Vinilinė plokštelė: Madonna - "Bad Girl" [vinyl, LP] single (1992)

Apie Madonnos singlą "Bad girl".

Vinilinė plokštelė: Madonna - "La isla bonita" [vinyl, LP] single (1986)

Apie Madonnos singlą "La isla bonita".

Vinilinė plokštelė: Madonna - "Borderline" [vinyl, LP] single (1983)

Apie Madonnos singlą"Borderline".

Vinilinė plokštelė: Madonna - "True Blue" [vinyl, LP] single (1986)

Apie Madonnos singlą "True blue".

Vinilinė plokštelė: Madonna - "Dear Jessie" [vinyl, LP] single (1989)

Apie dainą Madonna - Drear Jessie

Filmas: "Profesorius Marstonas ir Nuostabioji Moteris" / "Professor Marston and Wonder Women"

Sveiki,

Šiandien pasaulis vėl kraustosi iš proto dėl super herojės Nuostabiosios Moters. O jeigu ir nesikrausto, tai bent komercinis kinas visada tikisi, kad kraustosi. Iš užmaršties prikeltas komiksų personažas sulaukia vis daugiau dėmesio, tačiau retas, kuris galėtų daugiau papasakoti apie tai, kaip į rinką atėjo šis išgalvotas personažas.

Apie melo detektoriaus atsiradimą, apie Nuostabiosios Moters gimimą pasakoja amerikiečių biografinė drama „Profesorius Marstonas ir Nuostabioji Moteris“ (angl. Professor Marston and Wonder Women) (2017), dėl kurio paskutiniu metu alpsta mano pažįstami facebukiečiai. Nutariau neatsilikti ir pažiūrėti aš, dėl ko čia taip verta aikčioti.

Kaip ir daugelis biografinių holivudinių pasakojimų, taip ir šis, turi iš esmės tvarkingai surėdytą literatūrinę išraišką, kuri renkasi tą pačią perspektyvą – pasakoti biografinę istoriją, kurio centre būtinai savam laikmety nesuprastas herojus. Šiuokart keista poligaminė šeimynėlė apskritai paneigia viską, kas krikščioniška ir tai pateikta kaip delikatesas. Dėl moralinio lygmens man viskas aišku ir nieko čia šokiruojančio ar itin jaudinančio neįžvelgiau, ko jau nebūčiau matęs ir žinojęs. Tiesą sakant, pasigedau toje estetinėje visumoje, skirtoje masiniam žiūrovui gomurį tenkinti, nebent natūralumo. Daugelis scenų atrodo tiek susintetintos ir nebegyvos, kad veikiau primena teatrą, paviljone nufilmuotą pasakojimą. Tai iš esmės nieko blogo, juk tai Holivudas, bet kad pristigo ir novatoriškumo, ir kibirkšties. Kelios jausmingesnės scenos išties vertė suklusti, bet didžioji filmo dalis visgi slydo paviršutiniškai ir priminė begalę jau matytų filmų apie feministes, seksualinę revoliuciją ir kitus panašius išsilaisvinimo iš moralinių primestų štampų filmų.

Gražūs ir žinomi aktoriai savaime puošia filmą ir tik jam pasibaigus parodomos veikėjų tikrieji prototipai – šįkart nė iš tolo neprimena seksualaus ir patrauklaus filmo varianto, įtariu, kad ir pati istorija pernelyg numuilinta ir pritaikyta masiniam žiūrovui. Man asmeniškai filmas buvo įdomus tik dėl istorinių momentų, nes knietėjo sužinoti, kaip tame meilės trikampyje užgimė fetišistinė Nuostabioji Moteris. Regis, informaciją gavau, bet kas dėl pačių herojų asmeninio gyvenimo vingių, manęs toli gražu neįtikino ir čia aktoriai, kurie tikrai gerai pasirodė, nekalti, kalta, sakyčiau, tiesiog pasirinkta pasakojimo maniera ir perspektyva.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/1100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eleanor Catton "Šviesuliai"

Eleanor Catton. „Šviesuliai“. – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 752 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jauniausia per visą istoriją Man Booker literatūrinė premiją pelniusi 2013 metais jauna rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su dideliu ambicingu romanu Šviesuliai (angl. The Luminaries), kurį Vilniaus knygų mugei kaip karščiausią naujieną pristatė leidykla Baltos lankos. Tiesą sakant, abejojau, ar norėjau šią knygą įsigyti, tačiau kas nerizikuoja, tas negeria šampano ir tie beveik 800 puslapių smulkaus teksto, tiesa, tikrai kartais gali apkartinti skaitytojo gyvenimą. Šįkart taip nenutiko, nors šiokių tokių abejonių skaitydamas visgi turėjau.

Vengiu kriminalinių istorijų iš vesterno gyvavimo laikų – man tai nuotykių literatūrinis jau kadaise nukvėpęs angažuotas rašymas. Tačiau šįkart iš laukinių vakarų panašiu metu veiksmas nukeliamas į tolimąją Naująją Zelandiją XIX amžiaus vidurį, kur atokiame aukso karštinės apimtame miestelyje prie jūros Hokitikoje (realiai egzistuojantis miestelis) ir vyksta pagrindinis veiksmas.

E. Catton labai atsargiai kuria viso miestelio pasaulį, remdamasi astrologija t. y. dangaus kūnų planetų judėjimu dangumi, todėl pateikia anų laikų tikslias planetų pozicijas. Tie, kurie nors kiek išmano astrologiją, netruks susigaudyti, kaip tiksliai ir unikaliai sukomponuotas šis pasakojimas. Romano pradžioje pateiktas veikėjų sąrašas atitinka tam tikras planetas ir buveines (astrologiniai terminai iš esmės kiek skiriasi – čia tikriausiai vertėjos pasirinkta pozicija), todėl nežinantiems astrologijos kiek sudėtinga suprasti, kad kiekvienas veikėjas elgiasi pagal tam tikras zodiako ypatybes – jas taip pat reikia atsekti ir atrasti, o buveinė – veikia tiksliai pagal prieš skyrių nurodytoje astrologinėje schemoje, todėl pasakojimo struktūrą iš esmės valdo ir autorė, ir tikslios datos dangaus kūnų išdėstymo pozicijos. Tik perskaičius romaną, galima susimąstyti, kiek reikėjo talento, išmonės ir kantrybės derinant tik iš pirmo žvilgsnio veržliai chaotišką pasakojimą prie dangaus kūnų nekintamų tikslių matematinių pozicijų.

Jeigu astrologija ir nėra jūsų stiprioji pusė – nusivilti tikrai nereikia. Nors ir gali smilkti rankos, laikant šią nelengvą knygą, visgi skaitymo malonumas susideda ne vien iš tikslios astrologinės kompozicijos, bet ir dėl daugelio kitų dalykų. Pavyzdžiui, pasirinktos temos. Jų šioje knygoje yra labai daug, bet labiausiai jas vienija kriminalinis įvykis, susijęs su auksu. Daugybė personažų, kurie kontaktuoja vieni su kitais, narplioja ir dar labiau klampina šią neįtikėtinai unikaliai suregztą istoriją. Neslėpsiu, nekantresnis skaitytojas gali šiek tiek pavargti ir net nusivilti, nes kartais dešimtimis puslapių besidriekiantys pokalbiai gali atrodyti tik perdėtas autorės plepumas, kuris nelabai, rodos, tiktų šiuolaikiniam kūriniam ir dar apdovanotam Man Booker.

Tas perdėtas plepumas pateisinamas, kadangi autorė imituoja XIX amžiaus anglų romanistikos stilių. Atgalinėje viršelio pusėje, anotacijoje, lyginama su Charles Dickenso romanų stiliumi, o lietuvių recenzentai jau lygina ir su Kristinos Sabaliauskaitės barokinės mąstymo formos rekonstrukcija Silva Rerum romanų serijoje. Man asmeniškai nemažai dvelktelėjo ir paties F. Dostojevskio romanų stilius ir atmosfera – kas yra skaitę XIX amžiaus klasikus, tas iškart turėtų pajusti šio romano pagaviai išplėtotą veikėjų plepėjimą, kuriame atsiveria veikėjų mąstymo forma, laikmečio filosofinės tendencijos ir gyvenimo būdas.

Rašytoja Eleanor Catton.

Nemažai galima užčiuopti autorės ištirtų laikmečio detalių, pavyzdžiui, kelionės laivu, opijaus pardavimas, politinė Kinijos ir Viktorijos laikų Anglijos politika, aukso karštinės sąlygos, praturtėjimo teisės ir teismų sistema. Visa tai padeda tarp tų natūraliai plaukiančių galybės veikėjų sankirtų ir pasikalbėjimų pajusti jau istorijon nugrimzdusį senąjį britų kolonijinį pasaulį, kurį dar retkarčiais užtinkame nebent kokiame istoriniame filme ar seriale – čia tie, kurie jau nebeskaito klasikos, nes atrodo nebeaktuali.

Kalbant apie patį pasakojimą ir veikėjų charakterius, autorė pasitelkia ištisus luomus – nuo turtingųjų iki visiškų prasigėrusių valkatų ir prostitučių. Nors romane daugybė vardų ir, regis, galima pasimesti kaip kokiame M. G. Marquez Šimtas metų vienatvės romane, bet netrunka autorė įskiepyti tam tikras charakterių ypatybes, kurios galiausiai leidžia atskirti personažus. Didelėje dėlionėje narpliojama istorija dar ir sumistifikuota, kas apskritai būdinga XIX amžiaus mąstysenai ir kultūrai. Dvasių kvietimas, Taro kortų dėliojimas, opijus, apkvaitimas, regis, prarasti sveiką protą pasauli pakraštyje išties yra kur. O kur dar ir vietinių maorių kultūros palikimas, kuris visoje šioje britiškoje istorijoje irgi užima svarbią vietą.

Labiausiai vyriškame pasaulyje, – nes iš esmės toks ir yra šios romanas, – didelį vaidmenį lemia dvi moterys – Lidija Vels ir prostitutė Ana Veterel, su kuriomis aprašytos scenos tikriausiai ir buvo vienos įdomiausių. Tačiau tik paviršiumi šie pasiplepėjimai apie nusikaltimus gali atrodyti kaip itin populiariąją literatūrą primenantį pasakojimą. Iš tikrųjų taip ir yra, bet nesutikčiau su kai kuriais lietuvių recenzentais, kad romanas neturi filosofinio lygmens. Jeigu ir nerasite šioje knygoje žmogaus vidinio pasaulio analizės, tai nereiškia, kad knyga popsinė. Filosofinis matmuo tikriausiai būtų užprogramuotas paties romano pavadinime ir paties Hokitikos pavadinime, kuris iš maorių kalbos praktiškai neišverčiamas, bet bandant tai nusakyti, reiškia tarsi išėjimą iš savęs, apėjimą apie save ratu ir vėl grįžimą į pradžią t. y. tarsi visuminis pasaulio ar situacijos matymas – tokiu principu, remiantis astrologija, ir yra atskleidžiamas šis pasakojimas. Dangaus šviesuliai lemia žmogiškąjį likimą, stumdo juos tarsi šachmatų figūrėles – tą daro autorė su veikėjais, bet iš esmės viską lemia dangaus kūnai ir tikslus gimimo laikas.

Nors skaitymas nebuvo lengvas, tačiau užvertus knygą ir permąsčius, kaip reiktų pačiam visa tai parašyti, nekyla abejonių, kad knyga unikali, nes joje tiek daug visko sutalpinta ir tos filosofinės paraštės tokios išsiliejusios, kad nebekyla klausimų, kodėl Man Booker paskirta būtent šiai rašytojai. Dabar neabejoju, kad tai bus viena stipriausių knygų, perskaitytų šiemet.

Jūsų Maištinga Siela