Filmas: "Irina" / "ИРИНА"

Sveiki,

Dar vienas netikėtas Scanoramos festivalio atradimas – bulgarų niūri socialinio turinio juosta „Irina“ (bulg. Irina) (2018), kuri pasakoja apie jauną provincijoje gyvenančią motiną Iriną. Nuo pat juostos pradžios tampa aišku, kad tai toli gražu nebus lengvas filmas, kuris įkvėptų idėjų gyvenimui. Irina plūkiasi miestelio valgyklėlėje, tačiau dėl atliekų vagiliavimo ją atleidžia iš darbo, o jos vyrą užgriūna anglys ir jis tampa invalidu. Šeima nebegali sudurti galo su galo ir jauna moteris ryžtasi tapti surogatine motina...

Filmas išties paliečia. Jo pasakojimo manierą galėčiau apibūdinti kaip super natūralistinę, kiek angažuotas socialinių nepriteklių, kur žmonės ieškodami išeičių priima drastiškus sprendimus. Toks kinas dažnai pribloškia dėl savo gyvumo ir tikrumo, tokias sudėtingo likimo istorijas labai mėgsta rumunų, bulgarų ir apskritai Rytų Europos naujosios bangos kinas, kada stambiu planu parodomas visas tas sunkumas ir vargas, kurį turi iškęsti veikėjai. Panašia maniera nufilmuotas ir perteiktas „Irina“, kuri tampa dar viena filme pavaizduota moters pavyzdžiu, kaip išgyventi skurdo ir socialinės nelygybės visuomenėje.

Irinos pasaulis pilnas stereotipų. Užklupusi vyrą su savo seseria Irina susitaiko su vyro neištikimybe, tačiau pavyduolis vyras ją „varinėja“ kaip jam papuola. Čia prisiminiau ir tas Jono Biliūno novelių didaktikas, kai apkaltintas žmogžudyste kaimynas pakviečiamas prie stalo, nes manėsi, kad Irina jį visus metus kaltino nepelnytai, ima ir prisipažįsta, kad pelnytai. Žongliruojama vertybėmis, humanizmu, patriarchato pasauliu, kuriame moteris vis dar gyvybės davėja, bet kai reikia, moka įkąsti skaudžiai. Kai kurie vaizdiniai ir aplinkybes vis dar primena mūsų Lietuvos provincijos gyventojų realybę, tik kažin, ar ten rasime moterų, kurios turčiams gimdytų vaikus už pinigus, tačiau ta socialinė bejėgystė tvoskia iš toli ir pas mus. Galiausiai filmo pabaigos klausimas: ar Irina atiduos vaiką svetimai šeimai, ar liks ištikima motinos instinktui? Tai veikiau pagrindinis moralinis klausimas: kiek žmoguje yra žmogaus rodo jo teisingi pasirinkimai. Visgi filmas bemaž baigiasi laimingai; Irina, kurios depresuojantį veidą nuolat stebėjome stambiu planu pusantros valandos, galiausiai pamatome šypseną, tiesa, atsiradusią iš tų pačių gyvenimiškų sunkumų. Paveikus, įtaigus, realistinis filmas apie žmones, paverstus skurdo vergais ir dėl to darantys ne pačius išmintingiausius pasirinkimus tam, kad išgyventų, galiausiai moralas tame, kad neįmanoma nuteisti Irinos dėl jos pasirinkimų, kurie teoriškai atrodo nedovanotini, tačiau praktiškai suvokiami kaip galimybė gyventi.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apie begalybę" / "Om det oändliga"

Sveiki,

Apie švedų režisieriaus Roy Andersson filmą „Apie begalybę“ (sved. Om det oändliga) (2019) girdėjau vien tik gerus dalykus, netgi atsirado po Scanoramos festivalio tokių, kurie filmą pavadino šedevru, todėl, Dievas mato, negalėjau praleisti šio šedevro, tačiau jau po penkių minučių kino salėje supratau, kad yra tokių filmų, kurie visiems patiks, o aš sunkiai juos galiu priimti. „Apie begalybę“ vienas iš tokių – absoliučiai ne mano kategorijos režisierius, kuris turi puikų matymą, medžiagą ir turi savo stilių, tačiau jau kaip nemėgstu kine negyvojo teatro...

Filmas primena eilėraštį, tai poetizuota istorija, kurios kompozicija sudurstyta iš etiudinių nuotrupų, kuriuos jungia pasakotoja biblijine tonacija, sukurdama amžinybės filosofijos braižą ir gyvenimo sakralumo įspūdį. Filmas renkasi ne provokuoti, bet filosofuoti, bandydamas kasdienybės atvejuose atskleisti gyvenimo grožį, ar tai būtų moteris su nulūžusiu bato kulniuku, ar vidury laukų sugedęs automobilis, ar Hitleris paskutinę gyvenimo akimirką... Visi tie koliažai klasikinės muzikos fone jungiasi į bendrą pasaulį, kaip kad bendrabutyje skaitantis studentas ir sakė, jog visa tai yra bendra nuolat savo formas amžinybėje besikeičianti energija ir galimas daiktas, kad po milijono metų visi būsime pomidorais arba bulvėmis. Skausmo ir nevilties, turtingumo, arogancijos lipdiniai atskleidžia žmogaus jausmų ir gyvenimiškos laikysenos įvairovę. Taip, vietomis filmas primena raudą, vietomis primena komediją, kaip ant tai moteris dievinanti šampaną – gražu į ją žiūrėti, kaip ji teatralizuotai kelia prie lūpų taurę ir jaučiasi pati laimingiausia pasaulyje ir kartu toji minkšta banalybė kelia ir pasigėrėjimą, ir atrodo labai juokinga.

Visgi filmas neturi jokio stipraus naratyvo, jis veikia kaip simboliais užpildyta meditacija. Ne visada mane toks kinas paveikia, nors jis Scanoramoje dėl išskirtinės savo stilistikos ir nuotolio nuo komercinio kino turi teisę būti pamatytas, manding, būsiu siauresnio siužetinio kino mėgėjas. Kas iš šio filmo tikrai įstrigo? Tie savotiški Stokholmo vaizdiniai, gatvės, scenos kaip atvirukai, savita atmosfera, pripildyta pakūlėjančios muzikos. Kažin, ar pasiryšiu ankstesniam režisieriaus darbui „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (2014), kurį man irgi rekomendavo tie patys kinomanai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "O tada mes šokome" / "And Then We Danced"

Sveiki,

Kol kas daugiausiai kino festivalio Scanorama emocijų sukėlęs filmas „O tada mes šokome“ (angl. And Than We Danced) (2019), kuris, mano akimis, pasakoja neįtikėtiną LGBT tematikos istoriją konservatyvioje Sakartvelo šalyje. Iš to, kokių atsiliepimų girdėjau apie šią juostą, manding, kad tai vienas geriausių šio festivalio filmų. Salėje žiūrėję sakartveliečiai po filmo plojo savo tėvynės filmui, žinoma, prisidėjau prie jų, nes tikrai yra dėl ko.

Filmas kaukazietiškų spalvų ir atmosferos – skurdi Merabo šeima vos suduria galą su galu, o šeimos sūnūs lanko šokių mokyklą, kuriame šoka tautinius sudėtingus šokius, manydami, kad vėliau, kaip ir jų tėvas, galėsią iš to kurį laiką pragyventi. Gyvų santykių šeimoje esti ir pykčiai, ir bučiniai, ir nusivylimai, ir muštynės... Jaunasis atžala nuolat stengiasi sušokti vis geriau ir geriau, tačiau šokių mokytojui neįtinka jo nevyriškumas, jis atrodo per minkštas, neturi tautinio vyriško brutalumo, todėl jo ateitis pamažu žlunga. Netikėtai atvyksta naujas šokėjas, kuris sužadina jaunuoliui netikėtą seksualinį potraukį...

Tiesą sakant, ko jau ko, bet nesitikėjau kaukazietiškos LGBT istorijos ir tikriausiai tokios nė nebūtų, jeigu filmo neremtų Švedijos kūrėjų komanda. Filmas nevienkryptis, jis pripildytas estetinių Tbilisio spalvų, šeimos santykių, LGBT pogrindžio gyvenimo, nacionalinių dainų ir muzikos... Viskas taip gražiai perteikta, kad nejauti, kaip harmoningai estetika ir kultūra įsilieja į gyvą pagrindinio veikėjo išgyvenimą – tai nėra atskiros sudedamosios filmo dalys, o veikiau sukuria atskirą simpatiškų veikėjų santykį, kuris ir provokuoja, ir verčia žavėtis, kaip tokioje patriotiškai nusiteikusioje šalyje veriasi tai, kas vadinama globalizacijos yda – tai tradicijų laužymai ir įsigalintys etninių normų neatitikimai.

Iš esmės filmo įtaigumas ir visas tas probleminis „desertas“ yra ne vien tik asmeninė vaikino homoseksuali meilės istorija, bet tai, kaip režisierius randa būdų supriešinti tradicijų ir inovatyvaus pasaulio požiūrius. Homoseksualus vyrukas niekada netiks šiam šokiui, nes jo kitokia energetika ir jausmai, nors filmo pabaigoje jis su sužeista koja iš esmės šokdamas atrankoje išpildo tautos dvasios tradicinę šokio sampratą – šokiu išreiškia tautos didybę, nepalaužiamumą, tvirtumą ir mokėjimą nepasiduoti sunkiausiomis akimirkomis, tačiau akli dėstytojai tokie apakę nuo tradicinių tipažų, kad tiesiog jame mato tik trūkumus ir ydas. Ar yra vietos LGBT asmenims tradicijoje? Štai ko klausia šis filmas. Ar LGBT asmenys, neatitinkantys standartų, turi būti išvejami iš tautos žemių ir atseikėti nuo nacionalinės kultūros į pogrindį kaip brokuoti padarai? Tai filmas, kur romantika neužgožia pačios aštrios problematikos ir priešingai – susipriešinimas nenužudo vaikino ir padeda jam išsilaisvinti, atrasti savo identitetą. Labai labai pavykęs filmas.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Whitney: Ar galiu būti savimi? / "Whitney: Can I Be Me"

Sveiki,

Apie vieną talentingiausių pop muzikos ikonų Whitney Houston dokumentinių filmų jau yra sukurtas ne vienas. Tikriausiai į nagus man pateko ne pats kokybiškiausias ir geriausias filmas „Whitney: Ar galiu būti savimi?“ (angl. Whitney: Can I Be Me) (2017), kuris bando „apžioti“ šią mega asmenybę su visu jos talentu ir nuosmukiu...

Tiesą sakant, mano etalonas dainininkių dokumentinių filmų nišoje tebėra „Oskaru“ apdovanotas „Amy“ apie Amy Winehouse, kuris parodo, kaip galima iš dokumentinių kadrų suteikti mirusiam žmogui kone realų asmenybės gyvastį. Žinoma, filme apie W. Houston to padaryti nepavyko gal dėl trūkstamos medžiagos, o gal ir dėl režisieriaus užsispyrimo ir talento trūkumo. Manau, atlikėja nusipelnė geresnio filmo apie savo asmenybę ir indelį į muzikos pasaulį. Visgi, manau, kad ir kiti tą supranta ir jau po metų kiti režisieriai pasiūlo (dar nemačiau to filmo) geresnį dokumentinio filmo pavyzdį „Whitney“ (2018).

Šis filmas, žinoma, kaip pažintinis filmas nėra prastas, jeigu tikiesi sužinoti apie Whitney Houston gyvenimo faktus, tam tikrus požiūrius, pavyzdžiui, kad ji buvo nušvilpta juodaodžių klausytojų, nes kaltino ją bendruomenės išdavyste, arba jos narkotikų reikalai, griežtosios motinos nurodinėjimai ir t. t. Chronologiniu principu atskleidžiami jos atradimo, augimo, pakylėjimo ir nuosmukio metai, pateikiami išlikę asmeniniai kadrai ir tai... Visai neblogas filmas kokiam History kanalui apie asmenybę, tačiau visumoje, vėlgi lyginu su filmu „Amy“, režisieriams nepavyko sukurti gyvo filmo įspūdžio, viskas labai schematiška, kadras po kadro, atskleidimas po atskleidimo, tai nėra vientiso ir įtikinamo filmo pavyzdys, veikiau tik įdomioji dokumentika, kokias dažnai užsako kokie nors TV kanalai, manydami, kad visa tai atsipirks.

Filmas nėra savaime nei labai geras, nei labai prastas. Tai galėtų būti nebloga įžanga tiems, kurie tik atranda W. Houston arba bent bando susidėlioti jos gyvenimo grandinę. Dažnai vis sakoma, kad Queen vokalistas Fredis Merkuris yra kone daugiausiai pasiekęs gėjus menininkas, tačiau ką mes žinome apie W. Houston, kilusios iš religingos, konservatyvios ir dar juodaodžių kvartalo, seksualumą? Tai dar vienas jau nebe retas pavyzdys, kaip svarbu būti savimi ir, galimas daiktas, kad melas prieš visuomenę ir negalėjimas būti savimi, pražudė šitą deimantą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Agnesės meilė" / "Agnes Joy"

Sveiki,

Man regis, Islandija yra tokia šalis, kur gali susigrumti pats su savimi – kalnai, ledas, šaltis, maži miesteliai, saviti uždari žmonės. Tai asketiška ir kartu bendruomeniškai hermetiška šalis su pasakiško grožio gamta. Norėčiau kada pabuvoti Islandijoje, kur ir vyksta filmo „Agnesės meilė“ (angl. Agnes Joy) (2019) veiksmas. Vis kažkaip pavyksta bent vieną pamatyti islandų filmą Scanoramoje ir dažnai jie nenuvilia.

Šįkart istorijai šiek tiek, mano akimis, pristigo idėjų ir įdomesnių siužetinių vingių. Į kaimynystę, šalia pagyvenusios poros, atsikrausto šalyje žinomas aktorius, kuris patraukia senstelėjusios motinos ir dukters dėmesį... Viskas toliau, žinoma, rutuliojasi pagal žinomus amerikietiškos komedijos dėsnius, tačiau tie banalūs, melodraminiai ir muilo operas primenantys santykiai perteikti gana gyvenimiška tonacija. Skandinaviškojo stiliaus filme tos pačios banalios išdavystės, permiegojimo vienas su kitu istorijos gal netgi būtų visai įdomios, tačiau pagrindinė veikėja Agnesė, kurią suvaidino Donna Cruz absoliučiai neįdomi. Tiesą sakant, nesupratau strategijos pasikviesti azijietiškos kilmės aktorę (dėl egzotikos?), kuri absoliučiai „nepaveža“ vaidmens ir atrodo kaip diletantė. Ji ir yra diletantė, kuri neperteikia absoliučiai nieko, išskyrus užkadrinį kuždesį, kuriuo sufleruoja režisierė, ką ir kaip daryti, o ji mechaniškai viską atlieka.

Iš tikrųjų pagrindinė filmo ašis net nėra Agnesė, o veikiau jos motina – senstelėjusi ir savo seksualumo nuosmukį išgyvenanti Ranveiga, kuri tai bando pasimasturbuoti darbe, tai vienui viena laka vyną ir šoka, nes jaučiasi nemylima ir negeidžiama. Viskas gerai, žiūrovas jau žino, kuo visa toji vidutinio amžiau krizė baigsis – santuoka grius arba pora pereis išbandymą ir sutvirtins savo santykius antram gyvenimui... Iš tikrųjų tik ją vieną ir buvo įdomu žiūrinėti ir kaip į aktorę, ir kaip į veikėją. „Agnesės meilė“ – tai nieko naujo nesiūlantis filmas, praktiškai be menkiausios provokacijos, ramus, islandiškai paniuręs, kine panašių santykių perspektyvos išnarstytos jau po kaulelį, todėl tai filmas, kuris neturi hito klyksmo, tačiau ramiam nepretenzingam pasižiūrėjimui tinkantis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aurora" / "Aurora"

Sveiki,

Kai suomiai kuria komedijas, galima nusakyti esminį bruožą, kas iš tikrųjų bus labai juokinga. Jų komedijų ypatybė dažnai esti kultūrinėse priešpriešose t. y. kas labai nacionalistiškai suomiška „maišosi“ su pabėgėliais, kitos rasės, tikėjimo ir įsitikinimais. Panašiai konstruojama ir Scanoramoje rodyta suomių komedija „Aurora“ (suom. Aurora) (2019), kuri pasakoja apie girtuokliaujančią ir manikiūrą darančią Aurorą, pastaroji uždaro tėvą į reabilitaciją, o pati gyvena vieno kambario bute pas draugę.

Komedija nuo pat pradžių man nebuvo juokinga. Nors salėje esantys žiūrovai iškart pagaviai kvatojo, tačiau suabejojau, ar gerai pasirinkau filmą, nes viskas atrodė kaip kur kas geresniame seriale „Begėdis“ – girtaujanti suomių blondinė trainiojasi suomiškos žiemos nuklotose gatvėse, nori padėti gėlių ant motinos kapo, todėl vagiliauja, apvemia barų pakampes ir visa išsekusi ateina po savaitgalinio „tūso“ į darbą. Žodžiu, toks „dirty“ stiliaus apie žemojo sluoksnio pigią blondinę, kuri svajoja išvažiuoti į Norvegiją valyti senukams išangių... Subtilumu filmas, žinoma, nepasižymi, tačiau po 10 minučių ir aš pamilstu Aurorą, jos svajones, bėdas ir pasiduodu kvatojimui. Iš tikrųjų tai labai juokinga komedija, kuri labai suomiška, atmosferiška ir nors viskas labai sąlygota, neįtikinama, tačiau visa filmo siužetinė rokiruotė neprimena lietuviškų komedijų, kurios dažniausiai pasižymi iš anekdotų sudurstytas situacijas vienoje tematikoje. Čia prisiminiau prancūzų filmą „Neliečiamieji“, kuri man absoliučiai buvo nejuokinga, palyginus su „Aurora“, suomiškas filmas iš tikrųjų yra komedija!

Šis filmas turi ir potekstę ir kalba apie išankstinius nusistatymus dėl pabėgėlių, juokiasi iš greitų santuokų kaip įstatymiškų spragų dėl galimybės gyventi Suomijoje, juokiasi iš nukvakusių ir patrakusių senučių, kurios dainuoja daineles apie vaginos pasilinksminimus, kai keliaujama į Sankt Peterburgą... Žodžiu, suomiškos žiemos šaltyje vyksta gyvenimas retsykiais labai jau panašus į mūsų, lietuvių, gyvenimą. Ir dažnai būna taip, kad suvoki, jog žiūri netikrovišką, hiperbolizuotą ir linksmai laisvą filmą, bet vis tiek nori, kad tai vyktų iš tikrųjų tavo kaimynystėje. Iš šios komedijos praktiškai nieko nesitikėjau, tačiau išėjęs iš kino salės dar ilgai kvatojausi iš kai kurių epizodų. Tai nėra  joks revoliucinis ar novatoriškas filmas, tačiau lengvas ir suomiškai „perteptas“ filmas, kuris apima iš esmės visas europietiškas ir galiausiai net viso pasaulio problemas – stereotipų įkaitais paversti žmonės „išsilukštena“ iš pančių ir tiesiog linksminasi.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sonja. Baltoji gulbė" / "Sonja: The White Swan"

Sveiki,

Pykstu ant Scanoramos organizatorių, kad į pagrindinius favoritinius filmus iškėlę praktiškai niekam nežinomus, menkai įvertintus filmus, o tuos pačius pačiausius pasiliko tik Vilniuje ir praktiškai „įgrūdo“ į masę – atsirink, kad gudrus! Kadangi esi tik svečias ir supranti visą tų filmų rėmėjų sistemą, stengiesi, kaip sakant, dovanotam arkliui į dantis nežiūrėti, ir vaišiniesi tuo, kas padėta ant stalo. Maždaug su tokia išalkusia kino dvasia ėjau į filmą „Sonja. Baltoji gulbė“ (angl. Sonja: White Swan) (2018), kuris pasakoja apie iš Skandinavijos kilusią ir Holivudą užvaldžiusią gražuolę dailiojo čiuožimo čempionę, žvaigždę Sonją.

Tiesą sakant, nieko per daug iš šio filmo nesitikėjau, todėl ir negavau per kuprą. Istorija gestikuliuojama holivudine, didžiojo masinio kino maniera – atskleidžiama dirbtina asmenybės poza, istoriniai faktai, Holivudo blizgesys, jau iš filmo į filmą matomi kultūriniai elementai, antraeiliai LGBT siužetiniai vingiai... Filme iš esmės jautiesi kaip muziejuje, jis visas išdailintas, gražus, tviska prabanga, ir „matai“ kiekvieną už kadro aptartą niuansą, perspektyvą ir aiškią asmenybės atskleidimo strategiją. Ir galiu pasakyti, kad filmas ne ką prastesnis už Holivude sukaltus biografinius filmus, viskas vietoje ir kokybiškai, bet tiems, kurie Scanoramoje tikisi įdomesnio filmo, to, kuris mus taip retai pasiekia, žiūrėkite, alkanesnio žiūrovo ir nepatenkins. Paprastai tokius filmus vis vien pamatoma per TV arba piratinėje filmų platformoje. Čia kaip su tuo festivalio atidarymo filmu „Svaigulys“ – jeigu jau afišuojiesi, kad esi išskirtinis festivalis, o pagrindinį filmą iškeli kaip masinio kino pavyzdį, manding, tai dar viena išpūsto festivalio poza: norime patenkinti kinomanus, bet turime išlikti ir labai žiūroviškai prieinami. Nežinau, ar Scanoramai to reikia, nes salės vis vien pilnos...

Visgi grįžtu prie filmo. Taip, jis paveikus, taip, jis svajingas, taip, jis žavus. Maniau, kad pavargsiu nuo asmenybės pozos atskleidimo, nuo to, kaip naivi ir žavi blondinė iš Skandinavijos, patikinti pinigus niekšui broliui ir vis šnairuojanti į ištikimą homoseksualę asmeninę padėjėją taps pagiežinga, Holivudo spindesį prarandančia, skurstančia girtuokle. Galiausiai asmenybės blizgesio nuosmukis tampa, kad ir šabloniniu žvaigždžių biografijų elementu, vis tiek jaudina, kaip sujaudina ir iš pradžių, atrodo, labai neįtinkančios, o vėliau labai patinkančios aktorės Ine Marie Wilmann vaidyba. Filmas, nors ir geras, blizgus, jautrus, tačiau Scanoramoje jis tik masinio kino pavyzdys.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela