Akvilė
Kavaliauskaitė. „Kūnai“ – Vilnius: Balto, 2020 – p. 160.
Sveiki,
Šios knygos net neplanavau
skaityti, tačiau kaip tik tą dieną paskelbė Metų knygų nominacijas ir
buvau – kaip tyčia! – prie knygyno, tad ir įsigijau šią Akvilės Kavaliauskaitės
knygą Kūnai. Kas šiais laikais gali būti svarbiau, nei
pasirūpinti savo kūnu – sveika mityba, dietos, sportas, proporcijų architektūra
ir t. t. ir pan. Būtent to ir tikėjausi šioje knygoje – žmonių, apsėstų savo
kūno netobulumu, tačiau visgi tekstai nebuvo tokie naivūs, kokių tikėjausi. Apskritai
sakant, buvo netgi daug geriau, taigi ne veltui knyga nominuota Metų knygos
rinkimuose.
Kūnai sudaro dvylika novelių apie žmogaus vienatvę ir jo mirtingą
būvį šiuolaikiniame pasaulyje. Skaitydamas ilgai ieškojau kokio nors silpno
teksto, tokio, už kurio galėčiau užsikabinti ir prikibti ir kai tik jau
džiaugdavausi radęs tokią novelę, beregint ji mane „apgaudavo“ ir tapdavo dar
vienu geru kūriniu. Nusivyliau nebent tuo, kad neaptikau, prie ko galėčiau
prikibti. Vientisas taupus ir novelei šiaip būdingas stilius, aktualumas,
šiuolaikinio gyvenimo problemos, o esminė novelių siejamoji grandis yra žmonių
kūnai.
Centrinė rinkinio novelė galėtų
būti Kūnai (tuo pačiu pavadinimu kaip ir knyga), kurioje pasakojama apie
režisierių Marijų, kuris nemėgsta Almodovaro paskutiniojo filmo Skausmas ir
šlovė, Marijus kuria savo filmą, todėl yra pasinėręs į sekinantį ir gerokai
preciziškai suveržtą kūrybinį procesą. Jis ilgai dirba prie vienos scenos,
kurioje nuogos įvairių amžiaus moterys turi susiglausti, kad sudarytų tam tikrą
gyvenimo cikliškumo įspūdį, tačiau Marijus yra nuolat nepatenkintas, jam iš
rankų slysta idėja, o aplinkybės susiklosto ne taip, kaip jis tikisi. Iš esmės
toji novelė man tikriausiai mažiausiai patiko, tačiau aš suprantu kūrybinio
proceso užkulisius ir tobulumo siekį.
Novelė Kūnai man visų
pirma yra apie kontrolę, troškimą bet kokia kaina realizuoti savo idėją,
nesiklausant pasaulio ir kitų, nebesimėgavimas gyvenimu ir netikėtumais, o noras
paversti kūrinį, save ir pasaulį aiškiai struktūrizuota mašina, kurią galima
valdyti. Kitaip sakant, mes turime efektą – žmogus prieš gamtą ir save patį.
Galiausiai tą patį Marijų aptinkame kitoje novelėje Šiuolaikiniai gyvūnai,
kuriame režisierius gyvena kitą savo gyvenimo etapą; jis sunkiai dirbo ir jo
filmas tapo sėkmingu, tačiau asmeninis gyvenimas atrodo tuščias, pats Marijus,
paveiktas sėkmės, tampa šiek tiek arogantiškas. Jis turi viešbučio numeriu
dalytis su debiutuojančia pretenzinga režisiere, kuri įkūnija viską, ko
nekenčia Marijus, tačiau ir pats pasižymi tomis savybėmis: pedantiškumas,
reiklumas, kritikavimas ir net smerkimas. Iš esmės ankštas viešbučio numeris
yra tik aplinkybė, kurioje atsiduria vyro ir moterų kūnai, jie yra dirginami
priešpriešomis ir individų nuostatomis, tad greitai išryškėja gana banali tiesa,
kad nuo neapykantos iki meilės tėra vienas žingsnis, o pratrūkti smurtu galima
lygioje vietoje, nes esame visgi veikiami gyvuliškojo prado.
„Parodyti žiūrovui
jausmą, kurio jis pats sau dar nespėjo įvardinti. Čia yra esmė. Mes gerai
žinome pagrindinius jausmus. Atskiriame, kada tai liūdesys, kada pyktis, kada
puikybė ar pavydas. Bet jausmai turi daug atspalvių. Vienokį džiaugsmą jauti
įsimylėjusi, kitokį – pasveikusi nuo vėžio. Supranti? Pagrindiniai jausmai –
tai banalu. Nebanalūs jų atspalviai, nes jų tiek daug, kad neįmanoma
suskaičiuoti, niekada neįvardinsime visų, ne tik neįvardinsime, bet ir
nepajusim (p. 35).“ Atskira tema – kaip menininkai
stengiasi „surežisuoti“ savo meno vertintojų jausmus. Novelė išprovokavo mano
asmeninius pamintijimus apie meno kūrinio strategijas ir apskritai apie
pasaulį, kuriame aiškinama, ką ir kaip žmogus turi jausti(s).
Rinkinyje labiausiai įsiminė
kelios novelės, kurias pavadinčiau ryškiausiomis ir jautriausiomis. Žinoma, Laumžirgis
viena iš tokių. Pasakojama apie suaugusį vaiką, kuris patenka į tėvo garažą ir
aptinka ten sugedusį namų gamybos lėktuvą, prie kurio dirbo visa šeima. Iš
esmės meistriškai ir labai subtiliai suliejamos dvi istorijos apie tėvą –
vaikystėje prarytą laumžirgį, kuris dūzgė vaiko pilve ir šeimos pasididžiavimo bei
tragedijos simbolį – lėktuvą. Tai istorija apie svajones ir žlungančias viltis,
apie tai, kas vienija šeimą ir kartu ją ardo, apie tai, kaip svarbu, kad palaikytume
vieni kitų svajones, nes be jų pilkame vien tik monotonišku darbu ir pinigais grįstame
gyvenime žmogus pasmerktas sunykti dvasiškai, o vėliau ir fiziškai.
Akvilė Kavaliauskaitė
Taip pat nustebino ir kita novelė
Žmogus gali viską, kuriame su nujaučiama kriminaline gija pasakojama
apie provincialų jaunuolį, kuris įsigijo pirmąjį automobilį. Aplinkybės
susiklosto taip, kad jo namuose atsiduria turtuolis Karolis, kuris siutina vaikiną
savo arogancija ir stačiai žemina savo kalbomis apie Italiją ir avimus
prabangius batus. Socialinė nelygybė, neteisybės jausmas taip įaudrina
jaunuolį, kad jis griebiasi alkoholio ir padaro lemtingą klaidą. Po novelės
galima pamąstyti, kas visgi valdo mūsų veiksmus ir emocijas? Ar tas faktas, kad
pasaulyje nėra lygybės, brolybės ir teisybės pateisina tam tikrus žmonių
poelgius? Ir kodėl išorė ir išorinės aplinkybės taip lengvai paverčia mus aukomis
ir budeliais? Paprastas buitinis konfliktas, labai atpažįstamas provincialo ir
miestiečio turtuolio klasikinis bendravimo kodas, bet viską nustelbia
dostojevkiškas novelės finalas.
Meistriškai, nors ir dirbtinoko
prieskonio, sukurtas tekstas, pavadintas CV, kuriame veikėjas įsirašo į
meninio rašymo kursus ir pakeičia savo gyvenimą bei meninio rašymo mokytojo
pagal tam tikras literatūroje gvildenamas amžinąsias problemas. Šioje gudrioje
novelėje autorė pademonstruoja ir literatūros teoriją, pagal tam tikrą meninio
rašymo principą ji pasakoja veikėjo gyvenimo biografiją ir kartu skaitytojui
demonstruoja, kaip kitame pasakojimo lygmenyje sukuriama novelė apie bedarbį,
veikiant tiems patiems šablonams. Panašius literatūrinius šablonus, kurie
autorei pasitarnauja kaip kūrybos įrankis, veikia ir pirmoje novelėje Klasika
su prieskoniu, kuriame klasikinės vyro, žmonos ir meilužės santykių temos
perteikiamos trūkinėjant pasakotojui ir suliejant pasakojimo fragmentus chaotiškumu
būdu, bet tas chaotiškumas sukuria nykstančio neapčiuopiamumo įspūdį, todėl
turinį gerokai pranoksta pasakojimo techniką, o štai pats novelės pavadinimas
tampa pagrindinės minties įvardijimu ir kūrinio apibendrinimu.
Paplūdimyje pasakojama apie nuogus kūnus, ten jauna moteris ir jos vaikinas
susipažįsta su keistuoliu nudistu, kuris ramybę atranda tiesiog kasdamas smėlį.
Mergina dėl nuogumo jaučiasi pažeidžiama, tačiau netrukus išryškėja novelės idėja
apie žmogaus nuogumą: „Tai, ką matome mieste, gatvėse, yra labiau ne žmonės,
o jų drabužiai – kelnės, paltai ir kepurės. Retas kūnas kuo nors išskirtinis ir
nuogam tarp nuogų lengviau pasislėpti (p. 141).“ Kol mergina bando
prisijaukinti savo nuogos būvimo jausmą paplūdimyje, atrodo, tai, kas savaime
turėtų būti natūralu, ji pamažu ima ilgėtis „apsirengusios civilizacijos“, kad galėtų
skirstyti žmones į kategorijas. Natūralioje robinzoniškoje aplinkoje žmogaus
protas atsiskleidžia kaip šablonų kūrėjas, todėl taip sunku suartėti su gamta
ir iš esmės su savimi pačiu, nes esame praradę prigimtinį laisvės būvį būti
tuo, kas esame, o ne tuo, kas norime, kad aplinkiniai manytų, kad esame.
Žodžiu, paprasta situacija nudistų paplūdimyje perteikia gana universalias
problemas.
Netikri prisilietimai pasakoja apie Viktoriją, kuri vaikystėje bijojo užmigti,
todėl ją nuolat turėjo glostyti tėvas. Dabar ji turi įvairių problemų su miegu,
jos kūnas jaučia prisilietimus, nors niekas jos neliečia, tarsi kūnas būtų
užprogramuotas jausti. Toks sutrikimas ir šių sutrikimų priežasčių pasekmės man
primena autorės terapinį rašymą. Apskritai visos novelės daugiau ar mažiau po
literatūriškai apgalvotomis struktūromis, manding, yra inspiruotos potrauminio
gydymo, noro save suvokti, išsilaižyti žaizdas. Stiprūs, įvairialypiai tekstai
pasakoja ne tiek apie kūnus, kiek apie tuose kūnuose talpinamas žmonių sielas
šiame susvetimėjusiame pasaulyje. Bet kada tas pasaulis kada nors buvo
nesusvetimėjęs? Galiausiai tekstai yra būdas priimti mums mus pačius –
suskilusius, vienišus, apsėstus ilgesio, noru kontroliuoti ir būti
pripažintais. Aktualūs, skaudūs, įdomūs tekstai.
P. S. Labai gražus knygos
viršelis, kurį sukūrė Jolita Vaitkutė.
Jūsų Maištinga Siela
