Agustina
Bazterrica. „Mes, gyvuliai“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 192.
Sveiki, skaitytojai,
Distopijos žanrui kaskart
tampu išrankesniu. Ne viskas, kas yra distopija, sujaudina ir paveikia taip,
kaip anuomet, kai po antklode skaitydavau G. Orwellio 1984-ieji ar M.
Atwood Tarnaitės pasakojimą, kurie, be jokios abejonės, jau tapo
distopijų klasika. Neseniai iš ispanų kalbos Augustė Čebelytė-Matulevičienė išvertė
argentinietės rašytojos Agustinos Bazterricos (g. 1974) romaną Mes,
gyvuliai (ispan. Cadáver Exquisito), pastaroji akimirksniu
lietuviškuose socialiniuose apie knygas portaluose tapo viena labiausiai
aptariamų ir rekomenduotinų knyginių naujienų. Turint galvoje, kad tai
distopija iš tolimosios Argentinos, nelikau abejingas ir aš.
Knyga pasakoja apie
ateities pasaulį, kuriame žmonijos populiacija pasiekė piką ir dėl to valdžia
sugalvojo neva virusą, kuriuo serga gyvūnai. Tiek naminiai, tiek laukiniai
gyvuliai yra naikinami, nes jie gali pražudyti žmones, o vietoj mėsos pramonė
pasiūlo alternatyvą – žmogieną. Atranką, kas bus veisline mėsyte, daro, žinoma,
privilegijuotasis kapitalistinis luomas, kuris nekvestionuodamas įdiegia
naujovę, kurią dėl pandemijos beregint priima didžioji visuomenės dalis. „Pirmiausia
vitrinos pakrašty atsirado fasuotos plaštakos, užkištos už marinuotų
pjaustinių, nugarinės ir inkstų. Produktas vadinasi ypatinga mėsa, o nuošalesnėje
etiketėje buvo įvardytas kaip viršutinė galūnė, sąmoningai vengiant žodžio „plaštaka“.
Kiek vėliau pridėjo fasuotas pėdas, kurias vadino apatinėmis galūnėmis ir
dėliojo ant salotų paklotės, po kurio laiko šalia nugulė ir padėklas su
liežuviais, peniais, nosimis bei sėklidėmis, kurių etiketės skelbė, kad tai „Spanelės
delikatesai“ (p. 38).“
Kad nebūtų vien tik
ekskursinės pasakaitės po vitrinas, veisyklas ir skerdyklas (kas ir sudaro
nemažą romano dalį), autorė bando atsverti tą šaltą skerdyklų kvaitulį pagrindiniu
veikėju Markitu, kuris dirba didžiulėje kokybiškos mėsos skerdykloje vienu iš
aukšto rango vadybininkų. Markitas visais atžvilgiais, atrodo, kad priklauso
senajam žmogiškajam pasauliui, nes yra paženklintas netekties, o ten kur
netektis, ten ir gailestis, atjauta. Jis neteko sūnaus, o rūpinimasis prieglaudoje
gyvenančiu tėvu taip pat suteikia Markitui žmogiškumo, todėl iš pasakotojo
atrodo, jog jis iš tikrųjų šlykštisi visu tuo fabriku, kuriame dirba, ir netgi
ruošiasi tam tikram maištui. Gavęs dovanų patelę, jis ją kurį laiką laiko
daržinėje, bet netrukus parsiveda namo ir net su ja ima lauktis kūdikio, todėl,
atrodo, jog prieš sistemą maištaujantis veikėjas sulauks savo atpildo ir pats
atsidurs skerdykloje, nes būtent tokį visuomenėje bausmę taiko sistema; jokiu
būdu negalima daugintis, mylėti ir užjausti mėsai skirtų gyvulių.
Autorė manipuliuoja
Markito jausmais ir požiūriu į pasaulį ir tai, sakyčiau, yra geriausia šio
romano dalis. Aišku, iš pagrindinio veikėjo perspektyvos brėžiami ir santvarkos
sisteminiai dalykai, apie kuriuos verta susimąstyti pastarųjų kelerių metų mūsų
karo ir viruso kontekste. Skaitydamas vis šiaušiausi, kad knyga pernelyg viską
perteikia naiviai, kad visuomenė nesutiktų vien valdžios įstatymais skersti
žmonių, kad nesutiktų ryti kito žmogaus vien dėl mokslinio pagrindimo, todėl
atrodė, jog šioji distopija iš tikrųjų yra pernelyg dirbtina ir žlugus
gyvulininkystei neatsirastų žmonių valgymo kultūros. Tačiau perkratęs COVID-19 pandemijos
niuansus, visus internetinius pasisakymus, TV žinias, manding, žmonės, kurie
ėjo masiškai skiepytis ir pyko, keikė visus antivakserius, vykdė abi pusės priešišką
susiskaldymą, kur kiekvienoje pusėje yra tik viena nedaloma tiesa, atrodo, jog
panašūs procesais vyko ir Mes, gyvuliai priešistorėje. Romane galima
nemažai atsketi, kaip mokslas, papirkti žiniasklaidos kanalai ir valdžia geba
keisti žmonių įsitikinimus ir tikrovę. Markitas vis lankosi buvusiame
zoologijos sode, ten aptinka šunyčių vadą, ilgėsi savo vaikystės ir ryšio su
tėvu, apmąsto prarasto sūnaus skausmą, tačiau neatrodo, kad labai kvestionuotų
humanizmu, todėl kaip skaitytojui kyla klausimas: kiek turi praeiti laiko, kad
tris kartus pakartotas melas taptų tiesa?
Lankydamasis pas dviveidę
seserį, Markitas pastebi pasikeitusius jos vaikus, kurie prie stalo aiškiai kraupiai
juokauja: „Mėginame atspėti, kokio skonio būtų dėdė Markitas (p. 92).“
Mėsos valgymo kultūrą, įdiegtą namuose, vaikai jau priima kaip normą, nes nėra
ryšio su praeities pasauliu, jie jau auga pakitusioje kolektyvinėje sąmonėje. Užtenka
pasikeisti tik vienai-dviem kartom ir pasaulis, atrodo, galėtų misti išmatomis,
jeigu valdžia ir mokslas įrodytų, jog išmatos yra naudingos sveikatai. Panašiai
kaip ir mūsų tikrovėje apie skiepus, kurių kvestionavimas buvo laikomas ne tik
antivakserių keliama propaganda, bet ir blogiu.
Kitą vertus, atrodo, kad Mes,
gyvuliai vaizduojamas pasaulis neturi kitų alternatyvų, tik žmonės, kurie
tiki mokslo ir žiniasklaidos pažanga ir tie, kurie nepritaria sistemai (kaip ir
mūsų tikrovėje). Vaizduodama per Markitą sistemą iš vidaus, autorė tik
retsykiais įterpia visuotinius streikus, vegetarų aidinčius pasisakymus,
visuomenėje sklandančią apie valdžią konspiracines teorijas. Deja, Markitas jų
neanalizuoja, nors ir bodisi konvejeriniu būdu skerdžiamais žmoggyvuliais,
tačiau nesibodi pasidulkinti su itin nužmogėjusia mėsos pardavėja, kuri, jeigu
reiktų, po Markito mirties gabalais supjaustytų jo kūną ir parduotų. Takoskyra
tarp to, kaip žmogus tampa nužmogėjusiu ir iškreiptų atjautos santykių yra
labai plona, galiausiai net romano pabaigoje Markito sprendimas dėl patelės
tampa šokiruojančiu. Tai kas iš tikrųjų tas Markitas? Sistemą suvokiantis
sąmoningas humaniškas žmogus, ar tik savo įsivaizduojame humaniškame traumų
pasaulyje netikėtai problemas išsprendęs antžmogis?
Sistema baudžia
santykiaujančius su gyvais produktais, tačiau knygoje įterpiama ir juodoji
rinka, pavyzdžiui, magnatas gardžiuojasi valgydamas sumedžioto garsaus
pasaulyje dainininko mėsa: „Kokia garbė valgyti Uliso liežuvį. Vėliau turėsi
padainuoti ką nors iš jo repertuaro, kad įsitikintume, ar tavo balsas skamba
panašiai. Vyrai prapliumpa kvatoti. Tik ne jis. Jam nejuokinga. Kitiems
medžiotojams patiekia širdį, akis, inkstus ir sėdmenis. Uliso Vokso penis
atitenka Gererui Iraolai, šis jį užsakė iš anksto (p. 136-137).“ Jeigu
valgomi „veisliniai“ žmonės, žinoma, atsiranda ir tokių, kurie nori suvalgyti
kokią nors įžymybę, nors tai ir draudžiama. Žodžiu, distopiniame pasaulyje
formuojasi alternatyvi mūsų dabarties perspektyva t. y. tie, kurie už
nykstančios pandos sėklides paklos juodojoje rinkoje milijonus ir valgys
nykstančių delfinų mėsą iš Japonijos įlankų, nes tokia galia teikia tiesiog
malonumą.
Dar Mikalojus Daukša savo
Postilės prakalboje teigė, kad kalba yra valstybės sargas. Nepalioviau
apie tai galvoti kaip apie būdą ne tik per kalbą save suvokti ir apibrėžti, bet
ir būdą manipuliuoti ir keisti tikrovę. Romane būtent kalbos principu yra
keičiama tikrovė, tai, kas anuomet laikyta žmogumi, pakeista į produkto
terminą, žmonės per kalbą įtiki teisingumu ir teisėtumu, todėl valgydami
marinuotus žmonių pirštelius ir sakydami, jog tai yra delikatesas, teikiantis organizmui
daug baltymų, manding, primena mūsų pačių dėdukus ir bobutes, kurie teigia, jog
mums būtina mėsytė, kad nenusilptume ir netaptume klipatomis. Žodžiu, autorė
neblogai sužaidžia kalbos pokyčiais, kurie keičia įsitikinimus, įpročius,
tikėjimą ir šis romanas gana lengvai parodo, jog tuos pokyčius priimame labai
lengvai, inovacijas ir terminų naujas reikšmes įsileidžiame į savo tikrovę net
nekvestionuodami. Kvestionuoti, kaip galite numanyti, kūrinyje yra blogo
piliečio požymis. Pilietis, kuris tiki mokslu, yra geras pilietis. Bet ar
nepanašu ir į mus pačius šiandien?
Visgi romane labiausiai
baugino ne tiek sukurtas kanibalizmo diskursas, kiek tai, kad mes patys
šiandien gyvename dirbtinai keičiamos kalbos ir įsitikinimų pasaulyje. Įtikėję
daugybe dalykų kaip esančiais natūraliai, paveldėtais tradicijos būdu, mes iš
esmės neįtariame esantys invazinė gyvuliška rūšis, kuri tuo pačiu gali filmuoti
mielus vaizdelius apie mažus kačiukus, piktintis nelegaliomis šunų veisyklomis
ir savaitgalį smaguriauti prie alučio veršiuko, atskirto nuo motinos, mėsyte,
dėti į instagramą patiekalus ir sulaukti patiktukų. Argi mes negyvename
prieštaringame pasaulyje, kuris labai panašus į A. Bazterricos romaną?
Visgi romano audinys ir
idėjos manęs nepribloškė. Sausas ir šaltas pasakojimo stilius primena tradicinį
romano kalbėjimą masėms. Autorė nesistengia žaisti nei pasakojimo struktūromis,
o savo idėją perteikia plikais paprastais sakiniais. Tiesa, apie privilegijuotą
luomą, kuris įveiklina kitus žmones paversdamas ištekliais rašė mūsų lietuvis
Jaroslavas Melnikas romane Maša, arba Postfašizmas, kuris anuomet man
padarė daug didesnį įspūdį už Bazterricos Mes, guvuliai. Visgi
argentinietės romanas, kaip ir dažna šių dienų literatūrinė distopija, klausia,
ką teks daryti su didėjančia žmonių populiacija, kai žmogaus poreikiai nuolat
auga? Visai neseniai, kol romanas buvo verčiamas į lietuvių kalbą, žmonija perkopė
8 milijardų ribą. Kol didžiuojamės, jog esame sąmoningi žmonės ir bandome
skirstyti namų atliekas ir jaučiame mylį gamtą, mokome jaunąją kartą atjautos
ir vertybių, mes kasdien žudome labiau nei bet kokia kita gyvybės forma. Labai
taiklus romano pavadinimas Mes, gyvuliai, kuriame kablelis iš vienos
pusės žymi žmogaus ir gyvulio sąvokų atskirtį pagal tradicines reikšmes (žmogui
būdingas humanizmas ir atjauta, o gyvulys neturi sielos), iš kitos – tai eina
kaip derinamųjų pažyminių skyryba (priedėlis) ir patikslina mūsų rūšies neigiamą
konotaciją.
Jūsų Maištinga Siela