Asmenybės: ekstrasensė iš Latvijos Džiulija Vang (Julia Vang) (Ekstrasensų mūšis)

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pakalbėti apie unikalų žmogų – Džiuliją Vang iš Rygos, kuri tapo penkioliktąja „Ekstrasensų mūšis“ nugalėtoja. Šiuo metu per TV3 galima kaip tik stebėti šį sezoną ir tie, kurie tikriausiai matėte nors vieną seriją, negalėjote nepastebėti būtent šios ekstrasensės, kuri iš kitų išsiskiria ne tik savo ūgiu ir išvaizda, bet ir ekstrasensiniais sugebėjimais. Stipri energetika, asmenybė ir mokėjimas save „pateikti“ Rusijoje sukėlė tikrą diskusijų bangą, ar Džiulija Vang kartais nėra Latvijos vyriausybės „užsakytas“ žmogus, o jos asmenybė suvaidinta dėl šou. Pati ekstrasensė tik juokiasi iš tokių kalbų ir sako, kad dalis tiesos tame esą, nes ji iš tikrųjų gyvenime iš dalies yra aktorė, kadangi nusifilmavusi keliuose juostose kaip antro plano aktorė. Tačiau Džiulija aktoryste neapsiriboja, ji dar ir kuria eiles, įrašinėja muzikinį albumą, išleido savo nuosavą kvepalų liniją ir, žinoma, fotografuojasi – ji baigusi fotografijos studijas. Ekstrasensė prisipažįsta, kad jai kur kas įdomesnis kūrybinis gyvenimas, nei „dirbti“ ekstrasense, nes žemiškos problemos žmonėse atsikartoja ir belieka tik žmogui pasakyti, kad didžiausia jo problema, kad jis problemų neturi visai.

Daugiau nei 15 metų Latvijos sostinėje gyvenanti Džiulija Vang išties kietas riešutėlis. Ji prisimena savo ankstesnius įsikūnijimus, bendrauja su dvasių pasauliu ir... nelaiko savęs žmogumi. Ji, kaip teigia, yra ne žmogaus sielos prigimties, bet įsikūnijusi chaoso dvasia. Kaip praėjusiuose gyvenimuose, taip ir šiame, jai lemta dalyvauti svarbiuose pasaulio likimo įvykiuose. 

Man asmeniškai Džiulija Vang labai patinka, nors ji ganėtinai dvilypė. Vienokia ji atrodo laidoje „Ekstrasensų mūšis“, kai tenka susidurti su užduotimis ir kitokia, kai tik prabyla apie ekstrasensinius reikalus. Kur kas malonesnė ir „žemiškesnė“ atrodo, kai kalba apie kūrybą ir paprastus kasdieninius reikalus. Netgi atrodo, kad pasikeičia jos bioenergetika, mat, kaip ji pati sako, jos protas ir emocijų plotmės yra ne vienodo lygmens. Bet apie viską pabandysiu susiaurinti ir sudurstyti išversdamas klausimus iš įvairių interviu. 

- Džiulija, kada sužinojote apie savo ekstrasensinius sugebėjimus?

Šiuo sugebėjimus turėjau nuo pat gimimo. Aš apie tai žinojau iš pat pradžių. Tai buvo kaip apreiškimas.

- Papasakok apie savo tėvus. Kur jie dabar, kaip jie tave užaugino?

Mano mama gyvena su manimi Rygoje. Anksčiau gyvenome karininkų šeimoje Vokietijoje. Mama mane auklėjo su meile ir supratingumu, kokia iš tikrųjų ir tapau. Nuo pat pradžių buvau keista ir ne tokia, kaip visi vaikai. Kalbėdavausi su gyvūnais. Turėdama pustrečių metukų jau skaičiau knygas, kas man labai patiko. Džiaugiuosi, kad nesu kaip ir visi kiti.

- Tai jūsų mama nesistengi pagydyti jūsų keistų polinkių?

Ji manęs negydė, nes tai nėra liga. Ji užsiima kvantine fizika, todėl mano, kad mano gebėjimas yra teisingas.

- Ar gali matyti ir jausti, ką paprastai jaučia žmogus?

Aš negaliu. Nežinau, ką jaučia paprastas žmogus.

- Taip, bet jūs susiduriate su paprastais žmonėmis, matote, kaip Jūs nuo jų skiriatės?

Iš tikrųjų yra taip, kad girdžiu ultragarsą, matau skirtingas vibracijas, bet tai nėra tas pats kas „Wi-Fi“.

- Netrukdo kiti garsai?

Trukdo miegoti, kol neišjungiu visų buitinių elektros prietaisų. Be to, neretai būna taip, kad prietaisai nebeveikia, kai esu labai arti jų. 

- „Ekstrasensų mūšyje“ visada atrodėte kaip bejausmė. Jūs niekada neišsigąsdavote, nebūdavo smalsu?

Ne, įdomu buvo, tačiau aš nesugebu bijoti. Man, deja, sunku jausti bet kokias emocijas.

- Ar įgyta patirtis „Ekstrasensų mūšyje“ Jus labiau paskatino pagelbėti žmonėms ekstrasensiniais būdais? Sprendžiant iš to, kaip po laidos buvo domimasi jumis, turėjo kreiptis nemažai žmonių.

Žinau, kad daugelis to trokšta, tačiau tam nesu itin nusiteikusi. Tiesiog manau, kad žmonėms atėjo metas patiems spręsti savo problemas.  

- Ar galite patikėti, kad už Jus buvo atiduota tris ketvirtadalius balsų „Ekstrasensų mūšio“ finale?

Esu labai prieštaringo charakterio, nemanau, kad publika gali mane mylėti.

- Kas tavo tėvas?

Tai nėra žmogus, tai būtybė, kuri gali pasireikšti įvairiausiais pavidalais.

- Jis užsienietis?

Galima įvardyti ir taip.

- Tavo mama ką nors apie jį pasakojo?

Ji nuo manęs to neslėpė. Žinojau, kad vyras, su kuriuo gyvename nėra mano tikrasis tėvas. Aš tai netgi mačiau. Tas, su kuriuo gyvenome, manęs nekentė ir laikė mane monstru, pabaisa ir seksualiai tvirkino.

- Kiek jums tada buvo metų?

Man tada buvo 12 m. jis darė labai nemalonius dalykus man ir mano motinai, bet ant jo nukrito gabalas betono su geležimi ir jis žuvo.

- Ar vaikystėje kalbėdavotės su mirusiais?

Taip, sėdėdavau ir kalbėdavausi su „tuščia erdve“.

- O su kuo žaisdavote kaip vaikas?

Žmonės buvo mano lėlės.

- Nustebinote jūs mane savo neįprasta violetine arbata. Kas tai?

Tai iš Tibeto papėdės. Mano prosenelis buvo žolininkas, jis mokė mano močiutę žolininkystės, magijos ir gydymo. Kai Kinija okupavo Tibetą, jie pradėjo naikinti vietinius tibetiečius, todėl jis pabėgo per Mandžiūrijos kalnus ir priėmė carinės Rusijos pilietybę. Michailas buvo pakrikštytas ir vedė rusų didikę. Tai keista istoriją. Mano prosenelę vėliau išmetė iš traukinio dėl pinigų...

- Ar kada turėjote glaudžių santykių su vyrais?

Taip, aš kažkada bandžiau santykius. Tai buvo prieš valią. Jau trečią dieną norėjosi užmušti tą „padarą“, kuris man kalbėjo tokias nesąmones. Kas gali būti bendro tarp manęs ir to žmogaus. Jie tampa apsėsti manimi, o aš jais... Jie pradeda ristis žemyn: atleidžiami iš darbo, priauga daug svorio, tampa priklausomi nuo alkoholio... Turiu tokį, su kuriuo jungia 8 metų ne fizinis seksas. Manęs apskritai nelabai domina seksas su vyrais. Astraliniame plane susitikinėju su vyru, su kuriuo turiu daug bendro iš ankstesniųjų gyvenimų.

- Jūs gyvenate Rygoje, kodėl pasirinkote šį miestą?

Taip, tai nutiko Latvijoje ir priežastis yra ta, kurią žmonės tiktai dažniausiai gali įsivaizduoti: tai mistinio miesto koncentracija, labai senos pagonybės tradicijos, senovės masonų pastatai ir... neagresyvūs vaiduokliai.

- Ką jūs manote apie tuos, kurie apsimetinėja Jumis?

Mano požiūris į juos neigiamas. Tai išties šlykštu, kai kas nors mano vardu bando užsidirbti pinigų.

- Jūs sakėte, kad esate chaoso dvasia, įsikūnijusi į žmogaus kūną. Sakykite, kaip dvasia gali gimti žmogaus kūnu?

Labai paprastai, kaip pvz., gimė Buda ir Jėzus, taip gali gimti ir bet kurti kita dvasia.

- Ar pažįstate ir kitų įsikūnijusių į žmogaus kūną?

Asmeniškai, deja, ne, tačiau aš ne viena tokia.

- Ar buvote kada nors įsikūnijusi vyru?

Taip, tai nutiko paskutinį gyvenimą, kai buvau 1945-aisias nunuodyta nacių, kai Rusija nugalėjo Vokietiją.

- Pakalbėkime apie tavo kūną. Atrodote nuostabiai. Pasakykite, kaip rūpinatės savimi? Ar lankotės sporto salėje?

Aš naudoju natūralią kosmetiką ir aliejus. Jų paruošimas gana baisus ir šlykštus. Mėgstu pusiau virtą vištieną, kepenis ir sūrį. Šiaip esu alergiška daugeliui maisto produktų, nes mano kūnas nepriima daugelio standartiškų produktų. Nesportuoju ir nesideginu, o plaukais rūpinasi mano pažįstamos kirpėjos. Niekada nesinaudojau chirurgija, išskyrus tą atvejį, kai sumažinau savo lūpas. Man patinka tatuiruotės, nors ilgą laiką buvau prieš jas nusistačiusi. Iki 12 metų buvau labai pilka, nuo 13 ėmiau dažytis plaukus ir dabintis gana agresyviomis spalvomis.

- Papasakokite apie savo kvepalų liniją. Ar kvapai gali pakeisti žmogų?

Aromatai įsiskverbia į jūsų pasąmonę ir aplenkia protą. Tai labai galingas ginklas. Kvapas gali suteikti žmogui pasitikėjimo, jis mato kitų reakcijas į jo kvapą ir jam gali apskritai suteikti to, ko trūksta. Aš pirmą kartą su kvapų pasauliu susipažinau gyvendama viename iš įsikūnijimų Mendes mieste, ant Nilo upės krantų. Ten buvau dievo Ra šventyklos vaidilutė. Kunigai turėjo gana gerai išvystytą kvapų supratimą balzamavimui ir kitoms reikmėms. Iš ten atsinešiau savo pomėgį įvairiems kvapams, ypač natūraliems aliejams. Labai mėgstu vasaros dienos kvapą kapinėse  - rožių, šviežios žemės, obliuotos lentos, nupjautos žolės, pelenų...

- Šiuo metu Jūs gyvenate šį įsikūnijimą, kuris pilnas materialių dalykų. Kas padeda neišprotėti?

Kai knygą pradedi skaityti nuo jos galo, gyvenimas tampa išties nuobodus. Mačiau daugybę gyvybių, kurio gimė ir mirė, kaip aš gimiau ir miriau. Kaip mirė galaktikos ir dingo civilizacijos. Aš žinau daug. Dar daug daugiau aš tikriausiai nė nenoriu prisiminti ir žinoti. Aš žiūriu į erą ir taip, kaip ji keičiasi. Ir galiu pasakyti, kad šis pasaulis – neteisingas. Kai kas vaikšto su stangriomis krūtinėmis, šviesiais plaukais, gražiomis kojomis, kilometrinėmis blakstienomis. Kai kas turi menininko talentą. Kai kas iš šių talentų šaiposi. Kai kas turi išvis menką supratimą ir intelektą. Jūs šaltai esate išeikvojami savo pačių emocijų, užuot maudęsi aukso šviesos spinduliuose. Man buvo tikras siaubas gyventi įprastą ir tokį nuspėjamą gyvenimą, todėl prasimanau pramogų tokių, ką aš galiu ir sugebu.

- Jūs sakote, kad „likimas turi tūkstančius variantų“ ir mes galime pakeisti savo likimus. Bet kaip eismo įvykiai, žemės drebėjimai, staigi mirtis... Tai visgi yra kažkas stipresnio už žmogaus veiksnius?

Likimo nėra, yra tikimybių rinkinys. Taigi, realybė tėra pasąmonės iliuzinė projekcija, kuri apgailėtinai vadinama likimu. Išoriniai veiksmai sukelia laiką. Panaikinkite išorinius pokyčius ir nebeliks laiko. Beje, fizika įrodė, kad laikas neegzistuoja, kad jis yra dirbtinis konstruktas ir kad jis nėra linijinis. Tai objektas generuoja įvykius, mes sukurti tam, kad kurtume reginį. Todėl yra svarbu susikurti sau „teisingą“ kryptį ir jo siekti.

 Džiulija Vang vaikystėje.

Po "Ekstrasensų mūšio" daug praeities nutekėjo į internetą. Daugelis Vang pažinojusių bando sumenkinti pristatydami įvairias jos praeities fotografijas.

Džiulija Vang mielai bendrauja su 14 sezono "Ekstrasensų mūšis" laimėtoju ir antrosios vietos nugalėtoja iš Estijos. Šita foto iš neseniai vykusios filmo premjeros, kur epizodinį vaidmenį atliko ir pati D. Vang.

 

Daug pikantiškų ir beveik pornografinių nuotraukų iš praeities. Anokia čia paslaptis, Džiulija buvęs modelis ir neretai tekdavo dalyvauti erotinėse fotosesijose, tačiau ji savo kūno ir praeities nesigėdyja, kaip ir galių.

Džiulija Vang "Ekstrasensų mūšio" metu.

Parengė Maištinga Siela

Filmas: "Ivano vaikystė" / "Ivanovo detstvo" / "Иваново детство"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu sugrįžti prie savo taip mylimo Andrėjaus Tarkovskio filmų, kuriuos taip tausoju ir stengiuosi visų iškart nesužiūrėti. Neseniai teko galimybė pamatyti debiutinį pilnametražį šio legendinio rusų režisieriaus filmą „Ivano vaikystė“ (angl. Ivanovo Detstvo) (1962), kuris iškart pelnė režisieriui tarptautinį pripažinimą ir „Auksinį liūtą“.

Aš tiesiog beginklis prieš visą A. Tarkovskio pasaulėjautą, nes taip, kaip jis pajaučia pasaulį, joks kitas režisierius taip nejaučia. Aišku, galima atrasti vieną kitą giminingą režisierių, tačiau jo išskirtinumas neabejotinas. Įdomu ir tai, kad tai sovietinis laikotarpis, kur atsargiai buvo žiūrima į ne realistinius filmus, kuriuose yra simbolių ir metaforų, o A. Tarkovskiui pavyko „prasmukti“ pro cenzūros vartus, todėl jo filmus dievino ypač intelektualai, kurie laisvai interpretuodavo ir šifruodavo jo filmų kodus. „Ivano vaikystė“ – puikus nespalvotas filmas, bet kokia energija ir kokybė nuo pat pirmųjų kadrų. Mistinis vaiko pasąmonės bangavimas, kadrai pilni paslaptingų virpesių ir garsų – vėjas, vandens lašėjimas, durų girgždesys, bridimas per pelkes... Režisieriui buvo nepaprastai svarbu žaisti formomis ir garsais, išgaunant pasąmonės bangavimą. Šiame filme akivaizdžiai vaizduojama sunki, „plieninė“ realybė ir sapno forma, kuri įgyja simbolinės reikšmės.

Ivanas – nepaprastas berniukas, jis netekęs abiejų savo tėvų ir dabar Antrasis pasaulinis karas su vokiečiais tampa jo asmeniniu karu. Puikiai parinktas mažasis aktorius, tiesa, jau pasidomėjau aktoriais – daugelis iš jų jau seniai mirę, net nesulaukę Sovietų Sąjungos griūties. Stebina Tarkovskio išgauta kadrų poetika ir jo daugiareikšmiškumas. Man asmeniškai viena įspūdingiausių filmo scenų buvo nufilmuota beržyne, kur balta ir juodos spalvos įgauna maksimalų intensyvumą ir skelbia perspėjimą, pavojų apie karininko ir felčerės flirtą. Na, taip gražiai nufilmuota, kad negalėjau atsigrožėti... Aišku, ir pati berniuko Ivano lemtis filmo pabaigoje sukrečia, nors tiesiogiai lemtis neparodoma, tačiau atrasta byla ir mirties karcerio instrumentai taip įbaugina, kad trumpam pasišiaušė plaukai. Įtariu, Tarkovskis, jeigu būtų ėmęsis siaubo filmo žanro, būtų taip pat sukūręs šedevrų.

Ką aš galiu pasakyti? Paties filmo neanalizuosiu, nes tam reiktų tikriausiai atskiros studijos, tad galiu pasakyti tik tiek, kad šis filmas patiko labiau už „Soliarį“. Gal nepranoko „Stalkerio“, tačiau buvo vis tiek labai stiprus. Besąlygiškai rekomenduoju nemačiusiems kino gurmanams ir gal kiek atsargiau pramoginio kino mėgėjams, nes visgi filmas gana „lėtų apsukų“, čia labiau vaizduojami intensyvūs pasąmonės ir sąmonės procesai, nei pati karinė siužetinė linija, todėl derėtų į filmą žiūrėti visai kitaip. Labai patiko.

P. S. Filmą su lietuviškais subtitrais neseniai patalpino torrent.lt puslapis.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Juodoji našlaitė" / "Orphan Black" (1 sezonas) apžvalga

Sveiki, skaitytojai, 

Na, serialas „Juodoji našlaitė“ (angl. Orphan Black) buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Net neplanavau jo žiūrėti ir po pirmojo pamatyto „Hanibalo“ sezono tiesiog staigiai rinkausi tarp šio serialo ir „Oranžinė – tai nauja juoda“. Kol kas nesigailiu pasirinkęs, nes „Juodoji našlaitė“ man patiko netgi labiau už visų išgirtą „Hanibalą“. Pirmasis sezonas išties „užkabina“ ir nerealiai įtraukia, kad belieka viską pamiršti ir tik žiūrėti, žiūrėti ir dar kartą žiūrėti.

Pirmąjį sezoną, kurį pristato televizijos milžinė BBC, sudaro viso labo tik 10 serijų, bet jos visos įtraukiančios ir puikios. Jau nuo pat pirmosios serijos yra visko, ko reikia geram ir puikiam serialui, bet tikriausiai labiausiai po pirmosios serijos patraukė kanadiečių aktorė Tatiana Maslany, kuri tiesiog pritrenkianti ir kaip moteris, ir kaip aktorė. Na, žinoma, pats scenarijus toli gražu nėra irgi prastas – klonai įdomi mokslinės fantastikos dalis, kuri gana realistiškai pavaizduota, nors netrūksta ir mistinių elementų. Serialas buvo nufilmuotas Kanadoje, Toronte, nors jį finansavo Amerikos BBC, tačiau tai sunkiai pastebima, nes atrodo lyg gryna amerikietiška produkcija. 

Vis dar negaliu atsistebėti pakilusių serialų kokybe. Dešimt serijų nėra daug, todėl rekomenduočiau serialą pažiūrėti ir užkietėjusiems kino gurmanams, kurie iš tolo vengia serialo formato, nes galvoja, kad serialas yra posovietinis reliktas, neretai susijęs su Lotynų Amerikos muilų operomis. Toli gražu kokybiški, neištęsti amerikietiški serialai su puikiais scenarijais šio „lygio“ seniai atsikratė. „Juodoji našlaitė“ turi pasiūlyti puikų scenarijų, aktorius ir intrigą.

Pirmąjį sezoną sužiūrėjau taip greitai, kad tiesiog net nepastebėjau, kaip ištirpo laikas. Čia, kaip ir „Hanibale“, esama detektyvinės istorijos, tačiau ji „surišta“ su viena istorija ir nėra „išsiliejusių“ pašalinių istorijų. Aktorė Tatiana Maslany sukūrė daugybę skirtingų vaidmenų, klonų variantų su skirtingomis biografijomis ir charakteriais. Nemažai tikriausiai teko paplušėti ir operatoriams, filmuojant atskiras scenas ir juos lipdant į vientisą kadrą, nes esama tokių scenų, kur aktorė pasirodo skirtinguose vaidmenyse viename kadre netgi trejais personažais. Nors iš kitos pusės tai lyg ir nestebina, nes šiuolaikinės technologijos leidžia sumontuoti, ką tik norite, bet stebina tai, kad visa tai nėra banalu. Kažkaip serialo kūrėjams pavyko išlaikyti įtampą ir išvengti pigumo, daugelio pramoginio pobūdžio šablonų. Gal dėl to, kad tai iš dalies nulėmė pats serialo žanras – rimta drama su trilerio elementais bei fantastikos prieskoniais. Na, tikrai, serialuose jau nebe naujiena seniai, kai aktorius atlieka daugybę skirtingų personažų, tačiau T. Maslany įdėtas darbas išties neįkainojamas, taip ir nesulaukęs daugybės kritikų įvertinimų ir pritarimų apdovanojimuose. Kai kas net piktinosi, kodėl aktorė ilgai nebuvo nominuota Emmy ir kitiems apdovanojimais, tačiau šiemet, po trečiojo sezono, aktorei pagaliau pavyko pasiekti Emmy nominaciją ir galgi jį net pelnys rugsėjo 20 d. pirmąją statulėlę... 

Polo personažas - tikras saldainiukas merginų akims. 

Feliksas. Kaipgi serialas be gėjų?

Pagrindiniai klonai, kuriuos įkūnijo Tatiana Maslany.

Helena. 

Klonės sprendžia problemas.

Sara - pagrindinis serialo personažas.

Grįžtant prie paties serialo, būta ir tam tikrų jau strategiškai apgalvotų sprendimų, šiokių tokių pataikavimų, sakyčiau, žiūrovams. Pavyzdžiui, Saros brolis Feliksas (aktor. Jordan Gavaris) yra gėjus. Na, koks dabar serialas neapsieina be antraplanio gėjaus personažo? Dėl margumo ir įvairovės, aišku, personažas įdomus, „plastiškas“, bet visgi norisi pasakyti, kaip „neoriginalu“, kaip ir pvz., viena iš klonių yra lesbietė. Akivaizdu, kad kūrėjai naudoja daugiakultūrinę ir seksualinę tolerancijos kortą. Žinoma, pagirtina, bet kartu jau tai tampa serialų štampu. Žinoma, pastebimi ir kai kurių klonų grimų dirbtiniai elementai, pvz., aktorė tinkamai atlieka vaidmenį, „pagavusi“ tam tikrus personažų psichofizinius elementus, tačiau plika akimi žiūrovas mato, kad personažas su peruku ir tik Saros personažas atrodo natūraliausias, nors vėlgi pirmosiomis serijomis ją visgi norėta pateikti kaip blogą mergaitę rokerę, kaip Polas seriale įvardijo, „roko kekšę“.

Bene mįslingiausias serialo personažas tampa Helena, labai susijusi su Saros kilme. Jos psichologija sunkiai perkandama ir tikriausiai jai bus dar vietos skirta kituose sezonuose ir bus daugiau papasakota apie jos „angelo sparnus“ ant nugaros bei apskritai apie jos mąstymo ir pasaulio suvokimo modelį. Elison apskritai personažo tipažas atrodo kaip „Nusivylusios namų šeimininkės“, o kiti personažai irgi atrodo labai skirtingai, tiek socialine prasme, tiek grimu, tiek biografijomis. Akivaizdu, kad kūrėjams rūpėjo atskleisti tiek aktorės gebėjimą persikūnyti į skirtingus personažus, kad serialas būtų įdomesnis ir per skirtingumą „pritemti“ siužetą. Bet velniai nematė, nors tai akivaizdu, bet serialo kokybė nuo to nenukenčia. Kiek užmečiau trumpai akį į kitus sezonus, T. Maslany bus patikėta sukurti dar ir kitų klonų, todėl, regis, laukia dar tikrai labai įdomių ir netikėtų siužetinių vingių.

Seriale pasirodo ir kiti jau gerai žinomi aktoriai. Vienas iš jų Dylan Bruce, kuris sukuria Polo vaidmenį, buvęs klonės Betės vyras dabar myli ir gina Sarą. Aktorius tikriausiai geriau visiems žinomas iš mano nematyto dviejų sezonų sulaukusio serialo „Strėlė“. Smagu buvo sutikti ir kanadietę aktorę Evelyne Brochu (personaž. Delfina), kurią puikiai prisimenu iš Xavier Dolano filmo „Tomas atvyko į kaimą“. „Dauntono abatijos“ aktorė Maria Doyle Kennedy irgi atrodo gana šarmingai, nors ir vaidina antraeilį personažą – Soros įmotę. Šiaip aktoriais esu patenkintas, kaip ir pačiu montažu, serialo idėjomis. Ir... tiesiog nežinau nė ką pasakyti, norisi tiesiog tuoj pat pradėti žiūrėti antrąjį sezoną, kol neatlėgo noras. Rekomenduoju ir Jums!

IMDb: 8.4

Recenzija „Buvau kine“ ČIA.

Tatina Maslany pelno 2013 kritikų pasirinkimo apdovanojimą kaip geriausia draminio serialo aktorė.

Pirmojo sezono anonsas:

Aktorė Tatiana Maslany TV laidoje kalba apie savo vaidmenis seriale „Juodoji našlaitė“:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Malonus miestelis" / "Pleasantville"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Malonus miestelis“ (angl. Pleasanville) (1998), kurį režisavo amerikiečių režisierius Gary Ross, tas pats, kuris režisavo tokius filmus kaip „Bado žaidynės‘ (pirmąją dalį), „Favoritas“ ir kt. Jeigu reiktų apibūdinti įspūdžius po filmo „Malonus miestelis“, galėčiau pasakyti, kad tai itin amerikietiškos kultūros filmas – lengvas, holivudiškas, bet nebanalus, juo gali mėgautis tiek paprasti žiūrovai, tiek kino gurmanai.

Sakyčiau, filmo idėja yra stipriausia šio filmo pusė. Nusiųsti šiuolaikinius jaunuolius (brolį ir sesę) į šešto dešimtmečio transliuotą serialą „Malonus miestelis“, kur nėra konfliktų, kur žmonės šypsosi, kur nėra seksualumo, o tik geros žmonos, geri vyrai ir dirbtina schematiška sistema, kurioje visi jaučiasi laimingi, be problemų, bet vos tik jaunuoliai atsiduria nespalvotoje idilinėje visuomenėje, įvyksta didžiulis perversmas. Jie sutrikdo įprastą gyvenimą ir žmonės ima keistis ir vis labiau panašėti į mūsų visuomenę...

Iš tikrųjų tokiu lyg ir paprastu, sakyčiau, būdu režisieriui pavyko perteikti mūsų visuomenės evoliucijos grandį, jo nepastovumą ir tai, kaip lengva ir pavojinga skaidyti žmones pagal rūšis arba luošinti natūralius prigimtinius pasireiškimus vardan idilinės ir sterilios visuomenės. Būtent dėl šio kritinio požiūrio man filmas ir patiko. Patiko, žinoma, ir visa originali scenografija. Filme pilna garsių šiuolaikinių aktorių – Tobey Maguire, Reese Witherspoon, William H. Macy, Joan Allen ir kt., gal kiek jaunesni, nei paprastai mes juos dabar įsivaizduojame, bet vis tiek buvo juos malonu pamatyti „Maloniame miestelyje“. Filmas išties labai gerai ir šviesiai nuteikia, pasikroviau gerų emocijų ir gerai bei turiningai praleidau laiką. To linkiu ir Jums.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela