Šios dienos daina: Laura Pausini "Viveme" / "Vivime" (ft. Alejandro Sanz)

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti italų atlikėjos Lauros Pausini naujausią dainą ir vaizdo klipą „Viveme“ (isp.); „Vivime“ (itl.). Tiesą sakant, tai nesena daina, bet tai naujos dainos versija, kuri atliekama dviem kalbom – italų ir ispanų su garsiu atlikėju Alejandro Sanz. Pirmą kartą „Viveme“ pasirodė 2004 metais šeštame atlikėjos albume, o kaip singlas debiutavo 2005 metais ir sulaukė tarptautinės sėkmės, buvo adaptuotas ir pritaikytas kaip garso takelis serialui „Pamotė“. Po beveik dešimtmečio, kada Laura Pausini švenčia dvidešimtmetį muzikos pasaulyje, ji išleido dviejų dalių CD, į kurį įeina visos karjeros geriausios dainos, - būtent šiame albume mes sutinkame „Viveme“ naują versiją atliktą duetu.

Nors vieniems daina gražiau skamba itališkai, o kitiems – ispaniškai, tačiau reiktų pagirti Lauros Pauini vokalinius sugebėjimus ir drąsą eksperimentuoti – baladė po 10 metų atnaujinama duetu. Nors man asmeniškai kur kas mielesnė senoji dainos versiją, kurią galėsite čia taip pat išgirsti, bet visai įdomių sąskambiu turi ir naujoji Viveme versija.

O kuri versija ir kalba Jums patiems geriau skamba?

Ispaniška „Viveme“ versija su Alejandro Sanz:

Itališka „Viveme“ versija su Alejandro Anz:

Senoji „Viveme“ versija:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Marlon Roudette "New Age"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti labai mielą dainą, kuri, manau, patiks ramesnio pop muzikos mėgėjams. Ši daina vadinasi „New Age“, kuri pasirodė 2011 metais ir sulaukė tarptautinio pripažinimo. Na, o šią dainą atlieka britų atlikėjas Marlon Roudette. Šis atlikėjas 2011 metais ėmėsi solinės karjeros, bet šiaip iš esmės yra grupės Mattafix narys. Jo daina „New Age“, kurią ir noriu Jums pristatyti, o tikriausiai daugelis iš Jūsų esate ją girdėję, atlikėjas paskelbė savo pirmojo (ir kol kas paskutinio) albumo pirmuoju singlu. Tai žinomiausia šio kūrėjo daina, kuri Vokietijoje išbuvo topų viršūnėje net 8 savaites, o singlo šioje parduota per 600 tūkst. kopijų.

Man patinka skambus ir melodingas pianino skambesys, o atlikėjo balsas labai švelnus, beveik aksominis. Daina, pasak atlikėjo, simbolizuoja naują jo paties kaip kūrėjo erą, bet kartu ją galima taikyti kiekvienas individualiai kas kaip nori. Man patiko ši daina. Pasižiūrėkime vaizdo klipą ir pasiklausykime dainos:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kerė" / "Carrie"

Sveiki,

Visai neseniai per Lietuvos kino teatrus pralėkė kino juosta „Kerė“ (Carrie) (2013) – tai jau antroji Stepono Kingo garsiojo romano ekranizacija, pirmoji pasirodė 1976 metais. Na, šioji versija visgi nebuvo iškart sutrypta kino kritikų, o ir recenzijų bei atsiliepimų pasirodė pačių įvairiausių, bet viską susumavus, aišku, kad filmas toli gražu ne šedevras ir ne toks įtemptas, koks buvo „Išvarymas“ (2013).

Filmas prasidėjo gana efektingai – aktorė Julianne Moore pagimdo mergaitę, kurią vos žirklėmis nenuduria ir staiga viskas nutrūksta. Viskas rutuliojasi palengva iki „didžiojo sprogimo“, žodžiu, viskas vyksta taip, kaip ir būdinga S. Kingo romanuose, dėl to priekaištų neturiu. Kur kas labiau likau nustebęs nelabai vykusiu režisieriaus sprendimu dėl Kerės vaidmens – jaunosios kartos aktorė Chloe Grace Moretz, kuri man pasirodė labai abejotina. Šioji aktorė tikrai nėra tikras talentas, neretai jos kuriamas personažas pasirodė perspaustas, todėl ir neįtikinamas, bet ir pernelyg šabloniškas, ypatingai tas keistas vaikščiojimas duše, prisidengus rankšluosčiu – lyg kas kėsintųsi ją išprievartauti, o veido mimikos būdavo tokios „nemirtingos“, kad galėjai tik juoktis iš visų situacijų, ko nepasakysi apie veteranę J. Moore, kuri pasirodė gal ir ne fantastiškai, bet tikrai gerai. Jos sukurtas motinos fanatikės vaidmuo buvo kone pats įtikinamiausias ir pripažinkime – įdomiausias visame filme.

Taigi, filmas „Kerė“ nėra tas klasikinis siaubo filmo variantas, kadangi jame nėra nei vaiduoklių, nei vampyrų, nei raganų ar ateivių... Tačiau čia yra antgamtinių galių turinti mergina, kuri nesusidoroja su savo galiomis, todėl filmo pabaiga tampa ypač siužetiškai efektinga, tačiau nuostabos kažkodėl nekelianti. Iš viso filmas tikriausiai labai skiriasi nuo savo pirmtako, čia įvestos tokios naujovės kaip išmanieji ir „Youtube“ kanalai – ko anksčiau tikrai neturėjo būti – nauja karta. Nemanau, kad siaubo filmų perkūrimas pasiteisina Holivudui apskritai, toks jausmas, kad atgaivinamos senienos, o nauji siužetai ir galimybės nugrūstos į stalčius, aišku, tai kalba apie siaubo kino filmų merdėjimą. Nepatiko ir dar vienas dalykas, tokios gal net loginės klaidos, nors gal taip ir gali būti, pvz. merginai prasideda mėnesinės prieš išleistuves, o ji nieko apie jas nežino – argi amerikietiškas švietimas to nepaaiškino dar penktoje klasėje, išmaniųjų ir „Youtube“ demonstruojamoje kartoje? Be to, manding, merginoms tai nutinka kur kas anksčiau nei filmo personažui, kuri baigia mokyklą. Be to trikdė dar ir tai, kad aktorė ryškiai per jauna, o jos kolegos ryškiai per brandūs būti vienoje klasėje – daug tokių neapgalvotų loginių klaidelių, kurie bent man labai rėžė akį.

Bet kokiu atveju žiūrėti buvo gan įdomu, nes įvykis seka įvykį, šis tas vyksta dėka S. Kingo.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Teresės nuodėmė" / "Thérèse Desqueyroux"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Teresės nuodėmė“ (Therese Desqueyroux) (2012) – tai dar vienas prancūzų filmas su bene pačia garsiausia ir bene geriausiai Lietuvoje žinoma šiuolaikine prancūzų kino aktore Audrey Tautou, kuri vis labiau ir labiau man ima patikti. „Teresės nuodėmė“ neaplenkė ir mūsų kino teatro, tačiau tik visai neseniai pavyko pamatyti šį kūrinį...

Tiesą sakant, nesismulkinant, galiu pasakyti, kad filmas pasirodė gan vidutiniškas. Audrey Tautou sukurtas personažas buvo keistai šaltas, tačiau nebejausmis, sakyčiau, savotiškai įdomaus charakterio, kokių retai pasitaiko realybėje. Kad žmona mėgsta kartais panuodyti vyrui gyvenimą – tą jau įsitikinome Agatos Kristi detektyvuose, tiesą sakant, panašus siužetas vyksta ir šiame filme. Iš esmės filmas nieko naujo neiškelia ir nedeklaruoja, gludina tas pačias temas prancūziško kino manieromis, tas, kas dar labai žavisi šioms manieromis – filmas patiks dar labiau. Pirmoji filmo pusė labiau intrigavo, o kaip čia bus, kaip čia viskas klosis, juolab, kad rodėsi dviejų siužetinių linijų pasakojimas – apie Teresės santuoką ir jos draugės meilės istorija su gražuoliu žydu, kuri vėliau prasmego ir pasiliko visai antrame plane, o po to liko tik keisti, sakyčiau, tuščiaviduriai kiautai, piešiantys Teresės nevykusį santuokinį gyvenimą. Ne viskas man čia buvo motyvuota ir įtikinama, ypatingai Teresės „atgijimas“ filmo pabaigoje, kada jai net ašara akyse sublizgo, tačiau tikrai ne žiūrovams...

Nevadinčiau šią juosta itin sėkminga, tačiau buvo vietų, kuriomis teko ir pasimėgauti, ypatingai patiko keistas, mįslingas Teresės personažas, antraplaniai atpažįstami aktoriai ir viso filmo koloritas, matyt, tuo momentu reikėjo man kažko prancūziško – jei ne vyno, tai bent filmo. O šiaip filmas nugrims mano atmintyje ir ten, jaučiu, pasilaidos. Nesužavėjo šitas filmas, toli gražu nesužavėjo, bet ir toli gražu ne pravalas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 49 /100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marianne Fredriksson "Ana, Hana ir Johana" / "Anna, Hanna och Johanna"

Sveiki, knygų mėgėjai,

Skandinavų literatūra turi specifinį kvapą, skonį ir pasaulėvaizdį, kuris vieniems labai patinka, o kitiems pasirodo pernelyg slegianti ar atsiduodanti mokyklinės programos gairėmis, per daug melancholiška, lėta. Aš taip nemanau. Priešingai – skandinavų literatūroje daug šviesos, daug spalvų ir įdomybių, man ji labai artima ir įdomi. Vedinas šios uoslės, atsitrenkiau į švedų rašytojos Marianne Fredriksson romaną, moterų šeimos sagą, „Ana, Hana ir Johana“ (šved. Anna, Hanna och Johanna), kuri Lietuvoje stebuklingai sulaukė net trečiosios laidos ir neseniai pasirodė kiek nusaldintu viršeliu, kuris tokiai istorijai, manding, visai netinka. Laimei man pavyko įsigyti šį egzempliorių, išleistą 2005 metais – tai antrasis leidimas.

Su Marianne Fredriksson kūryba buvau susidūręs beveik prieš dešimtmetį, kai pasirodė lietuviškai išverstas jos romanas „Simonas ir ąžuolai“, pastarasis paliko kuo puikiausius prisiminimus. Žinote, apskritai negaliu atsispirti šeimos sagoms, nes tai vienas labiausiai jaudinančių dalykų grožinėje literatūroje, kada kartu su herojais galima kartu gimti, augti, gimdyti vaikus ir pamažu senti, užleisti gyvenimą kitai kartai; patinka justi, kaip keičiasi laikas, kaip keičiasi suvokimas apie save ir pasaulį vis su nauja karta – žinoma, „Ana, Hana ir Johana“ būtent suteikė nugyventi visą šimtmetį ir visa tai patirti. Skandinavai apskritai puikiai kuria šeimos sagas, savo bibliotekoje jau turiu norvego L. S. Christenseno puikųjį romaną „Įbrolis“, kuris savu laiku Lietuvoje buvo tikras bestseleris, taip pat labai vertinu knygą M. Axelsson „Balandžio raganą“. Esama ir Pietų Amerikos rašytojų šeimos sagos, bet jos jau kitokios, labiau atmiežtos magiško realizmo. Nepasakysi, kad ir „Anoje, Hanoje ir Johanoje“ nesama magijos, priešingai, jos yra, tik ji lieka tarp žodžių, kažkokiame nepaaiškintame tikėjime, tylėjime, kaip kiekvienoje giminėje esti savos paslaptys, taip ir šiame romane. 

 

Rašytoja Marianne Fredriksson.

Romanas prasideda 1871 metais ir tęsiasi iki 1994–jų, kada ir buvo parašytas šis kūrinys, todėl skaitant neišvengiamas įspūdis, kad M. Fredriksson rašo savo moterų giminės nutikimus, o paskutinioji giminės kartos atstovė Ana yra pati autorė, tokius įtarimus dar labiau sutvirtina ir tai, kad Ana yra rašytoja, kuri rašo savo giminės istoriją. Aišku, biografiškumo gali nebūti nė lašo, todėl tokių etikečių neverta nė klijuoti. Taigi daugiau nei šimtmetį trunkanti istorija aprėpia didžiulį pačios Švedijos socialinį ir politinį virsmą, raidą, kuri su kiekviena karta keičia moterų mentalitetą, tačiau autorei rūpi ne vien kontrastai, ji visada akcentuoja, kad moterys vienaip ar kitaip panašios, nuolat ryškina tam tikrus gimininės bruožus, paveldimumo galią, įveda pasakotoją į genezę. Moterys paveldi ne tik namus, gimdymo kančias, tinkamo vyro paieškas, tam tikrus likiminius smūgius kaip antai persileidimai, smurtas, patirtas iš vyro, bet pavelti atsakomybę vienaip ar kitaip išsivaduoti ir tapti savarankiškai. Galiausiai Anai taip pavyksta, tačiau ne išsivadavime pasirodo esanti laimė...

Vienas graudžiausių ir tikriausiai nuostabiausių dalykų skaitant šią knygą buvo justi praradimų skausmus, kurie jautresnį skaitytoją gali sugraudinti, tokie epizodai, kai dukra budi prie motinos mirties patale ir tokiais paprastais suvokimais perduoda pasakojimo estafetė: „aš gailėjau jos, tik to gailesčio nemokėjau išreikšti, o ji negalėjo priimti“ (p. 281). Nepasakyčiau, kad tai sentimentalioji literatūra, autorei nesugraudinti svarbiausia, bet suvokti kartų takoskyrą, bambagyslės nutraukimą, kuris pasibaigia su knygos herojų mirtimis, kurios veikiau tampa magiškos, kaip antai tėvo ir sūnaus, kurie buvo pavadinti tuo pačiu vardu Ragnoras, mirtys medžioklėse, bet autorė nesiryžta įvardyti tai kaip magiją, o paslaptingai pabrėžia tai kaip likimą. Ir tai yra tikrų tikriausia realistiškiausia magija, kurią kuria M. Fredriksson t.y. magija iš atsitiktinumų, kurie liaudiškai paaiškinami kaip: „obuolys nuo obels netoli nurieda.“

O liaudiškumo romane taip pat apstu. Ypatingai ryškinamas prietaringumas, kuris ateina iš kartų kartos o, modernizuojant Švediją, kartos tampa nebe tokios prietaringos, veikiau prietarai tampa legendomis. Šimtmečio mąstymo virsmas – ryškus, bet vienas nuostabiausių dalykų buvo užčiuopti skandinaviškuosius nacionalinius niuansus, kurie reiškėsi kaip norvegų ir švedų tautų panašumais ir skirtumais. Romane ne sykį prabylama, netgi savotiškai polemizuojama apie švedų tarmes, norvegų kalbą ir didmiesčių tarmes, kas mūsų Marijos Žemelėje taip pat buvo aktualu dvidešimtame amžiuje. Žinoma, jaučiami Švedijos politiniai nuosmukiai, Antrasis Pasaulinis Karas ir kiti pasaulį bei šalį sukrečiantys dalykai, bet jie visada lieka kaip besikeičiančio pasaulio fonas, kuriame personažai tiesiogiai beveik nedalyvauja.

Viena šiurpiausių knygos vietų būta senatvės suvokimas, kad viskas keičiasi, viskas pamainoma. Štai Johana, kuri tiesiog gyvena ir vieną dieną suvokia, kad jai jau šešiasdešimt, „nemaža laiko praėjo, kol suvokiau, kad matau savo pačios atvaizdą. Taip pasidarė graudu, kad senutės skruostais veidrodyje tekėjo ašaros. <...> Įdomiausia, kad aš to nemačiau, apskritai net nenutuokiau. Nejaučiau. Buvau tokia kaip visada, ta pati vaikiška žmogysta. Viduje. <...> Ar moki švilpauti,  Johana? Ne, jau nebemoku“ (p. 263–264). Autorei ypatingai paprastai ir subtiliai, nedaugžodžiaujant pavyko užfiksuoti skaudų suvokimą, kad gyvenimas, kuris, rodės, dar tik prieš akis, o dabar štai tau tuoj ims ir pasibaigs. Kur jis buvo? Mane kaip skaitytoją šie puslapiai tiesiog „supleškino“.

„Ana, Hana ir Johana“ – tai viena iš tų literatūrų, kurioms pavyko užfiksuoti laiko tėkmę, nostalgiją. Tokias knygas perskaičius, jauti, kad esi kažkokioje estafetėje linijoje, neši „Olimpinį“ deglą, todėl pasidaro liūdna, kai suvoki, jog greitai tą deglą teks perduoti. Kūrinio „gerumas“ ne tame, kad užvertus knygą tave nukrečia nostalgiški pamąstymai apie tai, o kaipgi iš tikrųjų yra su tuo gyvenimu, kodėl jis toks trumpas ir įrėmintas, bet „gerumas“ atsiskleidžia tame, kad suvoki, jog dabar įvyko stebuklas ir tu pagavai save linijinio laiko tėkmėje, pagavai save už uodegos savo gyvenimo sagoje ir, padėjęs knygą į šalį, gali pasidaryto mėtų arbatos, suvokiant gyvenimo laikinumo fantastišką grožį. Laikinumas yra gražu. Beje, nedėkite puodelio ant perskaitytos knygos, o gražiai padėkite į lentyną – ji to verta, o dar geriau, jeigu ją kam nors paskolinsite – ji ir to verta.

Jūsų Maištinga Siela