Šios dienos daina: Monika Liu – Kodėl tu čia? [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Šiandien trūktelėjo prie šiuolaikinės populiariosios lietuviškos muzikos. Ne visada jos klausausi, galgi net labai retai, tačiau, kai jau visai prastai, prisimenu Monikos Liu dainą „Kodėl tu čia?“, kuri kartu tapo ir ketvirtuoju solinio albumo pavadinimu, pasirodžiusiu šiemet gegužę. Šįkart konkrečiai apie pagrindinę albumo dainą, kuri tikriausiai tapo atlikėjos pastarųjų metų gyvenimo išraiška, skyrybos, daug dėmesio TV projektuose ir, žinoma, Eurovizija, kuri kaip reikiant išsunkia. Visgi daina nuostabi, kaip atlikėjai ir būdinga, savitai ekspresyvi. Gilios bosinės gitaros natos, atlikėjos tyčia įžemintas  balsas, o jau vaizdo klipas yra ikoninis. Jūs tik pažiūrėkite, kokiomis ekspresyviomis priemonėmis ir kiek tyčia makabriškai ironiškomis grimasomis perteikti vaizdai, tad ir režisierius Saulius Baradinskas, kuris kūrė šį klipą, iš esmės perteikia gana Q. Tarantino beprotišką holivudinę tekstūrą, kuri be galo tinka dainai. Debiutavusi daina top 100 per pirmą savaitę iškart pasirodė 14 vietoje. 

„Kai tave įskaudinęs žmogus vis dar yra tavo namuose, o tu savęs klausi „Kodėl tu čia?“, vadinasi laikas paprašyti namų raktų ir tarti „viso gero“. Esu taip padariusi“, – prisimena Monika. Kadaise neištikimybę išgyvenusi Monika Liu subėrė jausmus į naująją dainą „Kodėl tu čia?“. Joje dainininkė ir dainų kūrėja pasakoja apie vyrą, kuris išėjo į darbo vakarėlį ir naktį negrįžo: „Ši daina parašyta iš moters perspektyvos“, – pasakoja kūrėja.

 

Monika Liu – Kodėl tu čia?

[lyrics / žodžiai]

 

Tą rytą pakilo saulė aukštai kaip niekada

Atrodė diena bus eilinė savotiškai paprasta

Akių nepramerkus ranka ieškojo tavęs

Bet koks nemalonus siurprizas

Šalia - tuščia vieta

 

Keliuos, lekiu, skubu

panika puola mane

Gal tu pavargęs vargšeli ant stalo užmigai darbe?

Apsipilu vandeniu šaltu - tarpdury stovi tu.

Gesinu cigaretę į delną ir klausiu

 

Kodėl tu čia?

Kodėl tu čia?

Kodėl tu čia?

Kodėl tu čia?

 

Kaltas, kaltas ir dar kartą kaltas, žmona

Kad nusekiau paskui šilkinį sijoną.

Vakare buvo tamsu , patikėk, man baisu , bet vistiek

suprask ir mane -

ar aš dar kažkiek egzistuoju tavo prioritetų sąraše?

O ji eidama pro šalį pagyrė mane.

ką sakė?

sakė aš geriausias, aš moteriai dovana !

tai ką man dabar padaryt, kai žinau,  jog sugrįžus namo

rasiu piktą surūgusią raganą,

putom pasruvusią,  rėkiant, kodėl aš čia ?!

 

Kodėl tu čia?

Kodėl tu čia?

Kodėl tu čia?

Kodėl tu čia?

 

todėl, todėl

tiesiog todėl

todėl, todėl

tiesiog todėl

 

Aš nerėkiu - aš tik garsiai kalbu.

 

Kodėl tu čia?

Kodėl tu čia?

Kodėl tu čia?

Kodėl tu čia?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jazzu - Išgėriau Išrūkiau

 

Sveiki,

 

Po tam tikrų motinystės atostogų į sceną grįžta tikriausiai viena populiariausių Lietuvos populiariosios muzikos atlikėjų Justė Arlauskaitė Jazzu su nauju kūriniu „Išgėriau išrūkiau“. Tiesa, kiek keistokas tos dainos pavadinimas, persmelktas bohemiškų nuojautų, jog ir tokia turėtų būti daina, tačiau atlikėja interviu teigia kiek kitokius dalykus.

 

„Daina apie uždraustą meilę, priklausomybę nuo žmogaus, ilgai nueitą kelią link išsilaisvinimo ir išsilaisvinimą nuo toksiškų jausmų. Daina gimė, kai visiškai paleidau vieną žmogų ir supratau, kad meilė gali būti besąlygiška, kad niekada daugiau savęs nebežeminsiu ir neįrodinėsiu, kad esu geresnė nei iš tiesų esu. „Kai supratau, kad esu verta didžiausios meilės ir pagarbos, o ne kančios ir kasdienių ašarų, ta daina atėjo lyg apsivalymas, gijimo pradžia. 10 metų kažkokiam kosmose buvau, tas jausmų kelias buvo labai visoks – nuo visiško savęs susižlugdymo, kai negalėdavau būti viena, lėtai save žudžiau bemiegėm naktim ir priklausomybėm – iki dvasininių ieškojimų, psichologų, visapusiško pagalbos prašymo, meilės sau paieškų ir galiausiai – išsilaisvinimo ir naujos kelio pradžios, kur nebelanko tamsa, destrukcija ir skausmas“, – atsiradimo istoriją pasakoja kūrėja. Teigė ji puslapiui bilietai.lt

 

Lietuvos klausytojai anksčiau kritikavę atlikėją dėl eksperimentavimo su muzika ir įvaizdžiu turėtų apsidžiaugti, nes žiūrint į naują vaizdo klipą, tokį juodai baltą, primena klasikinę Jazzu, bet tuo pačiu ir kaskart vis kitokią, kaip pati sako, išsilaisvinusi nuo priklausomybių. Pasiklausykime.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Kelly Clarkson - mine [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Amerikiečių atlikėjos Kelly Clarkson albumas „Chemistry“ mano nuklausytas šios vasaros albumas, bet vis dar norisi dalytis jos dainomis. Pirmuoju šios vasaros pradžioje pasirodžiusiu albumo singlu tapo daina „Mine“, o tiksliau dvigubu singlu „Mine / Me“, toks nestandartinis išleidimas su dviem dainomis. Keista tik tai, kad atlikėja nenufilmavo nė vieno vaizdo klipo, tik gyvus life show pasirodymus. Daina, kaip ir visas albumas, kuris buvo įrašinėjamas trejus metus, tapo atlikėjos skyrybų terapiniu reikalu, tad natūralu, kad dainos nėra pačios linksmiausios. Singlas pasirodė balandžio 14 dieną ir, nors nebuvo itin didelis hitas, visgi Billboard TOP 40 Amerikoje pasiekė 11 vietą, o skaitmeniniu pavidalu pagal pardavimus 10, Britanijoje 42, Kanadoje 15, o Naujojoje Zelandijoje 36 poziciją.

 

Daina netipinė pop muzikai, ji lėtesnių apsukų, gal nelabai ir tinkanti šokių muzikai (nesiklausiau remiksų), tačiau ji kuo puikiausiai tinka karaokei, yra prisodrinta elektroninio choro atsako į Kelly Clarkson vokalą ir ta dermė būtent man ir patinka. Siūlau paklausyti.

 

Kelly Clarkson – Mine

Lyrics / žodžiai

 

You know I question every motive, everything you say

Thought with you, maybe my heart wasn't meant to break

Can't believe I let you in, I can't believe I stayed

As long as I stayed, yeah

I hope one day someone will take your heart and hold it tight

Make you feel like you're invincible deep inside

And right when you think that it's perfect, they cross a line

And steal your shine

Like you did mine

Go ahead and break my heart, that's fine

So unkind

Eternal sunshine of the spotless mind

Oh, love is blind

Why am I missin' you tonight?

Was it all a lie?

Someone's gonna show you how a heart can be used

Like you did mine

And now, I second-guess my thoughts, every step I take

I'm losin' hope in love, and I've lost all in faith

Yeah, for a dreamer, I just close my eyes and it's all blank

I have you to thank, yeah

I hope one day someone will take your heart and hold it tight

Make you feel like you're invincible deep inside

And right when you think that you'll try again, they cross a line

And steal your shine

Like you did mine

Go ahead and break my heart, that's fine

So unkind

Eternal sunshine of the spotless mind

Oh, love is blind

Why am I missin' you tonight?

Was it all a lie?

Someone's gonna show you how a heart can be used

And you keep talkin', it'll come back, karma

Is the truth, I don't make you look bad, you do, darlin'

Sabotage, your choice of art

Who the hell do you think you are?

Go ahead and break my heart, that's fine

Eternal sunshine of the spotless mind

Why am I missin' you tonight?

Someone's gonna show you how a heart can be used

Like you did mine

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nakties priešingybės" / "The Vast of Night"

 Sveiki,

 

Tikriausiai visai neseniai pamačiau metų vieną keisčiausių siaubo trilerių ir juo tapo režisieriaus Andrew Patterson filmas „Nakties priešingybės“ (angl. The Vast of Night) (2019). Dar iki šiol mąstau apie šio filmo žiūrėjimo keistą patirtį, kadangi juosta sukėlė pačius įvairiausius jausmus, nes ji ir erzino, ir stebino, ir vėl erzino, ir vėl stebino.

 

Istorija apima vieną mažo Amerikos miestelio vakarą tikriausiai šeštajame dešimtmetyje. Visas miestelis sueina į vidurinę stebėti krepšinio rungtynių, o jaunas žurnalistas ir vietinio radijo laidų vedėjas Everetas su pagalbininke Fei transliuoja vietos muziką ir žinias. Netrukus jiems paskambina keistas incognito veikėjas ir papasakoja apie keistus mokslinius tyrimus vietos žemėse. Nors pasakojime vengiami žodžiai ateiviai, erdvėlaivis, skraidinti lėkštė, tačiau iš kiek kitokios leksikos, pavyzdžiui, žmonės iš dangaus, aišku, jog filmas pasakoja apie ateivių ir NSO epochos užgimimą. Netrukus Everetui paskambina dar ir pagyvenusi moteris, kuri teigia, jog turi šį bei tą papildyti apie ankstesnį pokalbį su incognito. Galiausiai susijaudinęs Everetas su Fei leidžiasi naktį į kelią pas moterį, kad įrašytų papildomos medžiagos savo laidai...

 

Iš esmės pati istorija įdomi tuo, kad sakoma visą laiką viskas ne iki galo, per lankstą, iš nuotolio. Žiūrovui, kuris pripratęs prie trilerių, kurie atvirai žaidžia klišėmis ir viskas aišku nuo A iki Z, šis filmas gali pasirodyti dėl nutylėjimų labai keistas. Tą keistumą kuria ir labai didelis veikėjų plepumas, vien pirmosios 15 minučių, kurios non stop kadru susuktos taip intensyviai dinamiškai ir eina kalbos apie nieką, atrodo, kad norisi šiek tiek pridėti delną veikėjams ant veido ir pritildyti tauškalus. Įdomu ir tai, kad pačiame filme yra ir sulėtinimų, tarsi iš vieno registro pereinama prie kito, ir visumoje atrodo kaip radiacijos nušvitinta hipnotizuojanti juosta, kuri baugina savo naktine paslaptimi. Vietomis filmas man priminė novatorišką „Jis tave seka“ (2014), kai iki galo taip ir neaišku, kas seka.  

 

Filmo stiprumas ir keistumas kyla iš netipinės režisūros ir netipinio veikėjų plepumo, kuris iš vienos pusės atrodo natūralus, o iš kitos dekoratyvinis. Veikėjai važiuodami automobiliu turi laiko aptarti Fei būsimos profesijos pasirinkimus, aptarti kasdienę buitį, bet kartu viskas vyksta ir dėl to keisto tyrimo, kurį visi įvardija kaip „kažkas yra danguje“. Filmo pabaiga dviprasmiška, jau primenanti „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“. Bet kokiu atveju, tai kitokio, netradicinio braižo ir matymo apie mus aplankančias svetimas būtybes filmas. Patiks ne kiekvienam, tačiau abejingi daugelis neliksite.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Romain Gary skverelio medžių išsaugojimo protestai ir politika

Nuotr. D. Umbraso.

 Sveiki,

 

„Rytas perone, laukiu aš tavęs...“ Prisiminiau šią Rolando Janavičiaus dainą, o mano rytas prie kavos puodelio apmąstant vakarykštę dieną. Vakar per Vilnių ir lietuvių socialinius tinklus praūžė tiesiog didžiulis kiekis protestinių nuotraukų ir pasisakymų prieš prancūzų rašytojo Romain Gary skverelio medžių kitimą. Apie tai, kad žmonės vis labiau pamišę dėl medžių, jau rašiau labai seniai, nes tai labai sveikintina. Ar kas nors pastebėjo, kad atsodinami dekoratyviniai medžiai jau antras dešimtmetis užauga stebėtinai nykūs, nutriušę ir net ne į parko medžius panašūs, o į kažkokius hibridinius modifikuotus nualintus krūmokšnius, mažai kuo besiskiriančius nuo beskonių kapų plastikinių gėlių kompozicijų? Kaip tikras medis gaivina miestą karštą vasaros dieną, aš nepasakosiu, atskiri moksliniai tyrimai prieinami kiekvienam, kuris gali ir geba sumaigyti penkis žudžius į googlę.

 

Visgi, atrodo, kad vakarykštis susirinkimas, kuriame pasirodė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, Rytis Zemkauskas, Laima Kreivytė bei kiti žymūs visuomenės veikėjai, nebeatrodo kaip anuomet, kai vien tik žiniasklaidos nupiešti marginalai, dar ir vadinami vatninkais, sąmokslo teorijų šalininkais, kai susikabinę gelbėdavo kokį nors ąžuolą. Mielieji, rimtas reikalas ta miesto žalioji zona, tad man smagu, jog tas žalias kampelis susilaukė tiek dėmesio, nes visa ši situacija apie bendrai pakitusį vilniečių suvokimą apie miestą ir jo paveldą. Smagu, kad ir klaipėdiečiams per Danės upės krantinės renovaciją prieš kelerius metus tik protestuojant pavyko apsaugoti parko alėjos medžius ir dabar ten taip gražu ir vėsu karštą dieną, ir absoliučiai netrukdo dainuojantiems fontanams bei vaizdui į „Meridianą“.  

 

Kaip bus su tais medžiais prie R. Gary paminklo, sunku pasakyti, tačiau piliečiai padarė tai, ką galėjo. Jų valia išgirsta, o ar verslas darys pagal save, sunku pasakyti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Prestižinė mokytojo profesija 2025 metais – misija neįmanoma? Kaip pedagogo prestižas tapo tautos pajuokos objektu?

 Sveiki,

 

Neseniai Delfi.lt pasirodė straipsnis „Prestižo pedagogo profesijai niekas ant lėkštutės neatneš – tą turi pelnyti patys mokytojai“, kuriame kalbinama docentė dr. Birutė Autukevičienė, kuri labai gražiais žodžiais nupasakojo apie jaunojo pedagogo lūkesčius ir galimybes. Iš vienos pusės atrodo, kad kalbančioji demonstruoja susirūpinimą ir empatiją, kuriai iš tikrųjų rūpi bendražmogiškieji santykiai ir t. t., tačiau gražūs žodžiai ir perdėtas optimizmo tonas man primena sovietmečio retorines kalbas, kada norima sudaryti įspūdį geresnį, negu yra iš tikrųjų.

 

Tiesa, nepažįstu aš gerbiamos B. Autukevičienės, gal ji išties puikus žmogus, padedantis ir įkvepiantis kitus, tačiau verta pacituoti, ką ji teigia: „Panašu, kad jaunas žmogus turi tokių iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę. Matyt, todėl, susidūrę su iššūkiais, jauni žmonės linkę palikti tą darbą. Žinoma, kad dirbant šį darbą reikia turėti kantrybės, stiprybės ir gebėjimo nepasimesti, savo kelyje sutikus vieną ar kitą kliūtį bei iššūkį. Svarbu būti stipriam, labai norėti dirbti šį išties prasmingą darbą, žinoti jo vertę. Tuomet jokie iššūkiai jaunam žmogui nebus baisūs...“ Kur aš girdėjau tą linksniuojamą žodį-prakeiksmą IŠŠŪKIAI? Ogi mūsų švietimo ministrai jį kaip įsikandusią gaišeną traukia ir ripuoja kas antrame sakinyje, nuo kurio pedagogams jau įskaudo galva, nes kada galės jie dirbti, o ne vien tuos iššūkius nuo ryto iki vakaro priiminėti? Šitiek sakyti interviu ir nepasakyti nieko, nei kokie tie iššūkiai, nei KAIP REIKĖTŲ JUOS PAGALIAU ĮVEIKTI, man suponuoja, kad kalbančioji labai tauriais žodžiais pilsto iš tuščio į kiaurą, naudodama nudailintą teorijos leksiką, bet iš esmės tai pamokyti pedagogus mojuojant iš Mėnulio t. y. absoliučiai nepasakyti nieko. Tiesą sakant, tą daro nemenka dalis pedagogus ruošiančių dėstytojų: primala daug gražių idėjų (kaip sovietiška!) apie mokytojo darbo prasmingumą ir kilnumą, apie tai, kaip kiekvienas vaikas yra auksas, neatrasta Amerika ir tik tu vienas gali jam parodyti pasaulį... Jaučiate, kame šaknys? Toks idealistas nueina į mokyklą ir sudega per metus, nes ir arkliui yra aišku, kad lauko darbas yra sunkus ir normalus žmogus eina į darbą neprifarširuotas mylinčių idėjų apie mokinio neatrastas galias, o dirbti ir gauti algą, o neimituoti tariamų utopinių pajautų apie pašaukimą.

 

Kalbančioji kviečia pačius pedagogus kurti tą prestižinę profesiją, kuri, atleiskite, mokytojai, jau tapo nacionalinio lygio anekdotine afera. Puikiai menu metus, dar valdant Daliai Grybauskaitei, kai šioji Lietuvai skirta idėja laimėjo, tačiau 2025 metai jau nebe už kalnų, išmušė šiek tiek pandeminis laikotarpis, o po jo visus staiga ištiko amnezija, nes praktiškai niekas nedaroma, kad tą mokytoją nors kiek gerbtų. (O pasirodančios ironiškos antraštės apie tai, kaip mokytojai pliki paleidžiami į dilgėles, dar parodo ir tam tikrą profesijos išjuokimą, absoliučiai gėdingas reikalas, mielieji). O kodėl gerbia policininką, teisininką, notarą, jūs man pasakykite? Nes žmogaus orumą apibrėžia pajamos ir pagarba.

 

Norėčiau paklausti gerbiamosios Birutės Autukevičienės, ar tai normalu, kad jaunam pedagogui imant paskolą būstui bankas parodo vidurinį pirštą, nes su pajamomis gali pirkti nebent socialinio būsto patalpas? Žinoma, tai labai didelis prestižas ir kiekvienas pedagogas jį susikurs smagiai nunarinęs galvą ir apkabinėdamas iš išmaniųjų telefonų neišlipančius pajuodusius paauglius, nes nuo čia prasideda prestižas? Taurūs ir gražūs žodžiai jauniems pedagogams išties primena tas baisias komunistines kalbas iš tribūnų apie penkmečio planus ir žemės ūkio našumą: pirmyn į komunizmo pergalę!  Dar pridėkime sovietų mėgtą „ne piniguose laimė“, tai išvis gal dar primokėkite valstybei, kad leidžia būti pedagogu, nes bus taip gražu, gal kokį droną Ukrainai nupirks, tai išvis ne pedagogai, o tiesiog herojai. Pripažinkime, kad naktinis koliojimasis per elektroninį dieną su persiutusiais mokinių tėvais ir grasinimais (čia, matyt, bando pelnyti tą prestižą?) nėra nieko prestižinio, sistema turi būti griežta, reikli ir verta kiekvieno pedagogo plauko, kad jį gintų nuo nesąmoningai ministerijos ir NŠA prikukuotų nereikalingų iššūkių, nuo suagresyvėjusių mokinių ir jų tėvų.

 

Žinoma, galiu skambėti kiek pesimistiškai, netgi piktai, bet tiesiog pats tas pasakymas, kad mokytojas švietime turėjo būti prioritetu, netgi tai viešai buvo įsipareigota ir jo atmetimas tampa tik įrodymu, kad mokytojas ir toliau yra ciuciko vietoje, o idiliški pasisakymai apie tai, kad pats sau gali susikurti prestižą, tai tikriausiai trenkiant durimis ir metant šį juokingai žalingą reikalą, iš kurio juokiasi tas, kas netingi. Nuo valstybės rūpinimosi politikos prasideda pagarba, orumas ir prestižas, o ne nuo pilietinio atbukusio ir vergiško paklusnumo bei nusižeminimo.

 

Keletas mano sukurtų memų prestižui įprasminti. Tiesa, dėl nelietuviškos programos nepavyko panaudoti visų lietuviškų raidžių.

 

Jūsų Maištinga Siela