Sveiki,
Kol kasdien paleidžiama
šimtai šovinių, kol griūva namai ir žmonės glaudžiasi vieni pas kitus, įvyksta
ir stebuklų. Kasdien Ukrainoje gimsta kūdikiai. Šią nuotrauką, kaip kontrastą,
jeigu galima taip sakyti, aptikau tame politinių naujienų sraute ir nustėrau
prisimindamas frazę: kol politikai kariauja, moterys vis gimdo.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Šių dienų kontekste
neturiu nei ką atimti, nei ką pridėti. Žymus rašytojas ir mąstytojas Yuval
Noah Harari greitai reagavo į šių dienų įvykius Rytų Europoje. Kas kuria
istoriją? Ar tikrai vien tik politinės jėgos, ar ir paprastų žmonių narsumas
bei drąsa? Apie ką ir kaip kalbėsime apie šių dienų įvykius po 20 ar 100 metų
ir kokius vardus bei pavardes linksniuosime?
Visą straipsnį
lietuviškai galite paskaityti ČIA.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Man sudėtinga kalbėti šių
dienų kontekste. Iš vienos pusės nesitiki, kad gyvenu tokioje baisiame laike
(išgyvenom pandemiją, išgyvenom vasarą iš Baltarusijos plūstančius pabėgėlius),
o dabar visa tai... Atrodo, kad paskutinieji keleri metai – tai katastrofų
metai. Nežinau, kaip reaguoti. Norėčiau tikėti, kad kažką keičia visos tos
vėliavos, socialinis palaikymas, nuolat nerimą keliančios laidos (nuo ryto iki
vakaro), nuo kurių bėgu pasivaikščioti, bėgu nuo tikrovės ir tik retkarčiais
pasižiūriu, kas dedasi, nes kaipgi šitaip gyventi nuo ryto iki vakaro. Jau
trečius metus, toje gąsdinančioje tikrovėje. Ar galiu ką pakeisti nerimaudamas
ir baimindamasis? Tokiais atvejais tegu kalba menas, poezija, dailė... Dalijuosi
Mariaus Buroko išverstu jaunos poetės Ия Кива eilėraščiu, kuris tikriausiai
geriausiai atspindi daugelio ukrainiečių šių dienų realijas.
Ия Кива
IJA KIVA
**
ar teka iš mūsų čiaupo
karštas karas
ar teka iš mūsų čiaupo
šaltas karas
ką nejaugi visai nėra
karo
juk žadėjo kad bus po
pietų
savom akim matėm skelbimą
„karą ims tiekti po
keturiolikos nulis nulis“
/
ir štai jau trys valandos
be karo
šešios valandos be karo
o ką jei karo nebus iki
vakaro
nei išsiskalbsi be karo
nei valgyt išvirsi
nei arbatos be jo
užplikysi
/
ir štai jau aštuonios
dienos be karo
mes dvokiam
žmonos nenori gultis į
lovą kartu
vaikai pamiršo šypsotis
ir aikštijas
kodėl mes visad galvojome
kad karas niekada nesibaigs
/
tad eisime eisime karo
ieškot pas kaimynus
kitapus mūsų žaliuojančio
parko
bijosime karą pakeliui
mes išlaistyti
manysime kad gyvenimas be
karo tik laikini sunkumai
/
šiuose kraštuose atrodo
nenormalu
jei karas neteka
vamzdžiais
į kiekvienus namus
į gerklę kiekvieną
//
vertė Marius Burokas
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Tikriausiai retas, kuris
nežino, kas yra tinderio pažinčių programėlė, apraizgiusi visą pasaulį? Socialinių
tinklų ir pažinčių svetainės bei programėlės brėžia naują ne tik galimybių ribą
vienišiems žmonėms užmegzti santykius, bet ir atveria naujas galimybės sukčiams
bei melagiams. Pasaulyje vis daugėja istorijų apie tokius sukčius, kurie
apsimeta gražiais ir turtingais vyrukais, suvilioja merginas gražiais pažadais,
o galiausiai palieka jas ne tik ant ledo, bet ir išsiurbia jų finansinius
resursus. Naujausias dokumentinis filmas „Tinderio sukčius“ (angl.
The
Tinder Swindler) (2022) pasakoja apie skandalingą
turtuoliu apsimetusį žydą Simon Leviev, kuris į savo melagystes įtraukė daugybę
merginų, sukurdamas istorijas apie tai, kaip jį, turtingą deimantų magnatą, ir
jo apsauginį persekioja mafija, todėl slapstosi po visą Europą, nuolat
keisdamas lokaciją.
Patikėti tomis merginomis
ir jų pasakojimais neįmanoma. Cecilia, Pernila ir dar kelios merginos ryžosi
atskleisti Simono apgaulę. Tai joms, žinoma, kainavo daug intymių detalių ir ištverti
ištisą laviną internetinių patyčių. Žiūrėjau ir išgyvenau labai panašią
situaciją Lietuvoje, kai pasirodžiusios moterys aukos viešojoje erdvėje neretai
„patriginamos“ kaip neva pačios kaltos, pačios norėjo, pačios durnelės
prisidarė. Ta prasme, pasaulį yra apėmusi anti-empatijos mada moterų atžvilgiu.
Žiūrėjau į tas merginas su atviromis kortomis, nebebijančios nieko prarasti,
atvirai dėstančios apie tai, kaip lengva pasinaudoti naivių moterų jausmais. Iš
vienos pusės moterų naivumas tose situacijose atrodo išties per didelis: ar
tikrai pervestumėte paskolos sumas kažkokiam mėnesio senumo „draugui“, kuris
leido jums pasijusti gerai, žinodami, kad jis turi reikalų su mafija? Mes
kartais pakikenam graudžiai iš mūsų senjorų ir bobulyčių, iš kurių išvilioja
paskutinius grašius, tačiau amžius – ne riba, todėl net bet kuri mergina gali
pakliūti į tokias pinkles.
Kiek reikia turėti gėdos
ir sąžinės, kad gyventum tokį narcizo gyvenimą kaip S. Leviev? Tiesą sakant,
net nesipiktinau, žiūrėjau kaip kokią įdomiąją pamokančią dokumentiką. Antroje
filmo dalyje viskas pradeda panašėti į detektyvą, tam tikrą kriminalinio nusikaltimo
atskleidimo operaciją. Visgi labiausiai filme pribloškia ne merginų naivumas ir
ne Leviev apsukrumas, gebėjimas kaip mangustai vis išsisukti, bet galutinis
Leviev finalas – jis suimamas ir po kurio laiko paleidžiamas, kad vėl suviliotų
jauną ir pasiturinčią žydaitę ir gyventų lyg niekur nieko. Va čia tai
nesuvokiama, kokie yra teisėsaugos saugikliai, kad aukos ir lieka aukomis, o
nusikaltėliams tai tampa dar viena sėkmės gyvenimo istorija. Teisingumas? Oi,
ne, čia ne apie tai.
Mano įvertinimas: 6.5/10
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Jau ne kartą esu
išreiškęs savo prielankumą leidiniui „Nemunas“. Kaip jis man patinka! Kaskart radęs
ten įdėtą atviruką, galvoju, kad neturiu kam jo nusiųsti ir ką jame parašyti.
Tačiau šįkart mane sužavėjo menininkės Eglės Ridikaitės darbai
publikacijos žurnale. Turiu rasti priežastį, kam nusiųsti! Ypač tie seno miesto
grindiniai, išdilusios ir išblukusios plytelės. Atrodo, kas čia tokio, o per
tai kalba miestas, jo istorija, ateina mūsų suvokimas, ant ko vaikštome.
Jūsų Maištinga Siela
