Šįkart
noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Nė viena naktis neprailgs“ (angl. No Night Is Too Long) (2002). Britiško stiliaus drama su trilerio
skoniu, sakyčiau, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo labai įtaigi ir gana stipri
drama. LGBT tematikos filmas, pasakojantis apie dviejų vaikinų užsiplieskusią
aistrą, tarp kurių įsiterpia moteris. Filmas toli gražu nenagrinėja seksualinės
įvairovės periferijų, filmas susitelkia į pasakojimo siužetą, svarbus ne tiek
LGBT motyvas, kiek abejotinos kaltės ir atpirkimo santykis, kuris ne visada būna
teisingas.
Filmo
didžiausias įtaigumas, kad režisierius nebijo stambaus plano, nuolat rodo
aktorių veidus taip arti, kad nebegalima atsispirti personažų akims, kurios
pilnos baimės ir abejonės, ir pritemtos kančios, ir ko tik norite. Žinoma,
operinis garso takelis skamba išties grėsmingai per visą filmą – gal kiek
neįprasta, tačiau tokiam nekomerciniam filmui tinka kuo puikiausiai. Puikiai pasirodė
aktorių duetas Lee Williams ir Marc Warren, tačiau kai kurios scenos pasirodė
pernelyg teatrališkos, pritemtos iki metaforų ir simbolikos ir užgožė tikrąjį
žmogiškumą. Filmas, sakyčiau, pavojingai balansuoja ant įtaigumo ir dirbtinos
patetikos, tačiau tas pavojingas susilieja su siužeto pavojingumu ir filmas
tampa provokuojantis, lauki, kol suklys ne tik personažai filme, bet ir
režisierius...
Be
teatrališkumo, erzino tik nuspėjamas siužetas nuo pradžios iki pabaigos, nuo
žmogžudystės iki jos atomazgos, todėl scenarijus nėra šio filmo stiprioji pusė,
bet žiūrėti tikrai galima pakankamai įdomiai, kai kurios scenos išties labai
gražios, įtikinamos, palyginus su prasto turinio kitais LGBT temos filmais.
Sakyčiau, šitas visai neblogas, bet iki gerumo lyg ir pritrūko.
Tiesą
sakant, ilgai vengiau šios temos, nes kažkaip ir pyktis ėmė, tai gal dėl to,
kad turėjau labai daug pasakyti ir kartais išsprūsdavo vienas kitas
necenzūrinis žodis. Paskutiniu metu tiesiog pasidarė bloga nuo žiniasklaidoje
prasidėjusio propagandinių nuomonių karo dėl karinės prievolės sugrąžinimo. Turiu
aiškią savo nuomonę, kurios su jokia vėzda neišmuši.
Manau,
kad grąžinti karinę tarnybos prievolė buvo pasityčiojimas iš jaunuomenės.
Suprantu
tą signatarų kartą ir tuos, kurie ten prie tanko stovėjo iškėlę rankas ir tą
patriotiškumo bumą, kurį jie išgyveno, tačiau siūlau į tai pažiūrėti šiandien
blaiviomis akimis ir šiek tiek plačiau. Karinė ginkluotė ir pasirengimas karui visais
laikais iššaukia priešingos genties atsaką ir ginklavimąsi, apskritai esu ne
tik prieš šauktinių grąžinimą, bet apskritai prieš karininkus, jų „profesiją“,
nes tai kelia grėsmę mūsų visų žmonių saugumui ir provokuoja aplinkines
valstybės imtis to paties. Ką šiuo metu ir matome Rusijoje. Reiktų nepamiršti
ir dar vieno dalyko, kad karas, ginkluotė, gynybinė parinktis visada buvo
verslas ir visada už kario kažkas stovėjo, trynė rankas, rinko kapitalą ir
lobo, o tautai primetė vertybių retorinę mišrainę ir moralės blizgučius, visa
tai įgalino tokias slidžias sąvokas kaip „meilė tėvynei“, „patriotas“, „vyriškumo
mokykla“, „mirk už tėvynę“ ir šiais žodžiais kuo puikiausiai pavergiama, nes
jie smūgiuoja kaip prievolė. Karo kapitalistams tai tik į naudą, o patiklioji
liaudis tiesiog nuostabiai įtikėjusi, kad ugdosi, kad turi savo vertybės, kad
gina savo žemę, o nemato toliau savo nosies – jie tėra fabriko mėsa, iš jų pelnomasi.
Griežtai pasisakau prieš prievolę, sąmoningai sakau ne ir raginu Lietuvos
jaunuolius visais įmanomais būdais tai parodyti valdžiai ir propagandininkams,
kad ši jaunuolių karta atsisako karo, atsisako ginklo, atsisako finansų į purvą
ir ginklą ir geriau finansuoja švietimo, kultūros, galų galiausiai sveikatos
sferoms, o ne karinei parengčiai, kuri labai gražiai vadinama „gynyba“.
Mane
siutina nuolat žiniasklaidą užplūstantys straipsniai, kaip gera atlikti
pilietinę pareigą, piešiama tai kaip kokia didžiulė garbė ir pasididžiavimas –
vėl plaunamos per vertybes ir moralės nuostatas vargšų ir menkai mąstančių
žmonių smegenėlės. O dar geriau – manipuliuojama vyriškumo sąvokomis, kai buvę
karininkai ima kalbėti apie discipliną ir vartoja tokias sąvokas kaip „bobiškumas,
turi skystus kiaušus“ ir kalba apie visai kitą plotmę – heteroseksualaus vyro
visuomenėje (o tiksliau karo kapitalizmo) normų atitikimą, o tai einama iki to,
jei tu netarnavai kariuomenėje, tai nesi tikras vyras, kaip antai, jei moteris
nepašaudė patranka penkių vaikų į pasaulį, ji „nelabai“ moteris. Iki kokių mes stereotipinių
smulkmenų nusigyvenome, kai kalbėdami apie žmonių išnaudojimą kaip barikadą
nevisai savo valia, gvildenama vyriškumo sąvoka, kuri neturi JOKIO sąlyčio su
vyro gyvenimo patirtimi, nes jos absoliučiai skirtingos ir per karinę prievolę
vienodinti vyrų standartus yra prigimties, sakyčiau, žaginimas. Juolab, kad į kariuomenę
gali eiti ir moterys – savo valia, o tai reiškia, kad jos tampa vyriškesnės už
vyrus netarnavusius? Protaukime, žmonės!
Aišku,
nieko prieš ir tą reklaminį papirkinėjimą, kad ten mokslus finansuos, kad
pasibaigus prievolę, galės atidėti darbus, niekas nieko neišmes, bus sudarytos
sąlygos tam ir anam. Ok, papirkinėjimas gerai, nes kažkas išlošia, jeigu nuo
kažko bėga. Sakau, viskas gerai, bet tik tiems savanoriams, kurie mato tikslą
karo ginkluotės žaidime, turi laiko, neturi kitų tikslų, tegu jiems, o ne išplėštiems
iš šeimų, darbų, karjeros, sumanymų, perspektyvų, planų. Nesąžininga eikvoti
kitų žmonių (jaunuomenės) laiko, juolab, kad visa sistema daugiau ar mažiau
pridengta moralės ir privilegijų lapais yra aiški kaip manipuliacinė.
Atsisakymas šauktinių buvo, mano galva, žengtas didelis žingsnis į laisvę ir
taiko, o jo grąžinimas vėl mus grąžino į rektūrinius laikus.
Gaila,
kad jaunuomenė nesukėlė masinių protestų, nejausdami, kaip valstybė kėsinasi į
jų savotišką laisvę ir kažkas iš to lobsta. Juokingi buvo ir tie
paskaičiavimai, kad neva šauktinis atsieis pigiau nei profesionalas karys,
tačiau profesionalų karių niekas nesumažino, o paskaičiavus realiai šauktinio
išlaidas, skaičiai išaugo kone 6 karus – štai jums ir matematika. Čiut nenugriuvau
nuo kėdės, kai kažkas parašė straipsnį, kad Izraelis yra pavyzdys, kaip turi
būti tvarkoma gynybą, nes ten skiriami net 7-9 proc. nuo bendrų šalies pajamų.
Nemanau, kad tas žmogus buvo blaivas, kad sugebėtų suvokti, kad kuo ginkluotesnė
šalis, tuo daugiau ji priešų turi, o Izraelis nėra ta šalis, kuri būtų taikos
pavyzdys mums ir pasauliui. Galų galiausiai reiktų prisiminti Gandžio
filosofiją, o ne nuolat ugnyje gyvenantį Izraelį.
Žodžiu,
ką aš noriu pasakyti? Šauktinio grąžinimas yra daug daugiau nei tik karinė
prievolė – tai demokratinės valstybės dūmas, už kurio pinigus skaičiuojasi
kapitalistai, žmonės mulkinami ir nepabijosiu grubaus žodžio „dūchinami“
vertybėmis, farširuojami meilėmis tėvynei ir kitomis abstrakčiomis romantinėmis
sąvokomis, kurios kėsinasi į žmogaus orumą. Atsibuskite, valstybė tai mes, o ne
pieštuku apvestas plotas žemėlapyje, ne ta vištidė Seimas, kuris nedelsiant
įtvirtino grąžinimą, mes turime palaikyti taiką, o ne pelnyti kažkam pinigą,
mes turime mokytis valdyti savo valdžią. O tie, kurie euforijoje skendi apie
savo patirtis atlikę karinę prievolę ir išplautomis smegenimis pasakoja apie
vyriškumo pamokas Lazdijų pasienyje, siūlau nepasiduoti, nes skalbimas skatina
kitą smegenų skalbimą, kol galiausiai tampa norma ir niekas nebeklausia, o kam reikia
tos prievolės, užmigdo žmogaus sąmonę. Todėl jaunuomenę skatinu atsigręžti į
save, artimuosius, savo tikslus, o manipuliacijas, kurias dar prilaiko
įstatymai, palikti politikams. Taip, gausite per galvą, gausite baudos kvitą, bet
žinosite, kad turite galvą ir mąstote, ginate savo teisę spręsti, ką daryti su
savo gyvenimo laiku. Būkite laimingi, sąmoningi ir ne visada darykite tai, ką
liepia kiti dėl to, kad liepia, juk šiaip ar taip, kiekvienas jūsų veiksmas
iškeliauja į kosmosą ir nulemia jūsų likimą ir mūsų visų likimus.
Pridedu
ištrauką iš Rasos Aškinytės interviu Bernardinai.lt,
kuris nusako mano mintis iš šio konteksto – kas yra žmogus, kas yra
patriotizmas ir apskritai, kaip fundamentaliai vertinu žmogaus gyvenimą, o ne
abstrakčias manipuliacines sąvokas:
Esate tokia kosmopolitiška. O koks Jūsų
požiūris į patriotiškumą?
Patriotiškumą suprantu labai paprastai. Jei esi patriotas, šiandien pat
eik ir surink šiukšles savo gatvėje, nuoširdžiai nusišypsok kaimynui, nesvarbu,
kokia jo tautybė, rasė, religija, lytinė orientacija, socialinė padėtis. Gali
tuos keletą kartų per metus nemojuoti vėliava, geriau padaryk taip, kad tavo
artimiausioje aplinkoje būtų gera gyventi ir tau, ir kitokiems nei tu.
Jums atrodo svarbiau valstybė ir jos gynyba
ar atskiras individas, jo saugumas ir gyvybė?
Politiniai dariniai yra politikų žaidimo pasekmė. Gyvybė man atrodo
svarbesnė.
Manau,
kad renkamės, tikėti ateiviais ar netikėti. Paskutiniu metu pasirodo daug aukšto
rango pareigūnų, kurie baigę slaptose organizacijose tarnybą, vis dažniau
prabyla apie slaptus archyvus ir bendradarbiavimą su nežemiškos kilmės
būtybėmis. Aišku, organizacijos ginasi ir stengiasi viską sumenkinti, netgi
tyčiojasi iš tų žmonių, juos įkalina, tardo, įbaugina jų artimuosius – žodžiu,
senieji KGB metodai. Bet kokie proveržiai spaudoje tampa pateikti „nerimti“,
kaip keistuolių žmonių, kurie pradėjo lakstyti laukais. Valstybė noriai remia
filmų kūrybą apie ateivius, serialų projektus tam, kad žmonės tai žiūrėtų kaip
į išgalvotus personažus, pramogą, nepasiekiamą tikrovę... Ši machinacija,
manau, daugiau ar mažiau yra mums visiems daugiau žinoma.
Aš
nuolat užmetu akį tuos faktus, kuriuos iš visų organizacijų stengiamasi visokiausiais
būdais sumenkinti, bet neapgausi gi buitinių kamerų, neapgausi kitų įrodymų,
tūkstantinių žmonių liudijimų. Aišku, tarp jų yra nemažai falsifikacijos,
tačiau neabejotinai ir realių kadrų, kuriuos išties sunku paaiškinti, o gal
aiškinti ir nereikia, nes žmonės tiesiog jau išmokyti sumenkinti faktus, nes
žiniasklaida tą jau kuo puikiausiai išmokė – viskuo abejoti, iš visko tyčiotis
ir nematyti daugiau nieko, išskyrus tik tai, kiek eurų piniginėj dar guli.
Bet
apie tai, manau, reiktų, atskiros studijos, ypač skeptikams, kurie mėgsta
rašyti tokius prierašus: „Tikriausiai buvo žolytės parūkę, kad tokius dalykus
šneka“. Bet... Na, tiek to.
Pridedu
vieną kadrą, kuris mane sudomino. Iš Argentinos. Klausimų nekyla, kad mamai
nereikia falsifikuoti įrašo, kad išpopuliarėti, tad pažiūrėkime:
Šitą
įrašą, jei gerai pamenu, irgi esu čia rodęs, bet pridėsiu dar kartą. Jis buvo
padarytas Izraelyje. Įdomu tai, kad nufilmuota ne viena versija iš skirtingų
miesto taškų, visiškai atsitiktinių žmonių tuo pačiu metu:
Tikra
Australijos dvasia pulsuojanti drama „Pėdsakai“
(angl. Tracks) (2013) buvo jau seniai
įtrauktas į mano būtinų pažiūrėti filmų sąrašą. Regis, neklydau. Tai autobiografinis
filmas apie Robyn Davidson, kuri pėsčiomis perėjo Australiją su 4 kupranugariais
ir vienu šunimi t. y 1,700 mylios arba 2700 kilometrai, o tai yra kur kas
daugiau nei nuo Talino iki Vilniaus, turint galvoje dykumą, gyvates, smėlio
audras, vandens stygių, nakvynes prie laužo ir beveik neapgyvendintas vietoves.
Viena, jauna, bet užsispyrusi sekti savo tėvo pėdomis, kuris Afrikoje taip pat
keliavo vienas per dykynes.
Nuo
pat filmo pradžių kyla klausimas dėl pagrindinės herojės psichinės būklės. Kam jai
viso šito reikia? Nesuprantama. Atmintyje tėvo šmirinėjantys peizažai,
pasikorusios motinos kilpa ir noras atsiskirti nuo civilizacijos, priartėti iki
žaizdos prie vienatvės, kad vėl sugrįžtų į gyvenimą. Tikriausiai taip
reikėjo... Tai filmas reikalaujantis iš žiūrovo kartu ištvermės eiti su
personažu per tas dykvietes. Sunku, karšta ir kartais ištinka astma, imame
klausti, kam, kodėl, už ką. Gerai, kad šalia nuolat dar tas akiniuotas
fotografas pasirodo, kuris lyg ir garantas, kad personažas pasieks tikslą ir
pereis Australiją.
Iš
tikrųjų esu matęs filmą „Triušių tvora“ – irgi apie Australijos dykvietes, tik
ten keliavo mažos mergaitės, kurios nuėjo didžiulius atstumus, kad išgyventų,
tačiau ten buvo socialinės invazijos į vietinius čiabuvius problemos, o šiame
filme yra kažkas, kas ateina iš paties žmogaus vidaus ir sako: „Tau reikia tai
padaryti ir viskas“. Pagrindinį vaidmenį sukūrė australė Mia Wasikowska –
neįtikėtinos ištvermės vaidmuo, sakyčiau, vienas įspūdingiausių šios
talentingos jaunos aktorės darbas. Apskritai mano nuomonė apie ją yra kuo
puikiausia ir visi jos pasirinkti vaidmenys yra daugiau ar mažiau nuostabūs ir
be galo skirtingi. Šis ypač vertas akies.
Na,
ir pats filmas... įkvepiantis, jautrus, filosofinis, matuojantis žmogaus
dvasios ir fizines galimybes. Filmas pulsuoja išlikimo vibracijomis, į jį
lengva įsijausti, pajausti laukinės Australijos grožį ir civilizacijos
atotrūkį. Man šis filmas labai patiko, manau, jis patiktų daugeliui, jeigu būtų
labiau pareklamuotas komercinių filmų terpėje.
