Orų reiškinys El Niño: kas yra toks El Niño, kaip jis susidaro ir ką jis nulemia Lietuvoje?

 

Labas.

Tikriausiai daugelis jau girdėjote, kad 2026 metais jau formuojasi gamtos reiškinys El Niño, kuris dažnai reiškia tam tikrus kataklizmus įvairiuose Žemės planetos vietovėse. Būna metų, kada El Niño visai nesusiformuoja ir būna, kada El Niño yra švenūs ir būna metų, kada El Niño tampa tikru pragaru.

El Niño yra vienas įspūdingiausių ir įtakingiausių gamtos reiškinių, prasidedantis toli Ramiajame vandenyne, tačiau savo gniaužtuose laikantis visos planetos klimatą. Sakysite, tai yra visai kitoje planetos pusėje, per toli nuo Lietuvos? Palaukite! Šis reiškinys susiformuoja tuomet, kai įprastai stiprūs rytų vėjai, genantys šiltą vandenį link Azijos ir Australijos, staiga susilpnėja arba net pakeičia kryptį. Dėl šio poslinkio milžiniškos šilto vandens masės pajuda atgal link Pietų Amerikos pakrančių, neleisdamos iš vandenyno gelmių kilti šaltam, maistingam vandeniui. Tai sukelia grandininę reakciją atmosferoje, kuri tarsi milžiniškas domino efektas pakeičia kritulių ir temperatūros pasiskirstymą visame pasaulyje.

Šis procesas neturi griežto kalendoriaus, tačiau paprastai jis pasikartoja kas dvejus–septynerius metus ir vidutiniškai trunka nuo devynių mėnesių iki dvejų metų. Įdomu tai, kad pavadinimą šiam reiškiniui suteikė Peru žvejai dar XVII amžiuje, pastebėję neįprastą vandenyno atšilimą būtent apie Kalėdas. Ispaniškai „El Niño“ reiškia „berniukas“ arba „Kūdikėlis Jėzus“, taip pagerbiant krikščioniškąją šventę. Nors tarptautinėje mokslinėje bendruomenėje šis terminas yra plačiausiai vartojamas, kai kuriose kalbose jis tiesiog apibūdinamas kaip „šiltasis ENSO etapas“, o jo priešingybė, nešanti šaltį, vadinama „La Niña“ arba „mergaite“.

Pasauliniu mastu šis reiškinys veikia kaip didžiulis šildytuvas, dažnai pakeliantis vidutinę planetos temperatūrą į naujas aukštumas. Jis atneša katastrofiškas liūtis ir potvynius į sausuosius Pietų Amerikos regionus, o tuo pačiu metu sukelia pragaištingas sausras bei gaisrus Australijoje, Indonezijoje ir kai kuriose Afrikos dalyse. Žmonija šio reiškinio pagrįstai prisibijo, nes jis tiesiogiai veikia žemės ūkį, sukelia maisto trūkumą ir didina gamtinių katastrofų riziką, o tai valstybėms kainuoja milijardus dolerių. Istoriškai patys stipriausi užfiksuoti El Niño įvykiai, pavyzdžiui, 1982–1983, 1997–1998 ar rekordinis 2015–2016 metų sezonas, sukėlė masines koralų žūtis, griovė infrastruktūrą ir pareikalavo tūkstančių gyvybių.

Nors El Niño epicentras yra atogrąžų platumose, jo atgarsiai pasiekia net ir tolimąją Europą, tačiau čia jo įtaka tampa daug subtilesnė ir sunkiau prognozuojama. Lietuva yra per toli nuo Ramiojo vandenyno, kad pajustų tiesioginius smūgius, tačiau El Niño gali netiesiogiai paveikti mūsų regiono orus per atmosferos cirkuliacijos pokyčius virš Šiaurės Atlanto. Mokslininkai pastebi, kad El Niño metais žiemos Lietuvoje kartais būna šiek tiek švelnesnės arba pasižymi didesniu kintamumu, tačiau mūsų šalies klimatui kur kas didesnę įtaką daro procesai gretimoje Atlanto vandenyno dalyje, todėl El Niño mums lieka labiau globalus fonas nei tiesioginė kasdienybės grėsmė.

Galiausiai šis reiškinys mums primena, koks glaudus ir vientisas yra Žemės klimatas, kur vandens temperatūros pokytis prie pusiaujo gali nulemti derlių kitoje pusrutulio pusėje. Nors šiuolaikinės technologijos leidžia gana tiksliai numatyti El Niño pradžią prieš kelis mėnesius, suvaldyti jo jėgos žmogus vis dar nepajėgia. Tai išlieka vienu svarbiausių kintamųjų prognozuojant klimato kaitos eigą, nes El Niño sukelta papildoma šiluma gali paspartinti ledynų tirpsmą ir dar labiau išbalansuoti jau ir taip jautrias ekosistemas.

Kas jau žinoma apie 2026 metų sezono El Niño?

Remiantis naujausiais 2026 m. balandžio mėnesio duomenimis, Ramiajame vandenyne fiksuojami sparčiai besikeičiantys procesai, rodantys, kad po trumpos neutralios fazės planeta vėl grįžta į El Niño režimą. Šiuo metu (balandžio viduryje) mokslininkai stebi silpstančias La Niña apraiškas ir prognozuoja, kad iki birželio mėnesio išliks neutralios sąlygos, tačiau jau gegužės–liepos laikotarpiu El Niño atsiradimo tikimybė šoktelėjo iki maždaug 61–62 %. Tai reiškia, kad vasaros pabaigoje ir rudenį reiškinys turėtų visiškai įsitvirtinti ir tęstis bent iki 2026 m. pabaigos.

Vienas labiausiai nerimą keliančių faktų yra tas, kad giliai po vandeniu kaupiasi milžiniška šilumos energija, kuri, pasak klimatologų, gali tapti „kuru“ labai stipriam El Niño įvykiui. Nors prognozės pavasarį visada pasižymi tam tikru neapibrėžtumu, kai kurie modeliai jau dabar numato 1 iš 4 tikimybę, kad vandenyno temperatūra pakils daugiau nei 2 °C virš normos. Toks greitas reiškinio sugrįžimas po 2023–2024 m. ciklo yra laikomas neįprastu ir gali lemti, kad 2026 ir 2027 metai taps naujais rekordinio karščio metais visoje planetoje.

Dėl šių prognozių jau dabar pradedama ruoštis konkretiems pokyčiams įvairiuose regionuose. Pavyzdžiui, tikimasi, kad 2026 m. uraganų sezonas Atlanto vandenyne bus kiek ramesnis nei įprastai, nes El Niño sukuriamos oro srovės trukdo susidaryti stiprioms audroms. Tuo tarpu Pietų Amerikai prognozuojami stiprūs krituliai, o Pietryčių Azijai ir Australijai – varginančios sausros. Nors šis procesas vyksta toli nuo Lietuvos, bendras globalios temperatūros kilimas veikia ir mūsų regiono orų kintamumą, todėl stebėti 2026-ųjų El Niño eigą yra svarbu ne tik mokslininkams, bet ir visiems, planuojantiems veiklą, priklausančią nuo klimato sąlygų.

Maištinga Siela

Knyga: Jón Kalman Stefánsson "Dangus ir pragaras"

 

Jón Kalman Stefánsson. „Dangus ir pragaras“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 208.

„Žodžiai turi magiškų galių, jie gali nužudyti Dievą, gali išgelbėti gyvybes ir jas pragaišinti. Žodžiai yra strėlės, kulkos, mitologiniai paukščiai, persekiojantys Dievą, žodžiai yra daugybės tūkstančių metų senumo žuvys, gelmėse susiduriančios su baisybėmis, jie tinklai, pakankamai talpūs, kad pagautų pasaulį, o ir dangų, tačiau kartais žodžiai yra visiškai niekas, nunešioti skarmalai, per kuriuos šaltis eina kiaurai, niekam tikę įtvirtinimai, kuriuos mirtis ir bėda be vargo peržengia (p. 193).“

Sveiki, skaitytojai!

Esate pastebėję, kad šiauriečiai žmonės yra ne tik santūresni ir uždaresni, bet ir labiau linkę į privatumą ir vienatvę? Kaskart šis stereotipas iškyla, kai pradedu skaityti rimtąją grožinę skandinavišką literatūrą. Štai lietuviai, kurie dažnai svetur taip pat apibūdinami kaip gana uždari, rašo kitaip nei skandinavai. Tą patį pasakyčiau ir apie britus, kurie labiau panašūs į amerikiečius savo literatūra, nei į skandinavus, nors irgi yra perpūsti Šiaurės jūros ir geografiškai stoja skersai kelio tarp norvegų ir islandų. Šie stereotipai, manau, ne iš piršto laužti, nes tautos charakteris ir filosofija vienaip ar kitaip pasireiškia literatūros tradicijoje ir iš tradicijos kylančioje šiuolaikinėje literatūroje, tad nieko čia blogo nėra. Islandų rašytojo Jón Kalman Stefánsson (g. 1963) romaną Dangus ir pragaras (isl. Himnaríki og helvíti) būčiau praleidęs pro akis, tačiau kažkur perskaičiau (tikėtina, kad Baltų lankų vyriausiosios redaktorės Saulinos Kochanskaitės metines leidyklos rekomendacijas, kurios dažnai sutinka su mano literatūriniu skoniu), tad pasitikėdamas įsigijau šią knygą ir, tiesą sakant, nepasigailėjau nuo pat pirmojo puslapio.

Knygą versta ne iš kokios antrinės verstinės knygos egzemplioriaus, o tiesiogiai iš islandų kalbos ir tai atliko Rasa Barauskienė. Kiek Lietuvoje mokančių sudėtingą islandų kalbą? Tikriausiai vienetai ir jie dirba literatūros srityje. Argi nenuostabu? Vertimas kaip ir paties rašytojo tekstas kaip kokia skandinaviška poezija, primenanti šiek tiek estų herojinį epą Kalevą. Buvau pasiilgęs tokios santūrios ir šiaurietiškos knygos, kurios istorija taip greitai skaitytųsi ir įtrauktų. Paskutinįkart, žinoma, skaičiau nobelisto norvego Jon Fosse Trilogiją (Aukso žuvys, 2025), kuri turi stebėtinai labai panašių pasakojimo elementų su knyga Dangus ir pragaras, jeigu nežinočiau, kad tai norvego ir islando skirtingi kūriniai, sakyčiau, kad juos galėjo parašyti vienas ir tas pats žmogus.

Nors autorius buvo 2017 nominuotas Tarptautiniam Bookeriui už mums, lietuviams, nežinomą kol kas romaną Žuvys neturi kojų, tačiau labiausiai pasaulyje autorius išgarsėjo dėl Trilogijos apie berniuką, o romanas Dangus ir pragaras yra pirmoji šios trilogijos dalis. Nežinau, ar šiuo metu leidykla ruošia kitas dalis, nes jau praėjo kone dveji metai nuo šio romano pasirodymo ir kol kas apie tęsinius nekalbama, bet paminėsiu, kad yra ir kitos dvi dalys: Angelų liūdesys ir Žmogaus širdis. Pirmosios dalies siužetas tik iš pažiūros atrodo romus ir nesudėtingas: atokiame Islandijos žvejų kaimelyje, sakyčiau, XIX amžiau antrojoje pusėje. Pagrindinis veikėjas – jaunas berniukas, kurio vardas tekste niekada neminimas. Jo geriausias draugas Baurduras žūsta jūroje per audrą, nes užsimiršęs (skaitydamas Miltono Prarastąjį rojų) namuose paliko savo neperšlampamą apsiaustą, todėl žvejyboje jį perpučia ledinis vėjas, jis sušlampa ir mirtinai sušąla. Berniukas, apimtas sielvarto, iškeliauja į pavojingą kelionę per sniegą ir ledą, nešinas ta lemtinga knyga, norėdamas ją grąžinti, o galbūt – ir pats pasitikti mirtį...

Knyga pritrenkiančiai graži, nors ir atšiauri. Santykiai mistifikuojami, atrodo, kad islandiškas šaltis taip šaldo tų žmonių kūnus, kad dažnai jie nebeatskiria tikrovės nuo iliuzijos, todėl retsykiais atrodo, jog viskas vyksta kaip sapnas. Veikėjai apspangę ne tik nuo šalčio, bet ir nuo poezijos, gražių žodžių, kurie tampa šiluma atšiauriai tikrovei. Labiausiai romane stebino vyrų pasiryžimas keliauti valtimis į žvejybą mirtinomis sąlygomis. Tie žvejai, užaugę prie šaltos jūros, bet stebina, kad beveik nė vienas nemoka plaukti. XIX amžius, žmonės skęsta kiekvieną sezoną ir žvejai neapmokyti ne tik išsikapanoti, bet realiai neturi net neperšlampamų, kaip tekste minima, neįkainojamų amerikoniškų batų. Nors tikriausiai nėra ko stebėtis, Islandija tuo metu skurdi, visuomenė kaimeliuose daro ką gali, todėl visur tvyro religinis pamaldumas. Tiek vyrai, tiek moterys užsiima ritualais ir užkalbėjimais, žegnojimais, kad tik niekas nenumirtų, žegnoja valtis, irklus ir net tinklus, tad racionalumą ir pasiruošimą žūklei pergali tik inertiškas bei ritualinis tikėjimas, kuris iš nūdienos perspektyvos atrodo radikaliai pražūtingas.

Stebino veikėjų suskirstymas į tuos, kurie trokšta žinių ir literatūros ir tuos, kurie niekina skaitančiuosius. Ar skaitymas Miltono poezijos ko nors išmokino paskenduolį Baurdurą? Tik tai, kad literatūra kaip ir religija gali apmaudžiai pražudyti, todėl negalima pasikliauti vien gražiais žodžiais. Tą lyg ir turėjo suprasti bevardis berniukas, kuris gal platoniškai buvo įsimylėjęs patį Baurdurą, o gal siejo jį su savimi kaip vyresnį brolį ar tėvą, kurio jam trūko, tad tas įsipareigojimas ir netekties šokas, kurį autorius bando potekstėje perteikti kaip berniuko kaltės jausmą dėl išdavystės, nes galiausiai berniukas pasirenka neprisijungti prie draugo pomirtiniame pasaulyje, o toliau pabandyti gyventi. Kitą vertus, reikia tokių knygų apie vyrišką draugystę, tai labai gražu, čia autorius visa tai sutaurina.

Yra tokių gražų literatūrinių pasažų, kuriuos autorius kuria, kaip minėjau, literatūriškai apjungdamas vietovės kultūrinius elementus, filosofiją ir religiją, sukuria savotišką krikščionišką ir pagonišką mąstymo skandinavišką variaciją. „Žuvys nėra vien tuntas šaltakraujų stuburinių gyvūnų, gyvenančių vandenyje ir kvėpuojančių žiaunomis, žuvys yra daug daugiau. Dauguma Islandijos gyvenviečių pastatytos ant menkių kaulų, tie kaulai yra svajonių skliautų pilioriai (p. 65).“

Jón Kalman Stefánsson

Tiesa, antroji knygos dalis patiko kiek mažiau. Berniukas patenka į miestelį pas itin blogos reputacijos našlę Geirtrūdą, kuri lesina varnas, o prabangiuose iš vyro paveldėtuose namuose elgiasi kaip laisvo elgesio merginos bordeliuose (primena H. Wassmo Dinos knygos ištarmes, kuriant moters charakterį). Čia vėl man išniro prisiminimai iš skaityto Kim Leine Amžinybės fiordo pranašai (Kitos knygos, 2019), kuriame vaizduojama atšiaurioji Grenlandija ir kultūrinė dramatiška kaita. Autorius Danguje ir pragare perteikia sudėtingą Islandijos reformacijos pradžią, nes kas gi yra Geirtrūda, jeigu ne vien tik atvykėlė maištininkė, kuri nepriimama vietinių moterų, nes yra kitoniškos kultūros, kurios misija griauti senąją tvarką. Iš esmės antrojoje dalyje romanas tampa socialinių įtampu romanu, o konfrontacijoje atsiduria kitatautė Geirtrūda ir pastoriaus žmona su moterų sambūriu.

Geirtrūda ir jos aklasis globojamas kapitonas, turintis 400 knygų, (o į šią biblioteką netrukus taikysis berniukas), ženklina islandų modernizacijos pradžią: žinios ateina iš pasaulinės literatūros ir mokslo, o šiai  uždarai ir vien maldomis bei prietarais pasikliaujančiai visuomenei labiausiai reikia šviestis, tačiau dėl tų pačių prietarų ir tradicijų laikymosi visuomenė slopina galimus modernizacijos procesus. Rašydamas šias eilutes pagalvojau apie mūsų dalį lietuvių, kurie niekaip negali nuslopinti troškimo laikytis tariamų šeimos maršo ir apipintų mitų apie tariamas tradicines vertybes įsitikinimų ir gintis nuo susikurtų demonų.

Knygoje mirtis romantizuojama kaip daug geresnė tikrovės būsena už gyvenimą, nes po mirties gi viskas atleidžiama, kita vertus, tai pagrįsta, nes jūreiviai (jauni ir jau patyrę) skendo jūroje kaip musės, tad vaizduojamoje tikrovėje nebuvo šeimos, kuri nebūtų netekusio kokio nors artimojo. „Du įgulos nariai nuskendo, kūnų taip ir nesurado, jie prisijungė prie didžiulio būrio jūrininkų, klajojančių vandenyno gelmėse, šnekučiuojančių vienas su kitu apie lėtą laiko tėkmę, laukiančių kažkieno senovėje jiems pažadėto paskutinio šaukimo, laukiančių, kol Dievas juos ištrauks, sužvejos juos į savo žvaigždėtą vandenyną, išdžiovins šiltu pūstelėjimu, leis jiems sausutėlėmis kojomis vaikštinėti po dangaus karalystę (p. 162).“

