Skaitymo ypatumai: knyga prie jūros - man ne "draugė"

Sveiki, 

Va, šįryt padaryta nuotrauka: rytinė kava su knygomis prie apskrito stalelio. Galvojau, kokią knygą vežtis į prie jūros. Visos lyg ir savo formatu tinka – nedidelės apimties, patogios, žinomi autoriai, žinoma, ko daugiau ar mažiau iš jų tikėtis. Na, išskyrus Rolandą Rastauską (RoRa), kurio eseistikos dar niekad neskaičiau, bet baisiausiai knieti, gal dėl to, kad jo kaip eseisto nepažįstu ir palikau namuose. Kaip sakant, geresniems laikams ir maloniems literatūriniams atradimams. 

Alessandro Baricco „Jaunoji nuotaka“ ar J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“? Kad ir kaip norėčiau griebti „Barbarus...“, visgi pasiėmiau „Jaunoji nuotaka“ – pradėsiu nuo jos. A. Baricco visada gaivus ir lengvai bei poetiškai tinkantis praslysti prie jūros ir... ak, koks nusivylimas.

Ne, ne knyga, bet beveik nemoku skaityti prie jūros. Jeigu išvis įmanoma skaityti. Gerai, atsiguli ant audinio, atkiši nugarą saulei kepinti ir iškenti 5-10 minučių, pro juodus stiklo akinius tekstas srūva prakaitu ir į galvą lenda mintys, kad geriau trauktis į pavėsį ar pasiklausyti mp3. Ir žinote, tai ne pirmas kartas, kai tiesiog knyga nesiskaito prie jūros. Jūra nori dėmesio sau, o knyga sau. Tai nesuderinama. Kaip meilė ir kaktusas. Kaip gaivios ir traškios salotos lyginant su riebiais šunienos kotletas. Geriausia visgi, manau, knygų prie jūros man nuo šiol nebesinešioti, o skaityti ten, kur geriausiai skaitosi – namuose. 

P. S. Na, ir taip, aš pavydžiu žmonėms, kurie gali skaityti bet kur ir bet kada, kad ir važiuodami viešuoju transportu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eimi" / "Amy"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai dokumentinis biografinis filmas „Eimi“ (angl. Amy) (2015) bus šiais metais viena geriausių matytų kino juostų apskritai. Po filmo vis dar galvoje skamba Amy Winehouse daina „Back to Black“, o ir niekaip emocijos pliūpsnis nedingsta, tarsi būčiau prisilietęs prie kažko labai intymaus ir neleistino.

Šįkart filmą vertinsiu ypač subjektyviai, nes esu labai „priveiktas“ emocijų. Kuo daugiau žiūriu filmų, tuo vis sunkiau atrasti juostą, kuri darytų emocijų spaudimą. Tai tarsi sportas, kuo didesnę distanciją reikia nubėgti, tuo filmas geresnis, o jeigu filmas ilgos distancijos pasiūlyti negali, kad ir koks jis geras bebūtų, tada laukia sprinterio nusivylimas. Ačiū Dievui, su šiuo filmu taip nėra. Vis galvoju, kad apskritai dokumentinių filmų oazė pas mane neišnaudota ir jų yra tikrai daug vertų ir laukiančių, tik reiktų labiau pasidairyti.

Kalbant apskritai apie „Eimi“ – tai nuoseklus dokumentinis filmas, atskleidžiantis Amy Winehouse asmenybės evoliuciją. Nuo 1998 metų, kai ji buvo tik paauglė iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Filmas beveik absoliučiai sukonstruotas iš gautų asmeninių archyvų, kurios sočiai pakako nubrėžti punktyrą per šios išskirtinės muzikos ikonos. Nors atlikėja viso labo išleido tik du studijinius albumus, tačiau dėl savo elgesio ir išskirtinio balso tembro spėjo įeiti į muzikos istoriją. Filmas ir glumina, ir sujaudina iki širdies gelmių. Tiesą sakant, esu seniai atsisakęs žavėtis destrukcinėmis asmenybėmis, tačiau Amy vėl kažką atkasė manyje, kad negalėjau atsitraukti jos istorijos...

Filme stebina atlikėjos kuklumas ir kartu ekstravagantiškas elgesys, bet labiausiai jos trapumas ir noras „prisirišti“ prie mylimo žmogaus. Galbūt mylimas žmogus iš esmės ir nulėmė, kad ji įsipainiojo į narkotikų ir alkoholio liūną, kas ją padarė menininke, patekusią į ilgąjį 27 metų mirties ribos sąrašą.

Drįstu sakyti, jeigu anksčiau nemėgote A. Winehouse dainų, tai po šio filmo tikrai bent kartą „pasiyoutubinsit“ ir net galbūt įtrauksite šios atlikėjos unikalius kūrinius į klausomų dainų sąrašus. Aš jau tai padariau!

Apibendrinant galiu pasakyti, kad filmas tiesiog nuostabus, prikaustantis, kerintis savo talento ir viešumo kainos proporcijomis, sielos šviesa ir čia pat atsiveriančiomis tamsiomis asmenybės destrukcijos prarajomis, o viskas dar užpildoma puikiu džiaziniu Amy vokalu. Tiesiog neturiu priekaištų – filmas vertas paties geriausio žiūrovo.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Pierre Szalowski "Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją"

Pierre Szalowski. „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Kanadiečių rašytojo Pierre Szalowski knygą Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją (pranc. Le froid modifie la trajectoire des poissons) ilgai man nedavė ramybės. Vos tik išleista knyga šiuo fantastišku pavadinimu jau traukė akį, bet vis baiminausi, kad knyga bus paviršutiniška. Pamažu knygynuose kaina vis krito, tačiau jos vis neėmiau, tarsi grumčiausi su kažkokiais stereotipais, kol galiausiai įsimečiau prieš keletą savaičių į pirkinių maišelį už eurą su centais, pagalvojau, kad pigiau jau tikrai niekur neberasiu.

Kas slepiasi po tokiu puikiu knygos pavadinimu? Ogi knyga, kuri prieinama plačiosioms masėms. Romaną praktiškai suskaičiau važiuodamas ekspresu ir galiu pasakyti, kad beveik kišeninio formato knyga kuo puikiausiai ir lengviausiai skaitosi kelionėje. Ir ne tik kelionėje, bet ir prie kokio ežero, jūros ar netgi užmiestyje, tėvų sodyboje. Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją iš esmės pramoginio turinio ir raiškos knyga, kuri nepasiūlo nieko daugiau tik idilišką istoriją be didesnės gelmės. 

Romanas absoliučiai kinematografiškas, netgi galima labai lengvai įsivaizduoti holivudinį lengvo turinio filmą su jau gana seniai išbandyta siužetinių linijų kompozicija. Galima sveikinti autorių už optimizmą ir norą suteikti skaitytojui pozityvumo ir šviesos. Visgi knyga, kad ir kokia ji lengva ir bandanti aprėpti įsisenėjusias visuomenės nepakantumo temas, rašytojui gelmės pasiekti nepavyko. Pagrindinis veikėjas – vienuolikmetis berniukas, kuris pripažįsta, kad nebetiki Kalėdų Seneliu ir staiga su tikėjimo praradimu ima byrėti jo tėvų santykiai, tik paviršiumi atskleidžia skyrybų traumų atmosferą, dažniausiai vaikiškais potėpiais. Monrealio kaimynystėje projektuojamos analogiškos istorijos – veikėjai ties prarajomis, grumiasi su senomis savo problemomis – praradimais, kurie persekioja ilgus metus, vienatve, paleistuvyste, homofobija, rasizmu. Išplėtotos trys-keturios siužetinės linijos, kurias suveda stichija, sujungdami žydus, gėjus, prostitutes, policininkus ir mokslininkus į vieną bendruomenę vardan išgyvenimo.

 Rašytojas Pierre Szalowski.

Būtent stichija – siaubingas plikledis verčia herojus „judėti“ kitaip ir suvienija juos bendram tikslui. Tai iš esmės pakeičia jų gyvenimą, todėl primena lengvą ir gana banaloką holivudinį filmą apie Kalėdas, kai pabaigoje visi apsikeičia dovanėlėmis ir viskas pasibaigia kaip pasakoje. Nepaisant gana aiškios kūrinio fabulos, kuri aiškiai brėžia veikėjų likimus ir atomazgą dar knygai nė neįpusėjus, romane esama ir gana įdomių dalykų. Visų pirma pačių žuvyčių metafora, kuri taip aiškiai siejama su klimatu ir žmonių pasauliu, kad visi matematiniai ruso Borisovo paskaičiavimai tėra tik analogiška projekcija. 

Romaną vertusi Eglė Juciūnaitė tikriausiai kruopšti, kadangi tokia nesudėtinga knyga, bet kiekvieną pasviru šriftu išsireiškimą stengiasi paaiškinti išnašose. Labai apsidžiaugiau, kad pagaliau žodis „sumuštinis“ pakeistas „suvožtiniu“ – kiek netikėta, bet vis tiek smagu, kad paisoma kalbos kultūros normų. Kitą vertus, ar vertėjo dainininkus Sonny ir Cher versti kaip Soni ir Šer?

Žinoma, knyga nors ir „siužetiška“, tačiau aiškiai po pozityvumo pamatais jaučiamas autoriaus intencijos auklėti skaitytoją. Apskritai drįsčiau teikti, kad knyga drąsiai tinka paauglių literatūros kategorijai, todėl gurmanai, besidairantys įdomių skaitinių, kažin, ar šiame romane ras tai, kas juos sudomintų. Man asmeniškai, tai viena „prėskiausių“ pastaruoju metu skaitytų knygų – nuspėjama, popsiška, lengva (kas, aišku, lyg ir gerai), nesukelianti didesnių sukrėtimų ar susimąstymų, tiesiog tokia knyga yra beatodairiškai pasmerkta pasimiršti, tačiau, kas nerizikuoja, tas negeria šampano.

Jūsų Maištinga Siela