Filmas: "Nemirtingieji" / "Immortals"

Sveiki,

Dar viena kažkada šiaip sau pražiopsota drama, pasakojanti apie antikinius mitus, buvo „Nemirtingieji“ (angl. Immortals) (2011). Kažkada filmą visgi stengiausi žiūrėti, bet po pusvalandžio išjungiau – nebegalėjau suvirškinti tos turinio tuštumos, kurią anuomet jaučiau. Gražūs kadrai, kur turinys gilus kaip Tartaro bedugnė. Visgi šiandien filmą pažiūrėjau iš naujo ir vertinu jau ne taip ir blogai. Visų pirma, manau, reikia suvokti žanrą ir pačių mitų pasakojimus, juose nėra kažin ko itin stulbinančio, dažniausiai koks nors Dzeuso sūnus kažkur apsilanko ir pelno tėvo prielankumą ir viskas. Ne išimtis ir pasakojimas apie Tesėją. 

Visgi filmas vietomis nuobodokas, norėjosi didesnės įtampos ir nepatogumo, daugiau ryžto eksperimentuoti su turiniu. Šįkart režisierius puikiai sužaidė vizualizacija, nes filmas estetiškas, prisodrintas Antikos didybės kadrų ir prabangos, kurios net šiais laikais reta, tačiau kartu žiūrovas supranta, kad tai nėra realybę atspindintis Antikos tikrovę. Netgi žemė, sukelti potvyniai yra išgalvoti, kaip ir pati mitologija, aiškinanti tam tikrus gamtos ir pasaulio sutvėrimo reiškinius. Šiaip didinga vizualinė pusė man labai patiko, bet ir vėlgi finalas šiek tiek nuviliantis, kažkaip tikėjausi daugiau iš įkalintų titanų ir grumtynių su dievais. Tai kokie gi tie Olimpo dievai, jeigu jie yra mirtingi? Labiau priminė man herojus su super galiomis, nors kostiumai buvo šaunūs.

Visgi filmą vertinu gana neblogai. Atsižvelgiant į turinį, režisieriui pavyko papasakoti graikų mitologijos pasakojimą, kažin ko itin neatskleisdamas herojų charakteriuose, tačiau skirdamas dideles kūrybines galias Antikos didybės proporcijoms perteikti, išėjo gana neprastas filmas su puikiai žinomais aktoriais, tokiais kaip Henry Cavill ir Mickey Rourke.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis:  46/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atlantida: Pasaulio pabaiga. Naujos legendos gimimas" / "Atlantis: End Of A World - Birth Of A Legend"

Sveiki,

Staiga smarkiai pasiilgau Antikos pasakojimų, o tokių filmų jau, regis, nemačiau 100 ir daugiau metų. Šįkart noriu pakomentuoti BBC kanalo sukurtą filmą „Atlantida: Pasaulio pabaiga. Naujos legendos pradžia“ (angl. Atlantis. End of A World, Birth of A Legend) (2011). Didelis ir griozdiškas pavadinimas, tačiau filmas visai neblogas edukacine prasme, nes tai vaidybinio kino ir dokumentikos miksas, pasakojantis, kaip manoma, apie išnykusią atlantiečių civilizaciją. Apie pačią Atlantidą yra sukurta begalės dokumentinių filmų, būtą tokių hipotezių, kad ji yra aukštai Bolivijos kalnuose, tačiau visai realu, jog Atlantidą reiktų sieti su Tyros sala Graikijoje ir ten išsiveržusiu ugnikalniu.

Įdomiausia, bent man, šiame filme visgi buvo ne meilės ir pasiaukojimo istorija, kiek tie faktai apie vieną didžiausių ugnikalnių išsiveržimų, kurio padariniai pasiekė net Didžiąją Britaniją, sustabdydami augalų augimo procesą. 20 metų pelenų sluoksnio numarintų bet ką, todėl visai realu, kad toks proveržis praktiškai palaidojo visą civilizaciją, įsikūrusią Viduržemio jūroje. Na, nebuvo prastai ir su vaidybine dalimi – režisieriai didelį dėmesį skyrė vizualizacijai, puikiai apgalvojo Mikėnų kultūros architektūrą, valdymo politiką ir veikėjų pasaulėžiūrą, primenančią graikų mitais grįstus pasakojimas apie pusdievius. Kartais stebina jų tiesmukas tikėjimas, kad žynė gali sustabdyti žemės drebėjimus – kas žino, gal realybėje viskas vyko kur kas sudėtingiau ir baisiau, nei vaizduojama pačiame filme.

Filmą vertinu vidutiniškai, kaip neblogą pačią legendą romantizuojantį pažintinio filmo produktą, skirtą geriau pažinti mūsų civilizacijos ištakas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Avinai" / "Hrútar" / "Rams"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas pro akis nepraslydęs „Kino pavasario“ filmas – islandų juosta „Avinai“ (isand. Hrutar) (2015), kurio režisierius Grimur Hakonarson buvo atvykęs ir į Lietuvą. Festivalio metu mielai bendravo ir dalijo spaudai interviu. Vieną iš tokių ilgesnių pokalbių galite paskaityti ČIA. Tiesą sakant, į „Avinus“ bilietą gavau paskutinę akimirką ir labai džiaugiuosi, jog pavyko pamatyti šį šiaurietišką, gražių vaizdų ir netipinių veikėjų bei įvykių prisodrintą filmą.

Na, visų pirma, galima kiek suabejoti, ar apie avių augintojus galima papasakoti ką nors įdomaus. Įdomu, kaip kokiam A. Puipai ar kitiems Lietuvos režisieriams pavyktų sukurti filmą apie karvių augintojus? Visgi galima papasakoti puikiai ir apie akmenis darže, svarbu vykęs scenarijus, o kad „Avinai“ turi gerą scenarijų – tuo net neabejokite. Du užsispyrę kaip avinai pagyvenę vyrukai, gyvenantys viename ūkyje ir nekalbantys jau 40 metų, tik auginantys avinus ir nuolat konkuruojantys, primena absurdo dramą – kaipgi jie šitaip gali gyventi? Begalinė meilė savo avinams, jų puoselėjimas ir gana skurdi kaimiška islandiška buitis kalnų pašlaitėje sukuria išties tą mums sunkiai suvokiamą skandinavišką kuklumą, turtine prasme jiems nereikia itin didelių patogumų. Į gyvenvietes įsisuka avių maras ir prasideda didžioji drama, kuri tampa išmėginimu pagrindiniams herojams broliams, jų santykiai gerokai pakinta...

Sakyčiau, gal tai nėra geriausias šio festivalio filmas, bet filmas vertas žiūrovo dėl savo unikalumo. Kaip persipina avino simbolika nuo realių ketinimų ir kaip šis simbolis charakterizuoja pačius veikėjus. Gal kiek pradžia pernelyg gali pasirodyti lėta ir lyg intriga prislopinta, tačiau filmo finalas – nuostabus ir juosta nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje, todėl palieka žiūrovą su užgniaužtu kvapu, tačiau galiausiai suvokiama, kad kita istorijos dalis nebėra svarbi, svarbiausia jau įvyko. Labai gera šiaurietiška juosta, mano galva, turėtų daug kam patikti, daug kam patiko ir salėje sėdintiems – aš ne išimtis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela