV ir pasaulį sudrebino netikėtas moterų
judėjimas #metoo prieš vyrų seksualinį priekabiavimą darbo aplinkoje. Buvo sukurtas
ir filmas „Skandalas“, kuriame nusifilmavo tokios žvaigždės kaip Nicole Kidman
ir Charlize Theron, bet, pasirodo, tikrąjį #metoo proveržį padarė dvi
žurnalistės iš tiriamosios žurnalistikos skyriaus New York Times dienraščio –
Jodi Kantor ir Megan Twohey. Apie jų darbą prie šio tyrimo režisierė Maria
Schrader sukūrė filmą, kuris lietuviškai pristatomas pavadinimu „Tiesos
galia“, tačiau tikriausiai turėtume versti „Ji pasakė“ (angl. She
Said) (2022).
Filmas
nukreiptas prieš 23 metams po šio skandalo išaiškinimo nuteistą kino kampanijos
magnatą Harvey Weinstein, kuris, kaip filme teigiama, priekabiavo prie daug
garsių aktorių, kurios vaidino jo kampanijos kuriamuose filmuose. Nors filme
atskleidžiama, jog nuo 8 iki 12 metų pasirašė sutartį su magnatu, kad šios
tylėsiančios ir niekada neprabilsiančios apie priekabiavimo, o mainais jos gaus
vaidmenų arba išmokų. Galiausiai po visos šios istorijos moterys, kurios bijojo,
buvo tildomos arba netikėjo, kad kas nors jas supras, nes pasaulį valdo vyrai
ir jų pinigai, galiausiai prabilo. Pasirodo, magnatas priekabiavo prie daugiau
nei 80 moterų – įžymybių, asistenčių, kitų darbuotojų. Filme vaizduojamos
pirmosios moterys, su kuriomis bando žurnalistės užmegzti kontaktą ir
atskleisti tiesą, atlaikydamos Harvey nusamdytų advokatų spaudimą.
Nustebino
ir tikrovę atliepiantys faktai. Pavyzdžiui, Holivudo aktorė Rose McGowan, mums
tikriausiai labiausiai žinoma iš serialo „San Francisko raganos“, ilgą laiką teigė,
jog magnatas ja pasinaudojo 1997, kai jai tebuvo 23 metai. Tačiau ji buvo
visuomenėje sumaišyta su purvais, pristatoma kaip kvailelė, kuri nevaldo
emocijų ir jai reikia psichiatro, kad bando prisiteisti iš milijonieriaus
pinigų. Šitokiais instrumentais buvo tildomos visos kitos moterys, todėl
Holivude ir kitur tvyrojo tyla ir baimė. Ne viena prabilusi neteko aktorės
karjeros... Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė žinomos Zoe Kazan ir Carey
Mulligan, kurioms, manau, ne mažiau svarbi šioji problema.
Visgi
man tokio tipažo filmus, kaip žiniasklaida atskleidžia vieną ar kitą įsigalėjusią
aferą, sudėtinga vertinti. Aiškiai suprantu, kad filmas toli gražu ne meninio
turinio, o labiau apeliuoja į vaidybinį žurnalistinį liudijimą, į istorinius
užkulisius, kad sužinotume, kaip vienaip ar kitaip įvyko didesnieji pokyčiai. Tiesa,
man tokie filmai patinka, ar tai būtų „Valstybės paslaptis“ (2017), ar „Sensacija“
(2015), smagu pasižiūrėti galimą skandalo, atsiritusio iki Lietuvos, virtuvę ir
to padarinius. Manau, filmas svarbus tuo, kad jis rekonstruoja nukentėjusių
moterų neteisybę, moterų, kurios buvo žeminamos už tai, kad liudijo tiesą. Banalu,
bet tokia tiesa: vienas lauke nesi karys, kai minia teigia, jog smurtavai, tik
tada visuomenė linkusi patikėti tikrąja tiesa.
„Gimtadieniams dovanų
gaudavau plastmasinius automobilius (nes esu berniukas – o berniukai labai
mėgsta žaisti automobiliais), nemokėdavau ir nenorėdavau su jais žaisti. Todėl suaugusiųjų
buvau atidžiau stebimas – ar labai nenormalus... Dar vaikų darželyje buvau
pripažintas nenormaliu – mat buvau kairiarankis, todėl ant dešinės man rišdavo
raudoną kaspiną ir choru mėgindavo įtikinti, kad man kaire ranka rašyti ir
piešti labiau patinka tik todėl, jog neskiriu savo rankyčių ir manau, kad kairė
– tai dešinė. Jie jau tada geriau už mane žinojo, kas man geriau. Kas tiek jie?
Minia, pulkas, masė – ta pati, kuri sakė: „Gerai mokykis, kad taptum gydytoju.“
Kodėl turėčiau tapti gydytoju? „Todėl, kad gydytojo darbas lengvas, algos
didelės [...].“ Rimvydas Stankevičius.
Argi mūsų vaikai nėra
laimingi gyvendami šiais laikais? Viskas leidžiama, tik išreikšk save, pilna
galimybių, viskas prieinama, egzistuoja teisės, pareigos jau nebe tokios
svarbios, siūlai ant dešinės neberišami ir nors šiemet mūsų jaunuolių laimės
indeksas Europoje aukštas, tačiau nesu matęs labiau nelaimingų vaikų, nei dabar.
Gal ir klystu. Šiandien kitos ugdymo problemos, mokomės iš laisvės kažką
lipdyti, bet nelabai suvokiame ką.
Jie susitiko „Užupio
kavinės“ lauko terasoje. Po jais lėtai tekėjo Vilnelė ir Sigitas Parulskis davė
Taylor Swift ir Beyonce pasirašyti ant vinilinių plokštelių dėklų. Jos atkišo
jo naujausią romaną „Kaip aš mečiau“. Jis irgi pasirašė.
–Ar pavyko mesti? –
klausia daugiausia pasaulyje pastaruoju metu įrašų pardavusi Taylor Swift.
–Ne. Dar niekaip nepavyksta
mesti rašyti. Rašau vis tą patį ir tą patį, apie mirtį, gyvenimą, geismą. Rūkyti
toliau rūkysiu, tačiau gerti tikrai nemesiu.
–Man tai nepavyksta
numesti svorio, grįžti į pirmojo šio amžiaus dešimtmečio mergaitiškas formas.
Bet gal jau ir nebereikia, ką? Apkūnios mulatės šlaunys dabar madingos, –
šypsosi Beyonce. – Ant albumo viršelio tai matyti!
–Užsisakom alaus ir cepelinų!
Šlaunims tai nepakenks, – šypsosi Sigitas.
–Žinai, Sigi, mes tave, kaip
per tą magnetinį rezonansą, suspausime iš abiejų pusių. Aš iš apačios gulėsiu,
tu ant manęs, o Beyonce ant viršaus. Būsi kaip dešrelė bandelėje.
–Labai panašu į
lietuvišką cepeliną... Aš būsiu įdaras?
–Būtent. Šiuolaikine populiaria muzika įvilkta lietuviška literatūra. Bus karšta kaip pirtyje, o mūsų kojų
nagai tikrai gražūs ir mes ne tokios plaukuotos kaip tavo prisimenami žmonių
kūnai iš praeities.
Beyonce
ir Taylor šypsosi. Sigitas užsako cepelinų su mėsos įdaru ir spirgučiais su grietine.
Vilnelė tingiai teka, joje atsispindi debesys, panašūs į nupešiotas
Basanavičiaus barzdas.