Niekada
neišsiblaivanti Jurgita Petrauskienė nuo savo apsėdimų ir vizijų, kurias
prikiša kone kiekvienoje kalboje, o ministerijoje žodis linksniuojamas jau ir
daugiskaitos forma, visgi kyla natūralus klausimas, iš kur ir kokias vizijas
šioji supermenė gauna. Iš kosmoso? Iš Putino? Ar tiesiog susapnuoja? Belieka ir
mums užsiimti vizijomis ir spėlioti, kokias vizijas regi Jurgita Petrauskienė.
Senasis
gerasis prancūzų režisierius Luc Besson grįžo prie savo kultinio „Penktojo
elemento“ manieros ir sukūrė panašų mokslinės fantastikos veiksmo nuotykį „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“
(angl. Valerian and City of A Thousand
Planets) (2017). Šįkart garsią ukrainiečių manekenę keičia šių dienų mega
modelis Cara Delevingne, tačiau kai kurie ateivių modeliai vis dar išlikę iš
prieš dvidešimt metų pateiktame „Penktajame elemente“.
Pasakojimas
be galo spalvingas, žaižaruojantis, žadinantis ir plečiantis vaizduotę. Pirmosios
dešimt pirmųjų minučių filmas savo kompiuterine grafika sukelia geresnio
civilizacinio modelio tolimojoje planetoje pajautą. Tačiau idilišką gyvenimą sugriauna
kosminiai karai, į kuriuos įsivėlusi netobula žmonių rasė... Iš esmės toliau
filmas siužetiškai tampa standartiniu pasakojimu, kuris prisodrintas veiksmo,
šaudynių, trupučiu flirto, trupučiu banaliai patiktų vertybinių aspektų ir kaip
jau įprasta, filmas kiek dėl to nuvilia, nes nuspėjimas. Nuotaiką bežiūrint
skaidrina stebuklingas pasaulis, kuris iš esmės įtikina ir tik dėl jo ir verta
žiūrėti šį spalvingą ateities vizijos reginį. Kiti aspektai tiesiog be
atmosferos ir grafikos menkai veikia ir čia nori nenori imi lyginti su D.
Cameron‘o „Įsikūnijimu“, kuriame jau buvo sukurti kai kurie sprendimai ir
efektai, kuriuos L. Besson panaudojo šiame pasakojime, pavyzdžiui, karingos
rasės įsiveržimas į taikios ir aukštesnės kultūros planetą su aiškia naikinimo taktika.
Visgi
filmas sunkiai veiktų, jeigu jame nebūtų to ryškaus dualumo – blogis prieš
gėrį, karas prieš taiką, išnaudojimas prieš laisvę ir kt. Čia kaip
kompiuteriniame žaidime, jau nuo pat pradžių žinai, kurioje pusėje stovi, kas
turi nugalėti ir dėl to filmas toks... Kaip ir kiti prabangūs filmai, kurie
siūlo ne provokaciją, bet pramoginį reginį be menkiausios sumaišties. Kitą vertus,
filmas truputį dvelkia kaip užsakymu specialiai pateikti masėms, bet juk toks
kinas formuoja mūsų įsitikinimus apie ateitį ir kontaktus su nežemiškos kilmės
būtybėmis. Nepaisant vienplanio ir siauro prasmių lauko, filmas kaip smagi
pramoga veikia ir nesigailiu žiūrėjęs į tą puikią aukštesnės, nekerštingos
civilizacijos egzistavimo (kodėl tai negalėtume būti mes?) galimybę. Tiesa,
visgi Milla Yovovich „Penktajame elemente“ ir kituose filmuose atrodo kur kas geresnė
aktorė už Carą, tai akivaizdžiai matosi, kai jaunajai aktorei tiesiog
nepavyksta atsipalaiduoti ir būti kitokia tam tikrose situacijos, todėl
veidelyje matosi įtampa, susikaustymas ir pastangos.
Kad
ir kaip mėgčiau mokslinės fantastikos filmus, manau, kad jų ne tiek daug ir
žiūriu. Labiausiai nuvilia tie nepriklausomo kino filmai, kurie laikosi keleta
siužetinių vingių, kurie atrodo itin originalūs, tačiau veiksmo užpildymo
galimybės palieka itin šabloniškos. Iš esmės filmas „Patobulinimas“ (angl. Upgrade)
(2018) yra vienas iš tų tamsių mokslinės fantastikos filmų, kurie turi „Matricai“
būdingos mokslinės fantastikos dinamikos, tačiau tenka pripažinti, kad filmas labiau
veikia kaip keršto veiksmo filmas nei fantazija lepinantis žiūrovą reginys.
Visų
pirma labiausiai kliūva štampai ir erzelis, kad didžiausia šio iš esmės
neblogai grafiškai sukalto filmo siužetiniai sprendimai. Dėmesio centre –
sportiškai atrodantis aktorius, kuris netenka merginos ir po traumos žūtbūt
stengiasi atkeršyti už jos mirtį... Camon!
Tai daugiau nei šablonas, tai tiesiog kas antras (ir daugiau) veiksmo filmo
pagrindas – keršyti, užuot plėsti fantastikos filmo galimybes ir atrasti naujų
įtampos raiškos būdų. Dabar atrodo, kad pateiktis lyg ir nepriklausomo filmo,
bet turiniu jis praktiškai niekuo nesiskiria nuo, tarkime, „Absoliutus blogis“.
Kerštas, išdavystė, numanomi keli pabaigos variantai. Kažkas forumuose karštai
ginčijosi, kad filmas absoliučiai nenuspėjamas, aš visgi pasilikčiau prie to,
kad jis absoliučiai nuspėjamas. Pabaiga emociškai nepaveikia, nes ji pernelyg „tvarkinga“,
nepaliekanti naujų apmąstymų nei apie žmonijos ateitį, nei apie technologijas.
Gal viena
didesnių filmo problemų yra noras derinti pramoginį reginį su mokslinės
fantastikos galimybėmis – tiesa, tai nepasitvirtino, nors filmas ir gavo
nemažai pagyrų tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų. Galiu nebent sutikti, kad per
visą filmą blykstelėjo keletas tikrai originalių fantastikos elementų, kurie
leido išsprūsti: velnias, tikrai čia gerai sugalvota! Kaip antai „tarakoninio“
implanto kaip dirbtinio intelekto pavyzdys. Tačiau visumoje tai tik nauja dirbtinio
intelekto forma, bet turinys filmo gi niekuo nesiskiria nuo, pavyzdžiui, apie
filmus su robotais, kurie kelia maištą prieš savo kūrėjus. Taigi, „Patobulinimas“
eilinis veiksmo filmas, nepateikiantis provokacijos.
Režisierius
Mike Nochols (1931-2014) per savo karjerą sukūrė ne vieną gerą filmą, vienas
įsimintiniausių, mano galva, visgi yra jo debiutas „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“
(1966). Jo serialas „Angelai Amerikoje“ – mažytis televizinis serialas
šedevras. Patiko jo filmas ir „Arčiau“ (2004), tad nė nedvejodamas pasirinkau
žiūrėti jo antrąjį ilgametražinį filmą „Absolventas“
(angl. The Graduate) (1967).
Režisierius pelnė „Oskarą“ kaip geriausias režisierius ir dar šešias
nominacijas.
Filmas
apie savimi ir pasauliu abejojantį absolventą, kuris užmezga romaną su mamos
drauge tikriausiai nieko iš pažiūros ir nenustebintų, tačiau filme puikiai
veikia laikmečio estetika, dėl ko jis filmas tampa dar ir senojo gerojo
Holivudo parodomoji analize. Ir iš tikrųjų tuokart kine tiek daug rūkyta, tiek
daug gerta, tiek daug tuometinės prabangos... Nepalioviau tuo stebėtis. Visgi
filme labiau veikia techniniai dalykai, pagrindinio veikėjo psichologija, jo
eksperimentas, meilės nuotykiai, tačiau siužetiškai filmas blankokas. Mažai mane
jaudino pagrindinio veikėjo kančia, nors vyresnės moters vilionės, tokios drąsios
ir buvo įdomios, tačiau, na, apie ką tas filmas? Pabaiga – pabėgimas iš
vestuvių, atleiskite, priminė meilės serialo siužetinį sprendimą.
Jeigu
ir turiu prikaištų siužetui, tai daug ką išsprendžia tuokart jaunojo Dustin
Hoffmano vaidyba, gal jo kuriamas veikėjas ir yra kiek dirbtinai infantilus, o
jo filmo pradžioje vaizduojamas sutrikimas ir nepatyrimas flirtuojant kiek
perspaustas ir pernelyg komiškai perteiktas, bet nuo to kažkodėl žiūrėti filmą
neliūdna. Visgi visumoje filmas tarp pramogos ir estetiškumo pusiausvyros. Man
kur kas labiau patiko režisieriaus „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“. Šis, nors ir
geras, tačiau, bent man asmeniškai, nesuteikė rezonanso, ką aš turėčiau patirti
ir pasiimti iš šio filmo, todėl labiau jis toks momentinis filmas, kurį žiūri
tol, kol rodo, tačiau apmąstymams nelabai yra medžiagos. Visgi tai Holivudas.
Netyčia
išgirdau šią dainą ir nutariau pasidalyti su Jumis. Tikriausiai vyresnės kartos
klausytojai tikrai žinos atlikėją Rod
Stewart ir jo pasaulinio lygio hitą „Sailing“. Tai viena iš vizitinių
atlikėjų kortelių, kuri „ištraukiama“ per kiekvieną koncertą. Daina „Sailing“,
kaip jau dažnai būna su hitais, yra antrinė versija. Pirmą kartą daina pasirodė
1971 metais ir ją įrašė grupė „Sutherland Brothers“. Jų versija netapo tokia
populiari, kokia tapo Rod Stewart versija, pasirodžiusi 1975 metais. Šioji daina
pilna melancholiškos filosofijos, paprasti, bet ne prasti žodžiai tikriausiai
daugelį paveikia savo egzistencine pajauta.
Rod‘o
versija pasiekė pirmąsias klausomiausios dainos pozicijas tiek Britanijoje,
tiek JAV, kur viršūnėje išbuvo ne vieną savaitę. Pasiklausykime šios dainos
abiejų versijų:
Rod
Stewart versija:
Sutherland
Bros. Band versija:
Žodžiai
/ Lyrics
"Sailing"
(originally by The Sutherland Brothers)
I am sailing
I am sailing
Home again
'Cross the sea
I am sailing
Stormy waters
To be near you
To be free
I am flying
I am flying
Like a bird
'Cross the sky
I am flying
Passing high clouds
To be with you
To be free
Can you hear me, can you hear me
Through the dark night, far away
I am dying, forever crying
To be with you, who can say
Can you hear me, can you hear me
Through the dark night far away
I am dying, forever crying
To be with you, who can say
We are sailing, we are sailing
Home again
'Cross the sea
We are sailing
Stormy waters
To be near you
To be free
Oh Lord, to be near you, to be free
Oh Lord, to be near you, to be free
Oh Lord, to be near you, to be free
Oh Lord
