Informacija apie albumą: Adam Lambert – High Drama [vinyl / LP] (2023)
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Sveikinimu
su Kovo 8-osios diena, tarptautine Moters diena netikėtai internete driokstelėjo
lyg perkūnas iš giedro dangaus politikas ir vandens energijos įkrovėjas rankomis
Viktoras Uspaskich. Aišku, lygių teisių kontrolieriai iškart atkreipė
dėmesį į kelis sveikinimo niuansus, kurių negali pamatyti tikriausiai tik aklas.
Šiaip,
jeigu pasidomėtų ponas Uspaskichas, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis buvo pradėta
minėti tarptautinė Moters diena, suvoktų, kad jo sveikinime yra viskas, dėl ko
moterys XX a. pradžioje Kopenhagos suvažiavime kovojo t. y. prieš moters
įkalinimą namų sąlygomis, namų priedą apyvokoje, motinos pakaitalą prie
keptuvės ir puodų. Uspaskichas net pamini lovą, kurią moteris pakloja
rūpestingai vyrui (aliuzija į intymius sekso santykius, žodžiu, paklojusi dar
ir patenkina), vaikų gimdymą ir t. t. Kopenhagos susirinkime moterys visam tam
sakė STOP, jos reikalavo lygių teisių ir pagarbos, tad mažų mažiausia sveikinti
moteris su moters laisvėjimo ir pagarbos diena, minint tuos pačius tradicinius
moters gimdymo mašinos ir vyro poreikių tenkinimo lėlės vaidmenis, gražiai „įvilktus“
į poetinius švelnumo leksinius niuansus, yra, sakyčiau, arba labai ciniškas
dalykas, arba tiesiog kvailumo demonstravimas.
Bet
neapsigaukime ir nebūkime naivūs, kai kalbame apie Uspaskicho požiūrį į
moteris. Jie primena patino sampratą apie patelę. Jis iš tikrųjų jas tokias ir
mato. Namų šeimininkės, vaikų gimdytojos XIX amžiaus vaidmenyje ir tik tokią „lygybę“
supranta. Nupirkęs kvietką ir dėžę Rafaelo, pasimylėjęs su
moterimi vyras išties gauna pergalę, nes skyrė tam dėmesio ir
gavo atsaką. Baisiausia ne Uspaskicho seksistinis sveikinimas, kuris pažemina
moteris Moters dieną už viską, kas jau iškovota, bet tuo, kad atsiranda moterų,
kurios smarkiai įtikėjusios, jog toks ir yra jų vaidmuo, o Uspaskichas yra tas
riteris, kuris vėl sugrąžina moterišką pasitikėjimą moterims, nė nesuprasdamos,
kad jos tiesiog durninamos.
Taigi.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Danai
seniai pagarsėję kaip gerų ir provokatyvių filmų kūrėjai, tad kasmet pirmiausia
kino festivaliuose dairausi daniško kino, nes retai kada nuvilia. Scanoramoje
pristatyta Thomo Daneskovo komedija „Laukiniai vyrai“ (dan. Vildmænd)
(2021) žadėjo skandinaviško juoko valandas, tačiau tikriausiai reikia būti
absoliučiai skandinavu, kad pajustum visas šio filmo subtilybes.
Istorija
pasakoja apie savo žmoną ir dvi mažametes dukras palikusį daną Martiną, kuris
ima klaidžioti Norvegijos kalnuose, apsigaubęs pirmykščio žmogaus kailių
imitacijomis. Pavargęs nuo pernelyg patogaus gyvenimo, reiklios ir erzinančiai
rūpestingos žmonos Martinas leidžiasi į vyrišką išbandymą kalnuose, nes žmogus
pamiršo, ką reiškia vyriški išbandymai, medžioklė ir gamta. Tačiau lepūnui ir
civilizacijos išnešiotam Martinui gamtoje ne ką geriau, jis simuliuoja, todėl
paslapčia vis tiek naudojai išmaniuoju, apiplėšia degalinę, nes neįstengia
susimedžioti maisto. Galiausiai jis miškuose susipažįsta su kontrabandininku,
kuriam susiuva sužalotą koją, abu jie bėga nuo policijos į laukinių vikingų
kaimelį, ieškodami laisvės ir laukinio gyvenimo...
Pradėkime
nuo to, kad filmas absoliuti vyriškumo išbandymo parodija. Šiuo metu itin
klesti hipsteriškos vyrų grupės, kurios siūlo įvairius tautinio tradicinius išbandymus
(maudynes eketėje, jėgos pratybos, grupines vyrų meditacijos...), Vakarų pasaulyje,
o jau ir Lietuvoje vis labiau populiarėja vyriškos terapijos, kuriose kalbama
apie profilaktinį atsiskyrimą nuo moters ir vaikų savo dvasinei sveikatai
stiprinti, pabūti, kitaip sakant, su berniukais.
Martinas
tikriausiai ilgėsi to ryšio, todėl jo atsiskyrimas ir išėjimas į gamtą turėjo
būti įkvėptas tikriausiai tų pačių vyrų herojų, kuriuos matome dokumentikoje,
kurie organizuoja asmeninius išbandymus (prisiminkime mūsų Aurimą Valujevičių),
tačiau Martinas nusipenėjęs jautruolis, kurio ketinimai ir išbandymai
šioje istorijoje tampa smagia tokių siekių be pasiruošimų parodija. Iš vienos
pusės filmas šmaikščiai juokauja iš kultūrinių danų ir norvegų subtilybių, o iš
kitos pusės rodo suglebusio ir suvaikėjusio (net sukvailėjusio) vyro
karikatūrą, kuri tampa linksma pramoga šiuolaikiniam žiūrovui, kuris bent kartą
mynė su dviračiu lygiais išasfaltuotais Lietuvos takeliais ir pusę metų jautėsi
dėl to žygio šį bei tą gyvenime nuveikęs, nes galėjo numintais kilometrais
pasidalyti socialiniame tinkle.
Filmas,
nors kartais perdėtai absurdiškas, tačiau gana taikliai išjuokia mūsų sureikšmintas
pastangas keisti gyvenimo tėkmę drastiškais būdais, kuriuos ryžtamės daryti
prisižiūrėję Netflix serialų apie vikingus arba super didvyrius ir įtikėję, jog
mums taip pat lengvai seksis kaip ir fiktyviems multiplikacinio pobūdžio serialo
veikėjams. Aišku, banaliausia ir neįdomiausia filmo dalis visgi buvo tas hašišo
prekeivis, kriminalinė bėgimo ir susišaudymo linija, kuri labai popsiškai
suvynioja socialinio liguisto hipsterio tėčio pakrikimą į pernelyg holivudinę
kriminalinę formą. Vis tik tai savito kolorito komedija, kuri nepretenduoja
visiems patikti.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Kino
režisierių M. Night Shyamalan galima
vadinti tikru siaubo kino klasiku kūrėju. Labai seniai išgarsėjęs filmu „Šeštasis
pojūtis“ (1999) režisierius per savo karjerą sukūrė ne vieną pasisekusį siaubo filmo
reginį. Nors ne visi jo kino projektai vienodai įdomūs ir patrauklūs,
pavyzdžiui, filmas „Senatvė“ (2021) buvo netgi kritikuojamas, tačiau man jis
vis tiek daugiau ar mažiau patiko. Naujausias jo darbas vadinasi „Beldimas į
trobelę“ (angl. Knock at the Cabin) (2023), kuris pasakoja apie gėjų
šeimą, poilsiaujančią su įsivaikinta dukrele vardu Ven miškuose prie ežero.
Netikėtai
vieną gražią popietę prie miške žiogus renkančios mergaitės priėjo stambus
raumeningas vyras ir ją užkalbino. Netrukus Ven klykdama grįžtą į trobelę ir
perspėja abu tėčius apie ateinančius nepažįstamuosius. Erikas ir Endriu iš
pradžių nepatiki dukrelės pasakojimu, kol netrukus išgirsta beldimą į
trobelę... Tiesą sakant, po to prasideda neblogai apgalvota įkaitų drama, bet
keisčiausia tai, jog atėjūnai prisistato kaip ne plėšikai ar kokie maniakai, o
paprasti JAV piliečiai, kurie regėję apokalipsines vizijas, o kad žmonija
išsigelbėtų nuo virusų, cunamių ir kitų kataklizmų, šios trobelės šeima turi
paaukoti savo narį.
Įdomiausia
tai, kad filmas iš pradžių pateikiamas kaip fanatikų iškeltas sąlygos absurdas.
Netrukus namuose įjungiamas televizorius, kuris paliudija apie prasidėjusią
apokalipsę. Endriu skeptikas, jis įsitikinęs, jog ši grupuotė gerai
suorganizavo įrašus ir viskas čia surežisuota kaip realybės šou, tačiau Erikas
pradeda svyruoti, kai grupuotė pradeda žudyti vieni kitus... Žiūrovui iki pat
pabaigos paliekamas kirbantis klausimas: ar čia koks nors perdėtai rimtas
pokštas, ar viskas yra tik melas? Režisieriui pavyksta išlaikyti keistą
nusikaltėlių jautrumą ir humanizmą, nors patys suvokia, jog gelbėdami pasaulį
jų aukos atrodo kaip Abelio ir Kaino istorijos atsikartojimas. Manau,
režisierius galėjo ir giliau bei subtiliau ir sudėtingiau panagrinėti vizijų ir
pranašysčių poveikį paprastiems žmonėms. Ar lengva įtikėti pasaulio vaduotojo
ir aukos atpirkimo misija, kad pasiryžtum netgi paaukoti gyvybę? Kas tas
vizijas siuntė? Dievas? Demonas? Ateiviai?
Deja,
filmas nedetalizuoja ir pradeda šiurpinti trilerio susišaudymo motyvais ir „nuvažiuoja“
siužetą į pramoginius parodomuosius šou elementus. Nepaisant to, kad dažnas
lietuvis vėl dejuos, kad holivudinis kinas nebegali be LGBTQ temos, manding,
sumečiau, jog toji norma kine tapo tokia įprasta (nors ir klišinė), kad išvis
neerzino. Filmas priminė savo tam tikromis idėjomis ir neskubria keliama įtampa
kitą režisieriaus kultinį filmą „Ženklai“ (2002). Abu filmus vienija
nedetalizuota apokaliptinė idėja. Ir tikrai, jeigu kas nors panašaus įvyktų
pasaulyje, paprastas mažas žmogus be informacinių šaltinių nelabai nutuoktų,
kas vyksta pasaulyje.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.1
Jūsų Maištinga Siela