Serialas "Ksena: karingoji princesė" / "Xena: Warrior Princess" (TV Series 1995-2001)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu senų dešimto dešimtmečių ir Lietuvoje populiariai rodytų serialų apžvalgas ir šįkart apie itin anuomet populiarų serialą „Ksena: karingoji princesė“ (angl. Xena: Warrior Princess), kurį su tam tikrai pertraukimais rodydavo TV3 dešimtajame dešimtmetyje ir pirmajame šio naujo tūkstantmečio pradžioje. Lietuvoje, jeigu gerai prisimenu, serialas buvo pradėtas rodyti 1998-ųjų vasarą. Žinau, kad po to serialas buvo kartojamas. Jį rodydavo ne taip ir dažnai – tik sekmadieniais, prieš pagrindines vakaro žinias, tačiau netgi tada iš kiemų sutraukdavo paauglius, vaikus ir jaunimo žiūrėti, kaip brunetė spardo užpakalius Antikos laikų graikų mužikams.

Aišku, dabar šis serialas kiek juokingai žiūrėtųsi, bet anuomet nebuvo geresnių. Daugelis senovės Graikijos dievus išmoko būtent iš šio ir „Heraklis: legendinės kelionės“ serialo, kurį rodydavo prieš „Kseną“. Įdomiausia būdavo tai, kad tos smurtinės scenos lyg ir išradingos buvo, pilnos anuometinės įtampos, tačiau tarsi be kraujo, o žmonės tiesiog nuo paprasto smūgio krisdavo kone per metrą ir dabar atrodo taip pat absurdiška kaip ir „Amerikietiškų imtynių“ režisūra. Nepaisant visko, aš aistringai žiūrėjau „Kseną“, daug labiau nei Heraklį, nes tikriausiai veikė tas feministinis niuansas, kad smagu, jog žygdarbius atlieka ne vyras, o moteris.

 

Man asmeniškai pirmieji sezonai atrodė šiek tiek padrikę, mažai dramatizmo, o ir pati Ksena atrodė arogantiška, teatrališka, vietomis medinė. Tik maždaug nuo trečiojo sezono serialas išties susikoncentruoja į Ksenos ir Gabrielės istoriją, tęsia ne vienadienius nuotykius, o dėlioja niuansuotą pasakojimą per sezoną, o paskutinieji sezonai tampa patys įdomiausi, nes taikoma visai kitokia kamera, geresni siužetais ir scenarijus tampa išties įtemptas, ambicingesnis, tamsesnis. Gaudavau nemažai pylos, kad sėdžiu tuokart prie televizijos ir žiūriu tokius smurtingus vaizdus. Nieko nepadarysi, anuomet vaikai buvo kaltinami, kad kvailėja nuo televizijos, o dabar nuo išmaniųjų ir socialinių tinklų. Bet augome ir užaugome, o ir „Kseną“ žiūrėdavome ne vien dėl akrobatinių smurtinių scenų. Tikriausiai anuomet teko pamatyti visas serijas, tad vedinas prisiminimų noriu vėl visa tai išgyventi savaip. Taigi pradėkime...

 

Serialo „Ksena: karingoji princesė“ pagrindinis siužetas, idėja, sumanymas

 

Serialas „Ksena: karingoji princesė“ buvo neabejotinai vienas populiariausių ir įtakingiausių dešimtojo dešimtmečio fantastinių nuotykių televizijos serialų, palikusių ryškų pėdsaką populiariojoje kultūroje. Jo filmavimas prasidėjo 1995 metais, o paskutinė serija buvo parodyta 2001 metais. Iš viso serialą sudaro šeši sezonai ir 134 serijos, kurios žiūrovus nukėlė į mitologijos, kovų ir moralinių pasirinkimų pasaulį. Iš pradžių Ksena pasirodė kaip šalutinė veikėja seriale „Heraklis: legendinės kelionės“, tačiau jos personažas ir siužeto potencialas buvo tokie dideli, kad netrukus buvo sukurtas atskiras serialas, kuris netgi pranoko savo pirmtaką populiarumu.

 

Pagrindinė serialo siužeto ašis sukasi aplink heroję – Kseną (vaid. Lucy Lawless), buvusią negailestingą karo vadę, kuri siekia išpirkti savo praeities nuodėmes kovodama už gėrį ir teisingumą. Jos ištikima palydovė ir moralinis kompasas yra jauna rašytoja Gabrielė (vaid. Renée O'Connor), kuri, bėgant metams, iš naivios mergaitės virsta drąsia ir išmintinga kovotoja. Seriale nuolat veikė ir kiti personažai iš graikų mitologijos, tokie kaip Heraklis, Arėjas (karo dievas), Kalista (Ksenos arši priešė), taip pat romėnų ir kitų kultūrų mitologijos elementai. Kiekviena serija paprastai pristatydavo naują nuotykį, kuriame Ksena ir Gabrielė susidurdavo su tironais, mitologinėmis būtybėmis ar spręsdavo paprastų žmonių problemas, dažnai įterpiant humorą, dramą ir kovos menus.

 

Serialo idėja per šešis sezonus evoliucionavo. Iš pradžių „Ksena: karingoji princesė“ buvo suvokiama kaip mitologinis nuotykių serialas su stipriu moters herojės atvaizdu, propaguojantis moterų jėgą ir nepriklausomybę. Pirmuosiuose sezonuose daug dėmesio skirta Ksenos praeities nuodėmėms, bandymams pabėgti nuo tamsios praeities ir tapti geresniu žmogumi. Tačiau, bėgant laikui, serialas tapo sudėtingesnis ir gilesnis. Vis labiau buvo nagrinėjamos moralinės dilemos, gėrio ir blogio ribos, atleidimo ir išpirkimo temos. Ksenos ir Gabrielės santykiai tapo serialo širdimi, peržengdami paprastos draugystės ribas ir nagrinėdami meilės, ištikimybės ir sielos ryšio aspektus, kurie suteikė serialui naują gilumą ir pritraukė didelę LGBTQ+ gerbėjų auditoriją. Paskutiniaisiais sezonais serialas tapo tamsesnis ir filosofiškesnis, gilinantis į mirties, likimo ir atpirkimo klausimus, o Ksenos kelionė baigėsi dramatiška auka, pabrėžiančia savęs išsižadėjimo ir gėrio triumfo idėją.

 

Ksena kaip serialo veikėja: biografija, asmeninė drama

 

Pats vardas Ksena (gr. Xena, iš xenos) reiškia „ateivis“, „užsienietis“ arba „keistas“, „svetimas“. Ši žodžio kilmė puikiai atspindi veikėjos esmę – ji yra klajoklė, nuolat judanti, ieškanti vietos pasaulyje ir atleidimo už savo praeitį. Jos vardas taip pat gali simbolizuoti jos „svetimumą“ gėriui prieš tapimą karingąja princese, arba jos „svetimumą“ blogiui po atsivertimo.

 

Ksenos gyvenimas seriale „Ksena: karingoji princesė“ yra ilga ir sudėtinga kelionė nuo negailestingos karo vadės iki gėrio ir teisingumo šalininkės. Ksena gimė Graikijos kaimelyje Amfipolyje, kur jos šeima nukentėjo nuo karų ir netekčių. Jauna Ksena, siekdama atkeršyti ir apginti savo kaimą, tapo vis labiau užvaldyta neapykantos ir keršto. Ji išmoko kovoti, subūrė savo armiją ir virto brutalios jėgos simboliu – negailestinga karo vade, kuri plėšikavo, žudė ir niokojo, palikdama už savęs tik destrukciją. Jos žiaurumas pasiekė kulminaciją, kai ji sudegino ištisą kaimą, pilną nekaltų žmonių, ir buvo pasirengusi nužudyti net kūdikį. Tačiau tam tikri įvykiai, ypač jos susitikimas su Herakliu, paskatino ją suabejoti savo pasirinkimu ir ieškoti atpirkimo. Ji nusprendė pasukti kitu keliu, panaudoti savo kovos įgūdžius gėrio labui ir padėti tiems, kuriuos kadaise skriaudė. Šis posūkis tapo pagrindine serialo varomąja jėga – kiekviena serija yra tarsi žingsnis ilgame Ksenos atpirkimo kelyje.

 

Ksenos santykiai su Arėjumi (vaid. Kevin Smith), karo dievu, yra vieni sudėtingiausių ir dviprasmiškiausių seriale. Arėjas nėra Ksenos tėvas biologine prasme, tačiau jų ryšys yra kur kas gilesnis. Jis yra Ksenos buvęs mentorius, meilužis ir, svarbiausia, amžinas jos tamsos pusės įsikūnijimas. Arėjas nuolat stengiasi suvilioti Kseną atgal į tamsos kelią, išbandydamas jos ryžtą ir moralines nuostatas. Jis vis dar jaučia jai gilius jausmus, kurie svyruoja tarp aistros, pagarbos ir noro ją kontroliuoti. Jų santykiai kupini flirto, manipuliacijų ir nuolatinių bandymų peržengti ribas, atskleidžiant Ksenos vidinę kovą su savo praeitimi ir priklausomybe nuo galios. Arėjas simbolizuoja viliones ir pavojus, kurie nuolat lydi Ksenos kelią link atpirkimo.

 

Priešingai Arėjui, Gabrielė yra Ksenos sielos gelbėtoja ir šviesos šaltinis. Jų santykiai prasidėjo nuo paprastos draugystės, tačiau greitai peraugo į gilų ir stiprų ryšį, tapusį serialo širdimi. Gabrielė iš esmės yra Ksenos moralinis kompasas, nuolat primenanti jai apie gėrį, atleidimą ir nekaltumą. Per savo keliones Gabriela mokosi iš Ksenos kovoti, tačiau kartu pati moko Kseną empatijos ir atjautos. Jų ryšys yra toks stiprus, kad jis peržengia draugystės ribas, apimdamas meilę, ištikimybę, sielų ryšį ir tapdamas viena ryškiausių ir įtakingiausių tos eros televizijos porų. Gabrielės atsidavimas ir besąlygiška meilė padeda Ksenai nepalūžti, net sunkiausiomis akimirkomis, ir galiausiai rasti tikrąjį atpirkimą.

 

Apie Ksenos ir Gabrielės aktorės – Lucy Lowless ir Renne O‘Connor

 

Lucy Lawless, Naujosios Zelandijos aktorė, įkūnijusi ikonišką Ksenos personažą, į serialo kūrėjų akiratį pateko neatsitiktinai, nors jos kelias į šlovę buvo pažymėtas ir likimo posūkiais. Gimusi 1968 m. kovo 29 d. Oklando priemiestyje Maunt Alberte, Naujojoje Zelandijoje, Lucy Frances Ryan (vėliau ištekėjusi už Gartho Lawlesso) nuo mažens pasižymėjo meniniais gebėjimais, mokėsi užsienio kalbų, studijavo operinį dainavimą. Prieš gaudama Ksenos vaidmenį, ji jau buvo pasirodžiusi keliose Naujosios Zelandijos produkcijose, o 1994 m. laimėjo „Mis Naujoji Zelandija“ titulą. Svarbiausias posūkis įvyko, kai ji gavo šalutinį vaidmenį populiariajame seriale „Herkulis: legendinės kelionės“. Iš pradžių Ksenos vaidmuo buvo skirtas kitai aktorei, Vanessai Angel, tačiau šiai susirgus ir negalėjus atvykti į Naująją Zelandiją dėl filmavimo, prodiuseriai ėmė ieškoti alternatyvos. Lucy Lawless, kuri jau buvo vaidinusi epizodinius vaidmenis „Heraklyje“, buvo pakviesta bandyti. Nors iš pradžių Ksenos personažas turėjo mirti po trijų serijų, jos įspūdingas pasirodymas ir išskirtinė charizma sužavėjo žiūrovus ir prodiuserius. Taip gimė idėja sukurti atskirą serialą. Norint atskirti Kseną nuo kitų Lawless vaidmenų ir suteikti jai išskirtinę išvaizdą, buvo nudažyti jos plaukai tamsia spalva, o kostiumas tapo tamsesnis ir išraiškingesnis.

 

Ksenos vaidmuo Lucy Lawless reiškė visišką jos karjeros persilaužimą ir katapultavo ją į tarptautinę žvaigždžių orbitą. Per šešis sezonus ji tapo pasaulinio masto ikona, įkūnijančia stiprią, nepriklausomą ir morališkai sudėtingą moterį, kuri metė iššūkį tradiciniams moters herojės vaizdavimams televizijoje. Šis vaidmuo ne tik suteikė jai milžinišką populiarumą ir gerbėjų legioną, bet ir paveikė jos tolesnę karjerą – ji tapo žinoma dėl „kietų“ moterų vaidmenų, nors pati Lucy vėliau išreiškė norą išbandyti ir įvairesnius personažus.

 

Ksenos vaidmuo, nors ir atnešęs Lucy Lawless pasaulinę šlovę, pareikalavo milžiniškų pastangų ir atsidavimo, o filmavimo aikštelėje jai teko susidurti su daugybe fizinių ir asmeninių iššūkių. Būdama profesionali aktorė, Lucy didžiąją dalį sudėtingų kaskadinių triukų atlikdavo pati. Tai reiškė intensyvias treniruotes kovos menų, akrobatikos ir ginklų valdymo srityse. Kiekviena serija reikalavo sudėtingų choreografinių kovos scenų, o tai neišvengiamai vedė prie nuolatinių traumų. Jai teko patirti įvairius sužalojimus: nuo sumušimų ir įbrėžimų iki rimtesnių raumenų patempimų, kaulų lūžių ar sąnarių išnirimų. Kartą ji nukrito nuo žirgo ir patyrė dubens lūžį, dėl kurio teko laikinai sustabdyti filmavimą net pusmečiui. Tokios traumos reikalavo ilgo reabilitacijos periodo, tačiau Lucy visada grįždavo į aikštelę pasiryžusi tęsti darbą.

 

Ypatingas iššūkis iškilo penktojo sezono metu, kai Lucy Lawless pastojo. Serialo kūrėjams teko suktis iš padėties, pritaikant scenarijų ir Ksenos kostiumus. Nėštumas nebuvo tiesiogiai įtrauktas į siužetą, todėl Ksenos personažui buvo sugalvoti įvairūs įvykiai, kurie leistų aktorei būti mažiau matomai ekrane arba paslėpti pilvą po laisvesniais drabužiais ir kampais. Pavyzdžiui, Ksenos kūnas buvo laikinai apsėstas, ji pateko į komą arba buvo teleportuojama. Nors tai buvo sudėtingas laikotarpis tiek aktorei, tiek kūrybinei grupei, Lucy profesionalumas ir atsidavimas leido tęsti filmavimą, o jos asmeninis gyvenimas įgijo naują prasmę.

 

Filmuojantis seriale, Lucy Lawless asmeninis gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Būtent „Ksenos“ dėka ji sutiko savo būsimą vyrą – serialo prodiuserį Robertą Tapertą. Jiedu susituokė 1998 metais, ir ši santuoka dar labiau sustiprino jos ryšį su serialu. Su Robertu Tapertu ji susilaukė dviejų sūnų (Julius Robert Mary Tapert ir Judah Miro Tapert), o tai visiškai pakeitė jos prioritetus ir tapo neatsiejama jos asmenybės dalimi. Ksenos vaidmuo ne tik užtikrino jai pasaulinę šlovę ir finansinį stabilumą, bet ir suteikė galimybę sukurti šeimą, tapdamas esminiu jos gyvenimo posūkiu.

 

Renée O'Connor, aktorė iš Teksaso, įkūnijusi Ksenos ištikimą palydovę Gabrielę, taip pat turėjo savitą kelią į šį vaidmenį. Gimusi 1971 m. vasario 15 d. Hiustone, Teksase, Evelyn Renee O'Connor nuo mažens svajojo tapti aktore. Ji intensyviai studijavo vaidybą, lankė pamokas Hjustono „Alley Theatre“ ir Aukštosios scenos ir vizualinių menų mokyklos (High School for the Performing and Visual Arts). Prieš Ksenos vaidmenį, būdama paauglė, ji jau buvo pasirodžiusi įvairiose reklamose (pvz., „McDonald's“, „Exxon“), nedideliuose TV serialuose ir filmuose, tokiuose kaip „Teen Angel“ ar „Match Point“, ir netgi režisieriaus Arnoldo Schwarzeneggerio serijoje „Tales from the Crypt“. Ji jau turėjo patirties dirbant su „Heraklio“ serialo kūrėjais, nes buvo pasirodžiusi ir jame. Kai buvo kuriamas serialas „Ksena: karingoji princesė“, pagrindinė pretendentė į Gabrielės vaidmenį, Sunny Doench, atsisakė dėl nenoro persikelti į Naująją Zelandiją filmavimui. Tuomet šansas atiteko Renée O'Connor, kuri sėkmingai praėjo atranką ir buvo pasirinkta.

 

Gabrielės vaidmuo tapo Renée O'Connor gyvenimo vaidmeniu, pelniusiu jai tarptautinį pripažinimą ir didžiulę gerbėjų meilę. Per šešis sezonus jos personažas evoliucionavo nuo naivios, idealistės bardės iki drąsios, išmintingos kovotojos, lygiateisės Ksenos partnerės. Šis vaidmuo leido Renée pademonstruoti platų aktorinį diapazoną, perėjimą nuo komedijos prie dramos, ir įvaldyti sudėtingas kovos scenas. Gabriela tapo ne tik švelnesniu Ksenos atspindžiu, bet ir savarankiška heroje, turinčia savo įsitikinimus ir stiprybes. Ksenos ir Gabrielos santykiai, kupini gilios draugystės, ištikimybės ir besąlygiškos meilės, tapo serialo širdimi ir itin reikšmingu elementu, kuris rezonuoja su didele gerbėjų baze iki šiol. Renée O'Connor vaidmuo ne tik užtikrino jai vietą televizijos istorijoje, bet ir padėjo jai vystyti savo kūrybinę karjerą, vėliau ji ėmėsi režisūros ir prodiusavimo, parodydama, kad jos talentas neapsiriboja vien vaidyba.

 

Kalistos vaidmenyje – Hadson Leick

 

Serialo „Ksena: karingoji princesė“ įsimintiną ir kompleksišką Kalistos vaidmenį, Ksenos aršiausios priešės ir tamsaus veidrodžio, sukūrė amerikiečių aktorė Hudson Leick. Kalista buvo moteris, kuri dėl Ksenos sukeltų kančių prarado viską – šeimą ir protą, tapdama keršto apsėsta, sadistiška ir beprotiška žudike, kuri siekė sunaikinti Kseną ir viską, kas jai brangu. Jos personažas buvo ne tik fizinis iššūkis Ksenai, bet ir nuolatinis moralinis priminimas apie praeities nuodėmes ir galimas pasekmes. Vaidyba Kalistos vaidmenyje Hudson Leick atskleidė neeilinį talentą perteikti ekstremalias emocijas, psichologinį nestabilumą ir tuo pačiu – giliai paslėptą pažeidžiamumą. Šis vaidmuo atnešė aktorei milžinišką populiarumą tarp serialo gerbėjų ir tapo jos vizitine kortele. Nors po „Ksenos“ Hudson Leick ir toliau vaidino įvairiuose televizijos projektuose ir filmuose, Kalistos personažas išliko labiausiai atpažįstamu ir jai didžiausią įtaką padariusiu vaidmeniu, pelniusiu jai kultinį statusą ir leidusių jai demonstruoti savo išskirtinį talentą dramoje ir komedijoje.

 

Arėjas – Kevin Smith

 

Serialo „Ksena: karingoji princesė“ vienas įsimintiniausių ir sudėtingiausių personažų neabejotinai buvo Arėjas, karo dievas, kurį įkūnijo aktorius Kevinas Smithas. Arėjas pasirodė kaip Ksenos priešas, mentorius, meilužis ir savotiškas piktasis dvynys, nuolat bandantis ją sugrąžinti į tamsos kelią ir atgaivinti joje buvusią negailestingą karo vadę. Jo santykis su Ksena buvo itin dinamiškas, kupinas aistros, manipuliacijų, psichologinių žaidimų ir keisto, iškrypusio savitarpio supratimo. Arėjas atstovavo chaoso ir brutalios jėgos idėjai, teigdamas, kad karas yra natūrali žmogaus prigimtis ir kad Ksenai geriausiai sekasi, kai ji priima savo tamsiąją pusę. Nors ir buvo dievas, Arėjas nebuvo visagalis; jo galia priklausė nuo žmonių tikėjimo juo ir jų noro kariauti. Kevinas Smithas, atlikdamas šį vaidmenį, suteikė Arėjui charizmos, ironijos ir tam tikro patrauklumo, paverčiant jį ne tik piktadariu, bet ir komplikuota figūra, kuri kartais netgi rodė žmogiškas emocijas ar padėdavo Ksenai, kai tai tarnavo jo paties ar visatos pusiausvyros interesams. Arėjas tapo vienu mėgstamiausių gerbėjų personažų ir neatsiejama Ksenos moralinės kelionės dalimi, nuolat primenančia apie pavojus, kurie slypi pasirenkant smurto kelią.

 

2002 metais, vasario 15 d. Kevinas Smithas tragiškai žuvo. Avarija įvyko vasario 6 d. Pekine, Kinijoje, kur jis buvo baigęs filmuotis juostoje „Dorybės kariai II“ (Warriors of Virtue II). Po filmavimo, laukdamas transporto į viešbutį, Kevinas Smithas nusprendė pasivaikščioti po „China Central Television“ filmavimo studijos teritoriją. Jis užlipo ant rekvizitinio bokšto, priklausančio kitam filmavimo aikštelės dekoracijų ansambliui, tačiau prarado pusiausvyrą ir nukrito iš maždaug trijų aukštų aukščio. Aktorius patyrė sunkius galvos sužalojimus.

 

Ksenos rūbai, čakramas, kovos menai ir sąsajos su feminizmu bei LGBT

 

Ksenos kostiumas yra ne tik estetiškai patrauklus, bet ir simboliškai įkrautas. Jis buvo sukurtas specialiai šiam personažui, siekiant pabrėžti jos, kaip karingosios herojės, statusą. Pagrindinis kostiumo kūrėjas buvo kostiumų dizaineris Ngila Dickson, kuri vėliau pelnė Oskarą už savo darbus „Žiedų valdovo“ trilogijoje. Ksenos apranga – tai rudi odiniai šarvai, sudaryti iš krūtinės plokštės, sijono ir pečių apsaugų, papuoštų metalinėmis detalėmis. Šarvai ne tik atrodo patikimai ir funkcionaliai, bet ir yra apgalvotai stilizuoti, kad pabrėžtų Ksenos figūrą, suteikiant jai stiprybės ir seksualumo. Kostiumo dizainas atspindėjo ir tam tikrą praktiškumą kovose, leisdamas laisvai judėti, tačiau tuo pat metu transliuoja nepriklausomybės ir autoriteto žinią. Nors šarvai atrodė tarsi iš senovės Graikijos, jie buvo pakankamai modernūs, kad atitiktų dešimtojo dešimtmečio estetiką ir patiktų plačiai auditorijai.

 

Ksenos kovos stilius yra eklektiškas ir dinamiškas, apjungiantis įvairių kovos menų elementus, o ne vieną konkrečią discipliną. Ji meistriškai valdo kalaviją, durklą, lazdą, tačiau labiausiai išsiskiria savo firminiu ginklu – čakramu. Tai disko formos, aštrus, mėtomas ginklas, kilęs iš senovės Indijos, kur jis buvo naudojamas sikhų karių. Čakramas yra žinomas dėl savo gebėjimo atsimušti nuo paviršių ir grįžti pas savininką. Kūrybinės grupės idėja jį panaudoti Ksenos rankose kilo iš noro suteikti herojei unikalų ir vizualiai įspūdingą ginklą, kuris atitiktų jos mitologinį ir fantastinį pasaulį. Čakramas tapo Ksenos simboliu, pabrėžiančiu jos išskirtinumą, vikrumą ir mirtiną tikslumą. Jo panaudojimas suteikė kovoms dinamiškumo ir savito stiliaus, tapdamas vienu iš serialo atpažįstamumo ženklų.

 

„Ksena: karingoji princesė“ neabejotinai tapo svarbiu fenomenu feministiniame ir LGBT judėjimuose, nors serialo kūrėjai iš pradžių galbūt to ir nesiekė tiesiogiai. Ksenos, kaip stiprios, nepriklausomos moters, atvaizdavimas, kuri pati sprendžia savo likimą, kovoja su blogiu ir nepaklūsta patriarchalinėms normoms, rezonuodavo su feminizmo idėjomis. Ji buvo lygi arba net pranašesnė už vyrus kovoje ir strategijoje, demonstruodama, kad moterys gali būti herojės, nereikalaujančios vyrų išgelbėjimo. Tai buvo galingas moterų įgalinimo simbolis.

 

Dar giliau serialas paveikė LGBT bendruomenę per Ksenos ir Gabrielės santykius. Nors jų romantiškas ryšys niekada nebuvo tiesiogiai patvirtintas ekrane (dėl tuometinės televizijos politikos ir cenzūros), nuolatinis jų artumas, atsidavimas vienai kitai, emocinis intensyvumas ir beveik simbiotinis ryšys buvo aiškiai interpretuojami kaip meilės istorija. Gerbėjai, ypač lesbietės, įžvelgė juose savo identiteto atspindį ir atrado svarbią reprezentaciją. Šios „subtekstinės“ užuominos paskatino didžiulę gerbėjų kultūrą ir padėjo sukurti saugią erdvę, kurioje LGBT bendruomenė galėjo pajausti priklausomybę ir matomumą. Serialas tapo neoficialia LGBT ikona, parodančia, kad meilė ir partnerystė gali egzistuoti už tradicinių normų ribų, ir prisidėjo prie šių judėjimų matomumo bei pripažinimo.

 

Serialo muzika

 

Ksenos serialo intro muzika, oficialiai vadinama „Xena: Warrior Princess Main Title“, išties turi ypatingą skambesį, kuris neatsiejamai siejamas su bulgarų liaudies muzikos motyvais, ypač to, kas vadinama „misteriniu bulgarų balsu“ (angl. The Mystery of the Bulgarian Voices). Šią ikonišką melodiją sukūrė Josephas LoDuca, ir ji iškart tapo viena labiausiai atpažįstamų televizijos temų.

 

LoDuca buvo įkvėptas unikalaus ir galingo bulgarų moterų chorų skambesio, kuriam būdingas aštrus, nosinis tembras, sudėtinga harmonija ir archajiškas, etninis jausmas. Jo tikslas buvo sukurti muziką, kuri būtų ne tik epinė ir dramatiška, bet ir turėtų autentišką, senovinio pasaulio aurą. Naudodamas bulgarų liaudies dainoms būdingus vokalinius elementus ir melodines linijas, jis sukūrė temą, kuri puikiai atspindėjo Ksenos, kaip karingosios herojės, įvaizdį – stiprios, paslaptingos, bet kartu ir pažeidžiamos. Ši įžanginė muzika iškart panardindavo žiūrovus į serialo mitologinį pasaulį, suteikdama jam gilumo ir unikalumo, ir padėjo įtvirtinti Ksenos, kaip kultinio personažo, statusą.

 

Kultūriniai Antikos graikų ir romėnų, senovės Indijos, Kinijos ir net Skandinavijos mitologiniai kontekstai

 

Pagrindinis ir labiausiai išplėtotas serialo kontekstas, be abejonės, yra graikų Antika. Didžioji dalis Ksenos ir Gabrielos kelionių vyksta senovės Graikijoje, kur jos susiduria su tokiais mitologijos dievais kaip Arėjas, Afroditė, Dionisas, Hadas ir kiti, kovoja su mitologinėmis būtybėmis – kentaurais, ciklopais, furijomis, ir lankosi istoriniuose ar mitiniuose miestuose, pavyzdžiui, Atėnuose ar Trojoje. Nors serialas nepaiso istorinio tikslumo ir chronologijos, jis plačiai naudojasi graikų mitologija kaip siužeto varikliu, leidžiančiu nagrinėti tokias temas kaip likimas, dievų įsikišimas į žmonių gyvenimus ir heroizmas.

 

Be Antikos, serialas drąsiai keliavo ir į kitas, labiau egzotiškas kultūras. Trečiajame sezone Ksena ir Gabriela atsiduria Skandinavijos šalyse, kur jos susiduria su germanų-skandinavų mitologijos dievais ir būtybėmis, tokiais kaip Odinas, Valhalla, Valkirijos ir kiti. Šios serijos pristatė skirtingą, šaltesnę ir brutalesnę mitologinę aplinką, leidusią Ksenai išbandyti savo jėgas prieš naujus, galingus priešininkus ir giliau panirti į įvairių tautų tikėjimus.

 

Vėlesniuose sezonuose serialas pasiekė ir Rytų kultūras – Kiniją bei Indiją. Ksenos ir Gabrielos kelionės po Kiniją atskleidė Kinijos mitologijos, kovos menų ir filosofijos elementus, įpindami Drakonus, imperatorius ir senovės tradicijas į serialo naratyvą. Šios serijos dažnai pasižymėjo ryškiomis vizualizacijomis ir kovos scenomis, įkvėptomis Kinijos kultūros. Dar ryškesnis buvo serialo ryšys su Indijos kultūra ir mitologija, ypač per Gabrielos dvasinę kelionę ir jos sąsajas su induizmu bei reinkarnacijos idėjomis. Indijos kultūros kontekstas leido serialui giliau panagrinėti dvasines temas, karmą, atgimimą ir ramybės paieškas, suteikiant siužetui filosofinį gylį. Čakramo, kaip Ksenos firminio ginklo, kilmė taip pat yra susijusi su Indijos tradicijomis.

 

Šis eklektiškas mitologijų ir kultūrų derinys buvo vienas iš serialo žavesių. Kūrybinė grupė drąsiai manipuliavo laiku ir erdve, leisdama Ksenai keliauti tarp skirtingų epochų ir žemynų, sutikti įvairių dievų ir herojų, nesiekiant istorinio tikslumo, bet siekiant maksimalaus siužeto įvairovės ir pramogos. Tai leido serialui nagrinėti universalias gėrio ir blogio, atpirkimo, draugystės ir meilės temas per skirtingų kultūrų prizmę. Ryškus romėniškos kultūros iliustruojantis pavyzdys yra Ksenos (vėliau Ksenos ir Gabrielės) nukryžiavimas ir jos susidūrimai su Cezariu bei Kleopatra ir net Jėzumi Kristumi, t. y. Antikos dievų viešpatavimo pabaiga ir krikščionybės atėjimu, prie kurio prisidės Ksenos galia žudyti dievus, todėl analizuojant serialą kultūriniais ženklais, sakyčiau, yra ką veikti.

 

Serialo „Ksena“ kritika ir įvertinimai

 

Serialas „Ksena: karingoji princesė“, nors ir buvo itin populiarus ir įtakingas, vis dėlto sulaukė tam tikros kritikos, ypač dėl savo prieštaringesnių aspektų ir, kartais, ne visai tobulos produkcijos. Pagrindinė kritika dažnai buvo nukreipta į serialo nuoseklumo trūkumą ir kintančią kokybę – kai kurios serijos buvo itin stiprios, siužetiškai gilios ir emociškai paveikios, o kitos – silpnesnės, pernelyg komiškos ar nukrypstančios nuo pagrindinės siužeto linijos. Kai kurie kritikai taip pat atkreipdavo dėmesį į istorinių ir mitologinių detalių laisvą interpretaciją ar net iškraipymą, nors serialas niekada ir nepretendavo į istorinį tikslumą, o veikiau kūrė savo alternatyvią visatą.

 

Paskutiniai sezonai, tapę tamsesni ir filosofiškesni, taip pat susidūrė su dalies žiūrovų nepasitenkinimu, nes jie norėjo daugiau nuotykių ir mažiau dramos. Be to, tam tikros kontroversijos kilo dėl Ksenos ir Gabrielės santykių, kurie, nors ir buvo didžiulės gerbėjų bazės mylimi ir interpretuojami kaip romantiški, oficialiai niekada nebuvo patvirtinti, kas erzino dalį LGBT bendruomenės, reikalavusios atviros reprezentacijos. Vis dėlto, bendrai, serialo kritika dažniausiai buvo nustelbiama jo populiarumo ir teigiamo poveikio.

Lucy ir Renee 1998-ųjų Emmy apdovanojimuose

 

Nepaisant tam tikros kritikos, „Ksena: karingoji princesė“ sulaukė nemažai apdovanojimų ir nominacijų, patvirtinančių jo reikšmę televizijos istorijoje. Serialas buvo nominuotas prestižiniams Emmy apdovanojimams už kompozitoriaus Josepho LoDucos muziką ir kostiumų dizainą. Nors šių apdovanojimų laimėti nepavyko, pačios nominacijos parodė industrijos pripažinimą. Be to, Lucy Lawless ir Renée O'Connor buvo nominuotos įvairiems apdovanojimams, įskaitant Saturno apdovanojimus (angl. Saturn Awards), kurie skiriami mokslinės fantastikos ir siaubo žanrų kūriniams. Serialas laimėjo kelis „TV Guide Award“ apdovanojimus ir kitus gerbėjų balsavimais paremtus prizus, liudijančius apie didžiulę žiūrovų meilę. Visų svarbiausia, „Ksena: karingoji princesė“ tapo kultiniu serialu, įgijusiu milžinišką ir atsidavusią gerbėjų bendruomenę, o tai yra didžiausias apdovanojimas, nes parodo ilgalaikę įtaką ir populiarumą, pranokstantį bet kokius oficialius pripažinimus.

 

Tai tiek šįkart apie šį serialą. Pavyko labai daug ką sužinoti, atgaminti. Tiesa, visko vis tiek nesudėjau, nes informacijos be proto daug, bet kontekstus ir idėjas pavyko daugmaž sulipinti į nuoseklų pasakojimą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Emilija Zaukaitė-Kuzavinienė – lietuvių liaudies dainų, sutartinių atlikėja

 

Sveiki,

 

Emilija Zaukaitė-Kuzavinienė (1903–1992) buvo svarbi figūra Lietuvos tradicinės kultūros, ypač liaudies dainavimo ir sutartinių, išsaugojimo srityje. Gimusi 1903 m. Rūmiškių kaime, Obelių apylinkėse (Rokiškio apskrityje), ji augo giliai įsišaknijusioje muzikinėje aplinkoje, kurioje dainos, o ypač sutartinės, buvo gyva kasdienio gyvenimo ir švenčių dalis. Šią neįkainojamą šeimos ir bendruomenės tradiciją Emilija perėmė tiesiogiai iš savo motinos ir senolių, tapdama gyvuoju šimtametės dainavimo praktikos tęsiniu. Jos gimtajame krašte, Aukštaitijoje, sutartinės buvo itin gyvybingos, o Rūmiškis, Obeliai ir aplinkinės vietovės garsėjo savo unikaliu daugiabalsio dainavimo stiliumi.

 

Dar tarpukario Lietuvoje, dirbdama mokytoja Šeduvos progimnazijoje, Emilija Zaukaitė-Kuzavinienė aktyviai įsitraukė į liaudies meno rinkimo ir fiksavimo procesus. Ji artimai bendradarbiavo su tuometiniais tautosakininkais, kurie suprato sparčiai kintančio kaimo gyvenimo ir nykstančių tradicijų keliamą grėsmę. Būtent jos dėka buvo įrašyta ir užrašyta apie 200 unikalių liaudies dainų, daugelį jų ji buvo išmokusi tiesiogiai iš savo motinos. Ypatingą vertę turi jos įdainuotas sutartinių lobynas – seniausio ir archajiškiausio lietuvių daugiabalsio dainavimo žanro pavyzdžiai. Emilija buvo viena iš tų retų dainininkių, kurių autentiškas atlikimas ir žinios leido išsamiai užfiksuoti šią unikalią muzikinę formą. Jos surinktos ir perduotos sutartinės vėliau tapo pagrindu, dėl kurio sutartinės 2010 metais buvo įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

 

Vėlesniais dešimtmečiais, ypač po Antrojo pasaulinio karo, kai liaudies kultūros gyvybingumas buvo stipriai paveiktas, Emilija Kuzavinienė išliko svarbia tradicijos nešėja. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio, kai Lietuvoje prasidėjo folklorinio judėjimo atgimimas, ji tapo įkvėpimo šaltiniu ir mokytoja jaunajai kartai. Ji aktyviai dalyvavo įvairiuose renginiuose, dalijosi savo žiniomis ir dainomis su atgimstančiais folkloriniais ansambliais. Jos autentiškas dainavimas ir nepaprasta atmintis leido išsaugoti dainas, kurios kitu atveju būtų buvusios pamirštos. Emilijos Zaukaitės-Kuzavinienės gyvenimo kelias, apimantis Šeduvą, Juodšilius Vilniaus rajone ir gimtąjį Rūmiškį, iliustruoja, kaip vieno žmogaus atsidavimas ir talentas gali neįkainojamai prisidėti prie visos tautos kultūrinio paveldo išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms.

 

Maištinga Siela

Jonas Aistis ir Jurgis Savickis – klasikinis poetas ir modernusis prozininkas (Eilėraštis "Dvejopi vandenys")

 

Jonas Aistis

 

DVEJOPI VANDENYS

                           Jurgiui Savickiui

 

YRA TYRAS vanduo – tai krištolo srovės,

Išsiveržę iš žemės pačių vidurių.

Ir teka ramiai, be krioklių, sūkurių,

Akmenėlius dugne baltai nusiplovę...

 

Yra drumstas vanduo, dvokiąs, prikirmijęs -

Kūdrose, ežerų pakraščiuos tarp marių,

Jog praeiti pro šalį koktu ir bjauru,

Bet jau žydi kvepiančios baltos lelijos...

 

Panašiai ir poetai būna dvejopi:

Vieno kūpa krūtinėj svajonė plati,

Kuo gi pūliuoja almančios sopės...

 

Jų širdys abi vieną kibirkštį slepia,

Kūriniuose dalia abiejų ta pati:

Vienas – tyras, skaistus, kitas dvokdamas kvepia.

 

Roquebrune - Cap - Martin, 1941.8.8

 

Jono Aisčio (1904-1973) eilėraštyje „Dvejopi vandenys“, dedikuotame Jurgiui Savickiui (1890-1952), išties slypi gilesnė prasmė apie meno ir menininko prigimtį, atskleidžianti jo paties estetinę filosofiją. Eilėraštis kalba apie dviejų tipų kūrybos ir, atitinkamai, dviejų tipų kūrėjų egzistavimą, nors abu yra lygiaverčiai meno pasaulyje.

 

Pirmasis „vanduo“ – tyras, krištolo srovės – simbolizuoja klasikinę, harmoningą, galbūt ir ramesnę, „skaistesnę“ kūrybą, kuri iš pažiūros yra tobula ir nekelia jokių nepatogumų. Tokie menininkai galbūt nesiliečia su gyvenimo purvu, bet jų kūryba vis tiek yra gili, kilusi „iš žemės pačių vidurių“.

 

Antrasis „vanduo“ – drumstas, dvokiantis, prikirmijęs – simbolizuoja kontroversišką, galbūt „negražesnę“, brutalesnę, gyvenimo realybės persmelktą kūrybą. Nors iš pirmo žvilgsnio ji gali atstumti, kelti „pasibjaurėjimą“, Aistis pabrėžia, kad būtent joje „žydi kvepiančios baltos lelijos“. Tai reiškia, kad net ir tas menas, kuris kalba apie skausmą, purvą, ydas ar yra maištingas, gali turėti ypatingą grožį, tiesą ir estetinę vertę. Ši „dvokianti“ kūryba vis tiek „kvepia“ – ji yra gyvybinga, autentiška ir turi savo, galbūt net stipresnį, poveikį.

 

Aistis teigia, kad abu poetų tipai, kad ir kokiu keliu eitų ar kokias temas nagrinėtų, turi „viena kibirkštį“ ir jų „dalia abiejų ta pati“. Tai rodo jo toleranciją ir supratimą skirtingoms meninės raiškos formoms. Eilėraštis paneigia supaprastintą meno vertinimą pagal išorinį grožį ar patogumą, pabrėždamas, kad tikrasis menas gali kilti iš įvairių šaltinių ir pasireikšti įvairiomis formomis, net ir tose, kurios atrodo „dvokiančios“, tačiau savyje talpina neįtikėtiną grožį ir tiesą. Dedikacija Jurgiui Savickiui, kurio kūryba (ypač ankstyvoji) dažnai buvo laužanti normas, ironiška ir galbūt ne visada „tyra“, bet be galo gyvybinga ir originali, puikiai iliustruoja šią Aisčio mintį.

 

Jurgio Savickio ir Jono Aisčio ryšiai buvo gana artimi, ypač to laikotarpio kontekste, kai abu menininkai buvo emigracijoje. Nors Savickis, kaip diplomatas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido užsienyje ir buvo kiek atokiau nuo Lietuvos literatūros vyksmo, su kitais lietuvių intelektualais jis vis tiek palaikė ryšius.

 

Pagrindinis jų ryšį liudijantis faktas yra bendra nuotrauka, daryta apie 1943 m. prie Jurgio Savickio vilos „Ariogala“ Rokbriune, Prancūzijoje. Ši nuotrauka aiškiai rodo, kad Jurgis Savickis ir Jonas Aistis buvo susitikę ir leido laiką kartu, tikėtina, palaikydami asmeninius ir profesinius ryšius. Abi asmenybės – Savickis kaip prozininkas, diplomatas ir kultūros veikėjas, Aistis kaip vienas ryškiausių poetų – priklausė lietuvių inteligentijos sluoksniui, kuris dėl Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos buvo išsklaidytas po pasaulį. Tokie susitikimai egzilio sąlygomis buvo svarbūs ne tik asmeninei draugystei, bet ir lietuviškos kultūros tęstinumui užsienyje.

 

Jonas Aistis, kuris taip pat gyveno ir kūrė užsienyje, greičiausiai vertino Savickio intelektą ir kūrybą. Abu buvo jautrūs meno ir literatūros klausimams, nors jų kūrybiniai keliai skyrėsi (Savickis buvo novatorius prozoje, o Aistis labiausiai išplėtojo asmeninę lyriką). Jų susitikimas Rokbriune rodo bendrus interesus ir galbūt tarpusavio pagarbą, kuri leido jiems bendrauti nepaisant geografinio atstumo nuo tėvynės.

 

Maištinga Siela

Vilniaus Sapiegų rūmai – kuo jie ypatingi? LDK istorija, rūmų renovacija, barokinis Sapiegų parkas

 Nuotr. Maištinga Siela

Sveiki, skaitytojai,

 

Man didelį įspūdį padarė apsilankymas Vilniaus atnaujintuose Sapiegų rūmuose, kur šiuo metu vyksta šiuolaikinio meno paroda „Atbuli griaučiai“. Atnaujintas ir sutvarkytas parkas, pagrindiniai Sapiegų rūmai, kurie mena ilgą Vilniaus miesto ir įtakingos giminės istoriją, bet viską nuo pat pradžių...

 

Senoji Sapiegų rūmų istorija

 

Vilniaus Sapiegų rūmai, šiandien žinomi kaip vienas ryškiausių baroko architektūros pavyzdžių Lietuvoje, pradėjo kilti XVII amžiaus pabaigoje, tuometiniame Antakalnyje. Šis architektūrinis ansamblis, apimantis rūmus, Trinitorių bažnyčią ir vienuolyną, buvo funduotas ir pastatytas didiko Kazimiero Jono Sapiegos, tuometinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados, kuris buvo vienas galingiausių ir turtingiausių to meto šalies didikų. Rūmų statybos prasidėjo maždaug 1689 metais ir truko iki pat 1697 metų, o prie jų kūrimo prisidėjo žymus italų kilmės architektas Giovanni Battista Frediani. Rūmai buvo sumanyti kaip puošni rezidencija, atspindinti Sapiegų giminės galią, prabangą ir politinę įtaką.

Kazimieras Jonas Sapiega (gimė apie 1638 m., mirė 1720 m. sausio 18 d.) buvo viena įtakingiausių ir kontroversiškiausių asmenybių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijoje XVII amžiaus pabaigoje ir XVIII amžiaus pradžioje. Būdamas Lietuvos didžiuoju etmonu (nuo 1682 m.) ir Vilniaus vaivada, jis sukaupė milžinišką politinę ir karinę galią, praktiškai tapdamas svarbiausiu LDK veikėju po paties valdovo. Jis garsėjo savo ambicingumu, ryžtu ir bandymais sustiprinti Sapiegų giminės įtaką šalyje, neretai nepaisydamas įstatymų ar kitų didikų interesų. Jo pastangos sukurti beveik visišką Sapiegų dominavimą galiausiai sukėlė LDK vidaus karą (žinomą kaip „Sapiegų ir anti-Sapiegų konfederacijos“ karas), kurio kulminacija tapo Valkininkų mūšis 1700 m., smarkiai pakirtęs Sapiegų giminės galią. Nepaisant to, Kazimieras Jonas Sapiega prisidėjo prie LDK kultūrinio paveldo, funduodamas ir statydamas puošnius Sapiegų rūmus Antakalnyje ir Trinitorių bažnyčią, kurie tapo išskirtiniais baroko architektūros pavyzdžiais Vilniuje.

 

Kazimiero Jono Sapiegos valdymo laikotarpiu rūmai klestėjo ir tapo svarbiu politinio bei kultūrinio gyvenimo centru. Čia rinkdavosi LDK didikai, vykdavo svarbūs derybos, priėmimai ir iškilmingos puotos, atspindinčios baroko epochos pompastiką. Rūmų interjeras, nors ir nedaug išlikęs iki šių dienų, buvo dekoruotas prabangiai – freskomis, lipdiniais, tapybos darbais ir meniškomis krosnimis, siekiant sukurti didingumo ir turto įspūdį. Sapiegos didžiavosi savo rūmais, kurie buvo vieni iš pirmųjų grynojo baroko pavyzdžių Vilniuje, išsiskiriantys simetrija, gausiu dekoru ir didingumu.

 

Po Kazimiero Jono Sapiegos mirties rūmai liko Sapiegų giminės nuosavybe ir buvo perduodami iš kartos į kartą. Tačiau XVIII amžiaus pabaigoje, po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais, kuomet Lietuva atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, rūmų likimas pasikeitė. Rusijos valdžia ėmė konfiskuoti daugelio didikų, ypač tų, kurie buvo susiję su pasipriešinimu, turtą. Sapiegų rūmai taip pat pateko į šią kategoriją ir 1809 metais buvo atimti iš giminės.

 

Konfiskuoti rūmai patyrė didelius pertvarkymus, prarado savo pirminę paskirtį ir barokinį grožį. Rusijos valdžia juos pavertė karine ligonine, o tai lėmė interjero sunaikinimą ir pritaikymą naujoms funkcijoms. Interjero puošybos elementai buvo sunaikinti arba uždengti, erdvės perdalintos pagal ligoninės poreikius. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje rūmai ir toliau tarnavo kaip karinė ligoninė, o jų autentiškas barokinis veidas buvo paslėptas po vėlesnių epochų pertvarkymais. Pasakojama, kad ligoninės laikotarpiu po rūmų kiemu buvo kasami tuneliai, jungiantys ligoninės pastatus, o tai dar labiau pakeitė ir pavertė šią buvusią didingą rezidenciją utilitariu statiniu. Būtent tokia būklė išliko iki pat Antrojo pasaulinio karo, kai rūmai tebetarnavo kaip medicinos įstaiga, o jų barokinė šlovė buvo beveik pamiršta.

 Vilniaus Antakalnio rajone stovi įspūdinga Vilniaus Išganytojo bažnyčia, geriau žinoma kaip Trinitorių bažnyčia, kuri yra neatsiejama didingo Sapiegų rūmų ansamblio dalis. Pastatyta 1694–1717 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos lėšomis, ši baroko perlas buvo skirta Trinitorių ordinui, kurio misija buvo krikščionių belaisvių išpirkimas. Nors bažnyčia buvo suprojektuota ir išpuošta italų architekto P. Perčio, patirdama ne vieną pakeitimą ir niokojimą per savo ilgą istoriją – paverčiama cerkve po 1863 m. sukilimo, tarnaujanti kaip ligoninės dalis tarpukariu ir net kaip karinės intendatūros sandėlis sovietmečiu – ji vis tiek išliko svarbiu religiniu ir architektūriniu Vilniaus akcentu. Šiandien, po atnaujinimo darbų, bažnyčia ir vienuolynas priklauso Šventojo Jono kongregacijai ir yra žinomi kaip Šventojo Jono Teologo ansamblis, tęsiantis savo dvasinę ir kultūrinę misiją.

 

Sapiegų rūmai po Antrojo pasaulinio karo ir vėliau

 

Po Antrojo pasaulinio karo, nusiaubusio Vilnių, Sapiegų rūmai, kurie jau seniai buvo praradę savo pirminę prabangą ir tarnavo kaip ligoninė, atsidūrė naujos valdžios – sovietinės okupacijos – rankose. Nors pastatas išgyveno karo negandas, jo, kaip karinės ligoninės, paskirtis išliko, ir jis toliau buvo naudojamas medicinos reikmėms. Šiuo laikotarpiu rūmai buvo dar labiau nutolę nuo savo barokinės praeities: nebuvo skiriamas dėmesys jų kultūrinei vertei ar autentiškumo išsaugojimui, interjeras buvo pritaikytas ligoninės poreikiams, o originalūs elementai, jei dar buvo likę, tebebuvo paslėpti arba sunaikinti. Pastato priežiūra buvo minimali, ir jis pamažu nyko, kol virto tipišku sovietmečio medicinos įstaigos pastatu.

 

Situacija ėmė keistis tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais. Atsirado vis didesnis susidomėjimas šalies kultūros paveldu, įskaitant ir apleistus, bet istoriškai vertingus pastatus. Buvusios karinės ligoninės patalpose veikė nedidelis medicinos centras, tačiau buvo akivaizdu, kad Sapiegų rūmai verti geresnio likimo. Prasidėjo diskusijos apie rūmų ateitį ir galimybes atkurti jų istorinę vertę. Šis procesas buvo sudėtingas ir lėtas, nes reikalavo didelių finansinių investicijų ir kruopščių tyrimų.

 

Lūžio taškas įvyko 2005 metais, kai Sapiegų rūmai buvo perduoti Valstybės turizmo departamentui ir Kultūros ministerijai. Tai atvėrė kelius platesnei pastato atstatymo vizijai. Nors pirminės idėjos buvo susijusios su rūmų pritaikymu turizmo reikmėms, ilgainiui vis didesnį pranašumą įgijo idėja atkurti rūmų pirminę paskirtį ir barokinę išvaizdą. Buvo atliekami nuodugnūs archeologiniai ir architektūriniai tyrimai, kurie atskleidė daug naujų detalių apie originalų rūmų išplanavimą, interjero puošybą ir freskų likučius.

 

Svarbiausias atstatymo etapas prasidėjo 2010-aisiais, kai Sapiegų rūmai buvo perduoti Lietuvos dailės muziejui (dabar – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus). Tai buvo esminis žingsnis, atvėręs galimybes gauti ES struktūrinių fondų finansavimą. Intensyvūs restauravimo darbai tęsėsi daugelį metų, siekiant atkurti autentišką XVII amžiaus pabaigos barokinį stilių. Buvo atkurtos rūmų fasadų detalės, interjero erdvės, išsaugoti ir konservuoti išlikę freskų fragmentai. Šiandien, po dešimtmečius trukusių pastangų, Sapiegų rūmai yra sėkmingai restauruoti ir atvėrė duris visuomenei kaip Vilniaus dailės akademijos Sapiegų rūmų padalinys ir Nacionalinio dailės muziejaus ekspozicinės erdvės. Jie tapo svarbiu kultūros ir meno centru, kur vyksta parodos, renginiai ir edukacinės programos, leidžiančios atnaujinti ryšį su jų didinga barokine praeitimi.

 

Sapiegų rūmų-parko vartai Antakalnyje yra neatsiejama ir itin svarbi viso barokinio ansamblio dalis, atspindinti ne tik estetinę, bet ir simbolinę to meto didikų rezidencijų reikšmę. Šie vartai, statyti XVII amžiaus pabaigoje, kartu su pačiais rūmais ir Trinitorių bažnyčia, sudarė įspūdingą, vientisą kompoziciją. Jų ypatingumas slypi ne tik monumentalume ir barokiniame puošnume, bet ir giliai apgalvotoje simbolikoje, kuri buvo skirta pabrėžti rūmų šeimininkų – galingųjų Sapiegų – galią, kilmę ir prestižą. Ant vartų yra gausu herbinių detalių ir simbolinių figūrų, o svarbiausia, kad juos puošė Sapiegų giminės herbas „Lapinas“ (Lís), liudijantis apie jų kilmingumą ir statusą. Vartai buvo suprojektuoti taip, kad sudarytų didingą įėjimą į rezidencijos teritoriją, nustatydami toną visam ansambliui ir iš karto bylojo apie rūmų savininkų padėtį visuomenėje.

 

Sapiegų barokinio parko istorija

 

Šalia didingų Sapiegų rūmų, Antakalnyje, plyti ir išskirtinis Sapiegų parkas, kuris yra neatsiejama viso barokinio ansamblio dalis ir vienas pirmųjų bei rečiausių autentiškų barokinių parkų pavyzdžių Lietuvoje. Šis parkas, kaip ir patys rūmai, buvo kuriamas XVII amžiaus pabaigoje (maždaug 1690–1700 m.) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos iniciatyva. Jis buvo suprojektuotas atsižvelgiant į tuo metu Europoje vyravusias prancūziškojo barokinio parko madas, kurioms būdingas griežtas geometrinis išplanavimas, simetrija, alėjos, parteriai, tvenkiniai ir skulptūros. Tai buvo ne tik žalioji erdvė, bet ir sudėtingas meno kūrinys, skirtas atspindėti rūmų savininkų galią ir prabangą.

 

Pirminis parkas, siekęs tuometines Neries pakrantes, pasižymėjo išdėstytomis terasomis, kurios leidosi žemyn, formavo stačiakampes lysves, apsodintas karpomais medžiais ir krūmais, dekoratyvinėmis gėlėmis. Alėjos buvo skirtos iškilmingiems pasivaikščiojimams ir vaizdingiems perspektyvoms. Parke būta ir vandens telkinių – tvenkinių, kanalų, fontanų, kurie papildė bendrą harmonijos ir didybės įspūdį. Manoma, kad parko planavime taip pat dalyvavo italų architektas Giovanni Battista Frediani, kuris projektavo ir pačius rūmus, siekdamas sukurti vientisą architektūros ir gamtos derinį. Parko paskirtis neapsiribojo tik estetika; jame vykdavo medžioklės, pasivažinėjimai karietomis, o vasaros metu – didelės šventės ir fejerverkai.

 

XVIII amžiaus pabaigoje, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ir Vilniaus atsidūrus Rusijos imperijos sudėtyje, Sapiegų parko likimas pakito. Kaip ir rūmai, parkas buvo konfiskuotas iš Sapiegų giminės ir prarado savo didiko rezidencijos priklausomybę. Naujieji valdytojai, ypač kai rūmai buvo paversti karine ligonine, nebeskyrė dėmesio parko barokiniam grožiui ir sudėtingam išplanavimui. Parkas pamažu nyko, jo geometrinės formos užaugo, medžiai buvo retinamai kirsti arba paliekami augti laisvai, o tvenkiniai ir kanalai užžėlė. Barokinės kompozicijos principai buvo pamiršti, ir parkas virto daugiau natūralistiniu, laisvo išplanavimo kraštovaizdžiu, nors kai kurios senųjų alėjų ar takų linijos vis dar galėjo būti atsekamos.

 

Per XIX ir XX amžių pradžią, kol Sapiegų rūmai tarnavo kaip ligoninė, parkas taip pat buvo naudojamas ligoninės reikmėms – kaip pasivaikščiojimo vieta pacientams ar ūkinė teritorija. Jo autentiškumas ir barokinis paveldas buvo užmiršti, apaugę krūmais ir medžiais. Tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę ir pradėjus rūpintis kultūros paveldu, buvo prisiminta ir Sapiegų parko istorinė vertė. Šiandien parkas yra restauruojamas siekiant atkurti bent dalį jo buvusios barokinės didybės ir pritaikyti jį visuomenės reikmėms, atspindint tiek istorinę, tiek rekreacinę jo vertę Vilniaus miestui. Nudžiugau asmeniškai išvydęs išties gerai sutvarkytą parką su kavinukėmis ir knygų nameliais, sutvarkytais parko suoliukais ir apšvietimu.

Šis plytų mūro vandens bokštas su medine „kepure“ (stogu) buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje, kai Sapiegų rūmai jau seniai buvo paversti karine ligonine. Ligoninei reikėjo nuolatinio vandens tiekimo, ir šis bokštas buvo pastatytas būtent tam tikslui – kaupimui ir vandens slėgio palaikymui ligoninės reikmėms. Jo išvaizda ir statybos metodika visiškai atitinka to laikotarpio inžinerinius ir utilitarinius statinius, todėl jis akivaizdžiai skiriasi nuo aplinkinių barokinių ansamblio pastatų. Nors jis ir yra komplekso teritorijoje, jis neturi nieko bendra su barokine Sapiegų giminės rezidencija ar trinitorių vienuolynu. Tai yra vėlesnio, pramoninio laikotarpio, palikimas.

 

Istorija iš Sapiegų rūmų baroko laikų: Kazimiero Jono Sapiegos kerštas

Nors detalių, kasdienių istorijų iš Kazimiero Jono Sapiegos laikų, kai rūmai klestėjo, išlikę nedaug, viena žinoma istorija puikiai atspindi to meto didikų galią, įtaką ir kartais – negailestingą kerštą. Ši istorija siejama su paties rūmų fundatoriaus, Kazimiero Jono Sapiegos, konfliktu su jo oponentais ir liudija apie jo nepalaužiamą charakterį.

 

Pasakojama, kad XVII a. pabaigoje, Abiejų Tautų Respublikoje siaučiant didikų tarpusavio kovoms ir politinėms intrigoms, Kazimieras Jonas Sapiega buvo įsitraukęs į gilų konfliktą su kita įtakinga didikų gimine – Oginskiais – ir su dalimi LDK bajorų, kurie priešinosi jo didelei galiai. Šis konfliktas, žinomas kaip „Sapiegų ir anti-Sapiegų konfederacijos“ karas, pasiekė apogėjų ir virto ginkluotu susirėmimu.

 

Vienas iš šio konflikto epizodų, neva nutikęs pačiuose Sapiegų rūmuose ar susijęs su jais, pasakoja apie tai, kaip etmonas Sapiega, jausdamas didelę nuoskaudą dėl jam mestų kaltinimų ar išdavystės, siekė parodyti savo pranašumą ir nubausti priešininkus. Nors konkrečios detalės dėl įvykio vietos ir laiko yra apaugusios legendomis, istorikai mini, kad Sapiega buvo linkęs į griežtas priemones. Yra pasakojimų, kad už įžeidimą ar išdavystę galėjo būti skiriamas viešas pažeminimas ar net fizinės bausmės, siekiant įbauginti ir sutvirtinti jo pozicijas. Tiesa, dėl rūmų prabangos ir aukšto etmono statuso, viešos egzekucijos ar žiaurūs susidorojimai pačiuose rūmuose būtų buvę neįprasti. Greičiau tai galėjo būti susiję su galingų priešininkų sulaikymu ar sarginės patalpose vykdytomis apklausomis, demonstruojant Sapiegos valdžios griežtumą.

 

Šis konfliktas galiausiai kulminavo 1700 metais Valkininkų mūšiu, kuriame Sapiegos pajėgos patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Šis įvykis smarkiai pakirto Sapiegų giminės galią ir buvo lemtingas ne tik jiems, bet ir pačiai LDK. Nors konkreti istorija apie įvykį rūmuose gali būti perdėta ar apipinta mitais, ji iliustruoja baroko epochos didikų brutalumą ir negailestingumą siekiant politinės galios, kuri vyravo ir pačiuose rūmuose, juos supusiame sode ir miesto gatvėse. Rūmai buvo ne tik prabangūs namai, bet ir politinės kovos bei įtakos centras, atspindintis neramius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.

 

Trumpai apie Valkininkų mūšį

Józefo Brandto paveikslas, susijęs su Valkininkų mūšiu, dažnai minimas kaip „Pospolite ruszenie u brodu“ (liet. „Bajorų šauktinių kariuomenė prie brastos“ arba „Pospolitasis pašaukimas prie brastos“), nutapytas 1880 metais. Nors paveikslas tiesiogiai nevaizduoja paties Valkininkų mūšio momento, jis yra susijęs su šiuo istoriniu įvykiu, nes vaizduoja pospolitojo pašaukimo (bajorų šauktinių kariuomenės) rinkimą, kuris buvo esminė jėga LDK vidaus kare, įskaitant ir Valkininkų mūšį. Paveiksle „Pospolite ruszenie u brodu“ Józefas Brandtas, garsus batalinių scenų tapytojas, įamžino dinamišką ir dramatišką sceną.

Valkininkų mūšis, įvykęs 1700 m. lapkričio 18 d. netoli Valkininkų miestelio, buvo vienas reikšmingiausių ir kruviniausių epizodų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vidaus kare (1697–1702). Šis mūšis žymėjo ilgalaikių ir įtemptų nesutarimų tarp įtakingos Sapiegų giminės ir didžiosios dalies LDK bajorijos kulminaciją. Bajorija, suformavusi vadinamąją Valkininkų konfederaciją, siekė apriboti Sapiegų, ypač didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos, galybę ir savivalę, kuri buvo tapusi sunkia našta ir kėlė pasipiktinimą dėl kariuomenės piktnaudžiavimų. Situaciją dar labiau komplikavo ir naujojo Lenkijos ir Lietuvos Valstybės (ATR) valdovo Augusto II opozicija Sapiegoms, nes jie palaikė Prancūzijos kandidatą į sostą.

Taigi tiek šįkart LDK istorijos ir apie Sapiegų garsiąją giminę, kuri paliko ištisą barokinį Vilnių, tokį, kokį šiandien galime matyti Antakalnyje ir kituose rajonuose.

Maištinga Siela

Janina Marcinkevičienė. Paveikslas "Išdykėlė" – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (paroda)

Saulius Navikas (Salia) paveikslai "Kumštis", "Albumas", "Salota" – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka