Šios
dienos citata iš tikrųjų jau tikra Sauliaus Skvernelio stigma ir nuvalkiotu
posakiu tapęs jo gėdos indikatorius, kuris sušvito per pernai vykusį mokytojų streiką,
bet artėjant balsavimui verta ir vėl tą indikatorių įjungti ir pamiršusiems
priminti. Man atrodo, kad žinau, už ką tikrai nebalsuosiu – už Lietuvos gėdą
Saulių Skvernelį.
Vienintelis
šios personos koziris rinkimuose – suokalbis apie pensijų didinimą. Gal bobulencijos
ir užkimš balsadėžes apibraukusios Skvernelio vardą, tačiau mąstantis normalus
lietuvis – tokių dar turėtų visgi šalyje būti – neleis pareigūniškai mąstančiam
tardytojui sėsti už šalies vairo. Kitą vertus, jis daugiau gėdos ir galios turi
būdamas Premjeru. Bet kokiu atveju, šio žmogaus neturėtų politikoje būti
apskritai.
Mane
vis dažniau ir dažniau pasiekia visokie vaizdai apie plastiko poveikį vandenynams
ir žemei. Nors Europos Sąjunga jau ėmėsi įstatymiškai mažinti šios medžiagos
rinką, tačiau, manau, to negana. Šios dienos nuotraukoje vėžlys, įsipainiojęs
celofaniniam maišelyje, kuriuos begėdiškai prekybos centruose plėšom iš punto,
kad jame galėtume įdėti bananą. Jau nusipirkti bananą be plastiko nebeįmanoma,
nes sąmonėje prigiję, kad atseit tai jau nehigieniška, o ir svarstyklės
susiteps nuo ant žievės užpurkštų riebių pesticidų. Fui...
Šiandien
perskaičiau, kad vienas vyrukas Vilniuje iš upės ištraukė per 11 valandų darbo
128 padangas. Kiek laiko jos ten kaupėsi ir dumblėjo? Vieta gerai žinoma – upės
pliažas, kuri visi užpakaliukus sumerkę karštą dieną pliušku-pliušku. Savų pačių
šiukšlėse. Užterštumas beribis. Per žinias šiandien parodė reportažą apie
Baltijos dugną, kuri panaši į jūros gyvūnų koncentracijos stovyklą –
kilometrais nuskendusių tinklų, laivų kapinynas ir visokių gelžgalių
labirintai, kuriuose įsipainioję jūros gyventojai tyliai gaišta... Jau nešneku
apie plastiko ir gumos kalnus.
Balandžio
pabaigoje dalyvavau „Doram“ akcijoje. Tvarkėm miškelio pakraštį. Tą pačią dieną
per žinias pasakė, kad bus didžiulėmis baudomis baudžiama už atliekų išvertimą
ne vietoje. Einu po savaitgalio į darbą, sutvarkytame mūsų pačių rankomis
miškelio pakraštyje matau išpiltas naujas šiukšles – kalnas margų skudurų ir
atliekos maišuose. Nieko nei nubausi, nei paprotinsi. Visada atsiras „šaunesnių“
šiukšlintojų, kuriems vis vien.
Kur visame
tame akstinas? O man ne vis vien. Nei imant naują plastikinį maišelį bananui,
nei traukiant padangą iš apsamanojusios pamiškės. Yra ranka, kuri teršia, ir
yra širdis, kuri nori, kad to nebūtų. Ir šioji nuostata laimi, nes šiaip ar
taip, sąmoningumo tik daugėja.
Dar vienas
ispano režisieriaus Pedro Almodovaro nematytas senesnis filmas „Ką aš padariau, kad to nusipelniau?
(ispan. Que he hecho yo para merecer
esto?) (1984), kuris pasakoja apie buities užgožtą moterį, kuri vartoja
įvairius psichotropinius vaistus, kad atlaikytų nuolat nepatenkintus namiškius.
Pagrindinį vaidmenį sukuria P. Almodovaro vadinama mūza Carmen Maura,
pasirodžiusi daugelyje jo filmų.
Iš tikrųjų
filmas neprilygsta geriausiai režisieriaus komedijai „Moterys ties narvų krizės
riba“ (1988), tačiau vis tiek smagu griūti iš juoko, kurio nesistengiama
dozuoti. Iš tikrųjų tai filmas, kuris atitinka ankstyvojo Pedro Almodovaro
stilistiką – daug sveiko juodojo humoro ir erotikos. Nors kur kas labiau jis
man įdomesnis kaip aštrių dramų kūrėjas, bet ir jo komedijos lygiai tokios pat
savitos, spalvingos. Šiame filme režisierius naudoja įvairius savitus
simbolius, kaip antai driežas ir neatrodo, kad šeimos nariams nors kiek rūpėtų
moralė, priešingai – veikėjai tiesiog gyvena moralės dugne – kaimynė prostitutė,
dvylikametis sūnus atiduodamas pedofilui dantistui, vagiama iš turčių ir t. t.
Vienintelis dalykas, kas rūpima, yra vargšės motinos buities vergės problema,
ji irgi nori ir privalo atsipalaiduoti, o to negalėdama padaryti, ji tiesiog
palūžta. Tada įvyksta almodovariškas efektas – būtinai koks nors nesąmoningas
kriminalinis įvykis, kuris pamasinamas absurdiškomis kičinėmis ir klišinėmis
aplinkybėmis.
Visgi
tai yra komedija, ar tai būtų kriminalas, ar pasityčiojimas iš perdėtų
moralinių nuostatų. Yra tikrai nemažai vykusių juokelių, kokių tikrai
nepamatysi ir neišgirsi amerikietiškose komedijose, pavyzdžiui: „Dieve, tu man
taip primeni savo mirusį tėvą, – sako senoji motina savo sūnui, – kai nusiauni
batus ir po kambarį pasklinda tokia pati kojų smarvė, kad net nebelieka kuo
kvėpuoti.“ Kaip visada P. Almodovaro kine centre esti moterys, charakteringos,
netgi šiek tiek apstatytos klišėmis, kurios padeda sukurti dar labiau įsimintinesnius
ekspresyvius vaidmenis.
Vienas
žymiausių ir labiausiai pripažintų turkų režisierių Nuri Bilge Ceylan‘as vis
dar po šio Kino pavasario ir jo pribloškiamai filosofinio realistinio filmo „Laukinė
kriaušė“, kuris man niekaip neišeina iš atminties, paskatino pažiūrėti dar
nematytus jo darbus. Šįkart vieną senesnių jo darbų pavadinimu „Metų laikai“ (turk. Iklimler) (2006), kuris pasakoja apie
vienišą vyrą, kuris niekaip neįstengia sukurti šeimos, todėl blaškosi tarp
moterų. Jo blaškymąsi emocionaliai iliustruoja besikeičiantys metų laikai ir
skirtingos meilės paieškos scenos.
Prisipažinsiu,
kad buvau nusiteikęs išties daug prastesniam N. B. Ceylano filmui nei „Laukinė
kriaušė“ ar Auksine palmes šakele pelniusiam „Žiemos miegas“ (2014) ar tas pats
„Trys beždžionės“ (2008) irgi kadaise matytas per Kino pavasario festivalį. Ypač
mėgstu filosofines gelmes siekiančius filmus, kurie nepraranda realizmo
pasakojimo plotmės, kur iš veikėjų veiksmų ir veido krūpčiojimų galima
pasidaryti atskiras potekstes... Taigi panašaus braižo tikėjausi ir iš „Metų
laikų“. Tiesą sakant, tą ir gavau, tačiau šiame filme režisierius dar nėra savo
didžiausios kūrybinės galios zenite, atrodo, kiek plokštesnis. Ypač užsižaidžia
simboliais ir ištęstais liūdnais filmo pradžios kadrais, kada griūvančių santykių
apsuptyje porelė klajoja po griuvėsius... Netgi pamaniau, kad vėlei žiūriu labai
panašią Angelina Jolie ir Brad Pitt filmo „Prie jūros“ versiją ir vėlei teks
iškęsti tas tylias santykių erozijos pauzes. Bet po 15 minučių kankynės pamažu
ima ryškėti senojo gerojo Ceylano režisūros kontūrai. Beje režisierius pats
šiame filme atlieka pagrindinį vaidmenį kartu su žmona.
Už ką
mėgstu filmą „Metų laikai“? Už tą nepakartojamai menišką ir įtampos kupiną
sekso sceną, kai vyras grįžta pas buvusią meilužę ir bando ją pašerti
riešutais, o viskas baigiasi žvėrišku seksu ant grindų, kur nesuprasi, ar tai
toks aistros protrūkis, ar jau prievartos aktas... Tokia galinga toji scena
leido man prisiminti David Lyncho filmą „Blue Velvet“ (1986), kuriame pro durų
plyšį su vienu iš veikėjų taip pat stebime keistą sadistinių pakraipų sekso
sceną... Visa kita „Metų laikuose“ truputį blyšku. Pagrindinis klausimas: ko
reikia tam vyrui? Ko jis tose moteryse tikisi? Seksualinių motyvų? Gavęs sekso,
jis vėl lekia pas kitą ir taip kaip voverė viename rate. Tačiau akivaizdu, kad
už trumpalaikio pasitenkinimo esti kažin kokia kita prasmė, kurią nori
atskleisti Ceylanas. Ir tą prasmę, manau, kiekvienas žiūrovas susikurs pats.
Paskutiniu
metu beveik nebežiūriu serialų. Ne dėl to, kad jais nusivilčiau, bet tiesiog
šiam žanrui reikia begalės laiko, tačiau šio dokumentinio serialo tiesiog
negalėjau praleisti. Amerikiečių serialas „Apkaltintas
žmogžudyste“ (angl. Making a Murderer)
po kelerių metų pertraukos sulaukė tęsinio.
Tiesą
sakant, sunku patikėti, kad tai dokumentinis serialas, nes po serialo peržiūros,
atrodo, kad realių žmonių tragedija tiesiog tapo vaidybinio serialo išraiška. Neįtikėtinai
geras serialas, parodantis Amerikos, kuri toli gražu nėra svajonių šalis,
sudėtingos ir smarkiai korumpuotos teisėtvarkos užkulisius. Istorijos centre –
amerikietis Steven Avery, kuris antrąkart nuteistas neteisingai už žmogžudystę,
tačiau advokatai negali jo ištraukti iš sudėtingos teisėsaugos gniaužtų. Tai serialas,
kuris parodo ne tik supuvusios sistemos veikimą, bet pasakoja ir asmeninę
žmogaus tragediją, ypač Steveno jau senų ir vos judėti galinčių tėvų istoriją.
Jau nebekalbėsiu
apie šios sveiku protu nesuvokiamos bylos beprasmybę, nes apie ją viskas
pasakoma pirmajame sezone, kurioje Stevenas antrąkart nuteisiamas ilgiems
dešimtmečiams už tai, ko nepadarė. Kai atrodė, kad jau nieko nebegali padaryti,
šiame sezone Stevenui pradeda atstovauti itin JAV garsi advokatė Kathleen
Zellner, kuri suteikia naujų vilčių ir šansų Stevenui. Itin aštria nuovoka ir analitiniu
mąstymu pasižyminti nusikaltimų tyrėja iš naujo tiria bylos aplinkybes ir randa
daugybę teisminių procesų pažeidimų, naujų bylos įkalčių, kurie paneigia Steveno
bausmę ir atrodo, kad net ieškovas Ken Kratz tuoj pridės į kelnes ir vis labiau
gelbėdamas savo kailį, neria į viešumą ir parašo apie Steveną knygą ir pristato
jį kaip seksualinį maniaką. Žodžiu, istorija purvina be pabaigos...
Jeigu
primojo sezono paskutiniojoje serijoje žiūrovui permetama liūdna žinutė, kad
nieko iš bylos nebeįmanoma išpešti, tai šiame sezone K. Zellner taip nuodugniai
ištiria kiekvieną detalę, kad serialas tampa atskira detektyvinį filmą
primanančia istorija. Tai puiki galimybė pamatyti, kaip nesurežisuotai iš
tikrųjų dirba tikri nusikaltimų tyrėjai ir, žinoma, serialo kūrėjams vėlei
pavyko įpilti nemažai žibalo į ugnį, kadangi su kiekviena serija sklinda ta žinutė,
kad visas tas Steveno gyvenimas yra vienas didelis nelaimingo žmogaus,
atsidūrusio netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku, tragedija. Ir dar baisiau –
atsiranda skeptikų ir „heiterių“, kurie smerkia ir iš tikrųjų jį laiko
žmogžudžiu, kai tikrasis nusikaltėlis – jį teoriškai jau šiame sezone
išnarplioja K. Zellner, tačiau jos tikslas nesuversti įkalčius naujam žmogui, bet
įtikinti teisėjus, jog Stevenas iš tikrųjų nekaltas.
Kai atrodo,
kad jau viskas ranka pasiekiama, Valstijos teismas atmeta naują bylos
nagrinėjimą ir šitaip sezonas su daugybe naujos atrastos medžiagos užšaldomas
ir atidedamas. K. Zellner rašo apeliaciją ir ruošiasi naujam raundui – tuo maždaug
ir baigiasi sezonas. Aišku, šalia nuolat pasakojama ir Steveno sūnėno Brendano suėmimo
tragedija, kurio byloje kovoja kita advokatė su savo komanda – tai irgi
tragedija be pabaigos... 2019 metais, jau pasirodžius antrajam šio serialo
sezonui, buvo paskelbta, kad teismas imsis iš naujo nagrinėti Steveno bylą. Ar bus
trečiasis sezonas? Galimas daiktas, nes tai viena įdomiausių bylų, kokių man
yra tekę apskritai žiūrėti. Serialą rekomenduoju apskritai, kas domisi sistemomis,
detektyvinėmis istorijomis, žmonių teisėmis... Žinokite, yra tikrai ką pamatyti
ir apmąstyti.
Tikriausiai
jau visi per įvairius žiniasklaidos kanalus girdėjote apie operos solistės Asmik Grigorian tarptautinę sėkmę.
Šiemet ji pripažinta geriausia operos atlikėja pasaulyje. Man visada patiko
taip, kaip ji kalba, jos laikysena ir bendravimo etika.
Sakoma,
prastas tas atlikėjas, kuris nesijaudina. Žinoma, posakis iš klišių pasaulio,
tačiau Asmik Grigorian taip pat nesvetimas jaudulys ir baimė prieš pasirodymą.
Šioji citata tik įrodo, kad peržengiant savo baimes ir įvertinant tose
stresinėse situacijose savo galimybes, įmanoma tapti... pačiu geriausiu savo
srityje. Taigi.
Vakar,
ko gero, pamačiau geriausią „Sostų karų“ seriją – ilgą karo simfoniją su
preliudija, ilga įtampos kova, kulminacija ir, žinoma, pabaiga. Tiesą sakant,
po serijos kiek liko keistas jausmas. Žiūrint atrodė, kad scenarijaus autoriai
ir kūrėjai tiesiog naikina tai, ką taip ilgai žiūrėjome, puoselėjome, matėme
juos augančius, išduodančius, pasitikinčius ir visiškai sugniuždytus, o dabar
jie, personažai, kovoja drauge ir vienas po kito miršta kaip su koja permynus
persirpusias vynuoges tirštame kubile... Apokalipsinė simfonija.
Žinoma,
kiek staigi ir netikėta serijos pabaiga vėl diktuoja naują eigą ir ritmą. Net
nebandau įsivaizduoti, kiek šioji didelius lūkesčius pateisinusi serija kainavo
kūrėjams. Ir kiek kantrybės bei strateginių sprendimų reikėjo jai sukurti. Bet
kokiu atveju, buvo verta vien dėl tų emocijų žiūrėti visą serialą, nors jis dar
net nesibaigė, tačiau po vakarykštės batalinės serijos apima jausmas, kad
viskas jau tikrai ir baigėsi – mirtis su baltaisiais klajūnais pasibaigė,
beliko tik kaip per akciją „Darom“ susišluoti šiukšleles ir pasiimti Geležinį
sostą, susitvarkyti likusių gyvųjų meilės santykius. Bijau, kad likusios
serijos nebebus tokios jau įdomios, bet žiūrėti tikriausiai vis tiek verta.
