Šios dienos daina: Christina Aguilera - "Mercy On Me" [lyrics]

Sveiki,

Jėzau, turiu prisipažinti... Prasideda šitaip Christinos Aguileros daina „Mercy on me“ daina, įėjusi į 2006 metais Grammy apdovanojimų pelniusį atlikėjos albumą „Back to Basics“. Atlikėja išgyveno dar vieną virsmą ir tikriausiai daug ką pritrenkė, kad iš pop muzikos staiga perėjo į džiazo dainavimą. Tiesą sakant, šis albumas vis dar yra atradimas ir kaskart jame randu išties mane patį stebinančių tekstų ir dainų. Vienas iš jų paskutiniu metu yra taip hitu ir netapusi daina „Mercy on me“, kuri puikiai atskleidžia, sakyčiau, atlikėjos aštrias vokalines galimybes ir atitinka mano muzikinį stilių: šiek tiek džiazas, šiek tiek bliuzas, šiek tiek gospel, šiek tiek pop, šiek tiek kabaretinis svingas ir stilingas ritmas. Nedaugžodžiaudamas tiesiog dalijuosi daina, pasiklausykite, gal ji Jums irgi patiks:

Žodžiai / Lyrics

"Mercy On Me"

Lord have mercy on my soul
For I have walked the sinful road
That I'm down on my knees
Lord have mercy on me, please

Ohh yeah

Jesus, I must confess
That in all my loneliness
I've forsaken and I've sinned
Leaving fragments of a man so broken

I could tell you what I've done
Or should I tell you where I went wrong?

Well the more that I start to play
My deceitful, evil ways
Keep on growing stronger by the day

Oh lord have mercy on my soul
For I have walked a sinful road
So I'm gonna get down on my knees
Beg forgiveness to help set me free
Lord have mercy on me, please

Mother Mary full of grace
In my weakness, I've lost faith
I've been careless, and I have been warned
And the devil inside me is torn
God bless the men that I have scorned

Oh lord have mercy on my soul
For I have walked the sinful road
So I'm gonna get down on my knees
Beg forgiveness to help set me free
Lord have mercy on me, please

Woah, woaa yeah yeah
Woa yeah yeah oh oh
Oh-oh yeah yeah yeah, ohh

So don't let me fool around no more
Send your angels down to guide me through that door
Well I've gone and confessed my regrets
And I pray I'm not held in contempt
I'm so lost, and I need you to help me repent

Oh lord have mercy on my soul
Oh I'm begging, I'm pleeding, I'm needing
I want you to know
So I'm down upon my knees
Oh lord, I need forgiveness
I need forgiveness from you.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nostalgija" / "Ностальгия" / "Nostalghia"

Sveiki, skaitytojai,

Priešpaskutinis dar nematytas garsiojo rusų režisieriaus Andrei Tarkovsky filmas „Nostalgija“ (ital. Nostalghia) (1983) jau buvo sukurtas už Sovietų Sąjungos ribų. Režisierius po „Stalkerio“ daugiau nebesukūrė nė vieno savo filmo gimtinėje. Kad ir kaip atskirai bevertinčiau šio legendinio režisieriaus darbus, tai mano vienas pačių artimiausių savo jausena režisierių, kūrusių neišdildomus metafizinius sapno ir ilgesio prisodrintus filmus. Paskutiniai jo darbai „Nostalgija“ jau sukurtas italų kalba, o „Auka“ (1986) prieš pat autoriaus mirtį – švedų kalba. Ar kitos šalys ir aktoriai turėjo įtakos režisieriaus darbams? Žinoma, tačiau stebėdamas „Nostalgiją“ praktiškai pajutau visą A.Tarkovskį su visomis jo rusiškomis žemėmis.

Nors mano mėgstamiausi jo filmai visgi išlieka „Stalkeris“ bei „Adrėjus Rubliovas“, tačiau ir „Nostalgija“ turi didelio peno ir pamąstymų: ką jis norėjo pasakyti šia sceną? Ką jis norėjo pasakyti? Nuolat galvoji, kai žiūri „Nostalgiją“ ir atpažįsti mistinį šunį, simbolius, pasąmonės klodus, kurie „išvirsta“ kaip sapnai, sumišę su prisiminimais, kurie beregint tampa pilni sakralios mistikos. Kai kada nereikia nė galvoti, užtenka jausti laiką, lašantį vandenį, apleistus skurdžius namus, būties ženklus... Visa tai kuria kažin kokį A. Tarkovskio pasaulį, kuris nors ir Italijoje, vis tiek tebėra režisieriaus žemėje. Iš visų penkerių filmų, tikriausiai „Nostalgija“ yra mažiausiai turintis siužetinių vingių ir daugiausiai dirbama ties žmogaus emocijomis, jas suaštrinant iki nostalgiško skaudulio, ką rodos, iš tikrųjų išgyvena pagrindinis personažas, išsemtame karštųjų vandenų baseino dugne nešdamas simbolinę šviesios atminties žvakę, kuri tampa ir jo gyvenimo žvake...

Kas šiame filme itališko? Bepročiai stebi, kaip didingoje antikinėje architektūros aikštėje susidegina beprotis, sakantis kone šekspyriško turinio monologus, manifestuodamas prieš bedvasį pasaulį... Didybės ir menkybės triumfas, netgi kadrai, filmuoti viešbučiuose, žingsniai, cemento bildesys yra itališkas, nes jie kitaip skrieja erdvėje, atsimuša į kur kas aukštesnes lubas, byloja, kad apie erdvę režisierius pasakoja garso juslėmis ir tai tampa dar viena tėvynės, praeities ir ramybės ilgesio išraiška. Amžinas būvimas tarp sapno ir realybės A. Tarkovsky padarė sakralų kūrėją, kad net šiek tiek apmaudu, jog tiek mažai filmų paliko per savo trumpą gyvenimą. Galbūt „Nostalgija“ nėra mano mėgstamiausias režisieriaus filmas ir kažin, ar būtų iš tų, kurį norėčiau pažiūrėti antrąkart (todėl džiaugiuosi, kad LRT rubrikoje „Šlovės alėja“ būtent rodė šį filmą), tačiau bent kartą pamatyti šį filmą bet kuriam kino gurmanui, manau, yra tik į naudą, o A. Tarkovskio gerbėjams neįmanoma pražiopsoti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyla" / "Silence"

Sveiki, 

Viena laukiamiausių juostų buvo Martin Scorsese ekranizacija „Tyla“ (angl. Silence) (2016). Daugybės pripažintų filmų autorius (Infiltruoti, Kuždesių sala, Volstryto vilkas ir t. t.) šįkart užuot gilinęsis į jam taip patinkančius kriminalinio pasaulio užkulisius, norėjo sukurti itin jautrų ir dvasingą filmą. Reklamine kone skrajute tapusi citata: „Šiam filmui režisierius ruošėsi jau trisdešimt metų“. Ko galima tikėtis? Tik paties geriausio arba pusėtino filmo, juk neretai daug žadančios citatos apie pasiruošimus linkusios neatspindėti realių dalykų.

Pasirodo, „Tylą“ jau dešimtmetį turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, tačiau niekada neteko domėtis šia knyga tikriausiai dėl man nelabai patrauklios „Obuolio“ leidyklos, kuri niekaip „nelimpa“ su rimtos literatūros leidykla dėl savo absoliučiai komercinio orientyro. Kalbant apie beveik trijų valandų epą, būtų galima kalbėti ir kalbėti apie dviejų sunkiai suderinamų kultūrų ir religijų sandūrą septyniolikto amžiaus pirmoje pusėje, kada misionieriai krikščionys buvo žiauriai kankinami budistinėje Japonijoje, kitaip sakant, Vakarų kultūros pelke, kuri praktiškai taip ir liko savita iki šių dienų. Apie naujų pasaulių užkariavimus sukurta nemažai įspūdingų ir gerų kino epų, manau, nuo šiol ir šis sėkmingas filmas bus įtrauktas į šį sąrašą. 

Nors filmas iš pažiūros apie žiaurius susidorojimus ir kankinimus, vidinius veikėjų tikėjimo išbandymus per religinių simbolių paniekinimus ir gilius tikėjimo vandenis. Visgi pagrindinis žvilgsnis krypsta į jauną ir tvirtą tikėjimą demonstruojantį Rodrigesą, kuris patenka į japonų nelaisvę ir kasdien su juo atliekami tikėjimo palaužimo pratybos. Brutalus japonų elgesys, išradingos kankinimų scenos ir spektakliai vis labiau smaugia pagrindinį personažą, kol šis galiausiai ima suprasti takoskyrą tarp veiksmų ir giluminio tikėjimų parametrų... Nors filmas iš esmės pasakoja apie dviejų kultūrų sąlytį, bet smagu, kad režisieriui pavyko dar kartą svetimoje žemėje nubrėžti panašaus į Kristaus tikėjimo išbandymo istoriją. Filmas daugiau filosofinis, dialoguose ir veiksmuose veriantis keistas prisitaikėliško ir tikro tikėjimo testavimo galimybes. 

Pagrindinį vaidmenį sukūrė britų aktorius Andrew Garfield, kuris, mano manymu, kol kas sukūrė patį geriausią savo karjeroje vaidmenį, kur kas geresnį nei „Pjūklo keteroje“. Apskritai kalbant, tai kruopštus filmas, kurtas dviem sluoksniais: kultūrų difuzijai nusakyti ir asmeninę žmogaus istoriją, todėl filmo tuščiu tikrai nepavadinsi. Kažkaip be didesnių mistifikavimų, gana realistiniu būdu pavyko sukurti išties gerą išmėginimą ir pačiam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela