Filmas: "Žiaurus žaidimas" / "The Crying Game"

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pakomentuoti „Interviu su vampyru“ airių režisieriaus Neil Jordan filmą „Žiaurus žaidimas“ (angl. The Crying Game) (1992). Tiesą sakant, režisierius imasi pačių įvairiausių žanrų ir daug dalykų jam pasiseka, bet vienas iš geriausių dalykų, kas jam pavyksta dramose – „permesti“ tvarkingai ir organiškai sutvarkytą scenarijaus mintį. Sako, kažkada filmas daug ką šokiravęs, pelnęs nemažai apdovanojimų, tačiau sužiūrėjau taip ramiai, lyg žiūrėčiau kone meditacinį filmą, nors su meditaciniu kiniu, neapsirikite, filmas nieko bendro neturi.

Iš tikrųjų man labiau patiko pirmoji filmo pusė, kai sugaunamas škotų ekstremistų juodaodis jankis po trijų parų nužudomas. Tylus mirtininko ir pagrobėjo dialogas stikliniame šiltnamyje kėlė išties nostalgiją seniems ir geriems psichologiniams filmams, o kai priėjo pasakojimas apie skorpiono prigimtį, tada kažkas mano smegenyse sukunkuliavo ir pagaliau suvokiau, kad gilioje vaikystėje su dėde esu šį filmą visgi žiūrėjęs. Filmas plėtoja politinį spektrą ir seksualumo tendencijas. Tikriausiai daug ką būtent ir šokiravo LGBT tema, kai pasirodo mergina beesanti vaikinu. Tiesą sakant, nė kiek nenustebau, matyt, bus sugadinę kur kas aštresni šia tema rodomi filmai. Žinote, kur kas buvo keistesni vyruko ir kirpėjos santykiai, vis mąsčiau, ar vyruko jausmai grįsti atgailavimu, ar tame yra ir kažko tyro ir tikro? Kaip heteroseksualus vyrukas nei iš šio, nei iš to ima ir įsimyli vaikiną-merginą, net nepastebi, kad lankosi seksualinių mažumų bare – tai irgi fantastika! Naivumo ar savotiško noro apgauti žiūrovą? Irgi klausimas. Žodžiu, man šie santykiai iki pabaigos taip ir liko mįsle – kur meilės impulsai, o kur atpirkimo galimybė.

Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, nors jame išties neblogas scenarijus, esama naivių niuansų, bet tas dešimto dešimtmečio pradžios dvasia, garso takelis, scenografija... Viskas kažkaip tikrai pakylėtai atrodė. Būtų išvis nuodėmė nepaminėti, kad Stephen Rea, atlikęs atgailaujančiojo vaidmenį, buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius, kaip ir jo porininkas aktorius Jaye Davidson, garsus Holivudo Queer, savo debiutu daug ką anuomet pribloškęs. Manua, filmas daug kam patiks, ypač kinomanams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

Galite pasiklausyti „The Grying Game“ dainos:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Purpurinė kalva" / "Crimson Peak"

Sveiki, skaitytojai,

Oi, su kokiu nekantrumu lakiau naujausio Guilliermo del Toro režisuoto filmo „Purpurinė kalva“ (angl. Crimson Peak) (2015), kuris žadėjo kažką panašaus į klasikinio siaubo žanro atgimimą su naujų technologijų galimybėmis, savotišką „Kiti“ (2001) atgimimą. Na, kas tik nesimpatizuoja seniems siaubo filmams, kur herojai blaškosi po pilną vaiduoklių pilį ir kiekvienas krepštelėjimas tampa baisus ir pilnas įtampos. Toks, regis, turėjo būti šio režisieriaus sugrįžimas, o anotacijoje pavartotas žodis „šedevras“ tiesiog papildantis lūkesčius, kad kino kūrėjas pagaliau atsigręžė į gilaus kino ištakas ir pristatys kažką panašaus į savo tikrą šedevrą „Pano labirintas“. O ką besakyti apie parinktus fantastiško lygio aktorius?

Žinoma, anotacija liko reklaminiu triuku, o mano viltys sužlugdytos per pirmąsias 30 minučių. Siužetas pasirodė banalokas ir pernelyg nuspėjamas. Norėjosi apskritai gelmės, personažo vidinio pasaulio, kokį pavyko išgaubti „Pano labirinte“, o dabar beliko bergždžias scenarijus su stulbinamu operatoriaus darbu. Žinoma, filmo atmosfera – nuostabi. Visos tos spalvos, dekoracijos, kostiumai, o jau to smengančio namo gražumas, kad vien sienos ir įkiužęs stogas turi tiek papasakoti, kad galėtum tiesiog paskui operatorių vaikščioti ir vaikščioti. Visas kitas lygmuo – smarkiai nuviliantis. Kriminalinio pobūdžio nuspėjama istorija – tėvas miršta, jauna naivi dukrelė išteka už nedorėlio, nedorėlis pamilsta naiviąją, tačiau turi blogų įsipareigojimų, truputis žudynių, truputis vaiduoklių ir viskas. Labiausiai paviršutiniškas atrodė ne scenarijus, kiek veikėjų loginiai veiksmai, literatūriniai dialogai, nenatūralumas. Jeigu kastuvu trenki gelbėdamas savo gyvybę, tai nereikia Šekspyro cituoti, nes atrodo labai prastai, dar prasčiau atrodo, kai priešas sustingęs klausosi kone monologo, nors žino, kad tuoj gaus kastuvu per galvą. O ką jau kalbėti apie tai, kad Edita vos pastovi ant kojų, o po brolio padūrimo, jau po pusvalandžio tiesiog sveikut sveikutėlė bėgioja koridoriais, padurta priešė galėtų dar ir visą bulvių lauką nukasti – tiek sveikatos! Tiesiog ta žudymo ir frazių dinamika labai netiko filmui, suprantu, jeigu tai būtų teatras, bet dabar...

Arba visai nelogiška, kam reikėjo piktadariui padurti žmonos brolį, kad pavaidinti prieš seserį penkioms minutėms, jeigu jis galėjo susidoroti su ja be apgaulės? Tiesiog daug tokių slidžių teatro vertų scenų. Suprantate, atmosfera tokia nuostabi, o veiksmų dinamika ir siužetas eina „pažeme“. Labai gaila, kad filmas galėjęs būti šedevru, tapo vidutiniu filmu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Be stabdžių" / "Tranwreck"

Sveiki,

Komedija „Be stabdžių“ (angl. Trainwreck) (2015), sakyčiau, šiemet yra viena iš geresnių komercinių komedijų. Gal dėl to, kad iš esmės simpatizuoju režisieriui Judd Apatow filmams, ypač man kažkada pasirodė šmaikštus „Sunokusios pamergės“, kai nejučia plyšo žandai ir skaudėjo šonkaulius. „Be stabdžių“ taip pat turi savitų juokelių rinkinį, kuris garantuoja, kad privers šyptelt net didelį skeptiką.

Tikriausiai visiems labiausiai į akis krito, kad pagrindinė aktorė ne Holivudo formos, nors komedijos aktorės apskritai nėra išlietos vienos formos kaip Kinder kiaušiniai. Kol visi raukėsi, kodėl tokia, cituoju, „baisi aktorė parinkta“, aš tyliai apsidžiaugiau, kad režisierius pasirinko būtent tokią, o ne eilinį irisą vyrų ir lesbiečių akims tenkinti. Aktorė Amy Schumer, beje, pati parašė šiam filmui scenarijų ir atliko pagrindinį vaidmenį. 

Sakytume, komedija kaip komedija, kai kas piktinosi, kad per prasta juosta, nes nėra lėkštesnių juokelių – yra ir lėkštų juokelių, yra ir „apie antrą galą“, yra ir siužetas visai neblogas. Mergina, vaikystėje pamokyta neturėti nuolatinių santykių, atsiduoda „antro galo medžioklei“ ir nebejaučia natūralių santykių stygiaus, kol vieną dieną... Ir toliau viskas lyg ir nuspėjama bei žinoma. Labiausiai kone springau, kai mergina atėjo su raumeninguoju John Cena į kino teatrą žiūrėti filmo „Šunų vedžiotojas“ – neįtikėtinas kadras, kai kine Daniel Radcliffe vedžioja nesuvaldomą šunų būrį. Bet ne tai yra didžiausia staigmena, o tai, kad tokioje komedijoje nusifilmavo Tilda Swinton, kurią esame įpratę labiau matyti „rimtame kine“. Kolega pakuždėjo man į ausį: „Ar čia tikrai ji? Kodėl ji panaši į moterį?“ Taigi. Tokios Tildos Swinton tikrai dar niekur nematėte, kaip ir kiekviename jos filme, ji tiesiog būna visai kitokia...

Sakyčiau, filmas geras, juokingas, šmaikštus, pateisinantis gana geros holivudinės komedijos kanonus, todėl negailėsiu ir balų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Crowded House "Don't Dream It's Over" (Miley Cyrus, Ariana Grande cover)

Sveiki, skaitytojai, 

Dar viena puiki daina iš devinto dešimtmečio „Don‘t Dream, it‘s Over“ (liet. Nebesvajok, viskas baigta), kurią atliko anuomet itin garsi grupė Crowded House. Na, Crowded House – garsi australų roko grupė, pirmą kartą debiutavusi 1985 metais ir gyvavusi iki 1996 metų. Nuo 2006 grupė lyg ir atsikūrusi, tačiau koncertuoja su „petrūkiais“. Kūrinys „Don‘t Dream, it‘s Over“ tikriausiai yra viena žinomiausių ir klausomiausių pasaulyje šios grupės kūrinių, tikra devinto dešimtmečio siela ir dvasia. Tai singlas iš pirmojo debiutinio albumo. Daina pasirodė 1986 metais ir iškart pavergė daugybę klausytojų. Daina ypač buvo populiari Naujojoje Zelandijoje ir Kanadoje – numeris 1, Australijoje – 8, Norvegijoje – 6, Vokietijoje – 13. 

Nors daina nepelnė Grammy, tačiau ji laikui bėgant populiarėjo ir tapo neatsiejama muzikos industrijos dalimi, todėl buvo ne kartą perdainuota įvairių atlikėjų. Šįkart siūlau pasiklausyti originalo ir gyvo garso įrašo su šių dienų garsiomis amerikiečių atlikėjomis Miley Cyrus bei Ariana Grande:

Originali Crowded House versija:

Miley Cyrus ir Ariana Grande versija:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Bill Withers "Ain't No Sunshine" (Joe Cocker cover)

Sveiki, muzikos mėgėjai,

Daugybės pasaulyje įvairiausių versijų sulaukusi populiari aštunto dešimtmečio pradžios daina „Ain‘t No Sunshine“, kurią atliko Bill Withers (g. 1938), vis dar nemiršta ir yra itin mėgstama gyvo garso koncertuose kaip daina „staigmena“. Tai tikriausiai labiausiai žinoma šio atlikėjo daina pasaulyje, pagal Rolling Stone sudarytą visų laikų geriausių dainų TOP 500 sąrašą, ji užima 285 vietą. Ne taip ir žemai, tiesa? Daina parašyta 1968 metais, įkvėpta kino, tačiau įrašas pasaulį išvydo tik 1971 metais rugsėjį ir iškart pakilo į gana aukštas topų pozicijas, todėl nieko nuostabaus, kad kūrinys pelnė Grammy apdovanojimą.

Daina priskiriama ankstyvajam R&B stiliui su, sakyčiau, bliuzo priemaišomis ir puikiai tinka apniukusią dieną, klausytis tiesiog malonumui. Tiesiog puikus kūrinys, įsimenantis ir puikiai tinkantis Jūsų skoningam klausomų dainų sąraše. Daina sulaukė per 130 įvairiausių versijų, ją perdainavo tokie atlikėjai kaip Michael Jackson, Maroon 5, Nancy Sinantra, Justin Timberlake ir kiti. Šįkart siūlau paklausyti originalo ir man itin artimos Joe Cocker versijos.

Originali Bill Withers versija:

Joe Cocker versija:

Jūsų Maištinga Siela