Filmas: "Komuna" / "Kollektivet"

Sveiki, skaitytojai,

Danų režisierius Thomas Vinterberg tikriausiai yra mano pats mėgstamiausias danų režisierius, tam turiu net kelis stiprius filmus, vienas geriausių – tai „Medžioklė“, nevienadienis ir kompromituojantis filmas, keliantis socialinį šiurpulį. Tiesa, „Toli nuo tolstančios minios“ nebuvo ta medžiaga, kurią režisierius gali pateikti itin originaliai ir įdomiai, tai buvo puiki knygos ekranizacija, tiksli ir įsimenanti, tačiau jam kur kas labiau sekasi kurti filmus pagal originalius scenarijus su danų aktorių komanda. Vienas didesnių kino atradimų, (nors koks čia atradimas, jeigu žinai, ko maždaug jau tikėtis iš mėgstamo režisieriaus), yra jo naujausia drama „Komuna“ (dan. Kollektivet) (2016).

Ar čia man atrodo paskutiniu metu, ar ir Jums, kad kuo filmas keistesnis, tuo jis įdomesnis, nes tikriausiai visada tikimės iš scenarijaus kažkokių nors neregėtų idėjų. Filmas „Komuna“, žinoma, idėjas gali pasiūlyti – seksualinės revoliucijos metas, karo Vietnamo laikotarpis ramioje Danijoje sukuria hipišką atmosferą, tad sutuoktinių pora nusiperka didžiulį namą, į kurį sukviečia laisvamanius ir sukuria intymią komuną, kuri problemas sprendžia viso namo absoliučios demokratijos principais. Hipiška bendravimo forma, prarandamos tradicinės šeimos formos, kai bendruomenė tampa kaip šeima. Komedijos elementai itin pagyvina hipišką idėją, tačiau visgi filmas prisilaiko dramos standartų. Kuo didesnė laisvė, tuo didesnis nuotolis atsiranda tarp sutuoktinių, čia pat veikėjus užgriūva liūdesys, depresija, svaigalai ir... Kai kurie veikėjai tiesiog nebeatlaiko beribės laisvės ir komunos principų.

Žiūrovą tikriausiai domina ta idėja – kaipgi įmanoma tokia komuna? Nors realių pasaulyje komunų irgi esama įvairių, apie kurias sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, tačiau režisierius iki milimetrų priartina tą skaudžią patirtį ir veikėjos Anos nepasirengimą išeiti į liberalumo pievas – dalis veikėjos vis dar tiki tradicine šeima. Puikiai sukurta atmosfera, o labiausiai įtikino fantastiškos danų aktorės Trine Dyrholm pasirodymas, kurią ne kartą galėjo išvysti puikiuose danų filmuose. Žinote, tiek veikėja, tiek pati komuna sukelia keistus jausmus – iš vienos pusės žaviesi ta energija ir idėjomis, netgi simpatizuoji, kai privatumo nebelieka ir visi už viską atsakingi, o iš kitos – suvoki, kad miršta individualybė, laikas, skirtas sau ir kiti tik uždarai šeimai būdinga egzistencija. T. Vinterburgas sukūrė utopinį filmą, tiesa, netoli nutolusią nuo mūsų realybės, kuri verčia kažką paaukoti, kad būtų išlaikyta komuna. Filmas iš tos „bravo“ kategorijos, po kurio mintys pasilieka kadruose ir veikėjų žvilgsniuose.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klubas" / "El Club"

Sveik, mieli skaitytojai,

Būna tokių staigių ir netikėtų atradimų „Kino pavasaryje“, kada tiesiog gauni kaip su kuoka per galvą – ištisą sudirgintų jausmų paletę. To ir norisi! Provokacijos ir žaibiško emocinio atsako. Toks man pasirodė Čilės režisieriaus Pablo Larrain filmas „Klubas“ (ispn. El Club) (2015). Kaip dažniausiai man ir būna, filmo pavadinimas kažkuo atbaido nuo gero turinio, tačiau net ir šįkart klubas turi savo paslėptą kunigų reabilitacijos simbolinę prasmę – savotišką susilaikymo nuo seksualinių nuotykių klubą.

Neįtikėtinai atšiauri ir niūri filmo atmosfera, prigesusios spalvos, savotiškas užleistas nuo jūros rūkas ant filmo kadrų kuria išties slogią nuotaiką, tokią, kokią patiria ir kurioje gyvena filmo veikėjai. Nuo pat pradžių kamuoja klausimas: kas čia po galais vyksta? Negi filmas ir bus apie kunigus, kurie stato kvailose ir visiškai beprasmiškose šunų lenktynėse? Pasirodo, šuo pakastas kažkur giliau. Atvykus naujam tėvui testuoti kunigų, pamažu iškyla jų sudarkytos biografijos, o lėtoje dramos tėkmėje režisierius tiesiog genialiai padaro tokius staigius veikėjų sprendimus, kurie nulemia tragiškų veikėjų likimus. Kaip antai netikėtas vienas pistoleto šūvis tiesiog verčia net krūptelti, o krikščioniškos giesmių garso takelis sukuria keistą, sakyčiau, makabrišką visų žmogiškų nuodėmių nuplovimo ceremoniją.

Filmas klausia: kokia turi būti krikščioniška atgaila ir kuo ji skiriasi be religijos – žmogiškoji sąžinės atgaila? Per seksualinių susilaikymą, užgniaužto homoseksualumo atsiveria paprasti buitiški žmogaus ryšio slėpiniai, kaip antai, kaip svarbu, kad šalia tavęs būtų šuo, švelnumas, atsidavimas, rūpinimasis, ne vien tik besąlyginė malda ir vienatvė. Iš tiesų, kas gydo žmogaus sielą ir ją išvalo – ar harmonija tarp tikėjimo ir žmogaus santykių, ar vien tik bausmė – apribojimas, savotiškas kalėjimas? Režisieriui nevienareikšmiškai pavyko sukurti stiprią atmosferą, situacijas pateikti taip, kad žiūrovas galėtų rinktis nesuklystant: jis gali herojus teisti, gali pateisinti, tuo pačiu metu baisėtis jų įsitikinimais ir tuo pačiu juos atjausti. Sakyčiau, pavyko apčiuopti tai, kas yra kartu ir tikėjimo išbandymas ir fanatiškas įsitikinimas nedaloma tiesa, kad abejingumas ir tyla gali kai kada būti brutalesnė destrukcinė jėga, nei smūgiai į šonkaulius. 

Neturiu ko pernelyg ir pridurti. Šis filmas mane tiesiog sužavėjo, retsykiais užgniaužė savo įtaiga kvapą, tad keliu kepurę ir lenkiuosi.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trumanas" / "Truman"

Sveiki,

Ar galima įsivaizduoti „Kino pavasario“ festivalį be ispaniško kino? Tikriausiai, kad ne. Kaip ir mano repertuare – jam visada atsiras vietos, nes ispanų kinas nuostabus ir jam reiškiu dideles simpatijas. Cesc Gay komedija ir drama „Trumanas“ (ispn. Truman) (2015) tikriausiai daugelį nepaliks abejingo, netgi tų, kuriems nepatinka nekomercinis kinas. Iš esmės tai pripažintas geriausias ispanų metų filmas, pelnęs 5 „Gojos“ apdovanojimus, įskaitant ir aktorių duetą. Tai tokio filmo nepamatyti, tikriausiai, didelė kino maniakų nuodėmė.

Iš tikrųjų kuo toliau, tuo labiau nekenčiu filmų apie mirštančius nuo vėžio. Siaubingai atsibodusi tema, nuo kurios jau ima sukti vidurius – kiek gi galima? Na, tiek to, šia tema, berods, ispanų filmo dar nemačiau. Meluoju. Mačiau, tačiau „Gojų“ statulėlės ant filmo nesninga vien dėl temos. Sakykim, kad filmo siužetas daugiau nei banalus: atskrenda senas draugas iš Kanados į Ispaniją aplankyti vėžiu sergančio draugu su tikslu jį priversti gydytis, nors šansų praktiškai nėra. Keturias dienas vyrai smaginasi ir savotiškai aprauda draugystę, moteris ir gyvenimą. O kur dar tas senas šuo Trumanas? Žodžiu, viskas bla bla bla, tačiau režisieriui pavyko magiškas dalykas – išgauti pačių šilčiausių ir pačių įvairiausių vyriškos draugystės formų, kurios pasiekia žiūrovą, sėdintį salėje. Regis, nededant daug pastangų, jam pavyko lengvai nupasakoti visas pagrindines žmogaus fundamentaliąsias vertybes su tokiu subtiliu humoru, bet nebanaliai, neperspaudžiant. Kasdienybė, trumpėjantis gyvenimas, žmogaus ryžtas ir baimė pasakyti sūnui ir tam pačiam šuniui „sudiev“. 

Ar teisinga buvo filmą pavadinti „Trumanu“? Šuo kaip ištikimybės ir draugystės simbolis, įprasminantis vyrų draugystę. Pagrindinis veikėjas braukia ašaras, atsisveikindamas su šunimi, tačiau ne su šunimi atsisveikina, o su savo draugu, kuriam negali pasakyti viso labo, todėl reikalingi simboliai. Simboliai padeda pasakyti ir išlaikyti emocijas, nesuskystėti, tačiau imlus žiūrovas supranta režisieriaus sumanymą. Ir Dieve, tikrai geras šis filmas, paliekantis pilną krūtinę kažin kokio noro gyventi, šviesos, kad gyvenimas nesibaigia, kad reikia kvailioti, būti žaismingiems ir, et, ką čia pasakoti, pozityvus, šmaikštus filmas tiks ir patiks daugeliui.

Tiesa, aktorių duetas Ricardo Darin ir Javier Camara – pritrenkiančiai atskleidė veikėjų ryšius ir pastangas, ką jau sakyti apie režisieriaus kūrybinį sumanymą. Žinote ką? Nematau nė vienos sumautos priežasties, kodėl šio filmo nebūtų verta žiūrėti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela