Kaspijos jūra: istorija, geologija, ekosistema, įdomūs faktai

 

Sveiki,

 

Mokykloje be istorijos labai dar mėgau ir geografijos pamokas! Iki šiol vis dar panaršau ir pasidomiu mūsų Žemės planetos įdomybėmis, tad šį įrašą kuriu apie Kaspijos jūrą, prie kurios, deja, dar nė karto neteko būti, bet manau, kad vieną dieną gal pavyks, nes svajoju aplankyti Azerbaidžaną ir jos sostinę Baku.

 

KASPIJOS JŪROS SUSIFORMAVIMAS IR GEOLOGINĖ ISTORIJA

 

Kaspijos jūra yra didžiausias uždaras vandens telkinys Žemėje, dažnai vadinamas tiek jūra, tiek ežeru. Jos unikalumas slypi ne tik milžiniškame dydyje, bet ir turtingoje geologinėje istorijoje, kuri suformavo jos dabartinį pavidalą.

 

Kaspijos jūra yra reliktinis vandens telkinys, tai reiškia, kad ji yra buvusios daug didesnės, senovinės jūros likutis. Jos istorija siekia maždaug prieš 5–6 milijonus metų, kai Sarmatų jūra, dengusi didžiulius Eurazijos plotus nuo dabartinės Vengrijos iki Centrinės Azijos, pradėjo trauktis. Ši senovinė jūra buvo tiesiogiai susijusi su Tetiso vandenynu, kuris driekėsi tarp Afrikos ir Eurazijos žemynų. Tektoniniams plokštėms judant, Alpių ir Kaukazo kalnų grandinės iškilo, palaipsniui užblokuodamos Sarmatų jūros ryšį su vandenynu. Jūros vanduo pradėjo garuoti, mažėti, o jos likučiai susiformavo į kelis uždarus telkinius, iš kurių didžiausias ir giliausias yra dabartinė Kaspijos jūra.

 

Bėgant geologiniam laikui, Kaspijos jūra patyrė nemažai pokyčių: jos lygis svyravo priklausomai nuo klimato, kritulių kiekio ir į ją įtekančių upių vandens. Ledynmečių periodais, kai ledynai dengė dideles šiaurines teritorijas, į Kaspiją įtekėdavo daugiau upių, o jos plotas ir lygis gerokai padidėdavo. Atšilimo periodais vanduo garuodavo ir jūra traukdavosi. Dėl šios istorijos, Kaspijos jūros vanduo yra sūrus, tačiau mažiau sūrus nei vandenynų vanduo – jo druskingumas siekia apie 1,2–1,3 %, kai Viduržemio jūros druskingumas yra apie 3,8 %. Šiaurinė dalis, į kurią įteka Volga, yra ypač gėla.

 

Kaspijos jūra užima maždaug 371 000 kvadratinių kilometrų plotą, o jos ilgis siekia apie 1 200 km, plotis – iki 450 km. Maksimalus gylis yra pietinėje dalyje ir siekia 1 025 metrus, todėl tai yra trečias giliausias ežeras pasaulyje (po Baikalo ir Tanganikos). Kaspijos jūros lygis nuolat kinta, kas dešimtmečius stebimi reikšmingi pakilimai ir nusileidimai. Šiuos svyravimus lemia klimato pokyčiai, upių, ypač Volgos, vandens srautas ir žmogaus ūkinė veikla. Pavyzdžiui, XX a. jūros lygis krito beveik 3 metrais, o vėliau vėl kilo.

Volgos upės delta (žemėlapis).

 

GEOPOLITINĖ IR EKOLOGINĖ KASPIJOS JŪROS PADĖTIS ŠIANDIEN

 

Kaspijos jūrą skalauja net penkių valstybių krantai: Rusijos, Kazachstano, Turkmėnistano, Irano ir Azerbaidžano. Šios šalys nuolat derasi dėl jūros statuso ir išteklių pasidalijimo, kas yra sudėtingas geopolitinis klausimas.

 

Kaspijos jūra pasižymi turtinga ir unikalia biologine įvairove. Ji yra namai didžiausiai pasaulyje eršketinių žuvų populiacijai, kurios garsėja savo ikrais – juodaisiais ikrais. Tačiau dėl pergaudymo ir brakonieriavimo eršketinių žuvų populiacija drastiškai sumažėjo. Be to, Kaspijoje gyvena endeminiai gyvūnai, tokie kaip Kaspijos ruonis, kuris yra vienintelis ruonis, gyvenantis uždarame vandens telkinyje.

 

Kaspijos jūros dugnas ir pakrantės regionai yra be galo turtingi angliavandenilių ištekliais, t. y. nafta ir gamtinėmis dujomis. Šių išteklių gavyba ir transportavimas yra vienas iš pagrindinių geopolitinių interesų regiono šalims ir tarptautinėms korporacijoms.

 

Kaspijos jūra yra gyvas, dinamiškas gamtos reiškinys, kuris nuolat keičiasi ir kelia naujų iššūkių. Jos unikalus ekosistemos statusas, geologinė praeitis ir didžiuliai gamtiniai ištekliai daro ją vienu svarbiausių ir įdomiausių vandens telkinių Žemėje. Mokslininkai toliau stebi jos vandens lygio svyravimus, klimato kaitos poveikį ir bando sukurti tvaraus išteklių valdymo strategijas, siekiant išsaugoti šią nepakartojamą gamtos dovaną ateities kartoms. Nuolatinės diskusijos tarp pakrantės valstybių dėl jūros teisinio statuso (ar tai jūra, ar ežeras, o tai lemia išteklių pasidalijimo principus) ir toliau lieka svarbiu geopolitiniu klausimu, tiesiogiai veikiančiu regiono stabilumą.

Gyvenimas prie Kaspijos jūros.

Gyvenimas prie Kaspijos jūros.

Smarkiai vystoma naftos ir dujų gamyba.

Azerbaidžano sostinė Baku išeina į Kaspijos jūrą.

 

ĮVAIRIOS ĮDOMYBĖS APIE KASPIJOS JŪRĄ

 

Apie pavadinimo kilmę

 

Kaspijos jūra per šimtmečius turėjo daugybę pavadinimų, atspindinčių jos svarbą skirtingoms civilizacijoms ir tautoms, kurios gyveno jos pakrantėse. Dabartinis pavadinimas „Kaspijos“ kildinamas iš senovinės kaspių genties, kuri gyveno į vakarus nuo jūros. Tačiau istoriniuose šaltiniuose ją galima rasti ir kaip Chazarų jūrą (pagal Chazarų kaganatą), Gurganų jūrą, Mazandarano jūrą (pagal Irano provincijas), arba Volgos jūrą (pagal didžiausią į ją įtekančią upę). Rusai ją kartais vadino Chvalynsko jūra, o arabai – Bahr al-Qazvin (Kasvino jūra). Ši pavadinimų gausa rodo, kad Kaspija visais laikais buvo daugelio kultūrų kryžkelė, o jos svarba prekybai ir migracijai buvo milžiniška.

 

Dar šis tas apie biologiją ir ekosistemą

 

Tai, kad Kaspijos jūra yra uždaras, nesusijęs su vandenynu telkinys, turėjo dramatišką įtaką jos gyvūnijai. Per milijonus metų, kai jūra tapo izoliuota, joje gyvenę organizmai evoliucionavo unikaliai. Be jau minėto Kaspijos ruonio, kuris yra vienintelė ruonių rūšis, gyvenanti gėloje/sūrioje uždaroje aplinkoje, Kaspijoje gyvena daugybė endeminių žuvų ir bestuburių. Dėl šios izoliacijos susiformavo unikalios rūšys, prisitaikiusios prie specifinių Kaspijos druskingumo ir temperatūros sąlygų. Deja, ta pati izoliacija daro šią ekosistemą itin pažeidžiamą taršai ir klimato kaitai.

 

Apie dykumų pelenus

 

Be naftos ir gamtinių dujų, Kaspijos jūros dugnas ir jos pakrantės yra turtingos ir kitais, mažiau žinomais ištekliais. Vienas iš jų – dykumų pelenai (angl. soda ash), kurie susidaro iš druskų nuosėdų ir yra svarbūs stiklo, popieriaus ir ploviklių gamyboje. Šie ištekliai, ypač Kazachstano pusėje, yra eksploatuojami ir prisideda prie regiono ekonomikos. Taip pat kai kuriose pakrantėse aptinkama ir kitų mineralinių druskų, kurios yra svarbios pramonėje.

 

Volgos reikšmė ir istoriniai prekybos keliai

 

Kaspijos jūra ir į ją įtekanti Volga atliko itin svarbų vaidmenį Rusijos istorijoje. Volgos delta, esanti Kaspijos jūros šiaurėje, per šimtmečius buvo pagrindinis prekybos kelias, jungiantis Skandinaviją ir Rytų Europą su Vidurine Azija ir Persija. Būtent per Kaspijos jūrą ėjo senoviniai prekybos keliai, kuriais buvo gabenami prieskoniai, šilkas, kailiai ir kiti vertingi produktai. Astrachanės miestas, įsikūręs Volgos deltoje, tapo svarbiu prekybos centru ir vartais į Kaspijos regioną, lėmusių didelę Rusijos imperijos plėtrą ir įtaką.

 

Kaspijos jūroje būna cunamiai

 

Kaspijos jūra yra patyrusi ne tik žmogaus veiklos sukeltus pokyčius, bet ir natūralias katastrofas. Vienas iš mažiau žinomų, bet reikšmingų įvykių buvo didžiulis žemės drebėjimas ir cunamis, įvykęs 2000 metais. Nors Kaspija nėra atviras vandenynas, tektoninis aktyvumas regione gali sukelti galingus povandeninius drebėjimus. Šis 2000 m. įvykis sukėlė cunamio bangą, kuri paveikė kranto linijas, nors ir nebuvo tokia destruktyvi kaip Ramiojo vandenyno cunamiai. Šie įvykiai primena, kad Kaspija yra geologiškai aktyvioje zonoje, o jos unikalumas apima ir potencialias gamtos stichijas.

 

Apie Kaspijos „sūdytus“ laivus

 

Kaspijos jūros druskingumas, nors ir mažesnis nei vandenynų, vis tiek yra pakankamas, kad turėtų įtakos čia plaukiojantiems laivams. Praeityje, siekiant apsaugoti laivų korpusus nuo korozijos, kurią sukelia druskingas vanduo ir specifinės Kaspijos sąlygos, kai kurie laivai, skirti plaukioti tik šioje jūroje, buvo statomi iš specialiai apdorotos medienos arba dengiami ypatingomis dervomis. Be to, ilgainiui, dalis laivų, nuskendusių Kaspijos jūroje, dėl didelio druskų kiekio ir deguonies trūkumo giliau esančiuose sluoksniuose, išliko nepaprastai gerai konservuoti, beveik tarsi „sūdyti“ milžiniškame gamtos marinate. Tai sukuria unikalias sąlygas povandeninei archeologijai.

 

Mįslingos dujų išskyros ir purvo vulkanai

 

Kaspijos jūros dugnas yra geologiškai labai aktyvus. Vienas iš mažiau žinomų reiškinių yra dujų išskyros ir povandeniniai purvo vulkanai. Šie vulkanai, skirtingai nuo lavą spjaudančių ugnikalnių, išmeta purvą, metaną ir kitas dujas. Tai sukuria mįslingus ir kartais net pavojingus reikalus. Iš jūros dugno burbuliuojančios metano dujos gali pasiekti paviršių, sukurdamos „verdantį“ vandens efektą ir netgi užsidegti, jei ore yra pakankama dujų koncentracija ir šaltinis. Šie reiškiniai yra svarbūs mokslininkams, tiriantiems Žemės plutos procesus ir angliavandenilių susidarymą.

 

Kaspijos „Monstrai“ ir folkloras

 

Nepaisant to, kad Kaspijos jūra yra uždaras telkinys, ji turi savo legendų ir mitų. Vietos gyventojų folklore egzistuoja pasakojimai apie milžiniškus, nepažįstamus jūros gyvūnus – savotiškus „Kaspijos monstrus“, kurie slepiasi giliuose vandenyse. Nors mokslinių įrodymų nėra, šios legendos greičiausiai kilo iš susidūrimų su didelėmis eršketų rūšimis (kurios gali užaugti iki kelių metrų ilgio) arba tiesiog iš žmogaus baimės prieš didelę, nepažintą vandens stichiją. Šios istorijos atspindi kultūrinį ryšį tarp vietinių bendruomenių ir jų unikalios aplinkos.

 

Kaspijos jūra ir Marsas

 

Įdomus, nors ir netiesioginis, faktas yra tai, kad Kaspijos jūros vandens lygio svyravimai ir jos geologinė istorija yra naudojami kaip modelis Marsui tyrinėti. Mokslininkai, analizuojantys Marse esančių senovinių ežerų ir jūrų baseinų pokyčius bei galimą vandens išgaravimą, dažnai remiasi Kaspijos jūros geologine ir klimato istorija. Kaspijos jūros baseino geologiniai įrašai ir jos reakcija į klimato pokyčius per milijonus metų suteikia vertingų įžvalgų, kaip vandens telkiniai gali evoliucionuoti ir išnykti kitose planetose. Tai leidžia geriau suprasti potencialias gyvybės sąlygas už Žemės ribų.

 

Tai tiek šįkart!

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: architektas Antoni Gaudí apie kūrybą, kūrybiškumą ir atradimus

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Kūrimas nenutrūkstamai tęsiasi per žmogų. Tačiau žmogus nekuria... Jis atranda.“ Antoni Gaudi.

 

Antoni Gaudí i Cornet (1852–1926), ispanų architektas iš Katalonijos, tapo viena iš pačių ryškiausių katalonų modernizmo figūrų ir paliko nepakartojamą pėdsaką pasaulio architektūros istorijoje. Jo darbai, ypač Barselonoje, yra ne tik statiniai, bet ir tikri meno kūriniai, kuriuose persipina gamtos formos, gili religinė simbolika ir novatoriškos inžinerinės idėjos, sukurdamos išskirtinę ir atpažįstamą estetiką.

 

Gaudí gimė 1852 m. birželio 25 d. Reuso mieste, Katalonijoje, ir jo asmenybė buvo tokia pat unikali ir sudėtinga kaip ir jo kūryba. Nors jaunystėje domėjosi bohemiška kultūra ir socialinėmis reformomis, vėliau, ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais, jis vis labiau pasinėrė į gilią religiją ir atsidavimą katalikybei. Jis buvo žinomas dėl savo nepalaužiamo atsidavimo darbui, perfekcionizmo ir asketiško gyvenimo būdo, dažnai dirbdavo iki išsekimo. Jo kūrybos esmę formavo trys pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai: gamta, religija ir Katalonijos kultūra. Iš gamtos jis sėmėsi organinių formų, imituodamas medžių, kaulų, augalų ir kalnų struktūras, tikėdamas, kad gamta yra didžiausia architektė. Religija jam buvo neatsiejama nuo kiekvieno projekto, o „Sagrada Familia“ bazilika tapo jo gyvenimo misija. Taip pat Katalonijos kultūra ir jos simbolika paliko ryškų atspaudą jo darbuose, išreiškiančiuose vietinį paveldą.

 

Gaudí architektūra yra visiškai nepakartojama ir akimirksniu atpažįstama. Vietoj tiesių linijų ir griežtų kampų, jis naudojo organines, banguojančias formas, kurios atrodo lyg išdygusios iš žemės ar natūraliai suformuotos gamtos jėgų. Pavyzdžiui, Casa Batlló fasadas primena gyvūnų kaulus ar jūros bangas, o Casa Milà (La Pedrera) stebina savo banguojančia asimetrija, kurioje nėra nė vienos tiesios linijos. Jis gausiai naudojo ryškias spalvas ir faktūras, meistriškai derindamas keramiką, mozaikas (trencadís technika), spalvotą stiklą ir natūralų akmenį, kad sukurtų gyvybingus ir žaismingus paviršius, kurių kiekviena spalva turėjo simbolinę reikšmę. Kiekvienas jo pastatų elementas – nuo durų rankenos iki stogo dekoracijos – yra kruopščiai apgalvotas ir dažnai talpina gilią religinę ar gamtos simboliką. Nors jo kūriniai atrodo fantastiniai, jie rėmėsi novatoriškais inžineriniais sprendimais. Gaudí, pavyzdžiui, pasitelkė apversto grandininės linijos modelius, kad apskaičiuotų ir sukurtų tobulai stabilias atramines struktūras, o jo parabolinių arkų ir hiparų naudojimas buvo tiesiog revoliucinis. Be to, šviesos ir erdvės žaismas jo darbuose atlieka esminį vaidmenį; jis virtuoziškai manipuliavo natūralia šviesa, kurdamas dinamiškas ir besikeičiančias erdves per spalvotą stiklą ir apgalvotai išdėstytas angas. Tarp jo žymiausių darbų yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esantys objektai: Parque Güell, Casa Batlló, Casa Milà (La Pedrera) ir jo nebaigtas, bet ikoninis gyvenimo kūrinys – Sagrada Família bazilika Barselonoje, kurį, beje, teko prieš kelerius metus pamatyti.

 

Antoni Gaudí gyvenimas baigėsi tragiškai ir netikėtai. 1926 m. birželio 7 d., būdamas beveik 74 metų, jis buvo partrenktas tramvajaus Barselonos gatvėje. Dėl savo kuklios, netgi skurdžios, išvaizdos ir asmens dokumentų neturėjimo, taksi vairuotojai atsisakė jį vežti į ligoninę, palaikę jį paprastu benamiu. Galiausiai jis buvo nugabentas į Santa Creu ligoninę, skirtą varguoliams, kur jam buvo suteikta pagalba. Deja, niekas iš karto neatpažino garsiojo architekto. Jį atpažino tik kitą dieną atvykęs kunigas, tačiau jau buvo per vėlu. Gaudí mirė po trijų dienų, 1926 m. birželio 10 d., nuo patirtų sužalojimų. Jo laidotuvės buvo didžiulės ir masinės, tūkstančiai žmonių išėjo į Barselonos gatves atiduoti pagarbą savo mylimam architektui. Jis buvo palaidotas jam pačiam brangiausiame kūrinyje – Sagrada Família bazilikos kriptoje, kur ilsisi iki šiol. Jo tragiška ir kukli mirtis, atspindinti jo asketišką gyvenimo būdą ir absoliutų atsidavimą menui, tapo neatsiejama jo legendos dalimi.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Argentina, 1985" / "Argentina, 1985"

 

Sveiki, skaitytojai ir kino žiūrovai,

 

„Niekada daugiau!“ (isp. „Nunca Más!“)

 

Ką iš tikrųjų žinome apie tolimąją ir spalvingąją Argentiną? Ogi beveik nieko. Tik tai, kad ten yra pasilikusios didelės lietuvių imigrantų bendruomenės po Antrojo pasaulinio karo, taip pat žinome, kad šalis garsėja pampos lygumomis, vynu, jautiena ir, tiesą sakant, nuolat ištinkamomis politinėmis bei ekonominėmis krizėmis. Argentinos režisierius Santiago Mitre sukūrė vaidybinį filmą apie sudėtingus savo šalies persitvarkymo ir teisingumo vykdymo procesus „Argentina, 1985“ (isp. Argentina, 1985) (2022), filmas beregint sulaukė palankių kino kritikų vertinimų, pelnė „Goyos“ apdovanojimą, Auksinį gaublį ir buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio kino filmas.

 

Taigi, apie ką šis istorinis kriminalinis filmas? Manau, svarbu šiek tiek pasidomėti prieš žiūrint istoriniais-kultūriniais kontekstais. O pasirodo, kad XX a. antroje pusėje Argentina patyrė keletą karinių diktatūrų, tačiau labiausiai žinoma ir kruviniausia buvo 1976–1983 m. karinė chunta, oficialiai vadinama „Nacionaliniu reorganizacijos procesu“. Ši diktatūra įsigalėjo po karinio perversmo, nuvertusio prezidentę Isabel Perón, ir buvo valdoma generolų chuntos. Jos pagrindinis tikslas buvo „kovoti su komunizmu ir terorizmu“, tačiau iš tiesų ji vykdė valstybinį terorą prieš visus, kurie buvo įtariami opozicija, kairiaisiais ar tiesiog „nepageidaujamais“ asmenimis. Šis laikotarpis žinomas kaip „Purvinasis karas“ (isp. Guerra Sucia), kurio metu tūkstančiai žmonių – studentų, profesinių sąjungų aktyvistų, žurnalistų, intelektualų, tiesiog piliečių – buvo grobiama, kankinama ir „pradingo“ be žinios (vadinami desaparecidos). Apie 30 000 žmonių, kaip manoma, tapo šio valstybinio teroro aukomis. Diktatūra veikė slaptumo ir baimės atmosferoje, pažeisdama visas žmogaus teises.

 

Filme vaizduojamas savotiškas Argentinos Niurnbergo teismas, kuriame teisiami būtent tos sukarintos ir galingos chuntos nariai. Po 1983 metų Argentinos sudemokratinimo niekas taip ir nesiryžo oficialiai nuteisti šalį kažkada užvaldžiusių kraugerių, tad to imasi garsus Buenos Airių prokuroras Julio César Strassera, kuris pirmasis patraukė atsakomybėn nusikaltėlius. Šalis dar nesuvokusi traumuojančių padarinių pamažu įsitraukia į teisingumo įvykdymą, tačiau filme stebina Strasseros tvirtybė. Turint galvoje, kad visuomenė buvo pripratusi prie teroro, persekiojimų ir kankinimų, prokuroras nepasiduoda bauginimams (taip veikia imunitetas?), nors baimė tvyro visur. Julio ir jo pavaduotojas prokuroras persekiojami grasinimais, skambučiais ir t. t. susidorojimu. Julio nepalieka savo idėjos nuteisti buvusių diktatorių netgi tada, kai akivaizdžiai jo vaikams gresia pavojus, tad veikėjas tampa dar ir šalies didvyriu, svarbiu Argentinai.

 

Režisierius pasirinko šiuolaikinio Argentinos kino legendą – aktorių Ricardo Darín, kuris, galima sakyti, suvaidino svarbiausiuose šios šalies pastarųjų 3 dešimtmečių kino filmuose. Apskritai kalbant apie „Argentina, 1985“ – tai filmas užpildantis (bent jau man) istorines Argentinos spragas, apie kurias labai mažai ką žinojau. Galiu tik įsivaizduoti, ką šis filmas reiškia patiems argentiniečiams, nors ir nemėgstu filmų apie politinio teisingumo didvyrius, tačiau šis, manyčiau, ne toks jau dirbtinis, juolab kad iš tikrųjų taip ir vyko. Filmas rekonstruoja išlikusią filmuotą medžiagą iš teismo salės, iš archyvų ir prisiminimų, tad kai kurie tesime dalyvavusių nukentėjusių liudijimai išties labai sukrečia. Ypač besilaukiančios moters, kuriai buvo užrištos akys ir rankos, gimdymas mašinoje...

 

Filmas, manau, pavyko labiau kaip parodomasis, pastatytas Argentinos žmonėms. Ar tai aukšto meninio kino pavyzdys? Kažkiek galbūt, bet jis akivaizdžiai dar ir politinis, nes su politiniu kontekstu. Kas galbūt labiausiai pavyko, tai atskleisti nužmogėjimo ir žmogiškumo priešpriešą, diktatūros ir demokratinės santvarkos sankirtas, kurios ir mums, lietuviams, taip pat pažįstamos. Ar tai filmas, kurį būtina visiems pamatyti? Nemanau, tačiau filmas neprailgo, manau, jis gerai pastatytas ir kažkiek priminė brazilų neseniai matytą filmą „Aš vis dar čia“ (2024), tad jeigu jums patinka tokie filmai, manau, nepraleiskite „Argentina, 1985“.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: Cathy Cesnik (1942-1969)

 

Sveiki,

 

Nusprendžiau padaryti atskirą įrašą apie jauną vienuolę Cathy Cesnik, kurios istorija mane labai sukrėtė ir vis nepaliauju apie ją galvoti, štai, kas žinoma apie ją, jos veiklą ir gyvenimą.

 

Sesuo Catherine Anne Cesnik, geriau žinoma kaip sesuo Cathy Cesnik, buvo jauna, atsidavusi katalikų vienuolė iš Šv. Juozapo seserų ordino (Sisters of St. Joseph), kurios tragiška ir neišspręsta mirtis 1969 metais tapo dokumentinio serialo „The Keepers“ (liet. Saugotojai) (2017) pagrindu ir atskleidė tamsią seksualinio piktnaudžiavimo istoriją Katalikų Bažnyčios viduje. Jos istorija yra ne tik apie neišspręstą nužudymą, bet ir apie drąsų asmenį, kurio trumpas gyvenimas paliko gilų atspaudą ir, galimai, tapo mirties priežastimi.

 

Gimusi 1942 metais, sesuo Cathy buvo energinga ir charizmatiška jauna moteris, pašventusi savo gyvenimą Dievui ir tarnystei. Ji įstojo į Šv. Juozapo seserų ordiną ir, baigusi išsilavinimą, tapo mokytoja. Iki 1969 metų, kai dingo, ji dėstė anglų kalbą ir dramą Archbishop Keough vidurinėje mokykloje Baltimorėje, Merilando valstijoje. Sesuo Cathy buvo mylima savo mokinių ir kolegų. Jos buvę mokiniai ir draugai seriale „Saugotojai“ apibūdina ją kaip empatišką, rūpestingą ir atvirą asmenybę, kuri išsiskyrė iš tradicinių to meto griežtų vienuolių. Ji buvo laikoma patikima ir gebanti išklausyti, o tai galėjo paskatinti jaunas merginas, patiriančias sunkumus, ja pasitikėti ir kreiptis pagalbos. Ji buvo ne tik mokytoja, bet ir patarėja, kuri, kaip teigiama, buvo ypač jautri jaunų žmonių problemoms ir giliai tikėjo teisingumu. Jos noras padėti ir užtikrinti mokinių gerovę, manoma, galėjo privesti ją prie tamsių paslapčių.

 

Sesers Cathy gyvenimas staiga ir tragiškai nutrūko 1969 metų pabaigoje. Ji dingo 1969 m. lapkričio 7 d.. Paskutinį kartą ją matė paliekant parduotuvę Baltimorėje, apsipirkusią dovanų savo sužadėtuvėms (nors ji buvo vienuolė, to meto vienuolėms buvo leidžiamos civilinės sužadėtuvės). Jos dingimas sukėlė nerimą tarp artimųjų ir kolegų. Nepaisant pradinės policijos paieškos, jai nepavyko dingusios rasti. Šis incidentas pradėjo ilgą ir mįslingą bylą, kuri dešimtmečius liko neišspręsta ir apgaubta gandų bei įtarimų.

 

Sesers Cathy kūnas buvo rastas beveik du mėnesius po jos dingimo, 1970 m. sausio 3 d., netoli šiukšlyno Baltimorės priemiestyje Lansdaune, esančiame vos už kelių mylių nuo vietos, kur ji buvo paskutinį kartą matyta. Autopsija parodė, kad ji mirė nuo stipraus smūgio į galvą, tačiau ginklas niekada nebuvo rastas. Jos mirtis buvo pripažinta nužudymu. Tai buvo šokiruojanti ir skausminga žinia jos artimiesiems ir bendruomenei. Tačiau baisiausia dalis iškilo daug vėliau, kai buvę mokiniai prabilo apie tai, kad sesuo Cathy galėjo žinoti apie sistemingą seksualinį piktnaudžiavimą, kurį mokykloje vykdė kapelionas ir patarėjas tėvas A. Josephas Maskellas. Kai kurios aukos teigė, kad sesuo Cathy iš tiesų buvo jautri jų problemoms ir galbūt bandė joms padėti, ar bent jau buvo informuota apie Maskellio nusikaltimus. Šios teorijos, išsamiai nagrinėjamos seriale „Saugotojai“, rodo, kad jos, kaip geros ir sąžiningos mokytojos, bandymas kovoti už teisybę ar tiesiog jos žinojimas apie siaubingus nusikaltimus, galėjo tapti jos tragiško ir ankstyvo gyvenimo pabaigos priežastimi.

 

Nors oficialiai sesers Cathy Cesnik nužudymas išlieka neišspręsta byla, daugelis tiki, kad jos mirtis buvo tiesiogiai susijusi su jos pastangomis atskleisti tiesą apie seksualinį piktnaudžiavimą Katalikų Bažnyčios mokykloje. Jos gyvenimas ir mirtis tapo simboliu ilgos kovos už teisingumą piktnaudžiavimo aukoms.

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Saugotojai" / "The Keepers" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, brangūs skaitytojai,

 

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad pats geriausias visų laikų dokumentinis serialas apie kriminalą man yra „Apkaltintas žmogžudyste“ du sezonai – tas serialas toks geras, kad nuolat prie jo grįžtu apmąstyti ir taip laukiu, kad būtų pradėtas trečiasis sezonas, bet kažin ar jis apskritai bus kuriamas. Visgi to paties serialo kūrėjai, pasirodo, 2017 metais sukūrė septynių serijų kitą dokumentinę istoriją – „Saugotojai“ (angl. The Keepers), kuri nagrinėja labai seną vienuolės Cathy Cesnik neįtikėtinai painią nužudymo istoriją. Galiu drąsiai teigti, kad serialą tiesiog nežiūrėjau, o prasižiojęs prarijau, nes jis absoliučiai įtraukia nuo pat pirmosios serijos!

 

Istorija išties sudėliota labai puikiai, turint galvoje, kad pasakojama apie tokius senus įvykius, kad sudėtinga apskritai viską iš naujo po 50 metų sudėlioti į lentynas. O viskas prasidėjo nuo sesers vienuolės Cathy Cesnik (Keti Kesnik, naudosiu rašydamas anglišką variantą) 1969 metų lapkričio 7 dienos dingimo Baltimorėje. Jai tuo metu tebuvo 26 metai, o jos kūnas atrastas apleistoje vietoje tik sausio 3 dieną Launsdaune, Baltimorės priemiestyje. Įdomu tai, kad jos purvinas automobilis buvo pastatytas dar tą patį vakarą už gatvės vingio, netoli jos namų, kur ji gyveno viename kambaryje su kita vienuole seserimi Rasell. Cathy Cesnik, kurios pilnas vardas Catherine Anne Cesnik (1942-1969), kurį laiką buvo atrinkta ir išleista gyventi pasaulietinį gyvenimą ir dirbo viename iš katalikiškų mokyklų mokytoja. Po daugiau nei 50 metų jos buvusios mokinės (dabar jau garbingo amžiaus pensininkės) imasi iš naujo tirti jos nužudymo istoriją, kurią pakankamai atsainiai anuomet tyrė Baltimorės pareigūnai...

 

Iš pradžių atrodo, kad serialas detaliai narstys pačias įvairiausias Cathy nužudymo versijas, tačiau serialas netikėtai pasisuka visiškai kita linkme ir ima pasakoti paralelines istorijas, susijusias su Cathy mokykla, kurioje ji dirbo mokytoja. Patikėkite, suaugusių ir jau senstelėjusių moterų liudijimai, kai jos dar tebuvo tik pažeidžiamos mokinės, išties sukrečia. Serialas tyrinėja galimą Bažnyčios ir policijos dangstymą, siekiant nuslėpti įtarimus dėl seksualinio piktnaudžiavimo ir susijusius nužudymus. Kai kurios buvusios mokinės teigė, kad tėvas Maskell netgi parodė joms sesers Cathy kūną po jos dingimo, siekdamas jas įbauginti ir priversti tylėti. Buvusios sesers Cathy mokinės Gemma Hoskins ir Abbie Fitzgerald Schaub, nepriklausomai ėmėsi tyrimo ir surinko šokiruojančius liudijimus iš kitų aukų ir susijusių asmenų, bandydamos išspręsti paslaptį ir rasti teisingumą seseriai Cathy. Serialas parodo jų didžiules pastangas ir kliūtis, su kuriomis jos susidūrė.

 

Įdomu tai, kad tėvas A. Josephas Maskellas (gimęs 1939 m. balandžio 13 d. – miręs 2001 m. gegužės 7 d.) buvo kapelionas ir patarėjas Archbishop Keough vidurinėje mokykloje, kur mokytojavo sesuo Cathy Cesnik 1969 metais. Jis dirbo šioje visų mergaičių katalikiškoje mokykloje Baltimorėje nuo 1967 iki 1975 metų ir tvirkino daugybę mergaičių savo kabinete, vaizduodamas ginekologą, išvarinėdamas velnią ir leisdamas savo atsivestiems vyrams prievartauti nepilnametes. Tuo metu Baltimorėje katalikų kunigai buvo labai įtakingi, o Maskellis ypač buvo apsaugotas, kadangi jo brolis dirbo policijoje. Pasiskųsti ir užtraukti savo šeimai gėda prieš Baltimorės visuomenę tiesiog... tuo metu negalėjai. Pirmieji rimti kaltinimai viešai buvo pateikti tik 1992-1994 metais, kai kelios jau šeimą sukūrusios moterys ryžosi bylinėtis, tačiau jos netgi tada buvo pasmerktos visuomenės ir liko nesuprastos.

 

Baisiausia yra tai, kad katalikų Bažnyčia viską neigia. Yra išlikusių įrašų, kad tėvas Maskellas kurį laiką „gydėsi“ nuo potraukio nepilnamečiams, tačiau iš esmės jis iš vienos Baltimorės katalikiškos mokyklos buvo perkeliamas vis į kitą, stengiantis viską užglaistyti. Iš esmės visas serialas lyg ir demaskuoja beprotišką katalikų Bažnyčios sąmokslą, pateisinančią vaikų seksualinį išnaudojimą, slapstymąsi ir melagystes. Pasirodo, prieš tėvą Maskellą jau 1967 metais buvo pareikštas skundas dėl berniuko išnaudojimo, tačiau katalikų Bažnyčia tą neigia, nors pati perkėlė tuo metu kunigą į kitą mokyklą, slėpdama įkalčius ir tėvą Maskellą.

 

Paskaičiuojama, kad per tuos metus vien tik toje mokykloje tėvas išnaudojo per 30 mergaičių, o kiek dar tokių, apie kurių istorijas nė nežinoma. Kaskart, kai tėvas būdavo perkeliamas į kitą mokyklą, jis darydavo tą patį ir Bažnyčios liuciferiai (kitaip jų gi nepavadinsi, ar ne?) apie tai žinojo. Sesuo Cathy apie tai žinojo ir ketino apie tai pranešti, todėl labai tikėtina, kad tėvas Maskellas su savo sėbrais suorganizavo Cahty nužudymą.

 

Šiaip šiame be proto įtraukiame pasakojime atsiranda ir daug abejonių, ypač iš moterų liudijimų, kurios sutraumuotos ir su „striginėjančia atmintimi“ bando rekonstruoti traumuojančias patirtis. Kas iš tikrųjų nužudė Chaty taip ir nesužinome, tačiau sužinome, jog katalikų Bažnyčia visur kiša savo riebią ir bjaurią nosį, tyčia stabdydama įstatymus dėl seksualinio išnaudojimo. Serialas filmuotas 2016-2017 metais ir vis dar Baltimorėje šios aukos laikomos prietrankomis, o įstatymus vetuoja katalikų Bažnyčios paklikai. Tėvo Meskello negali nuteisti ir paskelbti jį seksualiniu tvirkintoju, nes, kai buvo pateikti kaltinimai, jis jau buvo senaties amžiaus, o, beje, dar ir 2001 metais miręs. JAV teismų absurdiškumą rodo ir gubernatoriaus Larry Hogan šaltakraujiškumas, jis vetavo įstatymo pataisas taip palikdamas aukas ir vėl ant ledo, įskaitant ir pagrindinę liudytoją Jean Hargadon Wehner, kurios istorija išties šokiruoja.

Pagal liuditojų parodymus abu šie kunigai tvirkino ir prievartavo moksleives. Kairėje – pagrindinis iniciatorius tėvas A. Joseph Maskell.

Viena iš pagrindinių liudytojų Jean Hargadon Wehner.

Cathy Cesnik

 

Teisybės nėra, nes yra interesų kovos, kol korumpuota ir įstatymais apsikarsčiusi katalikų Bažnyčia kartu su korumpuotais JAV policininkais, teisėsaugininkais gins smurtautojus, todėl turėsime tokias istorijas. Galima sakyti, kad Cathy tebuvo tik šio didžiulio tinklo auka, net neabejoju, kad būtent su ja susidorojo tėvas Maskellas ir jis tikrai veikė ne vienas. Šokiruoja ir tai, kad toje tikinčiųjų bendruomenėje, kurie su Kristaus mokymu susieti tikriausiai tiek pat, kiek aš su astronautais ar balerinomis, visgi atsiranda tokių tikrai tikinčių ir pasiryžusių kalbėti tiesą, netgi suvokiant, kad tai gali baigtis gana sudėtingai. Ypač, man regis, kai kalbama apie teisėsaugą ir nukentėjusias, yra pažeidžiamos moterys, į jas žiūrima kaip į kokias karves už aptvaro, o visuomenė, kuri perima patriarchalinį smerkimo modelį, linčiuoja jas nė nebandydami suprasti, kas, kaip ir kodėl. Kaip čia gali kaip nors išsispręsti, jeigu pati visuomenė (bent jau dalis jos) nenori pripažinti katalikų Bažnyčios piktadarybių?

 

Šiaip serialas „Saugotojai“ vienareikšmiškai yra puikus, šokiruojantis ir daug apie parodomąją JAV visuomenę pasakantis dokumentinis serialas. Labai rekomenduoju sukrečiančių istorijų gerbėjams. Pasirodę „Saugotojai“ iš esmės padarė visuotinį poveikį, nes paskatino aukas prabilti. Daugybė moterų, kurios buvo tėvo Maskellio ar kitų kunigų aukos, bet tylėjo dešimtmečius, galėjo jaustis įkvėptos prabilti po to, kai seriale pamatė Jean Hargadon Wehner ir kitų aukų drąsą. Nors serialas koncentravosi į konkretų atvejį, jo poveikis išsiplėtė į platesnį aukų judėjimą. Judėjimai adidino spaudimą Bažnyčiai. Serialas išprovokavo didelį visuomenės spaudimą Baltimorės arkivyskupijai ir Katalikų Bažnyčiai apskritai, reikalaujant daugiau skaidrumo ir atskaitomybės. Po serialo pasirodymo, arkivyskupija buvo priversta viešai komentuoti kaltinimus ir netgi atnaujinti savo svetainės DUK skiltį, neigdama, kad žinojo apie Maskellio piktnaudžiavimą iki 1992 metų (nors serialas teigia priešingai). Nors Merilando gubernatorius Larry Hoganas vetavo HB 1 įstatymo projektą (dėl senaties terminų panaikinimo), serialas akivaizdžiai padidino visuomenės palaikymą tokiems teisės aktams. Jis atskleidė teisinių sistemų trūkumus, kurie trukdo aukoms siekti teisingumo, ir paskatino tolesnes pastangas pakeisti senaties terminus Merilande ir kitose JAV valstijose.

 

„Saugotojai“, sakyčiau, labai sėkmingai sugebėjo sukurti gilų emocinį ryšį tarp žiūrovų ir piktnaudžiavimo aukų. Jis ne tik pristatė faktus, bet ir parodė ilgalaikę traumą bei skausmą, kurį patiria išgyvenusieji. Serialas paskatino daugybę „interneto detektyvų“ ir paprastų žmonių patiems gilintis į bylą, dalintis informacija ir kurti teorijas socialinėje žiniasklaidoje, taip išlaikant bylą visuomenės dėmesio centre. Dokumentika padėjo humanizuoti aukas, parodydama jų ilgas ir sunkias kovas už išgijimą ir teisingumą, taip didindama visuomenės empatiją ir supratimą apie seksualinio piktnaudžiavimo aukų patirtis.

 

Nors serialas, kaip minėjau, nepateikė galutinio atsakymo, kas nužudė seserį Cathy Cesnik, jo poveikis bylos atnaujinimui, spaudimui Bažnyčiai ir visuomenės sąmoningumo didinimui apie seksualinį piktnaudžiavimą yra neginčijamas. Tai puikus pavyzdys, kaip dokumentinis pasakojimas gali paveikti realius įvykius ir prisidėti prie socialinių pokyčių, tad labai rekomenduoju įsitraukti į šią nepamirštamą istoriją, kuri, sakyčiau, pranoksta daugelį detektyvinių meninių filmų. Man „Saugotojai“ bus vienas iš tų auksinių dokumentinių serialų kaip ir „Apkaltintas žmogžudyste“.

 

Maištinga Siela

Šermukšnis 2025: XXIII tarptautinis gatvės teatrų festivalis (liepos 3-6 d.)

Sveiki,

 

Tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ yra vienas seniausių ir spalvingiausių vasaros renginių Klaipėdoje, garsinantis uostamiestį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šis festivalis vyksta kas dvejus metus ir yra organizuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų.

 

Festivalio istorija ir evoliucija

 

„Šermukšnis“ prasidėjo 1985 metais kaip nedidelė kamerinių spektaklių šventė, tačiau per dešimtmečius išaugo į prestižinį tarptautinį renginį. Iki 2001 metų pasirodymai daugiausia vyko Klaipėdos miesto teatruose, bet nuo 2001-ųjų festivalis persikėlė į atviras miesto erdves – gatves, aikštes, parkus ir piliavietes. Šis pokytis leido teatrui tapti prieinamesniu ir artimesniu publikai, o neverbalinė raiška, būdinga gatvės teatrui, užtikrina, kad spektakliai yra suprantami be vertimo, nepriklausomai nuo žiūrovų tautybės ar kalbos. „Šermukšnis“ yra žinomas dėl savo gebėjimo peržengti tradicines teatro ribas ir įtraukti žiūrovus į aktyvų veiksmą, neretai paverčiant juos spektaklių dalimi.

 

Vietos ir programos įvairovė

 

„Šermukšnis“ pasižymi itin plačia geografija Klaipėdoje ir aplinkiniuose miestuose. Spektakliai vyksta netradicinėse erdvėse, kurios tampa savotiškomis scenomis. Anksčiau festivalis buvo rengiamas prie burlaivio „Meridianas“, Klaipėdos piliavietėje, Teatro aikštėje. Pastaraisiais metais festivalio renginiai išplito į tokias vietas kaip Bastionų komplekso Jono kalnelio sala, aikštė prie Kultūros fabriko, Klaipėdos lėlių teatro kiemelis, Danės skveras, Karlskronos aikštė ir netgi senoji Smiltynės perkėla. Festivalio programa kaskart stengiasi būti nauja ir intriguojanti, apjungianti įvairius scenos meno žanrus: muziką, dainas, šokius, komediją, bufonadą, pantomimą, akrobatiką, vizualines projekcijas, animaciją, šiuolaikinį cirko meną ir ugnies šou. Be to, dalis programos kartais išplečiama į kitus pajūrio miestus, pavyzdžiui, Priekulę, Kretingą, Šilutę, Neringą ir Šventąją, taip leidžiant teatrui pasiekti dar platesnę auditoriją.

 

Dalyviai ir meninė kokybė

 

Per savo gyvavimo istoriją „Šermukšnis“ sukvietė daugiau nei dvidešimties šalių artistus, muzikantus, dainininkus, cirko ir kitų žanrų atlikėjus. Festivalyje dalyvauja tiek Lietuvos, tiek ir žinomi tarptautiniai gatvės teatro kolektyvai iš tokių šalių kaip Vokietija (pvz., „Antagon theaterAKTion“), Italija (pvz., „Teatro Tascabile di Bergamo“, CIE BRUBOC), Lenkija (pvz., „Teatr KTO“), Ispanija (pvz., Pau Palaus, Adrian Schvarzstein), Šveicarija (pvz., Joshua Monten Dance Company), Norvegija (pvz., Studium Actoris), Prancūzija (pvz., Les Commandos Percu), Danija, Meksika, Portugalija, Suomija ir Ukraina. Daugelis šių trupių yra vieni didžiausių ir garsiausių nepriklausomų teatro kolektyvų savo šalyse, o jų pasirodymai pasižymi aukšta menine kokybe, išskirtine neverbaline raiška ir gebėjimu įtraukti publiką į gyvą, dinamišką veiksmą. Visi festivalio renginiai yra nemokami, tad „Šermukšnis“ yra puiki galimybė klaipėdiečiams ir miesto svečiams patirti profesionalaus gatvės teatro magiją po atviru dangumi.

Šermukšnis 2025: XXIII tarptautinis gatvės teatrų festivalis 

Liepos 3 d. (ketvirtadienis)

Danės skveras

18.30 Klaipėdos Žvejų rūmų teatro kolektyvų programa

KLAIPĖDOS PILIES TEATRAS – „SIRENOS“ / PANTOMIMOS TEATRAS „A“ – „WHEN I‘M 64“

19.15 CIE BRUBOC (Italija) – „WOOW!“

20.00 JOSHUA MONTEN DANCE COMPANY (Šveicarija) – „ROMEO, ROMEO, ROMEO“

Teatro aikštė

21.00 TEATR KTO (Lenkija) – „ARKADIJA“

Baras „Herkus Kantas“ (Naujoji Uosto g. 3)

22.00 BENAS ŠARKA (Lietuva) – „BAKCHAS“

 

Liepos 4 d. (penktadienis)

Danės skveras

17.00 PAU PALAUS (Ispanija) – „ĮSIVERŽIMAS“

18.00 JOSHUA MONTEN DANCE COMPANY (Šveicarija) – „ROMEO, ROMEO, ROMEO“

18.45 CIE BRUBOC (Italija) – „WOOW!“

19.30 STUDIUM ACTORIS (Norvegija) & ADRIAN SCHVARZSTEIN (Ispanija) –

„MIELI NAMAI ANT RATŲ“

Karlskronos skveras / Teatro aikštė

20.30 SENŲJŲ MENŲ STUDIJA (Lietuva) – „MIRTIES KVINTETAS“

Teatro aikštė

21.30 TEATR KTO (Lenkija) – „ARKADIJA“

Aikštė prie Kultūros fabriko (Bangų g. 5A)

22.30 ANTAGON THEATERAKTION (Vokietija) – „SVAJOK APIE TIKSLĄ“

 

Liepos 5 d. (šeštadienis)

Danės skveras

11.00 SENŲJŲ MENŲ STUDIJA (Lietuva) – „MIRTIES KVINTETAS“

12.00 ir 18.00 PAU PALAUS (Ispanija) – „ĮSIVERŽIMAS“

12.45 ir 20.30 STUDIUM ACTORIS (Norvegija) & ADRIAN SCHVARZSTEIN (Ispanija) –

„MIELI NAMAI ANT RATŲ“

18.45 CIE BRUBOC (Italija) – „WOOW!“

19.30 JOSHUA MONTEN DANCE COMPANY (Šveicarija) – „ROMEO, ROMEO, ROMEO“

Aikštė prie Kultūros fabriko (Bangų g. 5A)

21.30 ANTAGON THEATERAKTION (Vokietija) – „SVAJOK APIE TIKSLĄ“

Jono kalnelio sala

22.30 LES COMMANDOS PERCU (Prancūzija) – „KILMĖ“

 

Liepos 6 d. (sekmadienis)

Kretingos dvaro vandens malūno slėnis (Vilniaus g. 41, Kretinga)

18.00 PAU PALAUS (Ispanija) – „ĮSIVERŽIMAS“

Prie Šilutės kultūros centro (Lietuvininkų g. 6, Šilutė)

19.00 STUDIUM ACTORIS (Norvegija) & ADRIAN SCHVARZSTEIN (Ispanija) –

„MIELI NAMAI ANT RATŲ“

Priekulės Turgaus aikštė (Turgaus g. 4)

21.05 ANTAGON THEATERAKTION (Vokietija) – „PELENAI“

 

VISI FESTIVALIO „ŠERMUKŠNIS“ RENGINIAI NEMOKAMI

Festivalį organizuoja Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centras Žvejų rūmai

Festivalį finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba

Festivalio partneriai – „Kretinga – Lietuvos jaunimo sostinė 2025“, Priekulės meno ir kultūros

centras, Šilutės kultūros centras

Festivalį pristato – LRT ir Kultūros uostas Klaipėda

 

*TEATR KTO pasirodymą remia Lenkijos institutas Vilniuje

*JOSHUA MONTEN DANCE COMPANY pasirodymą remia Pro Helvetia, Kultur Stadt Bern,

SWISSLOS / Culture Canton de Berne

*Festivalio renginių metu bus fotografuojama ir filmuojama

*Organizatoriai pasilieka teisę, reikalui esant, koreguoti festivalio programą

*Renginių pradžios laikas gali minimaliai keistis

*Sėdimų vietų skaičius – minimalus! (Danės skvere ir Teatro aikštėje)

*Rekomendacija žiūrovams – nešiojamos kėdutės, kilimėliai etc

Maištinga Siela