Filmas: "300: Imperijos gimimas" / "300: Rise of an Empire"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino juostą „300: Imperijos gimimas“ (angl. 300: Rise of an Empire) (2013), kuri buvo gana ilgai laukta 2006 metais pasirodžiusios juostos „300“ tęsinys. Šią juostą režisavo jau kitas režisierius – Noam Murro, kuris gerai naudojasi pirmtako pramintu taku ir, regis, žaidžia tomis pačiomis žaidimo taisyklėmis – konstruoja fikciją su faktais, sodriai derina komikso didvyrio epo žanrą su įspūdinga technine grafika. Prisipažinsiu, kad po „Nemirtingųjų“, kurių nepajėgiau pažiūrėti iki galo, su labai dideliu nepatiklumu sėdausi prie šios juostos. 

„300“ buvo ta juosta, kuri visgi sugebėjo mane prikaustyti, o jos tęsinys taip pat, regis, sugebėjo tą padaryti. Mėgavausi filmo grafika, aktoriais, spalvomis, imperijos didybę, batalinėmis scenomis, kurios, aišku, atrodė kai kada neįtikėtinos, hiperbolizuotos ir nenatūralios. Kas būtų, jeigu Antrojo Pasaulinio karo tikroviškus vaizdus imtume vaizduoti kaip kompiuterinių žaidimo lentą, kurioje veriasi net nenatūralios oro sąlygos, strateginiai puolimai taptų tik tuščiaviduriai šablonai, o vaizdavimas nė iš tolo neprimintų XX amžiaus? Aišku, Antika leidžia dėl savo mitologizavimo interpretuoti taip, kaip patogu scenaristams ir režisieriui. Nepaisant netikroviškumo, kūrinys buvo ganėtinai smagus, nors esame pernelyg didelių šablonų, kaip antai sekso batalinė scena su „jūrų kekše“ – priminė antikinius serialus „Heraklį“ ir „Kseną“, kur kiekviena serija daugiau ar mažiau rutuliodavosi pagal tam tikrą formulę. O formulė šiame filme tampa pernelyg šabloniška, todėl šis tęsinys toli mūsų nenuveda, nepateikia nuostabos siužete, daugiau ar mažiau viskas nuspėjama. Belieka apkarpius minusus mėgautis vaizdais ir aktoriais, filmo pakankamai neblogai sukurta atmosfera. Kad ši dalis būtų geresnė, jai reikėjo iškelti už savo pirmtaką aukštesnę kartelę, bet režisierius neįvedi ir nepateikė jokio novatoriškumo, tai tikriausiai ir yra filmo didžiausias minusas.

Įspūdinga grafika – galėjome pasakyti prieš dešimtmetį, dabar tokią filmo grafiką, kurią iš esmės į kiną atnešė filmas „300“, jau galime nebesistebėti – panašų braižą teko regėti bataliniame seriale „Spartakas“. Bene vienas skaniausių dalykų šiame filme man asmeniškai buvo Evos Green pasirodymas, kuri įkūnijo senos geros kalės įvaizdį – jos plastika, charizma, išvaizda labai skoningai derėjo visų tų vaikščiojančių raumenų zoologijos parke. Aišku, filme derinama gana sėkminga formuluotė – erotika, antikinis hedonizmas, patriotiškumas, batalija ir, žinoma, erotika. Taip pat manęs nenuvylė Sullivan‘as Stapleton‘as, kuris kuo puikiausiai susitvarkė su vaidmeniu.

Filmo finalas taip pat žadantis trečiosios dalies tęsinį. Ir kas žino, gal po kelių metų, visai tikėtina, išvysime ir trilogijos pabaigą, jeigu kas nors išdrįs pakelti šią juostą ir padaryti ją kažkuo įstabesnę, nei jos pirmtakai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sala" / "Ostrov" / "Остров"

Sveiki,

Šiandien labai trumpai noriu pakomentuoti kino filmą „Sala“ (rusi. Ostrov) (2006), kurį taip seniai troškau pasižiūrėti. Vakar kaip tik norėjosi kokio nors filosofinio ir meditatyvaus filmo ir „Sala“ buvo kaip tik tas filmas, kuris turėjo išgelbėti mano vakarą.

Rusų kinas vis dar nemiręs, o tarp gausybės mazuto kasmet švysteli vienas kitas brangakmenis, taip galbūt galima pasakyti ir apie filmą „Sala“, kuri tęsia senas Tarkovskio kino tradicijas – gražūs ir gilūs gamtovaizdžiai, svarbus tylėjimas ir tylumoje išreikšta nuotaika, filosofinė mintis, gausu kinematrografinio lyrizmo ir pan. „Sala“ pilna niūrių vaizdų, šalto, žiemiško ir niūraus gamtovaizdžio, kuris padeda sukurti skurdžią aplinką, kurioje režisierius išdrįsta ginindamas sielą kalbėti apie tikėjimą, bausmę, atgailą, atpirkimą – iš esmės Dostojevskio romanų kertinius akmenis.

Keistas įspūdis, kurį sukėlė „Sala“, buvo toks, kad vaizdai buvo užtęsti ir pilni ceremonijų, gėlos, skausmo, ortodokso krikščioniškų smilkalų, kurie mane sunkiai veikė, norėjosi, kad filmas kuo greičiau pasibaigtų. Nors mėgstu tokio tipažo filmus, „Sala“ mane veikė ypatingai sunkiai, negalėjau susikaupti, galutinai įsijausti į filmo aplinką ir pasiduoti idėjai, nors pati idėja gana aiškiai rutuliojama – nuodėmė gali išgelbėti pasaulį ir sielą, jei dėl jos gailimasi. Labai įdomus buvo skurdaus senuko (pagirtina vaidyba!) asmens peizažas, kuris atpirkinėjo nesamą kaltę daugiau nei 30 metų ir savotiškoje taigoje turėjo stebuklingų galių, galima sakyti, buvo šventasis, apie kurį pasaulis beveik nežinojo. Pirmąją filmo pusę netgi smerkiau šį senuką, nes jis atrodė šarlatanas, kuris persunktas atgailos ir čia pat kuriamų sofistinių apgaulių, kuriais patiki naivūs į salą atplaukiantys bėdų prispaust žmonės, tačiau tik vėliau skurde ir atšiauriame Rusijos gamtovaizdyje išryškėja šio žmogaus filosofija, nors gydymo bei dvasiniai patarimai ir atrodo gana prieštaringi, netgi kai kuriais atvejais žiaurūs.

Filmas pilnas filosofijos, leidžiančios apmąstyti nūdienos vertybes, vėl prisiminti atgailą ir tikėjimą, tačiau kaip filmas jis kai kuriems gali pasirodyti gan slegiantis, niūrus. Manęs filmas „nepagavo“, nors tikiu, jeigu būčiau žiūrėjęs kitomis aplinkybėmis, šis filmas būtų suskambėjęs visai kitomis gaidomis. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 8

Jūsų Maištinga Siela

Viljamas Šekspyras. Sonetai

Sveiki,

Norėjau pasidalyti kai kuriais Viljamo Šekspyro sonetais, kuriuos iš anglų kalbos išvertė Aleksys Churginas ir kuriuos 2002 metais publikavo leidykla „Rumduva“. Iš viso Šekspyras parašė 154 sonetus, kurie tapo neatsiejama pasaulinės literatūros dalimi, o lietuvių kalboje turime tris skirtingus vertimus – Sigitas Gedos, Tautvyda Marcinkevičiūtė ir, žinoma, Aleksas Churginas.

–98–

Mes išsiskyrėme tuo metu, kada

Gegužės audė margą skraistę savo,

Kai juokės atjaunėjusi gamta

Ir net Saturnas šoko ir dainavo.

Tačiau manęs nedžiugino visai

Nei rožių tvaskančių kerai raudoni,

Nei saulė, nei lakštingalų balsai –

Vasarvidžio naktų saldi svajonė.

Leina, balta kaip sniegas lelija

Šypsojosi, linguodama nuo vėjo,

Bet mano žvilgsnis rūškanas joje

Vien tavo blankų atšvaitą regėjo;

Aš vien tavęs ieškojau tarp žiedų,

Man tebebuvo šalta ir gūdu...

–99–

Aš nupeikiau pavasario žibutę:

Kam iš tavęs tiek dovanų retų

Pasiglemžė jinai ir nori būti

Skaistesnė ir svaigesnė negu tu.

Lelijos vagia tavo rankų grožį,

Mairūnuose – tavų plaukų spalva.

Iš gėdos dega purpurinė rožė,

Iš baimės bąla sesė jos gelsva.

O toji, rausvažiedė, tau nuo lūpų

Pagrobė kvapą dangišką... Tačiau

Bevagiliaujant kirmis ją užklupo

Ir nori nugalabyt kuo greičiau.

Žiūriu ir suskaičiuoti negaliu

Margų plėšikių – kvepiančių gėlių!

–154-

Amūras kartą pamiškėj miegojo,

Palikęs deglą smilkstantį. Ūmai

Smagus būrelis nimfų greitakojų

Iš tankumyno iškėlė linksmai.

Viena jų, apveidi, guvi mergaitė,

Suprato, kas čia guli po medžiu,

Ir nuginklavo miegantį dievaitį,

Kurs tiek skaičių sudegino širdžių!

Ji panardino deglą į upelį, –

Skaidrus vanduo įkaito kaip ugnis.

Ligas visokias puikiai gydo jis,

Tik man vienam pagelbėti negali.

Aistra įšildo vandenį, bet nieks

Juo atvėsinti meilės nepajėgs.

–143–

Kaip kartais šeimininkė apsukri,

Nebegalėdama sugriebti gaidžio,

Palieka vaiką aslos vidury

Ir bėgti paskui bėglį pasileidžia,

O vargšas kūdikis be paliovos

Mėgina savo motiną pavyti,

Kuri po gryčią laksto be galvos

Visai pamiršus verkiantį mažytį, –

Taip tu lakstai šiandieną paskui tą,

Kurį sugaut svajoji... Tuščios godos!

O mano meilė verkia atstumta

Ir nesulaukia iš tavęs paguodos.

Sugrįžki pas mane, tave meldžiu,

Man ašaras nubrauk švelniu žodžiu!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hobitas: Smogo dikynė" / "Hobbit: The Desolation of Smaug"

Sveiki,

Šįkart teko užgriebti stambią žuvelę ir pamatyti kino filmą „Hobitas: Smogo dykynė“ (angl. Hobbit: The Desolation of Smaug) (2013), kuris toliau pratęsia mirtinai ištęstą vienos knygos ekranizaciją. Pustrečios valandos trunkantis šou išties puikus spektaklis, kur realybė ir kompiuteriniai veikėjai bei aplinka taip susilieja, kad beveik neįmanoma atskirti, kas kam priklauso, todėl ir į aktorius, ir į kompiuterine grafika sukurtus personažus žiūriu kaip į nedalomą vaizdą.

Kaip ir „Hario Poterio“ epopėja, taip ir „Hobito“ trilogija laikosi ant vaizdinių ir specialiųjų efektų bumo, kurį mums kuo puikiausiai demonstruoja patobulinti kino teatrai ir garso takeliai. Iš tikrųjų pirmoji „Hobito“ trilogijos dalis buvo mirtinai ištęsta, veiksmo jame būta maža, tiesą sakant, trenk nors su kuolu per galvą, bet beveik ničnieko neprisimenu, kas joje vyko, tik kažkokia kelionė, puolantis blogis ir besaikis, ir šmaikštus nykštukų pokylis mediniuose namukuose. Antroji dalis kur kas įspūdingesnė, nes filmo kūrėjams pavyko šiek tiek sumažinti besaikio užtęsimo sindromą, kadangi, jaučiu, tiek literatūriniame kūrinyje, tiek scenarijuje atsirado daugiau veiksmo ir interpretacijos galimybių. Antroji dalis turtingesnė savo siužeto dinamika, nors pirmasis pusvalandis buvo ypatingai užtęstas ir nuobodus, tačiau filmas greitai įtraukė į vizualią kelionę, kurioje atsiveria ne tiek paslaptis, kiek įdomūs, žaidimus primenančios kovos tarp elfų ir neigiamų personažų, tarp vagišiaus ir slibino, nykštukų ir vorų. Taip, viena įspūdingiausių scenų tikriausiai buvo vagišiaus ir slibino verbalinė kova tarp byrančių monetų, kas iš esmės šiek tiek priminė Poterio kovą su basilisku.

Antroji filmo pusė tikrai nebeprailgo, veiksmas ėjo išvien su grafika. Įdomiausia, kad ši trilogijos dalis, kaip ir pirmoji, išlaiko bendrą energetiką, nuolat augančią įtampą, todėl iš ateinančios Hobito dalies reikia tikėtis tik dar aukštesnės kartelės ir dar daugiau veiksmo ir kuo mažiau nereikalingų užtęstų scenų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela