Klaipėda. Miesto planas. Triptikas "Ji praeina, jis pravažiuoja"

Kartais aptinku telefone neįtikėtinų fotografijų, nežinia, kokiu būdu padarytų, tačiau čia matote Klaipėdos mieste užfiksuotą istoriją: ji, tikriausiai Džuljeta, prasilenkia fone su mėlynai nudulkėjusiu Klaipėdos miesto viešuoju transportu. Ji skuodžia kaip lapė per vasario šaligatvį. Miesto planas stebi jos pakeltą kulną. Achilė.

 

Maištinga Siela

Emily Bronte "Vėtrų kalnas" (knygos viršelis, senesnis leidimas)

 

Tai tikriausiai mėgstamiausias mano Emily Brontė „Vėtrų kalnas“ leidimas.

 

Emilės Brontė romanas „Vėtrų kalnas“ Lietuvoje yra išleistas keletą kartų. Štai keletas žinomų leidimų. „Alma litteros“ leidykla yra išleidusi romaną „Vėtrų kalnas“ su kietu viršeliu 2010 metais, kurį ir matote. 2018 metais „Pegaso kolekcijoje“ (Istorinės dramos). Taip pat yra ir senesni leidimai, vienas pirmųjų leidimų buvo išleistas 1961 metais.

 

Maištinga Siela

Klaipėda. Klaipėdos šviesų festivalis 2025: reklama, stendas, dizainas

 

Memas: Remigijus Žemaitaitis skrenda į JAV susitikti su svarbiais valdžios atstovais

 

Remigijus Žemaitaitis skrenda į JAV

Žemaitaičio šunys jo pasiilgs

Žemaitaičio šunis vedžios namų moteris

Žemaitaitis ieško bookingo Niujorke

Žemaitaitis planuoja skrydį su persėdimu

Prie lango

Su vaizdu į Atlantą

Žemaitaitis niekada nepavargsta

Žemaitaitis labai svarbus

Žemaitaitis daug ką žino

Žemaitaitis paštu dėkoja už bilietus

Ir rūpestingumą

 

Žemaitaitis dėkoja

 

Ir už kvietimą, žinoma

Žemaitaičio dėkingumas didelis

Žemaitaitis iš vakaro nusikirps kojų nagus,

Palaistys gėles,

Nes nežinia, kada jas kas dar palaistys.

 

Remyga skrenda į savo Vaterlo

Netoliau nei ranka paleistas

Per matematikos pamoką

Sulankstytas lėktuvėlis.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 100: kiekviena diena ypatinga, jeigu suvoki, kad DABAR yra ypatingas

Aktorė Saoirse Ronan, kadras iš filmo „Blitz“, 2024.

 

Sveiki,

 

Šiandien įnirtingai pasipoilsiaudamas dirbau. Norėjau ypatingo pozityvumo įrašo, nes jis jubiliejinis, bet svarbiausia tikriausia yra ne jubiliejus, o tas carpe diem, tas kiekvienos dienos momentas, kada stabteli ir pagalvoji: štai toji akimirka, kai suvokiu, jog esu ir judu sąmoningai, o ne vien iš inercijos, ne vien kaip robotas, ne vien dėl to, kad man už inerciją moka ir aš parduodu savo jėgą, laiką, energiją, prisiimu atsakomybę ir tenkinu sisteminius lūkesčius, o todėl kad galiu rinktis to nedaryti, bet kada laviruoti, maištauti, išeiti, parodyti liežuvį arba nieko nedaryti, būti prasčiausiu – netgi tai labai greitai atpalaiduoja.

 

Po darbų mėgstu nusnausti pavakarius valandai, tad duodu miegui ir sapnams į valias laiko ir tas kokybiškas poilsis įjungia aktyvesnį mane vakare, kur vėlgi galiu daug ką nuveikti. Tiesą sakant, jau po vidurnakčio ir šiandien liksiu be vakaro filmo, bet kiek daug pasidariau! Ir dažnai ruošdamasis darbui, kalbėjimui pagaunu save klausiant, o ką aš čia darau, kam visa tai, ar tai turi kokią nors prasmę? Juk kasdien senstu „stumdydamas“ kitų informaciją, ją struktūruodamas ir redaguodamas, ieškodamas papildomos medžiagos... bet staiga suvokiau ir persijungiau į kitą fazę, tą, kuri ištinka kaip dovana: o kiti nė to negali, esu apdovanotas, jog galiu prisiliesti prie kūrybos, ja stebėtis, analizuoti, atrinkti, net jeigu tai ateityje neduos jokios naudos ir prasmės. Bet kas mums suinstaliavo, kad kiekviename žingsnyje turime patirti tęstinumą ir ateities prasmę? Neturime. Tai tik įsitikinimas, kad kiekvienas mūsų nusičiaudėjimas privalo būti esmingas. Mes bijome daryti beprasmius darbus, tiesą sakant, juos nuolat darome, tik nemėgstame įvardyti jų ateities perspektyvos, nes dažniausiai jie apipinti iliuzijomis ir trumparegiškai vertinami, nes biurokratiniai ir t.t.

 

Ko galima išmokti tiesiog dirbant tai, kas nėra itin reikšminga? Ogi būti saugiam su tuo, kas yra ir kaip yra. Jausti pasitenkinimą dėl to, kad yra užtektinai, kad nereikia veržtis kažin kur į kosmosą, kapstytis filosofijoje, kankintis dėl to, ko nėra arba dėl to, ko norisi. Yra kaip yra ir to užtenka. Bent jau tomis akimirkomis, juk tai irgi stabilumo išraiška, kuri teikia jaukumo visaip kaip šioji airių aktorės Saoirse Ronan nuotrauka, kurią nežinau kiek laiko laikau savo kompiuterio darbalaukio kraštelyje ir vis retsykiais atsidarau. Mačiau tą nepatikusį filmą „Blitz“, tačiau šis rudeninis kadras, šalia tų rudeniškų tapetų, tas Ronan veidas, toji akimirka, kompozicija, žvilgsnis... Argi tai ne stebuklas, kad galima tokį nereikšmingą dalyką tiesiog atsidarius tyrinėti ir mąstyti, galvoti apie akimirką ir spalvas, intencijas ir emocijas. Va šitaip, be pastangų. Dabar.

 

Maištinga Siela

Žmogaus (Homo Sapiens) vieta Žemės planetos rūšių evoliuzijos rate

 Sveiki,

 

Bet kaip įdomiai atrodo ši schema. Sunku patikėti, bet tas į sraigės ratus besisukantis gyvybės ratas yra visų iki šiol gyvų aptiktų ir žinomų gyvybės rūšių mūsų Žemėje sąrašas, kuriame savo vietą užima ir žmogus, homo sapiens. Turint galvoje, kad šioji rūšis pavergė beveik visas esančias kitas.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Konklava" / "Conclave"

 

Sveiki, Skaitytojai,

 

Pirmąkart žodžio reikšmę konklava sužinojau dar mokykliniais laikais, kai po ilgos kadencijos Vatikane mirė Jonas Paulius II, tada dar net sugalvoti nebūčiau galėjęs, kad šitaip įdomiai ir kartu sudėtingai renkamas popiežius, t. y. izoliuojant daugiau nei šimtą suvažiavusių ir raudonai vilkinčių kardinolų ir stebint Vatikane kaminą: jeigu iš jo pasirodys juodi dūmai, vadinasi, popiežius dar neišrinktas, o jeigu balti – valio, turime naują Papą! Apie konklavos reikalus daugiau ar mažiau rašė Dan Brawn ir kiti rašytojai, šis konklavos motyvas buvo panaudojamas ir siaubo, ir draminiuose filmuose, tačiau pagrindiniu kūriniu tokiu pavadinimu sukūrė rašytojas Robert Harris, kurio romanas „Konklava“ (angl. Conclave) (2024) ir tapo vokiečių režisieriaus Edward Berger ekranizacija. Režisierius išties prityręs ir sukūręs labai daug filmų, paminėsiu bene garsiausią ir labiausiai įvertintą – „Vakarų fronte nieko naujo“ (2022). Beje, R. Harrio romanas tokiu pačiu pavadinimu yra išverstas į lietuvių kalbą (Jotema, 2018).

 

Filmas „Konklava“ gali pasigirti nominacijų įvairiuose apdovanojimuose gausa, ypač BAFTA, kuriame ir pelnė geriausio filmo kategorijoje įvertinimą, bet mes juk žinome, kad įvertinimai ne visada diagnozuoja filmo kokybę, labiausiai matomi „prestižiniai“ šou apdovanojimai būna labai politizuoti ir paveikti tiek aktorių, tiek filmo turinio. „Konklava“ gali pasigirti puikiu aktorių kolektyvu: Ralph Fiennes, Stanley Tucci, John Lithgow, Isabella Rossellini, Lucian Msamati ir kt. Tai ganėtinai „vyriškas filmas“ dėl aktorių ir vaidmenų sudėties, tačiau nepasakyčiau, kad nors vienas vaidmuo mane šiame filme sužavėjo. Sudėtingesnis dėmuo, žinoma, atiteko aktoriui veteranui Ralph Fiennes, kuris atliko to teisuolio ir geradario Tėvo Lorenco vaidmenį, o didžioji dalis – niekšeliai, vienkrypčiai egoistai politikieriai kardinolai, primenantys kokio nors Ministro Pirmininko rinkimus. Nesvetimos nuodėmės ir ydos (rūkymas, alkoholis, lytiniai santykiai ir kt.) tampa kardinolų vizitine kortele ir užkarda pelnyti balsų daugumą. Kitaip sakant, veikėjai turėję atrodyti kaip sudėtinga šachmatų rokiruotė iš tikrųjų tampa suprimityvintų „gerieji“ ir „blogieji“ vaidmenų lenta – Holivudo šablonas. Dar kitaip sakant, štai kodėl šis draminis filmas iš tikrųjų labiau, sakyčiau, tampa ne drama, o žanriniu trileriu, nes yra schematiškas.

 

Filmo schematiškumą įgalina ir intrigos kūrimo elementai: veikėjai meluoja, slepia savo praeities nuodėmes, bet jos visos eiliškumo principu iškylą į viešumą ir tą atsakingai daro Tėvas Lorencas. Filmas iš tikrųjų prislopintas ir lėtokas, vaizduojama nepaprastai daug procesijų, kostiumų, sutelkiant hiperbolizuotą dėmesį į balsavimo apeigas, kurios šiandien atrodo nepaprastai vaikiškos ir nelogiškos, neturinčios nieko bendro su skaidrumu ir rimta rinkimo politika, veikiau vien tradicinių ceremonijų laikymąsi. Bet iš kitos pusės ar ne apeigų ir ceremonijų laikosi visas krikščionybės pasaulis? Kontrastas tarp to, kad kardinolai nelabai kuo skiriasi nuo, tarkim, įvilkti į M. Atwood primenančios distopijos „Tarnaitės pasakojimas“ raudonas sukneles-sutanas, tik tuo, kad jie dar gali pasirinkti gyventi pasaulietinį gyvenimą, nors iš dalies jie jau savo parapijose tą, galima sakyti, nuodėmingai ir gyvena.

 

Tiesą sakant, visame ceremonijų prikimštame filme nustebina pabaigos akcentas ir išrinkto naujo popiežiaus paslaptis (šiek tiek aliuzijų į „Popiežę Joaną“, 2009). Jeigu visiems davė scenarijaus autorius po paslaptį, tai ir naujajam Tėvui taip pat. Filmas turėjo lyg ir paklausti, ar gali Bažnyčia kaip sistema, laikanti ištisus šimtmečius ceremonijas ir tradicijas savo vertybiniu pagrindu, idėjiškai modernizuotis? Deja, šitai „nuėjo“ į antrą planą ir filmas tapo schematišku, kuriame juodieji prieš juoduosius ir laimi moralė, o ne fizinė poza. Aišku, filmas techniškai gražiai nufilmuotas, neskubus, daug susitelkia į atmosferą, bet, deja, dvasios ir intrigos netipiškumo visoje istorijoje labai pritrūko. Nelabai suprantu šio filmo pervertinimo, nes netgi to paties D. Brawn romanų ekranizacijos „Da Vinčio kodas“ ar „Angelai ir demonai“ buvo įdomesni, nes buvo „užsukti“ įdomesni galvosūkiai. „Konklava“ – šablonų filmas be galvosūkio.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.4

Maištinga Siela