„Homeras – tai kolona,
laikanti visą mūsų civilizaciją.“ – Persis Šelis (Percy Shelley, 1792-1822),
vienas didžiausių anglų romantizmo poetų ir rašytojų. Homero įtaka, jau seniai
žinoma, yra nepaprastai didelė daugelio epochų didžiausių literatūros kūrėjų.
„Don
Kichotas tau sako: stipriai galvok apie didelius dalykus ir žinok, kad mintis
yra vienintelė realybė pasaulyje. Pakelk gamtą iki savo lygmens ir visas
pasaulis tebūna tik tavo herojiškos sielos atspindys. Kovo už garbę – vien tai
yra tikrai verta žmogaus. O jei tave sužeis, išliek savo kraują kaip geradarė
rasą ir šypsokis,“ – sako semiotikas Algirdas Julius Greimas.
Daug tikriausiai per
literatūros pamokas ir paskaitas pasakojama ir nuodugniai aiškinama italų poeto,
filosofo ir politiko Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) Viduramžių
šedevro „Dieviškoji komedija“ reikšmes ir prasmes, tačiau yra išlikusių ir
paties poeto aiškinimų, viena iš jų – rubrikoje „Šios dienos citata“.
Šiandien paskutinė Kino
pavasario oficialioji diena. Žinau, kaip visada, bus visokie pratęsimai,
papildomi seansai, vasaros, o vėliau ir rudens turai, filmai po atviru dangumi,
bet visi filmai iš to paties sezono, todėl skelbiu, kad šiemet man irgi
oficialiai Kino pavasaris užsidaro. Sutapimas – Tarptautinę teatro dieną, kovo
27 dieną.
Aišku, dar bus ateityje
seansų, kurių nespėjau pamatyti vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis. Tačiau kasmet
stebiu ir pastebiu festivalio dizainą ir šiemet jis buvo toks išplaukęs, bet
man patiko, kaip naktinio vėlyvojo kino seansas su 80-ųjų koloritu, atgręžus
nugarą, tarsi sėdėtum už priešais esančio kino žiūrovo. Šūkis: „Geras kinas –
tik į gera!“ Šiemet pagrindine festivalio daina pasirinkta muzikos grupės Everything
But The Girl gabaliukas „Missing“. Grupė susikūrė 1982 metais
ir gyvuoja iki šių dienų. „Missing“ dideliu hitu tapo 1994 metais, o šiemet,
jeigu gerai pamenu, skambėjo kaip garso takelis filme „Kaupikai“ finalinėje
scenoje.
Manęs dar laukia aprašyti
A. Holland filmą „Žalia siena“, bet akivaizdu, kad šiemet mano favoritais iš
matytų filmų tapo japonų „Monstras“ ir britų filmas „Visi mes svetimi“. Na, dar
pridėčiau „Kryčio anatomija“, kuri emociškai mane jaudino labiau, nei „Interesų
zona“, kuris, beje, taip pat gerai pastatytas ir apgalvotas idėjiškai filmas.
Atsinaujino ir www.kinopavasaris.lt puslapis. Bandau
suvokti, ar mega didelės reklamos ir afišos yra pagirtinas dalykas, ar ne?
Santūrumo ir praktiškumo puslapiui trūksta, bet labiausiai gaila, jog dingo
didelis rodytų filmų ankstesniais sezonais archyvas, kuriuose galėdavai pasitikslinti
vieną ar kitą filmą, susirasti praleistų filmų. Gal dar archyvas bus tvarkomas
ir jis pamažu prisipildys? Nežinau.
Taip pat dingo dešimtbalė
vertinimo sistema, kuri būdavo aiškesnė, nei penkios žvaigždutės, kurios
išlygiuoja visus filmus daugmaž panašiai. Labiausiai liūdna buvo dėl kontrakto
su Telia Play, nes biznis dvigubas – turi užsisakyti Telia paslaugas (atseit pirmą
mėnesį nemokamai, bet tam tikros smulkiom raidelėm išlygos nutylimos,
todėl bandoma pamaustyti žiūrovus „ant kontraktų“), negi negalima padaryti
normalios platformos, kur būtų galima iš kitų miestų ar negalintiems tuo metu įsigyti
filmo nuomos online 24 valandom kaip per karantiną? Būtina tą Telia
kišti ir grūsti, ką?
Šiaip visumoje labai jau
nesiskundžiu, kasmet džiaugiuosi, jog turime šį didžiausią nepriklausomo kino
festivalį ir jis jau daugel metų yra mano dėmesio centre. Dėkoju visiems
organizatoriams! Ta proga pasiklausykime pagrindinės festivalio dainos:
Kalbėk apie politiką ir
sulauksi priešų ir pasmerkimo, bet, Dieve, reikia!
Šiomis dienomis ypač, kai
nebesuprantu Ingridos Šimonytės nei veiksmų, nei sprendimų, jaučiuosi
kartais kaip Alisa, atsikandusi absurdą didinančio grybo šono. Akivaizdu, jog premjerė
turėjo daryti spaudimą atsistatydinti Švietimo ir sporto ministrui Gintautui
Jakštui, bet tikriausiai susipainiojo mygtukus ar kairę ir dešinę kaip ir
NŠA, skirdama gimnazistams matematikos užduotis išplėstinio kurso B kursui, o A
kursui palengvintas. Ji atleido Krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską,
nes... (ar kas girdėjo jos argumentus? Skaičiau 5 kartus ir nesupratau, o šiaip
Šimonytei melžti į tuščią kibirą nebūdinga), bet akivaizdu, kad Anušauskas per
mažai gąsdino, per mažai kalbėjo apie karą ir grėsmę, reketavo iš biudžeto
kerzams ir dronams, per mažai trigerino. Ir tai taip akivaizdu, kai
įsijungi žinias, kad kaip tik sakinys iš žinių vedėjo, taip anekdotas. Paprastai
žiniose tai būna pirmosios naujienos, tas žurnalistinis srutomis perdvėsęs gražusis
mobingas – reikia būti durnu lietuviu arba perplautom smegenim, kad
nesuvoktum, kas aplinkui vyksta. Baisiausia, kad intelektualai, inteligentai tą
pasigavę kaip visuotinę nuleistą iš dangaus maną dalijasi kaip nekvestionuojama
tiesa, atjungę savas paskutines likusio kritinio mąstymo smegenų šakneles.
Ką noriu pasakyti? Tai,
ką sakė Radauskas, ką sakė ir šiųmetės Knygų mugės šūkis: „Pasauliu netikiu, o
pasaka tikiu!“. Supraskite, kas yra pasaka, o kas ne. Dvelkteli nuo A. Kamiu
kapo senomis žiniomis apie absurdą.
Pamažu manasis Kino
pavasaris eina prie pabaigos ir taip... pradėkime apžvalgą apie filmą nuo
švietėjiškos veiklos. Štai ką sako Visuotinė lietuvių enciklopedija:
delinkveñtas
(lot. delinquens, kilm. delinquentis – nusižengiantis), teisės
pažeidėjas; asmuo, padaręs deliktą.
Apie tokius nusižengiančius
filmą sukūrė argentiniečių režisierius Rodrigo Moreno, pavadinęs savo naujausią
filmą „Delinkventai“ (ispan. Los Delincuentes) (2023), pastarasis
sulaukė gerų kino kritikų įvertinimų, o pats filmas įtrauktas į Kino pavasario
repertuarą. Ne kiekvienas dabar pasiryžta tokiems ilgiems filmams, nes seansas
trunka kiek ilgiau nei 3 valandas, todėl dažnas pagalvoja: ar verta?
Šiaip šiemet ir
paskutiniuosius „Kino pavasario“ sykius pasigendu Lotynų Amerikos ir ispanų
kino, kurį tikriausiai išstūmė azijietiški hitai. Kur „Gojos“ laimėtojai ir
žinomos nepriklausomo ispaniško kino žvaigždės, su kuriomis, regis, augau Kino
pavasaryje? Tarsi nustumta į antrą planą, o galgi ir jų kino ambicijos bei
realizacija nebepasiekia aukšto lygio? Sunku pasakyti, tačiau džiaugiuosi, kad šiemet
bent vieną Lotynų Amerikos filmą pavyko pamatyti.
Istorija pasakoja apie du
bankininkus draugus – Moraną ir Romaną. Vieną dieną Moranas apiplėšia savo darbovietės
banko saugyklą su tikslu, kad perduos pinigus savo kitam draugui, o jis
savanoriškai atkalės trejus metus kalėjime, o išėjęs galės gyventi iš paslėptų
pinigų ir nebedirbti sunkių monotoniškų darbų. Planas lyg ir trilerio vertas
siužetas, tačiau trilerio nė iš tolo neprimena. Filmas gana lėtas ir keistas, o
tas keistumas iš tikrųjų labiausiai visoje toje istorijoje ir patiko.
Iš tikrųjų žiūrėjau ir
galvojau: ar tai tikrai komedija? Ar turėčiau šiojo filmo atkarpoje juoktis? Stebiu
Morano kančias kalėjime ir Romano byrančius santykius bei naująjį romaną,
panašėjantį į hipišką atsipūtimą po bankinio darbo, ir nelabai suprantu, kur
link filmas mane kreipia. Režisierius išgauna keistą filmo tekstūrą, lėtą
egzistencinę melancholišką natą, tačiau siužetiškai jis nenutolsta nuo
komercinių siužetinių šablonų, priešingai – ištęsia juos tarsi gumą, kuria retsykiais
sunkiai paaiškinamą istoriją, kuri tikriausiai byloja argentiniečių darbo
etikos ir kultūros perdegimą: žmonės nebemato prasmės gyventi vien tik dirbdami
ir durstydami galą su galu didmiesčiuose, jie pasiilgo kaimo ir gamtos, laiko
sau ir romantikai, santykiams, o ne greitam vartojimui ir pasiekimų bei
rezultatų visuomenėje karjeros darymui. Veikėjas galiausiai išeina iš kalėjimo
ir jo laukia kitoks gyvenimas, tačiau filmas... Jis man toks eklektiškas ir dėl
to sunku nuspręsti, ar tai filmo stiprybė, ar trikdis. Tačiau žiūrisi retsykiais
įdomiai, o kai kada, atrodo, patenki į nieko nesakančią sceninę duobę ir
tiesiog stebi, kaip veikėjai turškiasi vandenyje 10 minučių ir kaitinasi
saulėje. Visgi nesigailiu, kad žiūrėjau, nes tai buvo kitokia kino patirtis,
nei tikėjausi.
Čilės režisierius Pablo
Larrin yra ne kartą mane nustebinęs savo filmais „Spencer“ (2021), „Žaklina“
(2016), „Klubas“ (2015), „Ne“ (2012). Šiemet Kino pavasaris nerodys jo vieno
savičiausio ir originaliausių darbų „Grafas“ (ispan. El Conde),
kuris pasakoja fantastinę siaubo istoriją apie realiai egzistavusį Čilės
diktatorių Augustą Pinochetą (1915-2006). Filme, savaime aišku, nieko
tikroviško nesitikėkite, tai veikiau režisieriaus fantazijos vaisius, nes jis
vaizduoja Pinochetą kaip vampyrą, gyvenantį 250 metų, bet pastaruoju metu,
suvaidinęs visuomenėje savo mirtį, jis pasitraukė su žmona, vaikais ir ištikimu
tarnu į atokų Čilės kaimą, kuriame ruošiasi numirti, nes atsisako kraujo.
Didžiausias vaikų
skausmas yra tėvo palikti palikimo dokumentai, o dar į kaimą atvežama darbšti
vienuolė agentė, nusamdyta sutvarkyti šeimos palikimo buhalteriją, tačiau jai
terūpi bažnyčios interesai, bet netrukus ji suvilios senąjį Pinochetą ir pati
pasiduos demoniškam pasauliui. Visame filme nėra kažin daug veiksmo, viskas
sukasi apie Pinocheto melancholiją, iš kurios jį išvaduoja netikėtai atvykusi
ne kas kita, bet vampyrė Margaret Thatcher, su kuria tikrasis Pinochetas iš
tikrųjų buvo susitikęs.
Filmas nufilmuotas noir
stiliumi, tarsi pasakotų ne apie diktatorių, o Drakulą. Iš vienos pusės filmas
labai originalus, nes tai diktatoriaus metafora, blogis, kuris atnešė šaliai
daug tragedijų, todėl režisierius kandžiai ir pasišmaikštaudamas perteikia
Pinocheto vampyrizmą kaip esminį jo blogio šaltinį, sarkastiškai šaiposi iš
istorinės asmenybės ir tai tikrai veikia. Filmą galima pavadinti savotišku
meniniu protestu prieš šalyje buvusį režimą, deja, mes, lietuviai, bijome kine šaipytis
ir kritikuoti, veikiau ieškome perdėto didvyriškumo ir kuriame istorinius mitus.
„Grafas“ šiaip visai kitokios tekstūros filmas, palyginus su ankstesniais
režisieriaus darbais, bet vis tiek estetiškai išraiškingas ir įdomus darbas,
kuris gal ir nepatiks kiekvienam, bet gurmanai, manau, priims neblogai.