Knyga: Paolo Giordano "Pirminių skaičių vienatvė"

Paolo Giordano „Pirminių skaičių vienatvė“. – Vilnius: Alma littera, 2011.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Daug kam patikusi italų rašytojo Paolo Giordano knyga Pirminių skaičių vienatvė netikėtai atsidūrė ir mano knygų lentynoje, nors šios knygos bumas, kaip jau supratau, seniai praėjęs ir likę parduotuvėse tik likučiai. Visos priežastys, kodėl šioji knyga tapo pasauliniu bestseleriu, daugiau ar mažiau, perskaičius romaną, tapo man aiškios. Knyga parašyta talentingo 25 metų rašytojo, kuris atsidūręs savo gyvenimo kelyje, jau spėjęs įleidęs šaknis į dirvą, bet tuo pačiu dar turi ką pasakyti apie pasaulį ir jauną žmogų kamuojantį nerimą – ir visai nereikia čia paauglių mėgstamas socialines temas, gvildenti, stumiant aprašomas mizanscenas apie pirmąjį seksą, cigarečių pakelį ar priklausomybę nuo narkotikų. Ne, tiesą sakant, Pirminių skaičių vienatvė nėra skirta knyga paaugliams. Knyga nuo pradžios iki pabaigos yra universali ir tinka visoms amžių grupėms, nepriklausomai nuo lyties.

Būtent knygos universalumas t. y., kad ją gali pasimėgaudamas skaityti paauglys ir pensininkas, žavi. Kai kas knygą pavadino „labai niūria“, bet nesupratau, kuo ji skaitytojui pasirodė tokia niūri. Neholivudiški personažų tipažai žavi nuo pat pradžių, jų psichologiniai niuansai, momentalūs apsisprendimai pagauliai užčiuopti ir išreikšti tekstu. Jau pradedu pastebėti dėsningą tendenciją, kad skaitytojams patinka ne tik „prieinamas ir įkandamas“ tekstas, kiek jo dvipolinė specifika, kai derinamas švelnus poetinis ir tikslus beletristinis žodis su tais dalykais, kurie šiaip paprastai laikomi nutolę nuo grožinės literatūros kanonų, pvz., šioje knygoje matematika ir literatūra tampa sąmokslo bendrininkėmis. Rašytojas pats baigęs fiziką, todėl tikslieji mokslai įkandami, suprantami ir tikriausiai juose rašytojas iš tikrųjų atradęs visatos ir pasaulio tvarkos dėsningumo grožį. Matematika tampa Matijos (vieno iš pagrindinio romano veikėjų) likimu – jis regi ir suvokia pasaulį išreikštą matematinėmis formulėmis. Net žiūrėdamas į grindų plyteles, jis jas gretina simetriškai, bando apskaičiuoti jų kampą ir pan. Šitaip mąsto genijai – tokie veikėjai, sakykime, holivudiniai, tačiau ne šiame romane, kur knygos veikėjus kamuoja vaikystėje patirtos psichologinės ir fizinės traumos.

Rašytojas Paolo Giordano.

Knyga apie žmogaus vienatvę ir jos dėsningumą, kaip kiekvienas iš jų susitvarko su savo būtimi knygoje pavaizduojama gana jautriai ir gyvenimiškai. Matematikos teorijos inkliuzai, ypač apie pirminių skaičių teoriją, atrodo, išties pagrįstos ir romane įgyja metafizinės poetinės plotmės. Aličė ir Matija sutverti būti kartu, bet jų likimuose bujoja kažkoks neperžengiamas ir niekaip neužpildomas tarpas, taip kaip ir pirminiai skaičiai, kurie savo vorelėje vienas prie kito priartėja, bet niekada nesusiliečia. Graži ir žmogiška teorija, tačiau knyga atmiežta egzistencinio liūdnumo, veikėjai neretai atrodo sutrikę, asocialūs, jiems reikia pagalbos, bet kartais atrodo, kad toji pakalba dar labiau juos pražudytų. Veikėja atrodo tarsi be gravitacijos, kosmoso sultyse, o tos sultys jų vienatvė, neišnaikinama jokiais būdais. Gal dėl to knyga ir gali pasirodyti skaitytojams niūroka, tačiau skaityti laimingą ir humoro atmieštą istoriją, pripažinkime, būtu šimtą kartų nuobodžiau. Būtent dėl savo randų tiek dvasioje, tiek fiziniame kūne veikėjai atrodo mielesni, su jais jauku jų vienatvėje. 

Rašytojas plėtojo ir Deniso, Matijos klasės draugo, savotišką meilės liniją. Homoseksualus klasiokas, neatstojantis nei per žingsnį nuo Matijos taip pat išgyvena savo dramą, jo vienatvė kitoniška, nors rašytojas jos vėliau atsikrato ir neplėtoja. Tėvų ir vaikų santykiai ne ką atrodo prasčiau nei šimtmečius užmigę ir užšalę ugnikalniai – ypač Matijos ir jo motinos, kuri negali sūnui atleisti už sesutės dingimą. Taigi ką mes turime? Aličė, kuri dėl tėvo kaltės tapo šlube, galiausiai įgijo ir valgymo sutrikimų, ištekėjo už nemylimo vyro Fabijų, ir Matija – netiesioginį savo sesers žudiką, besipjaustantį rankas ir pamišusį dėl skaičių... Sakykite, kaip tokių personažų nemylėti? Italų, ispanų ir prancūzų kalbų žinovas Pranas Bieliauskas, kurio ne vieną puikiai išverstą knygą jau esu skaitęs, todėl pasitikiu jo vertimais, kaip pasitikėjau Mariju ir Aliče.

Apskritai galiu pridurti, kad knygą perskaičiau gana greitai ir viskas taip greitai galvoje prabėgo, tarsi būtų prasisukusi kino filmo juostelė. Knyga įveikiama visiems, nestora, bet P. Giordano pavyko aprėpti žmogaus gyvenimo istorijas nuo vaikystės iki pat brandos, todėl skaitant jaučiama laiko distancija, besikeičiančių personažų aplinkybės, troškimai, tačiau ta vienatvė, paženklinta ir atsinešta iš vaikystės, veikėjus gaubia iki paskutinio puslapio. Galima tik klausti: ar įmanoma kovoti su prigimtine savo vienatve? Kartais atrodo, kad veikėjai pasiduoda savo prigimčiai, bet iki galo toji prigimtis neaiški, ar ji kartais nėra tik tvirtas psichologinis barjeras, kai žmonės tiesiog negali ir nemoka būti laimingi, džiaugtis vieni kitais? Ar tai tos vaikystės psichologinės traumos, o gal kaip tie pirminiai skaičiai – tiesiog jų tokia prigimtis, priartėti prie laimės ir nutolti, niekada prie jos neprisiliečiant? Matijas nekovoja, Aličė lyg ir bando apeiti savo sieną, bet irgi, apsupta savo patirties demonų, nusuka akis... Šiaip ar taip Pirminių skaičių vienatvė dar kartą įrodo, kad žmonės į pasaulį ateina vieni ir negali priklausyti niekam, išskyrus sau pačiam.

Graži knyga, kuri patiko, įsiminė ir tiesiog nerandu priežasties, kodėl ji neturėtų Jums patikti. Ak, taip, nebent niekada nejautėte vienatvės. Nors abejoju, šiaip ar taip, taip nebūna. Vienatvė yra didingas būvis, ar stipriai jos nekęstumėme, ar bandytume su ja susigyventi, nepriklausomai nuo to, ji išlieka visada tokia, kokia yra – neišmatuojama ir nesuprantama iki galo: ar tai dovana ar prakeiksmas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prancūzų leitenanto moteris" / "The French Lieutenant's Woman"

Sveiki,

Jau seniai svajojau atiduoti duoklę aktorei Meryl Streep, kurios senus gerus filmus ėmiau pernai žiūrėti, bet taip ir nepabaigiau. Šiemet ketinu atgaminti ryšius su šia aktore ir jos „Oskarui“ nominuotais senaisiais vaidmenimis, todėl pradėjau su filmu „Prancūzų leitenanto moteris“ (angl. The French Lieutenant‘s Woman) (1981), kurį režisavo režisierius Karel Reisz, su pastaruoju buvau susipažinęs, kai masiškai peržiūrinėjau Jessica Lange filmus ir pamačiau jo režisuotą „Saldžios svajonės“ (1985). Talentingas režisierius, nieko nepridursi, nors ir nesukūrė daug filmų...

„Prancūzų leitenanto moteris“ – tai John Fowles romano pagrindu sukurtas filmas. Šio romano vertimą į lietuvių kalbą turime net tris skirtingas laidas, todėl pasikapstę bibliotekose dar tikrai turėtumėte rasti egzempliorių. Na, o filmas išties jausmingas. Bet ne toks banalus, kokį galbūt galėjau tikėtis, kažkaip nemažai sentimentų ir aukštų Viktorijos laikų jausmų raiškos, bet viskas susižiūrėjo taip estetiškai ir gražiai, kad iš režisūros nepajutau to kičo, kurį kartais pajuntu žiūrėdamas šiuolaikines kostiumines dramas. Filmas vizualiai gražus, scenos apgalvotos, dialogai geri. Tiesiog geras ir skoningas klasikinis filmas, sakyčiau. 

Žinoma, labiausiai mane nustebino, kad prisiminiau, jog vaikystėje visgi buvau matęs šitą filmą – nuotrupos ir nuolaužos visgi iškilo atmintyje. Filme taip pat stebino ir tai, kad tai filmas filme (padėkokime rašytojui) – tai Viktorijos laikų filmas, kurį stato devinto dešimtmečio aktoriai, tačiau filmų perėjimai tokie specifiniai, lyg žiūrėtume du filmus atskirai ir tik pabaigoje, kai aktoriai parodomi ano filmo dekoracijų apsuptyje, paaiškėja, kad perėjimas padarytas išties gražus. Aišku, analogiškai ir paraleliai eina tos pačios meilės istorijos, todėl aktoriai sukuria dvigubus vaidmenis skirtingose epochose, todėl istorija nevienkryptė, o paraleliai daugiasluoksnė. Už šį vaidmenį Meryl Streep buvo nominuota „Oskarui“ ir ji filme atrodo išties puikiai. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie mano mėgstamą Jeremy Irons, kuris šiam vaidmeniui įdėjo ne ką mažiau sielos, tik „Oskarui“ kažkodėl nebuvo įvertintas. 

Filmas gražus, nebanalus ir tiesiog man tiko ir patiko. Geri aktoriai, scenarijus, kostiumai, atmosfera, vaidyba ir garso takelis. Nežinau, kodėl filmas neturėtų patikti kino gurmanui.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Raudonasis sausas vynas: Consigna Shiraz 2013 (Felix Solis)

Sveiki,

Nežinau, kiek pasiteisino iki tol mano įrašai apie raudonuosius vynus, tačiau vėlei užsimaniau parašyti. Šįkart apie raudonąjį sausą vyną Consigna Shiraz 2013. Na, tai ispanų vynas su itin švelnia vynuoge, kurią pamėgau australiškame vyne, todėl norėjusi ją prisijaukinti ir Europoje. Tiesą sakant, panašumų daug su australišku variantu. Vynas gana lengvo skonio, „minkštas“, nedegina ir netraukia gumurio, todėl jį visai gali pamėgti ir tie, kurie bijo aitriųjų vynų. 

Nepasakyčiau, kad tai itin skanus vynas, bet man jis tiko ir patiko labiausiai dėl mėtų poskonio – jis kelia truputį šaldomo gomurio įspūdį. Taip pat pajutau ir prislopintų mišrių vaisių skonį. Vynas nėra itin charakteringas, bet subtilus ir ramus, todėl tinka jaukiems vakarams su geru filmu, o kas man dar labai patiko, kad prislopinti vaisių aromatai neturėjo vandeningumo jausmo, kas neretai nutinka perkant „vaisingus“ vynus. O štai Consigna Merlot 2013, kurį ragavau seniau, tokių gerų sentimentų nekėlė.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Mėlynojo mėnulio paveiktas: Paparacų siųstas mėnulis

Sveiki gyvi,

Šiemet „Mėlynąjį mėnulį“ pasitikau žiūrėdamas devinto dešimtmečio filmus, kuriuose Meryl Streep buvo nominuota „Oskarui“. Ir tikrai, pro langą, tarp miesto žibintų, tvieskė balto sūrio akis, todėl pasijutau nejaukiai, lyg įžymybė, prigauta paparacų fotoobjektyvų. Pritraukiau užuolaidą, o tas mėnuo po pusvalandžio, vėl pasislinkęs dangaus skliaute, žiūri į mane. Pagalvojau: nė velnio ten jis ne akis, o veikiau plūduriuojančios smegenys, nes žino, kur judėti ir kaip patekti pas mane į kambarį. Staiga pasijutau, kaip mergina iš kostiuminių dramų, kurią naktį aplankė meilužis, įlipęs sodo pynutėmis per balkoną. Būtent taip: neištikimas kitiems dangaus kūnams. Žinoma, Meryl Streep, stovėdama per audrą ant molo filme „Prancūzų leitenanto moteris“, irgi jautėsi nemažiau išdavike. Tik vėliau paaiškėjo, kad ji taip jautėsi todėl, kad pati to norėjo, nors nieko nebuvo išdavusi. Ir visgi. Kaip šiandien pažiūrėti Saulei į akis, kai buvau susitikęs su Mėnuliu?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anthony Doerr "Neregimoji šviesa"

Anthony Doerr. „Neregimoji šviesa“. – Vilnius: Alma littera, 2015.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Pasirodžius Anthony Doerr romanui Neregimoji šviesa (angl. All the light we cannot see), pagalvojau: „Kaip greitai leidyklos ir vertėjai apsisuko“. Knyga originalo kalba pasirodė vos pernai ir ne taip seniai jai įteikta Pulitzerio literatūrinė premija, kuri laikoma viena prestižiškiausių. Vos sužinojau, kad ši knyga išėjo lietuviškai, jau žinojau, kad ją būtinai turėsiu savo bibliotekoje. O priežastis buvo visai paprasta: prieš pusmetį skaičiau Adam Johnson knygą Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuri taip pat buvo įvertinta Pulitzerio premija. Taigi, genamas anos knygos įspūdžio ir gilumo, net neabejojau, kad Neregimoji šviesa taip pat nepameluos.

Įpusėjęs knygą, pagalvojau: „Romanas, kaip romanas, kuo gi jau jis ypatingas?“ Bet skaičiau toliau ir nesigailėjau, ir tik užvertęs paskutinį puslapį lengviau atsidusau – gera istorija. Anthony Doerr nėra daug parašęs, bet šioji knyga tapo išties išskirtinė, kadangi jis sugebėjo suderinti literatūrinį skalpelį su istorijos pjūviais. Nors nieko nuostabaus, rašytojas turi istorijos bakalaurą ir puikiai žino kokiuose baruose kapstosi. Visgi knyga iš pradžių šiek tiek baugino. Ne, visai ne dėl jos storio, o dėl teksto stiliaus. Pasirodė truputį primityvokas – prieš tai buvau skaitęs labai sodrius tekstus ir staiga A. Doeer vyriškas stilius pasirodė tarsi be „padažo“, kažkokie istoriniai faktai, atskrendantys lėktuvai, Antrojo pasaulinio karo atmosfera, lyg ir viskas brutalu, neįdomu, regėta ir matyta filmuose, sakiniai sausoki – tokius parašytų bet kuris pradedantis rašytojas. Atmetimo reakcija, įtariu, gali ištikti ne tik mane, bet neapsigaukite, knyga verta laiko ir gaišaties. Tik vėliau pamažu ima vertis šios knygos žavesys – neapčiuopiama žmogaus lemtis, mažojo žmogaus istorijos didelių titaniškų įvykių apsuptyje. Nors stilius tik iš pradžių atrodo gana primityvokas, jau po gerų 100 puslapių tampa aišku, kad ne rašymo stilius čia svarbiausia, (o už ką, po paraliais, teikiamas Pulitzeris, sakysite?), bet tai, KAIP papasakota šioji istorija.

Visiems bijantiems klampių ir liūliuojančių tekstų – šioji knyga neturėtų išgąsdinti, ji turi pramoginės literatūros polėkių. Įvykių čia tikrai netrūksta, o skaitosi gana greitai. Autorius naudoja gana patogią tiek rašytojams, tiek skaitytojams rašymo sistemą – trumpučiai skyreliai su pavadinimais. Knyga dėl to atrodo labai kinematografiška, tarsi tuose smulkiuose skyreliuose aprašomos tam tikros mizanscenos, truputį „įsiuvama“ poetikos ir paralelių – jų romane išties netrūksta. Ir išties, skaitant įvykius labai lengva įsivaizduoti tarsi neskaitytumėte, o regėtumėte, todėl manau, knyga neblogas kąsnelis kino industrijos kompanijoms. Kaip tik dėl šių mažių skyrelių („scenų“) knygą autoriui dar lengviau skaidyti chronologiškai, maišyti įvykių laikus, atskiras siužetines veikėjų linijas. Iš esmės knygoje pasakojama dviejų karo arenoje atsidūrusių vaikų-paauglių gyvenimai – Mari Lora ir Verneris, kurie taip pat atstovauja skirtingiems karo frontams, mat, Verneris yra vokietis, o Mari Lora prancūzė. 

Rašytojas Anthony Doerr.

"Neregimoji šviesa" mano lentynoje.

Negana to, kad vaikai gyvena karo frontų formuojamomis kultūromis ir „tiesomis“, skaitytojas belaukdamas, kol šių vaikų keliai susikirs (o jie tikrai susikirs!), dar įvedama ir mistinė detektyvinė linija apie brangakmenį, pavadintą Liepsnų Jūra. Būtent Liepsnų Jūra tampa atsvara A. Doerr pasakojamoje istorijoje. Nors istorija konstruojama gana logiškai, jame gana detaliai nupasakojami Antrojo pasaulinio fronto judėjimo kryptys, radijo specifika, briliantų struktūros, kriauklių ir moliuskų atsiradimai – žodžiu, mokslinis romanas klodas įsileidžia ir metafizinį lygdmenį, tačiau literatūra toli gražu nepriartėja prie magiškojo realizmo. Legendos Neregimoje šviesoje ir išlieka legendomis, nors autorius visada palieka didelį „jeigu“. Skaitant romaną, „skaniausia“ ir geriausia yra tai, kad tais visais aprašomais prietaisais, antenomis, civilizacijos žiniomis apie evoliuciją, mes priartėjame prie Dievo, kitaip sakant, prie tos „neregimos šviesos“, savotiškos kitokios pasaulio ir galbūt visos visatos tvarkos, kuri nesuvokiama žmogaus protui ir neregima plika akimi, tik jau ne Antrojo pasaulinio karo kontekste. Toje chaotiškoje santvarkoje gyvena viskas vienu metu, ir sielos, ir mirusieji, ir realūs įvykiai, „vaikšto tais pačiais keliais“ kaip dabar mūsų sms žinutės ir elektroniniai laiškai... Galbūt Liepsnų Jūra buvo mažytis legendomis ir mitais apipintas akmenėlis, tačiau romane jis virsta išbalansuojančiu raktu, tai, kas veikėjams taip aiškiai suprantama ir tai, apie ką kartais belieka tik pasvajoti – apie mokslo ir dvasios tuoktuves, apie faktų ir neįmenamų mįslių santuoką: „Bet nė vienas labirintas nėra painesnis už žmogaus smegenis, pasakytų Etjenas, tai galbūt sudėtingiausias daiktas pasaulyje – vienas šlapias kilogramas, kuriame sukasi begalė visatų“ (p. 465).

Prisipažinsiu, kad ne itin mėgstu karo aprašymus, tačiau, kaip jau recenzentai spėjo paminėti, šioji knyga skirta ne Antrojo pasaulinio karo baisumams ir žuvusiems atminti. Apskritai ne karas knygoje svarbiausia, o žmogiškoji drama, apie tuos, kurie išgyveno ir išliko per atsitiktinumą, o gal juos kažkas apsaugojo iš aukščiau? Akla mergaitė ir elektronikos genijus berniukas, sakyčiau, neįtikėtini veikėjai, nors daug likimų ir protų buvo pasmerkta Antrajame pasauliniame kare. Apie galimybę išlikti chaose su savo vidine šviesa. Miestas Sen Malo iš tikrųjų egzistuoja ir rašytojas jame lankėsi, būtent ši vieta ir padėjo pamatus knygos atsiradimui. Tiesą sakant, Etjeno namas buvo viena įdomiausių istorijos elementų visoje istorijoje – senove dvelkiantis, paslaptingas nišas turintis namas, Atlanto jūra ir kriauklių grota – knygoje atmosferos ir vietovių tikrai netrūksta. Mergaitė, skaičiuojanti lietvamzdžius bei laukianti tėvo iš konclagerio bei berniukas, trokštantis mokslo žinių – kas gali būti žaviau ir, nepabijokime to žodžio – „holivudiškiau“? Autorius įpina ir Žiulio Verno veikalų motyvų, juos drąsiai cituoja ir gretina su savo istorija. Istoriniai baisūs Antrojo pasaulio įvykiai ir situacijos prilygsta jūros pabaisoms iš Mari Loros skaitomo romano. 

Nepasakyčiau, kad knyga yra pati geriausia, kokią esu kada nors skaitęs šiemet. Visgi jos lengvas stilius, „popsiškumas“ jaučiamas visumoje, neretai primena nuotykių romaną, nors čia pat suvokiama, jog autorius stilizuoja ir modifikuoja pagal tam tikras taisykles istorinius įvykius. Net neabejoju, kad 2014 metais buvo parašyta ir geresnių knygų, kodėl kritikai išrinko būtent šią – sunku pasakyti, bet iš to, kokias paskutiniu metu Alma littera leidžia knygas, galiu drąsiai teigti, kad šioji knyga viena geresnių ir rimtesnių, pasirodžiusių šiemet. Graži veikėjų ir istorijų mozaika, nesudėtinga, bet tikriausiai, kaip jau ir minėjau, knygos kokybiškumas pastebėtas dėl autoriaus išmanymo derinti faktų pasaulį su neapčiuopiama metafizine energija, kuri kartais panašėja į poetinius inkliuzus tarp tų gana paprastai nubrėžiamų veikėjų „misijų“ ir mizanscenų. Vietomis atrodo gana „popsiškai“ naivoka, sentimentalu, o kai kada po skyrelių net norisi žagtelėti: „Ak, kaip gražiai ir išmoningai parašyta!“. Tekstą vertė labai patyrusi vertėja Zita Marienė, taip, ta pati, kuri vertė „Hario Poterio“ epopėją ir kitas knygas paaugliams. Vertimui priekaištų tikrai neturiu, viskas buvo suprantama ir paprasta, netgi tie techniniai radijo sandaros ir veikimo aprašomi principai.

Neregimoji šviesa Jums gali pasiūlyti įdomų istorinį kontekstą, ypatingus personažus, detektyvinę liniją, pirmosios meilės užuomazgas, vaikystės svajonės, mistinę likimo istoriją, žiaurumų, rūpesčio – o tai jau ne taip jau ir mažai. Gana gera knyga, kuri, mano akimis, lengvai skaitoma masėms, nors akivaizdu, kad už A. Johansono Našlaičio prižiūrėtojo sūnų romanas kiek silpnesnis, tačiau knygos pabaigoje autorius vis tiek pasiekia savo – išplėšia iš skaitytojo ilgesio ir atsidūsėjimo emocijas, o ko dar reikia gerai knygai?

Jūsų Maištinga Siela