Vilniaus kino festivalis "Kino pavasaris" 2016: Mano būsimų peržiūrų repertuaras

Sveiki, skaitytojai,

Esu vienas iš tų, kurie nekantraudami laukia didžiojo kinomanų metuose fiestos – tai Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“, kuris šiemet jau skaičiuoja savo 21-uosius gyvavimo metus. Nuostabus tas „Kino pavasaris“, kai pagalvoju, ypač tada, kai turi pinigų kišenėje, o labiausiai – laiko ir kantrybės suspėti į tuos seansus, kuriuos nori pamatyti. 

Šiemet ketinu gerokai pasėdėti kino teatro krėsluose, tad jau nuo dabar stebiu įvairias žmonių rekomendacijas, pats skaitau repertuarą ir atrankos būdu stengiuosi išsirinkti tai, kas galbūt man tikrai turėtų patikti. Šiemet repertuaras sutrumpėjo kone 50 filmų, tačiau festivalyje yra 200 filmų, įskaitant ir trumpametražius. Šiek tiek festivalis išsigrynina, tačiau vienam žmogui sužiūrėti viską per 15 dienų fiziškai neįmanomas dalykas, todėl svarbus atrankos kriterijus. 

Kaip aš atsiranku „Kino pavasario“ filmą? Visų pirma svarbu, kad filmas būtų rodomas man patogiu laiku, jeigu dirbu, ar turiu kitų įsipareigojimų, tada jau net kino „gerumas“ nesvarbus, nes prioritetas yra skirtas kitai veiklai. Kitas kriterijus – jau išbandyti ir patikę režisieriai, mėgstu pasidomėti jų naujų darbų įvertinimais, pašniukštinėti IMDb, paskaityti anotacijas. Kitas kriterijus – įvairių kino festivalių apdovanojimai, ypač domina Berlyno kino festivalio įvertinimai, Toronto, Gojos apdovanojimai ir t. t. Na, ir žinoma, dar rūpi kino žanras bei tematika. Itin atsargiai renkuosi komedijos žanrą, kadangi netgi „Kino pavasaryje“ esu šiuo žanru nusivylęs, tačiau apskritai tai milžiniško masto festivalis, kuriame išvystu itin daug įdomių ir kokybiškų filmų.

Labai smagu, kad „Kino pavasaris“ išsiplėtė ir į kitus miestus. Šįkart neteks būti Vilniuje ir seansus rinkausi iš kito miesto ir labai nuliūdino tai, kad tokiuose miestuose kaip Šiauliai ar Klaipėda iš festivalio atklysta tik labai maža dalis repertuaro, praktiškai atrinkti tikriausiai vieni geriausių filmų. Iš vienos pusės tai gerai, kadangi nereikia laužyti galvos, renkantis iš gausybės filmų, kurių seansai Vilniuje kertasi, kadangi filmų demonstracijos vyksta skirtinguose kino teatruose tuo pačiu metu. Iš kitos pusės liūdna, kad nėra galimybės pamatyti kitų filmų, kokių gali pamatyti vilniečiai. Pvz., labai nuliūdau, kad šįkart negalėsiu pamatyti „Gyvatės apkabinimas“, kuris itin mane sudomino, taip pat „Kalnai gali pasislinkti“ ir kt. Tikiuosi, kad ateityje „Kino pavasario“ repertuaras kituose Lietuvos miestuose plėsis ir jie suras kitokių salių, ne vien „Forum Cinemas“, tada galėtų ir seansų būti įvairesnių ir pasirinkimas didesnis – to ir linkiu organizatoriams.

Na, o iš to, ką siūlo ne Vilniuje šiemet „Kino pavasaris“, ketinu pamatyti šiuos filmus, kuriuos stengsiuosi pakomentuoti savo kukliame tinklapyje:

1. „Didesni purslai“ (angl. A Bigger Splash) tikriausiai yra vienas geidžiamiausių šiemet „Kino pavasario“ filmų mano repertuare. Italų režisierius Luca Guadagnino mane pribloškė savo subtilumu ir gelme filme „Aš esu meilė“ (2009). Tąkart Tilda Swinton buvo pritrenkianti, šįkart ji vėl dirba su puikiu režisieriumi ir tiesiog rankos tinsta, kaip norisi pamatyti, ką jiedu nuveikė šiame filme.

Nuoroda į "Kino pavasario" puslapį.

2. „Klubas“ (ispn. El Club) – Čilės filmas šįkart patraukė savo intriguojančia tematika – katalikų pasaulio kritikavimas tampa išties tikru bumu kino industrijoje. 

Nuoroda į "Kino pavasario" puslapį. 

3. Prancūzų filmas „Mustangės“ (pranc. Mustang) jau įėjo į šių metų kino istoriją kaip vienas geriausių Europos filmų, sukurtų 2015 m. Susišlavęs daugybę nominacijų ir apdovanojimų, regis, tokį filmą negražu praleisti.

Nuoroda į "Kino pavasario" puslapį.  

 

4. Kino kritikas E. Pukšta išgyrė šią juodo humoro komediją "Vyrai ir viščiukai". Galbūt ir nebūčiau atsirinkęs jo, tačiau prisiminus, kad danų režisierius Andres Thomas Jensen sukūrė „Adomo obuoliai“, tai kažkaip nuramino ir suteikė pasitikėjimo. O ką besakyti apie aktorių Mads Mikkelsen, kuris pasirodys šioje juostoje? Būtina pamatyti!

Nuoroda į "Kino pavasario" puslapį.  

 

5. Auksinio liūto apdovanojimą pelnęs Venesuelos režisierius Lorenzo Vigas „Iš toli“ (ispn. Desde Alla) jau vilioja savo LGBT tematika ir intriguojančiu siužetu.

Nuoroda į "Kino pavasario" puslapį.  

 

6. Danų režisierius Tobias Lindholm parašė T. Vinterbergo filmui „Medžioklė“ (2012) scenarijų, kur pasakojama apie miestelyje gyvenančio vyruko dramą, kai jį aplinkiniai ima laikyti pedofilu. Šįkart filmas nesimpatingu pavadinimu „Karas“ (dan. Krigen), bet kažkodėl nuojauta sako, kad bus verta.

Nuoroda į "Kino pavasario" puslapį.  

 

7. Filmas „Meilė ir malonė“ visų pirma patraukė puikiai žinomais ir įvertintais aktoriais – negaliu praleisti šito, o kitas dalykas – režisieriaus Bill Pohlad prodiusuotais darbais, tikrai nuostabūs filmai!

Nuoroda į "Kino pavasario" puslapį.  

 

8. Todd Haynes filmas „Kerol“ (angl. Carol) tikriausiai tik visiškai apsileidęs kinomanas nežino šios juostos festivalinės sėkmės. Aktorių kolektyvas, režisūra nuo Kanų kino festivalių iki „Oskarų“ vilko ilgą apdovanojimų ir nominacijų šleifą. Ar nepakankama motyvacija pažiūrėti?

Nuoroda į "Kino pavasario" puslapį.  

 

9. Dar vienas danų filmas „Komuna“. Sudomino aktoriai, režisierius, kuris režisavo tą pačią jau mano minėtą „Medžioklė“ (2012). 

Nuoroda į "Kino pavasario" puslapį.  

 

10. Filmas „Praradimas“ (angl. Demolition). Žaviuosi visais Jean Marc Vallee darbais. „Laukinė“, „Dalaso klubas“, „Cafe de Flor“ ir kitų puikių filmų režisierius. 

Nuoroda į "Kino pavasario" puslapį. 

Štai mano išsirinktų filmų dešimtukas. Negarantuoju, kad visus pamatysiu, gali filmai ir keistis, tačiau norėtųsi pamatyti ir azijietiško kino, kurio gaus vilniečiai, tačiau tenka pasitenkinti tuo, ką turime šiandien kituose didmiesčiuose.

 Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jess Glynne "Hold My Hand"

Sveiki, skaitytojai,

Populiari britų atlikėja Jess Glynne šįkart svečiuojasi mano tinklaraštyje su daina „Hold My Hand“ (liet. Laikyk mano ranką). Na, atlikėja jau yra pelniusi Grammy apdovanojimą už dainą „Right Here“, tačiau man kur kas mielesnė ir skambesnė bent man pasirodė jos daina „Hold My Hand“, kuri paskutiniu metu kaip lapė į vištidė įsisuko į mano mp3 klausomiausių kūrinių topą. Šis kūrinys iš atlikėjos debiutinio albumo „Aš verkiu, kai tu juokiesi“, išleistas kaip trečiasis singlas – vienas sėkmingiausių atlikėjų kūrinių. Nors Billboard pasiekė vos 86 vietą, tačiau singlas buvo komerciškai sėkmingas– Italijoje, Britanijoje ir Australijoje jis tapo platininiu. Ispanijoje ir JAV – auksiniu. 

BBC apdovanojimuose nominuota kaip geriausia daina 2015 metais. Smagiai „svinguojanti“ daina patiks apskritai atgimusio ir modernaus disco stiliaus muzikos mėgėjams. Nieko pernelyg nekomentuodamas siūlau tiesiog pasiklausyti:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabi žalioji" / "La Belle Verte"

Sveiki, skaitytojai,

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Prancūzų kinas dažniausiai viską ištaiso ir pakelia nuotaiką. Iki šiol manau, kad geriausios komedijos yra būtent prancūziškos, tą galėtų paliudyti režisierės ir aktorės Coline Serreau sukurta netikėta komedija „Nuostabi žalioji“ (pranc. La Belle Verte) (1996). Visiškai netikėtas perliukas iš prancūzų kino industrijos. Filmas pasakoja apie ateivius iš kitos planetos, kurie kas kelis amžius į žemę siunčia po atstovą, kad praneštų gerąją žinią. Šįkart į Žemės planetą atsiunčiama moteris, kuri turi giminysčių su žemiečiais, geba bendrauti telepatiškai ir keisti žmonių nuostatas. 

Iš esmės beveik be specialiųjų efektų sukurta fantastiška komedija, kur subtilus humoras liejasi upeliais, situacijos paralyžiuoja žandus ir verčia suklusti, kas gi bus toliau? Režisierė, kuri, beje, sukūrė dar ir pagrindinį šiame filme Milos vaidmenį, nesivaiko madų ir kuria teatralizuotą ateivių išskirtinumą, būtent žiūrovą ir pagauna neišrankūs būdai, kurie įvairiuose situacijose priartėja prie visiško absurdo demonstravimo – telepatiniai niuansai, vandens reikiamybė, norint susisiekti su kitos planetos gyventojais ir t. t. Nepaisant absurdiškumo, tai filme nė kiek neatrodo banalu, priešingai – netgi originalu.

Filme pasirodo dar visai jaunutė, bet šiuo metu viena geidžiamiausių aktorių Marion Cotillard – tai buvo netikėta nuostaba. Apskritai filmas kažkaip prašviesino protą, nors jo temos savaime aiškios ir „žoliosios“ – mylėti gamtą, žemę, žmones, gyvenimą, – tačiau naujos ir originalios filmo formos bei scenarijuos leido į tai pažiūrėti visai linksmai ir blaiviai. Gurmaniška kino juosta. Rekomenduoju. 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dėl visko kaltas seksas" / "Sleeping With Other People"

Sveiki, skaitytojai,

Yra komedijų, kuriuos vis tiek nori pažiūrėti, kad ir kas apie juos būtų sakoma. Štai apie režisierės Leslye Headland filmą „Dėl visko kaltas seksas“ (angl. Sleeping With Other People) (2015) sulaukė nemažai pagyrų, netgi iš tų pačių kino kritikų ir lyg pretendavo būti išties puiki komedija, juolab kad man pačiam ankstesnis režisierės darbas „Senmergės“ labai patiko, tiek prijuokino, kad net žandai skaudėjo, šįkart nusiteikiau ne ką mažiau – įsitaisiau fotelyje, įsipyliau alaus su citrina ir žiūrėsiu, sakau.

Nuo pat pradžių nepatiko. Tiesiog pasibaisėtinai prastas scenarijus, o ir scenos tokios nuobodžios, tokios nuspėjamos, kad priminė tiesiog kitą filmą – „Draugiškas seksas“, kuris buvo šiek tiek geresnis už šį. Praktiškai po 15 minučių galima nuspėti viso filmo eigą ir dėl to pasidarė liūdna, dar liūdniau, kad pritrūkau alaus, kad užmirščiau, jog gaištu laiką su prastu filmu. Praktiškai filmas sukaltas pagal standartus – jokios inovacijos, jokio noro kažką pateikti įdomiau ir netikėtai, absoliučiai pinigais užkimštas hamburgeris, nuo kurio pasidaro prėska ir nuobodu. Visas filmas apie du „draugus“, kurie dulkinasi su kuo tik papuola, situacijos jų neįdomios, tiesą sakant, net nejuokingos. Apskritai šio filmo žanras yra romantinė komedija, tik seilėjimosi čia kur kas daugiau, nei juokelių. 

Po tokių filmų imu save graužti, kad galėjau pažiūrėti kažką tikrai vertingesnio ir įdomesnio. Net vakaro fonui šis filmas pasirodė per prastas. Viešpatie, pasaugok nuo tokių neįdomių filmų. 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Omaras" / "The Lobster"

Sveiki, skaitytojai,

Su graikų režisieriumi Yorgos Lanthimos jau teko susidurti tikriausiai daugeliui užkietėjusių kinomaniakų, kurie nepraleidžia pažiūrėti keistų filmų ir tikriausiai puikiai prisimena jo „Iltinis dantis“ (2009). Šįkart režisierius pristato naujausią savo darbą su anglakalbiais žymiais aktoriais pavadinimu „Omaras“ (angl. The Lobster) (2015), kuris pristatomas „Kino pavasaris“ 2016 metų programoje.

Ko galima tikėtis iš režisieriaus, kuris pastatė „Iltinį dantį“? Tik to paties, o gal net dar geriau. Režisierius unikalus, jam rūpi išlenkti visuomenės ydas, netgi sakyčiau, fundamentalias vertybes, kaip šeima, meilė, atsidavimas ir paversti jas kažin kokiomis sunkiai nusakomomis ydomis, sukuriant ribines kontekstines situacijas, o kalbant apie „Omarą“, netgi visai kitą realybę, o dar tiksliau – standartizuotą ateitį. Omaras – tai gyvūnas, kurį pasirenka žmonos netekęs vyriškis, kuris atvyksta į viešbutį, kur yra priverstas žaisti išlikimo žaidimą, ieškodamos sau gyvenimo partnerės. Situacijos tokios grotestiškos ir absurdiškos tik iš pradžių, o jų prasmė visai kitokia. Su žmonėmis elgiamasi kaip su gyvūnais, jie pagal fizinius trūkumus vienas su kitu tapatinasi (trumparegystė, kraujuojanti nosis, šlubavimas ir t.t.) ieškosi sau poros, tarsi gyvūnai tarp gyvūnų daugintųsi tik su savo rūšies poromis. Žodžiu, ištisa absurdiška apversta parabolė, pro kurią „šviečiasi“ jau šio režisieriaus mėgstama tema – išryškinti šiaip jau neginčytinų vertybių ydingas puses. 

Kas šokiruotina? Pasirinkta pasakojimo forma, jos simboliai ir metaforos. Lyg ir absurdiška, lyg ir ryškus groteskas, tačiau filmas žiūrisi rimtai, nes veikėjus kamuoja rimtos problemos ir jie į gyvenimą žiūri rimtai. Kas nutikę pasaulyje, kad jie priversti dėl vienatvės virsti gyvūnais? Nežinia, bet tai ir nereikia žinoti, nes svarbiausia vienatvė, kuri šiaip jau realybėje yra kiekvieno individo reikalas, staiga tampa visuotiniu nusikalstomu reiškiniu, todėl žmonės kone priverstinai verčiami susiporuoti, kad tos vienatvės nebūtų. Režisieriui svarbus ir socialinės kritikos aspektas, kiek valstybė ir kiti gali kištis į asmeninį žmogaus gyvenimą, kiek gali jį valdyti įstatymais, kraipydami, kaip jiems patogu, jo jausmus ir dvasinį gyvenimą? Išties filmas itin jautrus, už simbolių slypi įvairiausių prasmių, o tie simboliai, pasirinkta žaismė ir yra šio filmo cinkelis, kuris ir stebina, ir purto, ir liepia paneigti, tačiau nenuginčysi fakto, kad filmą dėl to emocinio chaoso įdomu žiūrėti. Režisierius moka provokuoti, jam tai tinka, jis tampa savito braižo kūrėju ir nenustebsiu, kad greitai jo pavardę linksniuosime kaip tokio tipažo kino kūrėją, kaip antai režisierių Michel Gondry („Gėlėti sapnai“, „Jausmų galia“, „Miego mokslas“ ir kt.).

Kalbant apie kino aktorius, jie puikūs, puikūs jie dar ir dėl to, kad puikiai žinomi, todėl žinant, kokiuose filmuose jie pasirodę, šio filmo kontekste atrodo dar įdomesni ir universalesni. Pagrindinį vaidmenį sukuria Colin Farrell, kuris užsiauginęs pilvą, visiškai nebepanašus į tą Ciloną, kurį pažįsta pasaulis, tačiau sensta net aktoriai, šis vaidmuo atrodo išskirtinis ir unikalus. Rachel Weisz – žiūrėčiau, kad ir ką ji besuvaidintų. Prancūzų briliantas Lea Seydoux – ką gi, žiūrėčiau ne tik į R. Weisz, bet ir į ją. Britų aktorius Bem Wishaw – senas žinomas vilkas dar nuo „Kvepalai: vieno žudiko istorija“ laikų, puikus aktorius. Režisieriui pavyko suburti išties puikų aktorių pulką, pelnyti kino festivaliuose apdovanojimų, o Kanų kino festivalyje pelnė net žiūri prizą. Ar bereikia sakyti, kad filmas intelektualus, rimtas, provokuojantis ir socialiai šokiruojantis? Tikriausiai, kad ne.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

Kino pavasaris: ČIA

Jūsų Maištinga Siela