Labai patiko knygos pabaiga, tokia perteikianti visos knygos esmę. Berniukas aptarnauja kavą geriantį aklą kapitoną, kuris visas savo prisiminimais tebegyvena audringoje jūroje, nebeskiria tikrovių, o šalia alų maukia kitas užgrūdintas jūreivis, kurio sąmonė tamsėja su kiekvienu bokalu, kad nebegali prisiminti net savo žmonos vardo, tačiau puikiai įsivaizduoja, jog yra drauge su alku kompanionu jūroje. Tam tikra prasme knyga apie gyvenimo paveiktą būvį, kuris transformuoja tikrovę į iliuzijų pasaulį, apie tam tikrą islandišką jūreivio filosofiją ir ribinių patirčių ir mirties baimės priveiktų individų sąmonę, sutraumuotus jūreivius, kurių trauma pergali net pačią mirties baimę, o adrenalinas, kadaise patirtas jūroje, žvelgiant mirčiai į akis, tampa jų dvasios įspaudu, nauja jaudinančio gyvenimo prasmė. Niekas iš jų grįžę į krantą nebegali gyventi normalaus gyvenimo, todėl jie nusideda, tampa smurtingi, plempia alų arba yra nubaudžiami paties likimo tapti neregiais. Berniukas stebi jų netikrą laivą Užeigoje ir tikriausiai pradeda suprasti, kad toji Miltino poezija, gali ne tik pražudyti kaip kad draugą, bet ir išgelbėti nuo visiško gyvenimo aklumo, pačių žvejų susikurto vidinio pragaro. Žaižaruojantis įvairiausiomis spalvomis šis romanas, gebantis iškelti ir išlaikyti skaitytoją iš gelmių virš jūros paviršiaus, kitaip sakant, tarp pragaro ir dangaus. Rekomenduoju!

Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 11 d. – priimta Valakų reforma, Apollo 13 pakilimas, lenkai okupuoja Vilnių, gimė Jonas Biliūnas, Valentinas Masalskis ir kt.

Sveiki!

Kokia puiki šiandien balandžio 11 diena! Tuoj eisiu pasivaikščioti po saulutę į parkelį, tad kviečiu jus susipažinti, kas pasaulyje ir Lietuvoje reikšmingo įvyko šią dieną.

Svarbūs Lietuvoje nutikę įvykiai balandžio 11 dieną.

1557 m. – Valakų reforma. Žygimantas Augustas pasirašė „Nuostatus valstiečiams“, kurie galutinai įtvirtino Valakų reformą LDK. Tai buvo viena svarbiausių agrarinių reformų, pakeitusi kaimo struktūrą ir baudžiavos pobūdį.

1919 m. – Vilniaus užėmimas. Lenkijos kariuomenė pradėjo operaciją Vilniui užimti (kurią sėkmingai baigė po kelių dienų), tai buvo vienas iš sudėtingų Lietuvos nepriklausomybės kovų ir santykių su kaimynais etapų.

1991 m. – Lietuva ir Jordanija užmezgė oficialius diplomatinius santykius.

Svarbūs pasauliniai įvykiai, įvykę balandžio 11 dieną.

1970 m. – „Apollo 13“ misija. Iš Kenedžio kosminių tyrimų centro pakilo „Apollo 13“ erdvėlaivis. Nors misija į Mėnulį nepavyko dėl sprogusio deguonies bako, ji tapo viena įspūdingiausių gelbėjimo operacijų kosmoso istorijoje.

1945 m. – Buchenvaldo išlaisvinimas. JAV kariuomenė išlaisvino Buchenvaldo koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Kaliniai patys sukilo prieš apsaugą prieš pat pasirodant sąjungininkams.

1814 m. – Napoleono abdikacija. Napoleonas Bonapartas pasirašė Fontenblo sutartį, kuria atsisakė Prancūzijos sosto ir buvo ištremtas į Elbos salą.

1900 m. – Pirmasis povandeninis laivas. JAV karinės jūrų pajėgos įsigijo pirmąjį modernų povandeninį laivą „USS Holland“, kurį sukonstravo Johnas Philipas Hollandas.

2019 m. – Sudano perversmas. Po masinių protestų Sudano kariuomenė nušalino 30 metų šalį valdžiusį prezidentą Omarą al-Bashirą.

1954 m. balandžio 11-oji, pasak Kembridžo universiteto kompiuterinių skaičiavimų, buvo pripažinta nuobodžiausia diena istorijoje, nes tą dieną esą neįvyko jokių itin reikšmingų naujų įvykių, mirčių ar gimimų (žinoma, tai subjektyvus statistinis modelis).

Žymūs žmonės, gimę balandžio 11 dieną.

James Parkinson (1755–1824): Anglų gydytojas ir vaistininkas. Jis pirmasis 1817 m. moksliškai aprašė „drebamąjį paralyžių“, kuris vėliau jo garbei buvo pavadintas Parkinsono liga. Jo gimimo dieną dabar minima Pasaulinė Parkinsono ligos diena.

Oleg Cassini (1913–2006): Prancūzijoje gimęs amerikiečių mados dizaineris. Jis tapo pasauline ikona, kai tapo oficialiu Jacqueline Kennedy dizaineriu. Jo sukurtas „Jackie stilius“ (kostiumėliai su tabletės formos kepuraitėmis) padarė milžinišką įtaką XX a. šeštojo dešimtmečio madai.

Thomas Harris (g. 1940): Amerikiečių rašytojas, sukūręs vieną šiurpiausių ir žinomiausių literatūros personažų – Hanibalą Lekterį (knygos „Raudonasis drakonas“, „Avinėlių tylėjimas“).

Alessandra Ambrosio (g. 1981): Brazilų supermodelis, ilgametis „Victoria's Secret“ angelas, laikoma viena įtakingiausių moterų mados industrijoje.

Jonas Biliūnas (1879–1907): Vienas mylimiausių lietuvių literatūros klasikas, lyrinės prozos meistras. Jo kūriniai, tokie kaip „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“ ar apysaka „Liūdna pasaka“, yra tapę lietuviškos savasties dalimi.

Petras Vaičiūnas (1890–1959): Poetas ir dramaturgas, kurio eilės „Mes be Vilniaus nenurimsim“ tarpukariu tapo antruoju Lietuvos himnu. Jis buvo vienas populiariausių to meto dramaturgų, kūręs populiarias pjeses (pvz., „Patriotai“).

Valentinas Masalskis (g. 1954): Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius bei režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jo indėlis į Lietuvos teatro mokyklą ir vaidybos meną yra milžiniškas.

Rytis Cicinas (g. 1973): Lietuvos estrados „princas“, dainininkas, be kurio dainų (pvz., „Meilės laivas“) sunku įsivaizduoti lietuvišką popmuziką.

Maištinga Siela

Błękit pruski i błękit królewiecki: historia oraz ciekawostki niezwykłego koloru

 
***

Oto tłumaczenie na język polski, zachowujące historyczny i naukowy ton tekstu:Historia powstania błękitu pruskiego stała się czystym przypadkiem w historii nauki, do którego doszło u progu narodzin Królestwa Prus, około 1704 roku. W berlińskim laboratorium wytwórca farb Heinrich Diesbach, próbując uzyskać drogi czerwony pigment, użył zanieczyszczonego węglanu potasu, który wcześniej miał kontakt z krwią zwierzęcą. Zamiast spodziewanej purpury, naczynie zabarwiło się na niewiarygodnie głęboki, nasycony i ciemnoniebieski kolor, który stał się pierwszym w historii syntetycznym pigmentem.

Odkrycie to wywołało prawdziwą rewolucję w świecie sztuki, gdyż do tej pory jedyny wysokiej jakości błękit wytwarzano z drogocennego kamienia – lazurytu. Dzięki temu błękit pruski stał się tanią, lecz luksusowo wyglądającą alternatywą. Z czasem kolor ten zyskał wiele nazw, które odzwierciedlały jego zasięg geograficzny oraz pochodzenie chemiczne. Oprócz klasycznego błękitu pruskiego, znany jest on również jako błękit berliński, paryski, królewiecki, a nawet błękit żelazowy. W kręgach artystów i chemików bywa nazywany także błękitem hamburskim lub błękitem Milori.

Co ciekawe, to właśnie ten kolor dał nazwę kwasowi cyjanowodorowemu, który po niemiecku nazwano Blausäure (błękitny kwas) właśnie dlatego, że po raz pierwszy wyizolowano go z tego pigmentu. Choć nazwa brzmi groźnie ze względu na cyjanek, sam pigment jest stabilny i bezpieczny w zastosowaniach artystycznych. Pod względem chemicznym błękit pruski to złożony związek żelazocyjanku żelaza o wzorze $Fe_4[Fe(CN)_6]_3$. Jego wyjątkowość tkwi nie tylko w intensywności, ale także w niezwykle silnej zdolności barwienia – nawet najmniejsza ilość tego pigmentu potrafi zmienić dużą ilość białej farby w jasny błękit. Jest to jeden z niewielu kolorów o tak głębokiej ciemności, że niemal przypomina czerń, lecz po rozcieńczeniu ukazuje przejrzysty, chłodny i magiczny błękit.Pigment ten jest niezwykle odporny na światło, dzięki czemu do dziś możemy podziwiać płótna dawnych mistrzów, na których błękit nie stracił swojej pierwotnej jaskrawości. Dla państwa pruskiego odkrycie to stało się symbolem strategicznym – ponieważ kolor był tani i łatwy w masowej produkcji, stał się oficjalnym kolorem mundurów armii pruskiej. Od połowy XVIII wieku pruscy piechurzy w ciemnoniebieskich kurtkach stali się ikoną dyscypliny i militaryzmu w całej Europie. Kolor ten pomógł stworzyć wizualną tożsamość Prus jako silnej i zorganizowanej potęgi, która dominowała na polach bitew aż do końca XIX wieku.

Dowódcy cenili błękit pruski nie tylko za estetykę, ale i praktyczność – brud na ciemnej tkaninie był mniej widoczny, a żołnierze prezentowali się groźnie i jednolicie.W historii sztuki błękit pruski pozostawił niezatarty ślad, stając się ulubionym narzędziem wielu geniuszy. Vincent van Gogh użył go do namalowania dramatycznego nieba w „Gwieździstej nocy”, a japoński mistrz Katsushika Hokusai tym pigmentem zabarwił swoją słynną „Wielką falę w Kanagawie”. Przed pojawieniem się błękitu pruskiego takie odcienie niebieskiego w sztuce japońskiej były niemożliwe z powodu braku odpowiednich barwników. Ciekawostką jest, że pod koniec XVIII wieku kolor ten uważano za modny i nieco tajemniczy – poeta Johann Wolfgang von Goethe w swojej teorii barw łączył błękit pruski z pewną melancholijną głębią i chłodem.W późniejszych czasach kolor ten przeniknął do świata techniki i podarował nam termin „blueprint” (światłokopia). W dawnym procesie kopiowania roztwory soli żelaza pod wpływem światła tworzyły tło w kolorze błękitu pruskiego, na którym wyłaniały się białe kontury rysunków. W ten sposób kolor ten przez dziesięciolecia był nierozerwalnie związany z inżynierią, architekturą i postępem przemysłowym.

Dziś nazwa błękitu pruskiego kojarzy się z intelektem, postępem technicznym i dziedzictwem historycznym, a architekci na całym świecie wciąż używają tego terminu przy opisywaniu swoich planów technicznych. We współczesnym świecie błękit pruski odgrywa nieoczekiwaną rolę w medycynie. Okazuje się, że pigment ten jest oficjalnie uznany przez Światową Organizację Zdrowia za lek o kluczowym znaczeniu – stosuje się go jako odtrutkę przy zatruciach metalami ciężkimi, takimi jak tal czy radioaktywny cez. Kolor, który niegdyś okrywał ramiona pruskich żołnierzy i zdobił płótna Van Gogha, dziś ratuje życie, absorbując toksyczne substancje w ludzkim organizmie. Świadczy to o niesamowitej drodze tego koloru: od przypadkowego błędu w berlińskim laboratorium do symbolu o uniwersalnej wartości, łączącego sztukę, historię wojskowości i nowoczesną medycynę.

Buntownicza Dusza

Prussian Blue, Königsberg Blue: The History and Curiosities of the Color

 

***

The history of Prussian blue’s origin is a remarkable accident in the annals of science, occurring on the very eve of the Kingdom of Prussia’s establishment around 1704. In a Berlin laboratory, the color maker Heinrich Diesbach, while attempting to produce a costly red pigment, used contaminated potash that had been treated with animal blood. Instead of the expected crimson, the vessel was dyed an incredibly deep, rich, and dark blue, which became the first synthetic pigment in history.This discovery sparked a true revolution in the world of art, as until then, the only high-quality blue was derived from the precious stone lapis lazuli; thus, Prussian blue became a cheap yet luxurious-looking alternative.

Over time, the color acquired numerous names reflecting its geographical spread and chemical origins. Beyond the classic "Prussian blue," it is also known as Berlin blue, Parisian blue, Königsberg blue, or even iron blue. In artistic and chemical circles, it is also referred to as Hamburg blue or Milori blue.Intriguingly, it was this very color that gave its name to cyanide (Prussic acid), which in German was called Blausäure (blue acid) precisely because it was first isolated from this pigment. Although the name carries the ominous ring of cyanide, the pigment itself is stable and safe for use in fine arts. Chemically, Prussian blue is a complex iron ferrocyanide compound, denoted by the formula $Fe_4[Fe(CN)_6]_3$. Its uniqueness lies not only in its intensity but also in its extraordinary tinting strength—even the smallest amount of this pigment can transform a large quantity of white paint into a pale light blue. It is one of the few colors possessing such a profound darkness that it nearly borders on black, yet when diluted, it reveals a transparent, cool, and magical blueness.As this pigment is exceptionally lightfast, we can still admire the canvases of the Old Masters today, where the blue has lost none of its original brilliance. For the Prussian state, this discovery became a strategic symbol; because the color was inexpensive and easily mass-produced, it became the official color of the Prussian army uniforms. From the mid-18th century, Prussian infantrymen in their dark blue tunics became icons of discipline and militarism throughout Europe.

 This color helped forge a visual identity for Prussia as a formidable and organized power, one that dominated battlefields until the end of the 19th century. Military commanders valued Prussian blue not only for its aesthetics but for its practicality—dirt was less visible on the dark fabric, and the soldiers appeared formidable and unified.In art history, Prussian blue left an indelible mark, becoming a favorite tool for many geniuses. Vincent van Gogh used it to create the dramatic sky of "The Starry Night," while the Japanese master Katsushika Hokusai used the pigment to color his famous "Great Wave off Kanagawa." Before the advent of Prussian blue, such shades of blue were impossible in Japanese art due to a lack of suitable pigments. It is interesting to note that in the late 18th century, this color was considered fashionable and even somewhat mysterious—the poet Johann Wolfgang von Goethe, in his theory of colors, associated Prussian blue with a certain melancholic depth and coldness.In later times, the color transitioned into the world of technology, giving us the term "blueprint." During the early copying processes, iron salt solutions exposed to light created a Prussian blue background against which the white contours of drawings would emerge. Thus, for decades, this color was inseparable from engineering, architecture, and industrial progress.

Today, the name Prussian blue is associated with intellect, technical advancement, and historical heritage, and architects worldwide still use the term when describing their technical plans. In the modern world, Prussian blue plays an unexpected role in medicine. It turns out this pigment is officially recognized by the World Health Organization as a vital medicine—it is used as an antidote for heavy metal poisoning, such as thallium or radioactive cesium. The color that once draped the shoulders of Prussian soldiers and adorned Van Gogh’s canvases now saves lives by absorbing toxic substances within the human body. This bears witness to the incredible journey of this color: from an accidental error in a Berlin laboratory to a symbol of universal value, bridging art, military history, and modern medicine.

Rebellious Soul

Prūsų mėlis (Prūsiškoji mėlyna spalva), Karaliaučiaus mėlyna: mėlynos spalvos istorija ir įdomybės

 

Sveiki!

Apie tokį dalyką kaip prūsų mėlis pirmąkart plačiau perskaičiau Benjamino Labatuto knygoje Kai liaujamės suprasti šį pasaulį (Rara, 2022), kurią besąlygiškai rekomenduoju tiek grožinės, tiek mokslinės literatūros mikso gerbėjams. Kas tas prūsiškasis mėlis arba prūsų mėlyna? Apie tai šis įdomus įrašas.

Prūsų mėlio atsiradimo istorija tapo vien tik atsitiktinumu mokslo istorijoje, kuris įvyko pačiame Prūsijos karalystės susikūrimo priešaušryje, apie 1704 metus. Berlyno laboratorijoje dažų gamintojas Heinrichas Diesbachas, bandydamas pagaminti brangų raudoną pigmentą, panaudojo užterštą kalio karbonatą, kuris buvo apdorotas gyvulių krauju. Vietoj tikėtosios purpuro spalvos indas nusidažė neįtikėtinai gilia, sodria ir tamsiai mėlyna spalva, kuri tapo pirmuoju istorijoje sintetiniu pigmentu.

Šis atradimas sukėlė tikrą revoliuciją meno pasaulyje, nes iki tol vienintelė kokybiška mėlyna spalva buvo gaminama iš brangiojo akmens lazurito, todėl prūsų mėlis tapo pigia, bet prabangiai atrodančia alternatyva. Ši spalva ilgainiui įgijo daugybę pavadinimų, kurie atspindėjo jos geografinį paplitimą ir cheminę kilmę. Be klasikinio prūsų mėlio pavadinimo, ji dar žinoma kaip Berlyno mėlis, Paryžiaus mėlis, Karaliaučiaus mėlyna ar net geležies mėlis. Menininkų ir chemikų sluoksniuose ji taip pat vadinama hercbergu arba Milori mėliu.

Įdomu tai, kad būtent ši spalva suteikė pavadinimą cianido rūgščiai, kuri vokiškai buvo pavadinta Blausäure (mėlynoji rūgštis) būtent dėl to, kad pirmą kartą buvo išskirta iš šio pigmento. Nors pavadinime skamba grėsmingas cianido vardas, pats pigmentas yra stabilus ir saugus naudoti dailėje. Savo chemine prigimtimi prūsų mėlis yra sudėtingas geležies ferocianido junginys, žymimas formule Fe4[Fe(CN)6]3. Jos ypatingumas slypi ne tik intensyvume, bet ir gebėjime itin stipriai nuspalvinti kitas medžiagas – net ir mažiausias šio pigmento kiekis gali paversti didelį kiekį baltų dažų šviesiai melsvais. Tai viena iš nedaugelio spalvų, kuri pasižymi tokiu giliu tamsumu, jog beveik primena juodą, tačiau atskiesta atskleidžia skaidrų, vėsų ir magišką mėlynumą.

Šis pigmentas yra itin atsparus šviesai, todėl iki šiol galime gėrėtis senųjų meistrų drobėmis, kuriose mėlis neprarado savo pirminio ryškumo. Prūsijos valstybei šis atradimas tapo strateginiu simboliu, nes spalva buvo pigi ir lengvai pagaminama masiškai, todėl ji tapo oficialia Prūsijos kariuomenės uniformų spalva. Nuo XVIII a. vidurio prūsų pėstininkai, vilkintys tamsiai mėlynais švarkais, tapo disciplinos ir militarizmo ikona visoje Europoje. Ši spalva padėjo sukurti vizualinį Prūsijos, kaip tvirtos ir organizuotos galybės, identitetą, kuris dominavo mūšio laukuose iki pat XIX a. pabaigos. Kariuomenės vadai vertino prūsų mėlį ne tik dėl grožio, bet ir dėl praktiškumo – purvas ant tamsaus audinio buvo mažiau matomas, o kareiviai atrodė grėsmingai ir vieningai.

Meno istorijoje prūsų mėlis paliko neištrinamą pėdsaką, tapdamas mėgstamiausiu daugelio genijų įrankiu. Vincentas van Goghas jį naudojo kurdamas dramatišką „Žvaigždėtos nakties“ dangų, o japonų meistras Katsushika Hokusai šiuo pigmentu nuspalvino savo garsiąją „Didžiąją bangą prie Kanagavos“. Prieš atsirandant prūsų mėliui, tokie mėlyni atspalviai japonų mene buvo neįmanomi dėl pigmentų trūkumo. Įdomu tai, kad XVIII a. pabaigoje ši spalva buvo laikoma madinga ir net šiek tiek paslaptinga – poetas Johannas Wolfgangas von Goethe savo spalvų teorijoje prūsų mėlį siejo su tam tikru melancholišku gyliu ir šaltumu.

Ispanų dailininkas Vicente Palmaroli y Gonzálezas panaudojo šį pigmentą 1850 m. tapydamas hercogienės de Bailen, Marijos de los Dolores Collado y Echagüe, portretą.

Vėlesniais laikais ši spalva persikėlė į technikos pasaulį ir padovanojo mums terminą „blueprint“ (brėžinys). Senojo kopijavimo proceso metu naudojami geležies druskų tirpalai, veikiami šviesos, sukurdavo prūsų mėlio spalvos foną, kuriame ryškėdavo balti brėžinių kontūrai. Taip ši spalva dešimtmečius buvo neatsiejama nuo inžinerijos, architektūros ir pramonės progreso.

Šiandien prūsų mėlio pavadinimas asocijuojasi su intelektualumu, technine pažanga ir istoriniu paveldu, o architektai visame pasaulyje vis dar vartoja šį terminą apibūdindami savo techninius planus. Šiuolaikiniame pasaulyje prūsų mėlis atlieka netikėtą vaidmenį medicinoje. Pasirodo, šis pigmentas yra oficialiai Pasaulio sveikatos organizacijos pripažintas kaip gyvybiškai svarbus vaistas – jis naudojamas kaip priešnuodis apsinuodijus sunkiaisiais metalais, tokiais kaip talis ar radioaktyvusis cezis. Spalva, kuri kadaise dengė prūsų kareivių pečius ir puošė van Gogho drobes, šiandien gelbėja gyvybes, absorbuodama nuodingas medžiagas žmogaus organizme. Tai liudija apie neįtikėtiną šios spalvos kelią: nuo atsitiktinės klaidos Berlyno laboratorijoje iki universalios vertės simbolio, jungiančio meną, karinę istoriją ir moderniąją mediciną.

Maištinga Siela

Prūsija: Prūsijos istorija nuo kunigaikštystės vasalės iki karalystės, sužlugdžiusios Abiejų Tautų Respubliką

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijos gerbėjai!

Šiandien, balandžio 10 diena, yra Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo diena, tad nutariau labiau pasidomėti, kaip ši kunigaikštystė „užaugo“ ir vėliau kartu su Rusija ir Austrija pasidalys Abiejų Tautų Respublikos teritoriją.

PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS IŠKILMAS IR SUKŪRIMO ISTORIJA

Prūsijos kunigaikštystės sukūrimas buvo ganėtinai dramatiškas politinių ir religinių transformacijų Vidurio Europos istorijoje, tiesiogiai susijusi su kryžiuočių ordino gyvavimo pabaiga. Ši valstybė susikūrė 1525 metais, kai paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis, supratęs, kad karinėmis priemonėmis ordino išgelbėti nebeįmanoma, nusprendė žengti radikalų žingsnį – sekuliarizuoti ordino valstybę. Priėmęs Martyno Liuterio mokymą ir tapęs protestantu, jis panaikino katalikišką dvasinį ordiną ir jo valdomose teritorijose įkūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, kuri tapo pirmąja oficialiai protestantiška valstybe Europoje.

Šis virsmas buvo neįmanomas be glaudaus ryšio su Lenkijos Karalyste ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, mat Albrechtas Brandenburgietis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnėnas. 1525 m. balandžio 8 d. Krokuvoje buvo sudaryta sutartis, o po kelių dienų įvyko garsioji Krokuvos duoklė, kurios metu Albrechtas viešai prisiekė ištikimybę savo dėdei. Taip Prūsijos kunigaikštystė tapo Lenkijos karūnos vasale, o Lietuvos ir Lenkijos valdovai užsitikrino, kad šimtus metų grėsmę kėlęs karinis ordinas virstų pavaldžia kaimyne, nors tai kartu pasėjo ir būsimos galingos Prūsijos valstybės sėklą.

Kunigaikštystės teritorija apėmė buvusias Vokiečių ordino žemes rytinėje prūsų genčių arealo dalyje, kurių centras buvo Karaliaučius (Königsberg). Svarbu pabrėžti, kad pavadinimas „Prūsija“ buvo pasiskolintas iš senųjų prūsų – baltų tautos, kurią kryžiuočiai užkariavo ir asimiliavo XIII–XIV amžiais. Nors valstybę valdė vokiakalbė aristokratija, pavadinimas išliko kaip geografinis ir istorinis identiteto ženklas, atribojantis šią teritoriją nuo Šventosios Romos imperijos žemių vakaruose.

Jan Matejko paveikslas „Prūsų duoklė“ (lenk. Hołd pruski, 1882). Paveiksle vaizduojama 1525 m. balandžio 10 d. scena Krokuvoje, kai Albrechtas Brandenburgietis klūpo prieš Lenkijos karalių Žygimantą Senąjį. Tai Prūsijos, kaip pasaulietinės valstybės ir vasalės, pradžia. Matejko šiame kūrinyje meistriškai perteikė politinę įtampą ir istorinę akimirką, kuri po kelių šimtmečių virto ironiška drama, kai Prūsija pati pasidalino Lenkiją.

Valdymo forma Prūsijos kunigaikštystėje buvo paveldima monarchija, o Albrechtas Brandenburgietis tapo pirmuoju jos hercogu (kunigaikščiu). Kaip monarchas, jis turėjo didžiulę galią vidaus reikalams, tačiau tarptautinėje arenoje jo statusas buvo apribotas vasalinės priklausomybės nuo Lenkijos. Tai buvo luominė valstybė, kurioje didelę įtaką turėjo vietos bajorija, tačiau būtent hercogo titulas ir asmeninės giminystės ryšiai su Jogailaičių bei Hohencolernų dinastijomis užtikrino naujai sukurtai protestantiškai kunigaikštystei politinį legitimumą katalikiškos Europos apsuptyje.

PRŪSIJOS IŠKILIMAS IR ŽLUGIMAS

Po Albrechto Brandenburgiečio mirties Prūsijos kunigaikštystė išgyveno politinio neapibrėžtumo laikotarpį, kurį lėmė jo sūnaus Albrechto Fridrycho silpna sveikata ir psichinė būklė. Tai atvėrė kelią Brandenburgo kurfiurstams, Hohencolernų giminės šakai, siekti regentystės ir galiausiai paveldėjimo teisių į šias žemes. 1618 metais, mirus paskutiniajam tiesioginiam įpėdiniui, Prūsijos kunigaikštystė susijungė su Brandenburgo markgrafyste asmenine unija. Susikūrė Brandenburgo-Prūsijos valstybė, kuri, nors geografiškai buvo suskaldyta, pradėjo formuotis kaip ambicinga ir centralizuota karinė jėga, vis dar techniškai likdama Lenkijos vasale.

Tikrasis Prūsijos iškilimas prasidėjo valdant Frydrichui Vilhelmui, vadinamam Didžiuoju kurfiurstu. Jis sumaniai išnaudojo XVII a. vidurio sukrėtimus, ypač „Tvano“ laikotarpį, kai Lenkijos ir Lietuvos Valstybė (ATR) kariavo su Švedija ir Rusija. 1657 m. Vėluvos-Brombergo sutartimis jis pasiekė istorinį lūžį – Prūsijos kunigaikštystės suverenumą, panaikinant vasalinę priklausomybę nuo Lenkijos. Tai leido kurfiurstui sukurti modernią, nuolatinę kariuomenę ir centralizuotą biurokratiją, o Prūsija tapo viena moderniausių to meto valstybių, kurios galia rėmėsi ne teritorijos dydžiu, o geležine drausme ir efektyviu valdymu.

1701 metai žymėjo valstybės statuso pasikeitimą, kai Frydrichas I Karaliaučiuje karūnavosi „Karaliumi Prūsijoje“. Nors didžioji jo valdų dalis priklausė Šventajai Romos imperijai, būtent Prūsija, būdama už imperijos ribų, leido jam turėti karaliaus titulą. Vėliau Frydrichas Vilhelmas I, vadinamas „Kareivių karaliumi“, pavertė valstybę tikra militaristine mašina, kurioje viskas buvo pajungta kariuomenės poreikiams. Jo sukurta karinė struktūra ir sukauptas iždas tapo pamatu jo sūnui Frydrichui II Didžiajam, kuris Prūsiją iš regioninės žaidėjos pavertė didžiąja Europos galybe.

Frydricho II Didžiojo valdymas buvo lemtingas ATR likimui. Apšvietos epochos valdovas, pasižymėjęs cinišku pragmatizmu, suprato, kad Prūsijos teritorinis vientisumas gali būti pasiektas tik užgrobiant ATR priklausiusią Karališkąją Prūsiją, kuri skyrė Brandenburgą nuo Rytų Prūsijos. Būtent Frydrichas II tapo pagrindiniu Pirmojo ATR padalijimo (1772 m.) architektu. Per vėlesnius padalijimus 1793 m. ir 1795 m. Prūsija kartu su Rusija ir Austrija galutinai sunaikino Lenkijos ir Lietuvos valstybę, pasisavindama didžiules teritorijas, įskaitant Varšuvą, ir tapdama dominuojančia jėga regione.

Čia galite pamatyti, kaip keitėsi Prūsijos ir Vokietijos vėliavos skirtingais laikotarpiais.

XIX amžiuje Prūsijos ambicijos tik augo, o jos pagrindiniu tikslu tapo vokiečių žemių suvienijimas po savo vėliava. Po Napoleono karų Prūsija tapo konservatyvizmo bastionu Europoje. Genialaus politiko Otto von Bismarck’o ir karaliaus Vilhelmo I pastangomis, laimėjus karus prieš Daniją, Austriją ir Prancūziją, 1871 metais Versalio rūmuose buvo paskelbta Vokietijos imperija. Prūsija ne tiesiog įsiliejo į Vokietiją, ji ją absorbavo – Prūsijos karalius tapo Vokietijos imperatoriumi, o prūsiška dvasia, militarizmas ir biurokratija tapo naujosios imperijos pamatu.

Tačiau būtent šis militarizmas ir agresyvi užsienio politika galiausiai atvedė prie valstybės katastrofos. Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus imperijai, Prūsija išliko kaip didžiausia laisvoji valstybė Veimaro respublikos sudėtyje, tačiau jos politinis svoris mažėjo. 1933 m. nacionalsocialistams atėjus į valdžią, Prūsijos institucijos buvo galutinai pajungtos totalitariniam aparatui, o Hitleris sumaniai išnaudojo „senosios Prūsijos“ šlovę savo propagandai, nors iš tikrųjų Prūsijos autonomija buvo sunaikinta.

Galutinis Prūsijos žlugimas įvyko po Antrojo pasaulinio karo. 1947 metais sąjungininkų kontrolės taryba paskelbė oficialų Prūsijos valstybės panaikinimo dekretą, motyvuodama tuo, kad ši valstybė buvo militarizmo ir reakcijos Europoje šaltinis. Istorinė Rytų Prūsija buvo padalinta: šiaurinė dalis su Karaliaučiumi atiteko Sovietų Sąjungai (dabartinė Kaliningrado sritis), o likusioji dalis – Lenkijai. Vokiečių gyventojai buvo masiškai ištremti, o pavadinimas „Prūsija“ išnyko iš politinio žemėlapio, palikdamas tik istorinę atmintį apie valstybę, kuri iš mažos kunigaikštystės tapo imperijos kūrėja ir savo pačios ambicijų auka.

Maištinga Siela