Filmas: "Velnių salos karalius" / "Kongen av Bastøy"

Sveiki, skaitytojai,

Yra tokių filmų, kurie, regis, sukurti vien tam, kad sukrėstų žiūrovus savo žiauriais ir įtaigiais vaizdiniais. Tokias puikias juostas mėgsta kurti skandinavų kino režisieriai. „Mažojo skarmaliaus daina“ ar romano „Blogis“ ekranizacija tikriausiai daugeliui ne tiek patiko, kiek tiesiog pritrenkė. Norvegų režisieriaus Marius Holst filmas „Velnių salos karalius“ (norveg. Kongen av Bastoy) (2010), kuris buvo rodomas Kauno kino festivalyje, buvo apskritai pripažintas geriausiu Norvegų 2010 metų filmu taip pat skiria dėmesį žiauriems XX amžiaus pirmosios pusės žiaurioms perauklėjimo mokykloms.

Į atšiaurią Norvegijos salą atplukdomi nepaklusnūs ir nusikalstomą likimą turintys vaikai, kurie dirba sunkius fizinius darbus ir gyvena šiurpiomis sąlygomis – šiomis dienomis tokia įstaiga tikriausiai civilizuotoje Europoje sunkiai įsivaizduojama, tačiau tik ne 1915 metais. Režisierius sakosi, kad filmą įkvėpė sukurti archyvinė medžiaga, nes realiai tokia sala visgi egzistavo. Taigi, filmas prisodrintas ne tik skandinaviško niūrumo, bet kaip jau ir įprasta – nekuklaus prižiūrėtojo, kuris dar ir sadistiškai tvirkina salos vaikus, mėgaujasi bausmėmis, o svarbiausia, kad iš salos nėra galimybės pabėgti. Vyksta iš esmės jau lyg ir kituose filmuose matytas scenarijus, atpažįstami psichofiziniai vaikų elgsenos ypatumai, kai jie gali iškęsti bet kokias fizines bausmes be didesnių traumų, tačiau užtenka seksuliai prisiliesti – skyla pasauliai. Vaikai jaučia orumą vertę netgi tokiomis sąlygomis.

Visgi kai kas atrodo sintetiška, pritempta prie berniuko pavyzdingo herojaus su švaria sąžine demonstravimo. Kai kurie pasiaukojimo veiksmai primena pernelyg sukurtą literatūrinį siužeto vingį, nei norą perteikti viską realistiškai, nors kita vertus, kažkokiais veiksmais gi reikia užpildyti turinį. Filmui persiritus į antrą pusę jau darėsi šiek tiek nuobodoka ir viskas lyg ir aišku, tačiau scenaristams užteko kūrybinės galios nenutraukti įtampos, bet ją prikelti iš naujo ir finalas filmo išties puikus. Sala tampa tikrų velnių puota ir tai tikriausiai lūkesčius pateisinęs filmas, kadangi priešai gauna pelnytą atlygį ir žiūrovas gali patikėti, kad visgi filme viskas lyg ir teisinga – lazda turi du galus, tačiau gyvenime retai tokiose „auklėjimo“ situacijose būna atlyginama. 

Nepaisant kai kurių pastebimų klišių, filmas labai emocionaliai paveikus, nes vaizdai įtikina, kruopščiai kuriama atmosfera, charakteriai ir vaidyba. Tokių filmų vis pasirodo, tačiau jų nedaug, todėl siūlau nepraleisti progos gero, gurmaniško kino mėgėjams pažiūrėti „Velnių salos karalius“, kuriame rasite stipriai papasakotą istoriją, kuri Jūsų, mano manymu, neturėtų nuvilti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monos Lizos šypsena" / "Mona Lisa Smile"

Sveiki, skaitytojai,

Leonardas da Vinci tapydamas vieną paslaptingiausių savo paveikslų „Mona Liza“ tikriausiai net nepagalvojo, kad po daugel šimtmečių ji taps kone prekiniu ženklu, tuo pavadinimu bus vadinami net kino filmai. „Haris Poteris ir ugnies taurė“ režisierius Mike Newell sukūrė kino filmą „Monos Lizos šypsena“ (angl. Mona Lisa Smile) (2003) ir pakvietė tuokart dar ant bangos visų nešiojamą aktorę Julia Roberts. 

Filmas mus nukelia į 6 dešimtmetį, į moterų ir pavyzdingos šeimos eros klestėjimą, kai žmona buvo suvokiama kaip namų tarnaitė, kuri turi patiekti vyrui vakarienę – toks standartizuotas įvaizdis stabdė moterų judėjimą ir jų išsimokslinimą. Universitete įsidarbinusi netekėjusi moteris netrukus ima užkrėsti jaunas studentes novatoriškomis ir moderniomis idėjomis, tačiau greitai vadovybė suvokia, kad šito toleruoti negalima... Iš esmės filmas absoliučiai lengvas, holivudiškas. Neįtikina nei veikėjų charakteristika, nei elgesys, o kai kurios scenos taip surėdytos, lyg žiūrėtume prastą filmą apie studenčių mergaičių įsimylėjimus, nors problemos ir dramos filme lyg ir netrūksta, tačiau ji pernelyg lengvai patiekta ant lėkštės. Neblogas scenarijus, kuris realiai gal net galėjo sukrėsti žiūrovą, tapo romantiniu reginiu. Vos viena kita scena patiko, vaizduojanti to dešimtmečio problemas, bet iš esmės Julia Roberts, Kirsten Dunst ir kiti aktoriai neturėjo galimybės blykstelėti kaip aktoriai, nes pasirinkta realizacija ir žanras slydo ir praslydo, nepalikdamas kažin kokių pamąstymų po filmo.

Juostą vertinu kaip „visai pusėtinu“, kurį iš bėdos tikrai galima žiūrėti, tačiau kalbant apie išliekamąją vertę, tai reiktų pasakyti, kad filmas visgi sukurtas tik malonumui ir intrigos bei tikrų emocijų čia beveik nerasta.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Praradimas" / "Demolition"

Sveiki visi,

Šiais metais „Kino pavasario“ uždarymo filmu tapo kanadiečių režisieriaus Jean-Marc Vallee filmas „Praradimas“ (angl. Demolition) (2015), kuris lyg ir turėjo padėti paskutinį akcentą visame festivalyje, kurio šiųmetis moto buvo „Jausmų pavasaris!“. Kai kurie visgi nusiminė, kad filmas lyg ir pasakoja apie žmones, kurie neturi jausmų ir jausmų pavasario idėją užbaigti festivalį būtent šiuo filmu – kiek keistokas sprendimas. Aš visgi sakyčiau, kad tai nuo žiūrovo priklauso, ką jis tame filme pamatė ir kaip viską įvertino. Žinoma, kai kam „Praradimas“ gali pasirodyti išties bejausmis filmas, tačiau ar žiūrint į žmogaus užslopintas emocijas, pačiam žiūrovui nekyla kažkokie atpažįstami jausmai? Vėlgi, kas ką provokuoja, ar kinas, ar pats žiūrovas susivokia, ką jam sako kadrai...

Mėgstu šį režisierių, netgi labai. Po jo tokių juostų kaip „Cafe de Flore“ ar „Dalaso klubas“ ir ta pati „Laukinė“, atrodo, režisierius universalus, jis mėgsta visokias istorijas ir jas tikrai gerai perteikia, nesulįsdamas į niūrų minimalizmą. Gal dėl to, kad jo filmai finansuojami? Galbūt. Gal dėl to, kad jo filmuose filmuojasi pasaulyje pripažinti aktoriai? Galbūt. Gal dėl to, kad jo filmuose nevengiama masinių scenų ir dinamiškai kintančių erdvių? Galbūt. Galbūt tai visuma, pasaulio savotiškas matymas. „Praradimas“ turi šiek tiek „Cafe de Flor“ išjudinančio metaforizuotos mistikos, kuri kadruose pasireiškia kaip pagrindinio veikėjo pasąmonės bangavimas. Kai kada režisierius veikėjo būseną susmulkina iki absoliučių asociacinių vaizdinių, kad nejučia imi ir atpažįsti tą praradimo jauseną – pasaulis suskilęs ir priimi veikėjo norą toliau jį skaldyti, išmontuoti kaip tuos buitinius prietaisus.

Bent man kilo natūralus klausimas, kai veikėjas sako, kad nemylėjo savo žmonos, ar jis nori pasakyti, kad dėl per didelio praradimo šoko jo visi skausmo receptoriai užsivožė, ar iš tikrųjų jis bejausmis? Noras išmontuoti daiktus, nuolatinės paieškos, atrasti savyje skausmo branduolį, išlaisvinti praradimo jausmą, ką mes galiausiai ir pamatome filmo finale. Esu beveik įsitikinęs, kad ne visiems patiks režisieriaus pasirinktas būdas perteikti užslopintą praradimo jausmą, baimę sau prisipažinti, kad viskas, ši kelio atkarpa baigėsi... Ar mane įtikino laiškų susirašymas ir keistos porelės susitikimas, bendravimas su nepilnamečiu, kuris be perstojo vartoja „fuck“? Iš esmės taip, veikėjas ieško išorinių dirgiklių ir juos randa, tačiau dirginant kūną, dvasia neatsiveria. Filmas apskritai primena verdanti katilą su užvožtu dangčiu, atrodo, veikėjas pavojingai balansuoja ant nusikalstomos ribos ir tuoj kas nors jį supakuos į psichiatrinę kliniką, tačiau kartu įdomu, ar tikrai taip viskas ir bus?

Pagrindinius vaidmenis sukūrė paskutiniu metu, mano akimis, aukštumas ir geriausius savo karjeros vaidmenis pasiekęs Jake Gyllenhaal ir gal ne pačias geriausias dienas išgyvenanti Naomi Watts. Žinote, ta kaista porelė, kai suveda kažkokie tapatumai, pasirūkymai ant sofos, lengvas flirtas, būvimas iš dyko būvimo, tačiau „nieko rimto“. Norėjosi jų istorijos pabaigos kažkokios ryškesnės, tokios, kokia buvo santykių pradžia. O šiaip filmas su puikiais aktoriais, puikiu scenarijumi ir nematau aš čia emocijų nebūvimo, priešingai – jie tokie aštrūs, kad jiems nebėra žmogiško natūralaus pasireiškimo, tai kas gali būti dar stipriau už neišreikštą praradimo jausmą?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela