Knyga: Giedra Radvilavičiūtė "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos"

Giedra Radvilavičiūtė. „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2010.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Lietuvių literatūroje eseistika jau spėjo ne tik įleisti šaknis, bet jau pamažu įgauna tokį pagreitį, kad galime matyti tam tikras diachronines šio žanro evoliucines tendencijas, etapus ir netgi atšakas. Eseistika – aktualusis žanras, kuris užgimsta čia ir dabar, gvildena aktualias ne tik socialines, viešumos problemas, bet ir labai glaudžiai siejasi su autoriaus gyvenimo tarpsnio pačiomis įvairiausiomis būsenomis. Esė yra toks žanras, kuris idealiai tinka tiems rašytojams, kurie sulaukia vidutinio amžiaus, artėja „į pensiją“ ir ima apmąstyti nueitą gyvenimo kelią. Paskutiniu metu vien tokios eseistinės knygos vis įkrisdavo į rankas, todėl, sakyčiau, kad Giedros Radvilavičiūtės eseistinis rinkinys Šiąnakt aš miegosiu prie sienos būtent atitinka tą eseistikos plotmę, bet iš esmės joje įplaukia ir kelioninių įspūdžių eseistika, kuri taip pat nėra svetima lietuvių literatūroje.

Pirmoji Giedros Radvilavičiūtės eseistinė knyga Suplanuotos akimirkos pasirodė 2004 metais ir sulaukė išties neprastų vertinamų. Na, esė žanras vieniems skaitytojams patinka, o kitiems nelabai – tai skonio reikalas. Autorė nėra produktyvi, bet skaitant Šiąnakt aš miegosiu prie sienos, kurioje retkarčiais minima pirmoji knyga, jaučiama, kad autorė didžiuojasi savo rašymo darbais, tačiau rašyti tikrai neskuba. Šis esė rinkinys tikrai neliko nepastebėtas, jis buvo įtrauktas į Metų knygos rinkimus ir į metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, kurį sudaro Lietuvių kalbos institutas, o 2012 metais paskirta Europos Sąjungos literatūros premija, kurią tėra gavusi kol kas Laura Sintija-Černiauskaitė. Reikia manyti, kad visi šie pasiekimai tikrai nėra iš piršto laužti ir G. Radvilavičiūtė ne iš kelmo spirta rašytoja.

O rašytoja ji iš tikrųjų nėra prasta. Nors man asmeniškai kur kas labiau patiko Danutės Kalinauskaitės Niekada nežinai nuogumas, nei Giedros žaismingumas, kuris labiau priartėja apskritai prie postmodernistinio lietuvių literatūros laikysenos, nenoriu sakyti, pozavimo – cinizmą pakeičia hiperbolizuotas saviironijos vulkanas. Eseistė žaidžia tekstu, tai pagrindinis postmodernizmo ir apskritai modernizmo literatūros bruožas, o gal net esmė? Rašytoja pasakoja istoriją, kuri niekada nebus papasakota iki galo, tik užčiuopiami esmingi skauduliai, maudžiantys gyvenimo taškai, bet juose dieviškai šoks eseistinis chaosas, kuriame lyg karuselėje suksis visos „Maximos“, pairusios pėdkelnės, „Stiliaus“ žurnalai, vienišų moterų augintiniai, vynas, pirkiniai, Halės turgus ir visas sociumas su pačiais įvairiausiais prekystaliais, madų tendencijomis ir t. t. Tektuose daug asociatyvinio vingrumo ir nėra noro jų suvaldyti (bent jau toks kyla pirmasis įspūdis), pasakotojas pasakoja savo ypatingą istoriją tarsi būtų linksmas vyno padauginusios moters nuotykis, kuris prisimenamas skrebinant kompiuterio klavišus. Tam tikra prasme tai išties žavu, nes autorė kiekvienoje esė tekste staiga prieina tam tikrą ribą ir iš gausybės istorijų, aliuzijų ima pagal tą pačią formulę vėl grįžti į teksto pradžią ir išpjovomis priminti, sintezuoti visos esė esminius įvykius, o kartais net ne esminius, o tik detales, aliuzijas į mažytes tekste įsiliejusias istorijas, todėl skaitytojas tekstų pabaigose nukratomas tarsi elektra, jis vėl iš naujo prisimena ir išgyvena pasakotojo eseistinį sąmonės srauto dinamišką metamorfozę. Teksto pabaigos tampa esmingos, nes artėjant link esė teksto pabaigos, retas, kuris sugebėtų pasakyti, apie ką buvo šis tekstas (ypač, kai jau skaito kokią šeštą tekstą ir visų tekstų įvykiai susiraizgę, nebeatskiriami), bet pasakotojas pasirūpina, kad skaitytojas neliktų nuviltas, jam sutrupinamos pasakojimo dozės, sukeliama deja vu efektinga būsena.

Rašytoja Giedra Radvilavičiūtė.

Toks pasakojimo principas jau tampa aiškus po kokių keturių–penkerių esė tekstų ir vėliau jau tampa aiškūs likusieji Šiąnakt miegosiu prie sienos kūriniai. Bet ar dėl to liūdna? Nė kiek. G. Radvilavičiūtė, kaip pasakotojas ne kartą mini tekste, žino ko ir kiek reikia geram tekstui. Štai esė Teksto trauka, kuri pasakoja apie pasakotojo apsilankymą viename literatūriniame renginyje, kuris, regis, aplanko miestelyje beveik nematytas gimines, nors (pa)sąmonėje visos kelionės metu išveda sėkmingo, patrauklaus ir svarbiausia – turinio bei prasmės neprarandančio teksto, kuris patiktų ir gurmanams, ir pop literatūros skaitytojams. Jau nuo pat pirmosios esė autorė veda tam tikrą konstruktą, panašiai retkarčiais sužvilga ir Sigito Parulskio eseistika, kai chaotiškame ir dinamiškame aliuzijų ir kasdienybės pasakojime, atsiranda esminis esė stuburas, kuris galų galiausiai vienaip ar kitaip pateisina esė pavadinimą.

Žvelgiant konstruktyviai į rinkinį, išryškėja vidutinio amžiaus moters portretas ir jos amžinos temos – vienatvė, gyvenimo prasmės paieškos, grįžimai į praeitį, pasaulio pokyčių jausena ir, žinoma, per slenkstį lipanti senatvė, kuri viską sujaukia ir iš esmės perkonstruoja moters gyvenimą, patikrinant vertybių sistemą, dvasios stiprybę. Šiąnakt aš miegosiu prie sienos bando stoiškai žvelgti į vienišos moters gyvenimą, pasitelkti saviironiją, ironiją ir regėti laiko pokytį „sušvelninant“ padarinius. Visos moters pasakotojos draugės yra labai stačiokiškos, turinčios egzistencinės butaforijos, vienpusiškumo, bet vienijančio ir stabilizuojančio pasakotojos gyvenimo tėkmę, tarsi būtų opozicija tam švelniam, naiviam, sulaužytos, atgailaujančios, nusivylusios ir visai į depresiją puolusios šiuolaikinės senstančios moters įvaizdžiui. Autorė randa pasakojimuose tvirtų sijų, kaip nenuklysti į vargšės bobelės graudenimus, bet kartu papasakoti, kad tie pokyčiai yra esminiai ir labai svarbūs – egzistencinis skausmas neretai lieka „užkritęs“ už teksto, už pasakojimo žaismės. Daug dalykų rašytoja konstruoja iš savo gyvenimiškos patirties, ne kartą mini autobiografinius faktus, kaip antai, kad yra kilusi iš Panevėžio, turi dukrą ir yra išsiskyrusi, kad gyveno JAV, kad eina į Halės turgų ir čia pat išlenda fikcijos niuansai, kaip antai vienoje esė rašoma, kad pasakotoja negali atsisveikinti su žmogumi atsiręždama kas kelis žingsnius ir nemojuodama atgalios, o kitoje, kad tiesiog nepakenčia atsisveikinus gręžiotis ir žvalgytis. 

Iš vienos esė į kitą eina ir ryškėja ne tik literatūrinis sąmoningai kuriamas konstruktas, bet ryškiai jaučiama ir autoterapinė teksto pusė. Tekstu autorei svarbu ne tik „sulošti pokerį“, bet ir pasakyti esmingus savo gyvenimo apmąstymo niuansus. Daug kartu tekstuose susiduriama su mirtimi, retsykiais jiems bandoma suteikti netgi detektyvinių elementų, tačiau tai yra vienas ir tas pats kalbėjimas apie žmogaus mirtį, gyvenimo pasiektą tam tikrą ribą, o kai kada net apie baimę mirtį, žaidžiant su mirties literatūriniais, žanriniais įvaizdžiais. Pvz., Jurga Ivanauskaitė romane Miegančių drugelių tvirtovė aprašinėjo mergaitę, kuri aptikusi negyvą tėvą, apkaišiojo jį gėlėmis ir tiesiog žaidė su gulinčiu tėvo lavonu, atmesdama mirties faktą kaip išgalvotą ir netikrą. G. Radvilavičiūtės tekstuose su mirties susijusių vaizdinių ir priartėjimo prie jos irgi yra daug, kartais net siurrealistinių, kaip esė Nekrologas, kur moteris kontaktuoja su praeitimi per paveldėtą iš giminės veidrodžiu, kuris suskyla į penkias dalis. Nors esė pasakoja rašytojos tapatybės atskirtį nuo autorės, kuri lieka už rašytojos konteksto ribų t. y. autorė aprašo savo eseistinio pasakotojo nekrologą – išmoninga, nieko nepasakysi, kai kas aptiko Borgeso Radvilavičiūtės tekstuose, bet iš esmės t. y. kartu kalbėjimas ir apie konkrečią mirtį. Gyvenimo pokytis yra mirtis, mirtis senojo gyvenimo etapo.

Sako, eseistika labai greitai sensta, nes laikosi ant aktualijos lyno. Kažin, ar Šiąnakt aš miegosiu prie sienos greitai pasens. Na, žinoma, kai kurios detalės nudils, pasikeis žurnalų ir prekybos centrų pavadinimai, bet jausmas, kad sensti ir gyvenimas keičiasi nepasens, jis esminis. Nepasens ir toji eseistika, kuri po daugybės, regis, tik moteriškų, žaismingų užsiplepėjimų visgi turi pamatinį, egzistencinį lygmenį. Tik turint šį lygmenį eseistika išliks dar ilgai ir prigis prie mūsų literatūros klasikos gazono.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Smėlio ir rūko namai" / "House of Sand and Fog"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Smėlio ir rūko namai“ (angl. House of sand and fog) (2003), kurį režisavo Vadim Perelman. Šis režisierius labai neproduktyvus, esu matęs jo filmą su aktore Uma Thurman, kuris vadinosi „Visas gyvenimas prieš akis“ (2007) ir šis jau buvo žymiai prastesnis už „Smėlio ir rūko namus“.

Na, iškart vilioja toks gražus ir poetiškas filmo pavadinimas, tačiau po juo, kaip įprasta, slepiasi ištisos dramos. Filmas yra apie Amerikos socialines problemas, kurias išgyvena emigrantai ir vidutinį uždarbį turintys amerikiečiai, kurių namus greitai „paima“ bankai ir sugriauna žmonių gyvenimus. Dvi šeimos, dvi istorija, viena su kita susivijusios per nekilnojamąjį turtą... Išties, patiko man šis filmas, jis turi gerą scenarijų, išplėtotą, banguotą, retsykiais nenuspėjamą. Gal nepatiko tik šis jau šablonu tapęs filmo įrėminimas, kada filmo pradžioje pagrindinės veikėjos klausia, ar tai jos namas, o ji tik filmo pabaigoje atsako policininko klausimą, nes nebelieka intrigos, ar dvasiškai palaužta moteris nenusižudys, o tokių pavojų filme buvo daug. Labai jau nebeskaniai atrodo šis padėvėtas efektas, bet pati filmo šerdis išties gera, „užkabinanti“, daugiaprasmė, nenuobodi, skaudi...

Aišku, kai kurios scenos atrodė pernelyg statiškos, keistos, pernelyg kartais iliustruotos garso takeliu, todėl atrodė tokios preciziškos, lyg teatrinės, nenatūralios, kai kitos scenos tokios socialiai gyvenimiškos. Keistas buvo ir šerifo personažas, kuris pasiuntęs vaikus ir žmoną ėmė tiesiog maniakiškai siautėti, paėmęs emigrantų šeimą įkaitais... Keistoka buvo ir finalinė savižudybių serija, kuri priminė „Hamletą“, tačiau tikriausiai toks tas nepakeliamas praradimo skausmas. Labai žaviai atrodė Holivudo gražuolė Jennifer Connelly, labai užtikrintai vaidino Ben Kingsley, toks kultūrinis supratingumas, aiškumas, tikslingumas, charakterio pateikimas man buvo labai įdomus, beveik nematytas.

Šiaip labai įdomus, aktualus filmas, parodantis ne tik socialinį išgyvenimo plėšrūniškumą, bet ir atveriantis įdomias dvasinės žmogaus mutacijas, kritinius, ribinius taškus. Patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Apsimetėlis, sukčius ir dama" / "The Two Faces of January"

Sveiki, kino žiūrovai,

Filmas „Apsimetėlis, sukčius ir dama“ (angl. The Two Faces of January) (2014) tikriausiai lietuviškai verčiamas ne be pagrindo kaip koks klasikinio romano pavadinimas, kad pritrauktų daugiau vidutinio amžiaus žiūrovų. O be reikalo... Irano kilmės režisierius Hossein Amini, dirbęs su daugeliu režisierių, galiausiai pats ryžtasi sukurti ilgametražį filmą, žinoma, apie kriminalą, kuriame būtų besąlyginė pražūtingos meilės linija.

Ar patiko šis filmas? Iš esmės „kaip ir...“. Patiko daug kas šiame filme – surinkti superiniai aktoriai, filmuota pietų Europoje, daug saulės, aistros, velniškai stilingų detalių, atmosferos, bet siužetas. Atsiprašau, bet siužetą siūlau nušauti. Susitinka keli nusikaltėliai, vienas per kitą familiariai lipa ant blondinės, bando atsikratyti savo praeities ir susitvarkyti ateitį. Jau nuo pirmųjų kadrų tampa aišku, kas ką įsimylės, kas su kuo pešis ir kad visi patirs jei ne mirčių, tai akivaizdų su kriminalu susijusį fiasko. Nuo-bo-du! Na, nepykit, bet tikrai. 

Filmą paįvairina gamtos peizažai, kai kurie dialogų gabaliukai, o už vis labiausiai pasirinktas „stilingas kino sukirpimas“, dešimtmetis. Tiesą sakant, nesujaudino nei ta sinoptiškai suprognozuota meilės istorija, nei pinigų lagaminėlis – tokius muzikos pop žvaigždės jau ir vaizdo klipus yra sukūrusios pagal tą patį veikimo principą. Be kostiumo, geografijos ir dešimtmečio išskirčiau atpažįstamus šaunius aktorius. Seniai bematyta Kirsten Dunst pagaliau išsiropštė iš gyvenimiško depresijos liūno ir, regis, pamažu, vėl grįžta į kiną. Mano šiemet pamėgtas Gvatemalos aktorius Oscar Isaac buvo geras, kaip visada, bet profesionaliausiai man asmeniškai atrodė Viggo Mortensen‘as. Jei ne silpnas scenarijus, manau, filmas būtų išėjęs netgi stulbinamos prabos!

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Raudonas sausas vynas: Famille Castel (Reserve de France) Cabernet Sauvignon 2012

Sveiki,

Prieš kelerius metus, o gal ir dar seniau, buvau pradėjęs rašyti apie ragautus vynus. Nutariau pratęsti savo įspūdžius apie vyną – ypač raudonąjį sausą vyną. Mūsų kultūra kažkaip labiau propaguoja stipriuosius alkoholinius gėrimus, o štai pietų Europos šalyse vynas yra visur, kur tik galima – prie maisto, prie draugų stalo ir t. t.

Mėgstu vyną. Mėgstu jo skirtingus kvapus, jo skonį, aromatą, galvoti, ką aš veikiau, kai vienokia ar kitokia vynuogė sirpo tokiais ar anokiais metais. Tai neįtikėtinai įdomus ir intelektualus gėrimas. Tokiu užtenka mėgautis visą vakarą, kartais su draugu atsidarius vieną butelį ir teliūskuojant didžiulėje slovakiško stiklo taurėje.

Aną vakarą išsirinkome prancūzišką vyną. Na, prancūziškų vynų yra visokiausių, kartais bijau „užtikti“ ant pjuvenų skonį turinčio vyno – jis man nepatinka, pjudo gomurį nuo pat pirmųjų gurkšnių. Mėgstu aromatingus, šokolado, vaisių net gėlių turintį vyną. Susigundžiau, aišku, vyno akcijomis ir etiketė, kuri žadėjo, kad Famille Castel (Reserve de France) „Cabernet Souvognom“ 2012 metų bus juodųjų serbentų ir kitokių prieskonių aromato.

Spalva neįtikėtinai sodri, man patinka sodrūs vynai. Atidarius buvo neįtikėtinai geras kvapas – užuodžiau sodrų vaisių ir gėlių aromatą. Pirmasis gurkšnis buvo labai geras, tačiau antrasis šiek tiek suprastėjo, ėmiau jausti vandeningumą, nuslopo skonio sodrumas ir vynas tapo šiek tiek „nukvėpęs“ skonio prasme. Gėriau kambario temperatūros, kaip ir rekomenduojama gerti raudonąjį vyną. Nemėgstu, kai vyne jaučiasi vandeningumo aromatas, tačiau kištelėjus nosį prie taurės, kvapas tapdavo aukščiausios prabos. Juodųjų serbentų, kaip buvo rašyta etiketėje, nejaučiau, tačiau vaisių skonis jautėsi, gal labiau slyvų ir gvazdikėlio mišinys – neapsigaukite, vyne priemaišų nėra, jį sukuria vynuogių tipas, fermentacija, laikymas, metai ir t. t.

Šiaip šis vynas tikrai neblogas. Esu gėręs kur kas neskanesnių vynų, o šitas man patiko labiausiai kvapu, na, ir, neprastu beveik sodriu skoniu.

Mano įvertinimas: (aštuoni su minusu) -8/10

Kaina mūsų parduotuvėse: ~19 lt.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano gyvenimo žuvis" / "Big Fish"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti Tim Burton filmą „Mano gyvenimo žuvis“ (angl. Big Fish) (2003), kuris tikriausiai labai daug kam patiko, kaip ir „Edgaras žirkliarankis“ bei kiti šio režisieriaus darbai. Tai savito matymo ir vaizdo kine režisierius. Ne visi man patinka jo darbai, tačiau pripažįstu jį kaip įdomų, originalų režisierių.

„Mano gyvenimo žuvis“, galiu pasakyti iškat, kad patiko labiau nei „Edgaras žirkliarankis“ dėl savo scenarijaus ir realizavimo. Pasakos motyvai, realybės ir pasakos motyvų lipdinys tapo kažkokiu įdomiu, savitu kalbėjomi, o dialogai retkarčiais panešėjo į „Forestą gampą“. Nors kino kritikai išliko pakankamai dungi, bet žiūrovams šis filmas tapo labai mėgiamu.

Man asmeniškai filmas patiko, nors vėlgi tas patiko... Negaliu pasakyti, kad sužavėjo, pritrenkė. Tai savito žanro filmas, kuris nuteikia pozityviai, verčia kurti ir mąstyti kūrybiškai, patikėti pasakojimais. Žodžiu, vienaip ar kitaip pasakoja apie utopinį ir idilinį pasaulio matymo modelį. O kas pasakys, kad tai nėra žavu? Šiaip pozityvi juosta, kuri tiks visai šeimai, ypač patiems mažiesiems, bet neapsirikite, filme yra nemažai slėpinių suaugusiems.

Labai patiko pamatyti viename filme ištisą būrį nuostabių aktorių, kurie gal ir nesukūrė kažkokių nuostabių, išskirtinių ar aktoriaus išmėginimą lemiančių vaidmenų, tačiau atrodė vienas šalia kito nepaprastai įdomiai. Evan McGregor, Marion Cotillard, Jessica Lange, Helena Bonham Carter ir kt., kurie jau ne sykį yra vienaip ar kitaip dirbę su režisieriumi Tim Burton.

Žinau, kad filmas daug kam tiks ir patiks, ir kaip graži istorija, ir kaip meno kūrinys.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela