Taip, šiandien pasiekė
toji žinia, kad žinoma nuomonės formuotoja Agnė Jagelavičiūtė
(1980-2022) mirė. Šią jos citatą pasižymėjau prieš kelerius metus, kai ji dirbo
žurnalo „L‘Officiel“ vyriausiąja redaktore. Tuo metu rausvame viršelyje
pasirodė Lukas Gricius ir Naglis Bierancas. Tai buvo gana
skandalinga, nes šioji vyrukų pora yra pirmoji, kuri tapo Lietuvoje dar ir homoseksuali
viršelio pora. Tai dėka A. Jagelavičiūtės, kuri spjovė į standartus ir savo
kaip vyriausiosios redaktorės žodyje išrašė mintis apie visokią meilę. Anuomet
man jie padarė įspūdį, šia proga, prisimindami ją geruoju kaip revoliucionierę,
dalijuosi šia citata.
Ką tik sužinojau... Ir
nors nebuvau joks Agnės Jagelavičiūtės sekėjas, tačiau jos pasirodymai figūruodavo
viešojoje erdvėje. Tai taip keista, kad atrodo, kaip fake news. Tokia
jauna, tokia graži. Ir nors ne su visais tiesmukais pasisakymais sutikdavau,
tačiau ji stimuliavo tai, ką galima vadinti Lietuvos elitiniu žvaigždžių matomu
gyvenimu. Paskutinis jos įspūdingas, bent mano atmintyje išlikęs pasirodymas,
buvo vasarą atliktas performansas, kai gydamasi sielos žaizdas, leido save
tiesiog gatvėje mėtyti į save pomidorus. Tada pamaniau: aha, čia tai jau šis
tas yra! Visgi sunkmetis su nekilnojamu būstu, mažas likęs vaikas, skandalai dėl
ištartų aštresnių žodžių... Ir visgi, nesitiki. Aš keistame pasaulyje, kuriame
jauni žmonės sukniumba tiesiog gatvėje ir miršta.
A.Jagelavičiūtės
diagnozė: plaučių uždegimas ir sepsis.
Britų duetas pasivadinęs „Pet
Shop Boys“ (liet. Gyvūnų parduotuvės berniukai) susikūrė 1981 metais.
Dvinarę grupę sudarė vokalistas Neil Tennant ir klavišininkas Chris Lowe, grupė
suvokiama kaip anuomet šiuolaikiška sintezatoriškos muzikos atlikėjai. Pastaroji
per savo karjerą pardavė per 50 milijonų muzikos įrašų visame pasaulyje ir yra
laikoma viena sėkmingiausių britų muzikos grupių pasaulyje, pelniusi 6
amerikietiškus „Grammy“ apdovanojimus. Per savo ilgą gyvavimo karjerą šioji
grupė niekada nebuvo iširusi, ji išleido net 15 albumų, o paskutinis pasirodė
2020 m.
Vienas garsiausių ir
populiariausių grupės kūrinių yra „Go West“, bet tikriausiai
retesnis žino, jog tai dainos perdirbinys. Tikrąjį „Go West“ sukūrė ir įrašę
pirmtakai amerikiečių muzikos grupė „Village Peaple“ 1979 metais. „Pet Shop
Boys“ pirmą kartą dainą atliko 1992 metais renginio, skirto AIDS aukoms atlikti,
viename iš JAV naktinių klubų, tačiau vokalistui sekėsi labai prastai, kadangi
šis neįstengė prisiminti teksto, bet po nakties grupė vis tiek nusprendė
įrašyti dainą ir išleisti kaip singlą. Visgi pirmoji dainos versija kaip
singlas, nors ir buvo įrašyta, niekada nebuvo išleista. Tai nutiko tik 1993
metais, dainą pakoregavus ir įtraukus daigiau šokio muzikos elementų,
pastarasis buvo įtrauktas į penktąjį grupės albumą „Very“ ir išėjo kaip
antrasis šio albumo singlas. Britanijoje šis singlas iškart pasiekė antrąją klausomiausių
pagal pardavimus poziciją. Pirmąją tokiose šalyse kaip Suomija, Airija, Islandija
ir Vokietija.
Muzikos recenzentai tuo
metu negailėjo pagyrų naujausiam šios dainos coveriui. Dainą apibūdino
kaip ilgesingą ir nostalgišką, pritaikytą šiuolaikiškam sintezatoriui, atitrūkusią
nuo labai aiškių pirminė grupės „Village Peaple“ homoseksualių dainos
poteksčių. Mums, lietuviams, ši daina pirmiausia tuo metu asocijavosi ne tiek
su kūrėjų kultūrine terpe, o su laisve, tą netruko pastebėti ir grupė, kuri
kurdama vaizdo klipą kaip tyčia paryškino šios dainos sovietinį militarizmą, iš
dalies juos paspalvindama, iš dalies erotizuodama. Ėjimas į vakarus tapo subyrėjusių
Sovietų Sąjungos tautų vienu iš dainų simbolių, o ir pačioje dainoje, kaip
pastebi muzikos kritikai, yra buvusios Sovietų Sąjungos himno elementų.
Sakyčiau, tai retas atvejis, kada nepavykęs gėjų bare koncertinis coveris
patobulintas tampa kažkuo visiškai kitu.
Paklausykime:
Žodžiai / lyrics
Pet Shop Boys – Go West
Come on, come on, come
on, come on
(Together) we will go our
way
(Together) we will leave
someday
(Together) your hand in
my hands
(Together) we will make
our plans
(Together) we will fly so
high
(Together) tell all our
friends goodbye
(Together) we will start
life new
(Together) this is what
we'll do
life is peaceful there
(Go west) in the open air
(Go west) where the skies
are blue
(Go west) this is what
we're gonna do
(Go west, this is what
we're gonna do, go west)
we will love the beach
(Together) we will learn
and teach
(Together) change our
pace of life
(Together) we will work
and strive
I know you love me
(I want you) how could I
disagree?
(So that's why) I make no
protest
(When you say) you will
do the rest
life is peaceful there
(Go west) in the open air
(Go west) baby you and me
(Go west) this is our
destiny (aah)
(Go west) sun in
wintertime
(Go west) we will do just
fine
(Go west) where the skies
are blue
(Go west, this is what
we're gonna do)
There where the air is
free
We'll be (we'll be) what
we want to be (ah, ah, ah, ah)
Kiekvienos šventės
asocijuojasi su literatūra, tam tikra skaityta knyga. Užpernai jos asocijavosi
su Hanya Yanagiharos romanu „Mažas gyvenimas“, pernai su Annos Patchett „Olandų namas“, na, o šiemet
su Douglo Stuarto Bookeriu įvertintu romanu „Šugis Beinas“. Visas jas išleido „Baltos
lankos“, visos trys puikios. Greitu metu pasidalysiu „Šugio Beino“ recenzija.
Labai mėgstu italų
režisierių Luca Guadagnino. Prisimindamas ankstesnius jo kino darbus, vis menu
juos su nostalgija. Manau, kad geriausias jo darbas tebėra „Aš esu meilė“
(2009), kuriame perteikta itališkos elitinės kultūros klasika. Sakyčiau, šiam
režisieriui turime būti dėkingi už aktoriaus Timothée Chalamet atradimą ir iškėlimą,
nes po jo pasirodymo režisieriaus filme „Vadink mane savo vardu“ aktoriui
pasipylė tokie vaidmenys, kad jis laikomas šios naujosios kartos aktoriumi
lyderiu. Kaip anuomet kažkada Leonardo DiCaprio. Naujausias L. Guadagnino
darbas „Kaulai ir visa kita“ (angl. Bones and All) (2022)
Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą, tad visiškai tikėdamas šio
filmo turiniu, leidausi į dar vieną režisieriaus sukurtą reginį.
„Kaulai ir visa kita“
pasakoja apie devinto dešimtmečio Ameriką. Istorija persmelkta laikmečio
kultūrinių bei buities detalių, tačiau įdomu ir tai, jog tarp tų visų normalių
žmonių gyvena ir keisti žmonės, save vadinantys Valgytojais. Jie maitinasi
žmogaus mėsa, panašiai kaip vampyrai krauju, taip šiems reikia paėsti
mirštančio žmogaus mėsos. Visgi režisierius iškart atsisako įprastinių
fantastinių apie žmogėdras pasakojimo vaizdavimo elementų t. y. žmones su
antgamtinėmis galiomis, apie slankiojimą šešėliuose ar paslaptingą virusą,
veikiau jis tai perteikia kaip intuityvią veikėjų patologinę ligą, su kuria lyg
narkomanas ar alkoholikas bando gyventi ir suprasti savo priklausomybę. Nors filme
tai pateikiama kaip perduodama genetinė liga, visgi kino kūrėjai detaliai
neanalizuoja šios žmonių mutacijos priežasčių, o stengiasi narplioti
pagrindinės veikėjos Marenos istoriją.
Vos sulaukusi 18 metų
Marena lieka palikta tėvo, kadangi šis nebegali apsikęsti, jog Marena kaskart
tampa nevaldoma ir puola kandžioti žmones. Marena keliauja per valstijas,
sutinka keistą senuką Salį, kuris išmokina ją užuosti kitą Valgytoją. Kraupus
senolis galiausiai pradeda persekioti jaunąją Valgytoją, tačiau ji jau keliauja
su jaunu Valgytoju Li, kurį šiame filme sukūrė aktorius Timothée Chalamet. Li
biseksualus, jis pasitenkina gražiais savo amžiaus vaikinais, tačiau galiausiai
juos nužudo ir... apvalgo. Keliaudami po valstijas jiedu bando surasti Marenos
senelius ir mamą, galų gale jiedu vienas kitą pamilsta ir nusprendžia gyventi
kaip padorūs žmonės, tačiau ar du antžmogiai gali paneigdami prigimtį imituoti
įprastą žmonių gyvenimą?
Filmas, pripažinsiu,
sukėlė itin dviprasmiškus jausmus. Pirmoji filmo pusė glumino dėl savo lėtų apsukų.
Priminė tuos 90-ųjų pradžios filmus apie vaikus, kurie bando išsiaiškinti savo
kilmę, todėl keliauja po įvairias JAV valstijas ir renka savo istoriją. Kitą
vertus, filmas apie tai ir yra, pastatytas iš nostalgijos tokiam kinui, bet visą
įdomumą ir savitumą sukuria neįprasta pagrindinių veikėjų antžmogiška
prigimtis. Jie yra žmogėdros.
Sakyčiau, režisierius
nėra čia toks įdomus ir aštrus, koks buvo provokuojančioje „Suspirija“ filme,
tačiau vis tiek išgauna savo režisūrine maniera tai, ką galima pavadinti nepriklausoma
ir individualizuota režisūra. Žiūrėdamas šį filmą, prisiminiau, nestandartinį
filmą apie vampyrus „Bizantija“ (2012), kurį režisavo Neil Jordan, o pastarasis
bandė pažvelgti į vampyrizmą visiškai kitu rakursu nei ankstesniame savo
kultiniame darbe „Interviu su vampyru“ (1994). Manau, panašiai ir Luca
Guadagnino bando nagrinėti visiškai kitą monstriškumo aspektą t. y. papasakoti,
ką reiškia būti monstru iš žmogiškosios perspektyvos. Galiausiai į patį filmą
galima žiūrėti kaip į alegoriją t. y. kaip du tėvų traumuoti jaunuoliai
keliauja per JAV mėlynu pikapu ir bando užgydyti savas žaizdas. Nepasakyčiau,
kad filmas sužavėjo, pirmoji jo pusė gana sunkiai pasidavė, tačiau pripratus
prie filmo atmosferos ir idėjos, antroji filmo dalis, mano akimis, ūgtelėjo.
P. S. Kaip puikiai
perteikė aktorius Mark Rylance tą baisuoklį žmogėdrą Salį. Pabaigoje ėjo
šiurpas.
Sakartvelo režisierius Zaza
Urushadze (1965-2019) plačiai nuskambėjo, kai į „Oskarus“ geriausio filmo
užsienio kalba kategorijoje pasibeldė su filmu „Mandarinai“ (angl. Tangerines)
(2013). Istorija mus nukelia į 1992 metus, kai Kaukaze (Abchazijoje) gruzinai
kovojo su čečėnais dėl teritorijų. Įdomu tai, jog tuometinėje Gruzijoje gyveno
ir estų pulkelis, užsilikęs dar nuo Sovietų Sąjungos laikų, kurie vertėsi
mandarinų auginimu ir pasilikę tose žemėse regėjo protu nesuvokiamus karus.
Pagrindinis veikėjas Ivo,
kurį suvaidino šviesaus atminimo estų aktorius Lembit Ulfsak, užslinkus karui,
priešingai nei daugelis vietos gyventojų, visgi lieka kaimo sodyboje. Kartu su
kaimynu ir darbo draugu jie rūpinasi savo namais, augina mandarinus, kala
naujam derliui dėžes, tačiau neaišku nei kam tie mandarinai bus reikalingi, nei
kas juos visus nupirks, kai aplinkui vyksta karas. Į kiemą užsuka čečėnų
kariai, kurie prašosi senuko Ivo maisto, apžiūri jo šeimos fotografijas, tačiau
Ivui tai skaudi tema ir galbūt su tuo susijusi priežastis, kodėl jis kaip Don
Kichotas pasiliko šiose žemėse skinti mandarinus.
Netrukus paaiškėja ir
viso filmo įtampos struktūra, kai netoli Ivo namų per susišaudymą jis aptinka
sužeistą čečėną ir leisgyvį gruziną. Paguldęs savo namuose į skirtingus
kambarius du mirtinus karo priešus, senukas, rizikuodamas viskuo, imasi jų
slaugos... Čečėnas netrukus pareiškia, jog žūtbūt nužudys priešą, gulintį už
sienos...
Šiaip filmas gan įdomus,
nes toji slaugomų priešų priešprieša ryškiai kelia įtampą, tačiau jau nuo pat
pradžių tampa aišku, link kokios didaktikos keliauja kino kūrėjai. Filmas itin
mažo biudžeto, nufilmuotas provincijoje ir vienoje gan apleistoje sodyboje,
tačiau filmo idėja remiasi su(si)taikymu su kultūrinėmis skirtybėmis. Ar karo
metu įmanoma, kad du priešai taptų ne tik draugai, bet ir kovotų abu už naują
idėją? Šiaip filmas savitas dėl nematytų arba retai Lietuvoje matomų Kaukazo
karo bei kultūrinių kontekstų, tačiau tenka pripažinti, jog filmas primena senos
pasakos motyvą t. y. senukas kaskart duoda savo namų taisykles, o vyrukai turi
jų laikytis, pavyzdžiui, kol abu yra jo namų viduje, jie negali vienas kito nei
mušti, nei žudyti, tad belieka laukti, kol jie pasveiks... Ir taip kaskart su
vis naujomis sąlygomis, kol du priešai pradeda bent jau pakęsti vienas kitą.
Dialogai taip pat konstruojami nenatūralūs, suliteratūrinti, dvelkia liaudies
pasakų sugestija, nors šalia ir vyksta žiaurus karas, vaizduojami susišaudymai...
Apskritai tai keistokas
filmas. Manau, režisieriui pavyko šalia brutalių karinių filmų išgauti savitą
karo istorijos su pasakos motyvais koloritą, kuris, bent jau manęs, neįtikino,
tačiau graudino kaip graži didaktinė pasakaitė. Galiausiai režisierius, pats
būdamas gruzinu, ieško šiame filme ne atpirkimo, o susitaikymo, todėl iškelia
vienybės ir karo beprasmybės dėl kvailų įsitikinimų idėją. O ir mandarinų giraitės
papėdėje tas pats čečėnas, tas pats estas, tas pats gruzinas gali valgyti
šašlykus ir kalbėtis apie muziką. Manau, daugeliui kino gurmanų padarys įspūdį.
Draugas sako, kiek galima
žiūrėti tavo festivalinius pilkus ir sudėtingus filmas, tai bent per Kalėdas ką
nors ryškaus ir spalvingo? Negalėjau nesutikti, jog per Kalėdas norisi kažko
paprasto ir spalvingo, todėl sutikau su pasiūlymų pasižiūrėti režisieriaus Paul
Feig fantastinę dramą „Gėrio ir blogio mokykla“ (angl. The School for
Good and Evil) (2022), sukurtą pagal populiarią knygų seriją, kuri, kiek
mačiau, yra išversta ir į lietuvių kalbą. Ši serija skirta paaugliams ir
jaunimui, bet pažiūrėjęs filmą, pagalvojau, kažin, ar filmas sulauks tęsinių. Turint
galvoje, kad ekranizaciją negailestingai supeikė kino kritikai, o daugelis
žiūrovų šią juostą taip pat vertino gana abejingai.
Šiaip labai mėgstu
nuotaikingus Paul Feig filmus. Manau, kad jo komedijos „Vienas šūvis. Dvi kulkos“,
„Sunokusios pamergės“, „Ji – šnipė“ yra vieni geriausių masinės komedijos
pavyzdžių, po kurių tikrai pamenu spazmus skruostuose ir pilve. Visgi
ekranizacija, kuri turi atitikti itin saikingus komedijos niuansus, šiam režisieriui
sekėsi kur kas sudėtingiau. Filmas pasakoja apie dvi viduramžio laikų kaimo
atstumtas paneles, kurios patenka į stebuklingą pasaulį ir yra „patupdytos“ į
skirtingų koledžų mokyklas. Žodžiu, vienas koledžas yra gėrio pradui ugdyti, o
kitas blogiui. Ir šitaip 200 metų konkuruoja šios pusiausvyros. Atsidūrusios
skirtingose barikados pusėse Sofija ir Agata ne tik negali ištrūkti iš šio
pasaulio, bet netrukus supras, jog jos dar ir pradeda konkuruoti.
Filmas absoliučiai
laikosi ant klišių ir standartų apie gėrio ir blogio sampratą. Jaunų panelių
ambicijos ir pasiaukojimai, pirmosios simpatijos ir kova su pro sienas
besiskverbiančiu blogiu tik užvirtina jau kine ir jaunimo literatūroje
įsigalėjusias schemas apie burtų ir kerėjimo mokyklas. Žinoma, arčiausiai būtų
Hario Poterio prototipas. „Gėrio ir blogio mokyklos“ veikėjai disnėjiški,
įkūnijantys pernelyg susintetintas vertybines idėjas, todėl viskas dvelkia
nenatūralumu. Tai tarsi dviejų pelenių kova, pripažįstant savo klaidas ir ydas,
kurioms, žinoma, žadama įveikti visus sunkumus. Šiaip filmas labai spalvingas,
karnavališkos rezoliucijos, kuri vizualiai puošni, nors, atrodo, neišdirbta iki
galo. Filmas, primenantis kai kada net čekų pasakas, o kai kada „Drakonų kovas“
– visko jame daug, tačiau karikatūriška, neindividualizuojant sudėtingų veikėjų
pasirinkimų iš žmogiškosios perspektyvos, o labiau taikant į pamokymą šeimoms iš
tribūnos. Šiaip kokioms šventėms, pvz., Kalėdoms namų fone, manau, gali visai
neblogai palaikyti spalvingą dvasią, tačiau įtariu, kad pati knyga parašyta pagal
pernelyg įsigalėjusius fantastinės literatūros standartus.
