Filmas: "Žmogus, pakeitęs viską" / "Moneyball"

Sveiki, skaitytojai,

Dar viena sportinė drama, kuri pavergė pasaulį arba, kitaip sakant, kaip sportinės dramos nusikrato didvyrio iliustracijos ir kuklinasi? Toks filmas man pasirodė „Žmogus, pakeitęs viską“ (angl. Moneyball) (2011), kurį režisavo Bennett Miller. Su šiuo geru režisieriumi pirmą kartą susipažinau pažiūrėjęs „Foxcatcher“ (2014) ir jis mane labai nustebino. Tiesą sakant, to paties tikėjausi ir iš „Žmogus, pakeitęs viską“.

Na, ir neklydau – atpažįstamas režisieriaus braižas, atpažįstama kompozicija, daug emocionalių plepalų, kuriuose ryškėja veikėjų charakteriai – jų trūkumai ir stiprybės, nevengiama problemos kasdieniškumo įspūdžio, gilios egzistencinės herojų duobės, kai norima „uždaryti“ duris karjerai. Tai netipinė sportinė drama, bet lėta, vietomis kai kam gali pasirodyti nuobodi ir vangi istorija, tačiau tame lėtame melancholijos ir sportinio biznio versle yra kažkas to, ką režisieriui pavyksta išgauti – savitai išgaubtą pasaulį. Neslėpsiu, kad „Foxcatcher“ man labiau patiko, gal dėl to, kad pamačiau pirmiau nei šį filmą, gal dėl aktorių grimo ir dar didesnio melancholinio gylio. Režisierius nesibodi režisuoti sporto istoriją perrašiusias asmenybes – tai jis daro itin gerai ir užtikrintai.

Žinoma, didžiausia šio filmo legenda yra Brad Pitt, kuris lyg ir perrašė paties Holivudo istoriją, negaudamas „Oskaro“ ir, kažin, ar besukurs vaidmenų šiam apdovanojimui pelnyti – nominacijai, galbūt. Jo indėlis į šį filmą didelis ir geras, bet ne toks stulbinantis, kokį mes matome aktorių komandą filme „Foxcatcher“. Visgi filmas geras, savaip lėtai įtraukiantis į sporto pasaulio užkulisius, kur sportininkai tarp komandos kampanijų pardavinėjami kaip jūrų kiaulytės, skamba nešvariai, bet taip jau yra. Stebino herojaus užsispyrimas ir inovacinis mąstymas sporto atrankos strategijose – juk paimta iš realaus gyvenimo ir panašu į nesumeluotą kuklųjį didvyrį. Pasibaigus filmui, taip ir neaišku, ko reikėjo daugiau: ar kitokio mąstymo stimulą, ar prigimtinių savybių herojui pakeisti viską? Bet galbūt ir lemtingo atsitiktinumo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvirkščias pasaulis" / "Inside out"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai niekaip neišaugsiu iš didžiosios animacijos – ir labai gerai! Šiųmetis filmas „Išvirkščias pasaulis“ (angl. Inside Out) (2015) pretenduoja tapti vienu geriausiu šių metu didžiosios animacijos filmų ir visai neabejoju, kad bus nominuotas „Oskarui“. Šiandien kritikai tiesiog negaili liaupsių šiam filmui ir daugelį tiesiog sužavėjo filmo idėjos ir pasakojimas apie mergaitės viduje gyvenančias skirtingas emocijas, jų dermę ir žmogaus vystymąsi.

Filmo „gerumas“ slypi paprastume – tiesiog filmo kūrėjai surado puikią idėją ir ją įgyvendino be vargo. Iš pradžių visgi galvojau, kad filmas bus daugiau prisodrintas įvairių „bajerių“ ir juokelių, kas dažnai lemia animacinio filmo sėkmę. Visgi filmas daugiau išėjo kaip fantastinė drama, kur mūsų žmonių emocijos priklauso nuo amžiaus tarpsnio. Daugelį žavi idėja, jog žmonės yra kažkieno tampomi už virvučių, o šįkart apie emocinius vergus, susijusius su žmogaus raida. Apskritai filmas stipriausias pasirodė tuo, kad kūrėjai rado būdą taip lengvai, paprastai ir žaismingai papasakoti vaikams (ir visai šeimai) apie sudėtingus žmoguje esančius psichikos ir brendimo, augimo procesus. Iš vidaus parodyti, kaip žmogus auga, kaip keičiasi jo vertybės, emocinis fonas, kaip prarandami prisiminimai iš vaikystės – ir visa tai, prašom, nėra lėkšta.

Galbūt tai nėra mano mėgstamiausias matytas animacinis filmas, tačiau vertinu jo pastangas ir idėjas, todėl smarkiai rekomenduoju jį žiūrėti su visa šeima. Mažiesiems, tikiu, tai bus tikrai neišdildomas įspūdis. Dabar galvoju, jeigu man kas nors vaikystėje būtų parodęs šį filmą, kažin, kaip jį būčiau priėmęs, supratęs ir toliau gyvenęs?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karštos gaudynės" / "Hot Pursuit"

Sveiki, skaitytojai,

Žinote tuos prisitaikymo būdus, kai filmas parenkamas pagal kompanijos nuotaiką ir norisi kažkokio bendro žiūrėjimo, nors to filmo kaip kinomanas vengtum iš tolo? Va taip nutiko su filmu „Karštos gaudynės“ (angl. Hot Pursuit) (2015). Tai jau trečias mano matytas režisierės Anne Fletcher filmas ir galiu pasakyti, kad „Piršlybos“ (2009) su Sandra Bullock kol kas buvo geriausias būdas sudominti, įtraukti ir prajuokinti žiūrovą.

„Karštos gaudynės“ gali pasigirti nebent aktorėmis – „Oskaro“ savininkės Reese Witherspoon ir šiaip dėl sekso pakviesta Sofia Vergana, kurios turėjo sudaryti kontrastišką komedijos šlagerio vertos poros. Na, ir sudarė, sakyčiau, tik visumoje nelabai juokingą. Visų pirma komedijai pristigo šmaikščių juokelių, ypač originalių, nesikartojančių per visus filmus. Žinoma, buvo vienas kitas šmaikštumas, kuris juokino, pvz., žinių vedėjai, kurie „nusikaltėles“ vis labiau sendino ir vis labiau žemino ūgio atžvilgiu. Šiaip pati keršto istorija, vargšės nevykėlės policininkės pasakojimas ir bendravimas tarp personažų pasirodė itin prėskas. Stigo idėjų scenarijui, stigo ir aplinkybių pasireikšti aktorėms kaip komikėms, todėl filmas tampa vietomis netgi siaubingai nuobodus, o jeigu dar kokią reklamą uždėtų, tai perjungčiau kanalą ir po to nebegrįžčiau, nes tikriausiai užmirščiau, ką žiūrėjau.

Filmas kuo puikiausiai, sakyčiau, tiktų vakarėliams, lošiant kortomis, kai norisi, jog kažkas eitų kaip fonas, nes vyrai galėtų užmesti akį į Sofią Verganą. O šiaip juosta kaip komedija – vidutinybių vidutinybė. 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb: 5.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kirtis dešine" / "Southpaw"

Sveiki, kino mėgėjai,

Nekenčiu sportinių dramų! Nebent ta sportinė drama išties gera... Ar tokia yra amerikiečių režisieriaus Antoine Fuqua filmas „Kirtis dešine“ (angl. Southpaw) (2015). Tiesą sakant, prie šio filmo nė iš tolo nebūčiau prisilietęs, jeigu ne aktorius Jake Gyllenhaal, kuris paskutiniu metu apskritai kine daro neįtikėtinas tiek fizines, tiek dvasines transformacijas, atsiduodamas vaidmenims besąlygiškai. Jo vienas iš paskutinių darbų „Nakties klajūnas“ tiesiog pribloškė, nes aktorių sunku atpažinti tokį sulysusį, o štai „Kirtis dešine“ aktorius jau „kietas“ boksininkas, pilnas raumenų... Sakyčiau, per tokį trumpą laiką gana didelės pastangos ir šuoliai, kurie tikrai neturėtų praslysti pro kino kritikų akis.

Grįžtant prie filmo, galiu pasakyti, kad pradžia buvo ganėtinai niūri ir nuobodi – talentingas boksininkas karščiuojasi ir puikuojasi, kol galiausiai per savo puikybę netenka praktiškai beveik visko – turtų, žmoną, vaiko globos ir sparčiai gerdamas ritasi žemyn. Būtų išties banalu, kad filmas būtų vien tik ritimąsi žemyn, nors pirmas pusvalandis išties nelengvas – sumuštas kūnas nuolat talžomas, žaizdos negyja, siela skilinėja ir apskritai režisieriui ir aktoriui pavyko išgauti kone tikro Kristaus paveikslą – netgi savotišką kankinį, kurio žiūrovas tiesiog gaili. Na ir antroji šio filmo pusė – sunkus kelias į sėkmę ir atsitiesimas, kas dažniausiai ir yra būdinga sportinėms dramoms. Nepaisant nuspėjamo siužeto, opozicinių scenų – geras žmogus išmokiaą pykstantį nusiraminti, dialogų priešpriešos, „užstatyta“ mergaitė, kurią reikia susigrąžinti... Viskas čia daugmaž, kaip sako anglai, OK.

Džiugu, kad šiaip ne taip režisieriui pavyko išgauti tikros dramos elementus. Visų pirma pagrindinio personažo vidinius dvasios svyravimus. Čia svarbi ne tik fizinė kančia, talžomas kūnas, bet ir personažo vidinė praradimo ir susitaikymo, apsisprendimo svarba. Aišku, filmas baigiasi herojo pergale, juk kitaip sunku ir įsivaizduoti finalą, kai šitiek lūkesčių žiūrovas sudeda į veikėją. Visgi filmas stiprus ir man visumoje patiko dėl režisūros ir dėl pagrindinio aktoriaus, kuris tiesiog pasiekė savo aktorinę viršūnę, kad net darosi įdomu, ar bepajėgs savo vaidmenimis dar kažkuo nustebinti.

Visgi turiu priekaištą tik lietuviškam filmo pavadinimui „Kirtis dešine“, nes truputį nelogiška, kad būtent personažas nokautuoja kairiuoju rankos kirčiu, o filmas pavadinimas priešingai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:  7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerontofilija" / "Gerontophilia"

Sveiki, kinomanai,

Kas būtų, jeigu devyniolikmečiai imtų įsimylėti senukus? Nepagalvojote apie tai? Neskanu? Nesąmonė? Sakysite, koks čia per dar vienas iškrypimas! Apie tai prabyla kanadiečio režisieriaus Bruce La Bruce filmas „Gerontofilija“ (angl. Gerontophilia) (2013). Tiesą sakant, niekada iki tol plačiau plėtotos šios temos vaidybiniame filme, bent kiek jau pamenu, neteko regėti, todėl buvo be galo smalsu ir įdomu. Esama filmų apie seksualines mažumas, apie žmones, užmiegančius staiga einant pieno į parduotuvę, ir netgi poligaminius atsidavusius santykius, o štai gerontofilus, na, kaip jaunas žmogus turi seksualinį potraukį itin seniems žmonėms – tikrai ne.

Taigi, šio filmo unikalumas prasideda pasirinkta tema ir tikriausiai tuo ir pasibaigia. Nedidelio biudžeto, nekomercinis filmas, bet kruopščiai atidirbtas suintriguoti ir „sunepatoginti“ žiūrovą. Ką gi, nesiskundžiu, režisieriui, kuris rašė šį scenarijų, tai kuo puikiausiai pavyko – išprovokuoti prieštaringus jausmus, iškelti į viešumą šią temą ir paleisti diskusijoms per žiūrovų lūpas. Jaunas vyrukas įsidarbina baseine gelbėtoju, tačiau darydamas dirbtinį kvėpavimą senukui skenduoliui pajaučia lytinį potraukį... Lyg ir bėga nuo to ir tiesiai nuo vilko ant meškos – įsidarbina senukų prieglaudoje, juos prausia, mėgaujasi jų kūnais. Režisierius nesibodi romantiškai vaizduoti tuos kadrus, panašius į šokančią tik su bikiniu Carmen Electra, plyšus automobilio oro žarnelei – netgi primena šiokį tokį cinizmą. 

Kur didžiausias pakastas šio filmo šuo? Žinoma, scenarijuje, kuris pasirodė dvejopas. Režisierius lyg ir pasirinko gerontofiliją vaizduoti gana teigiamai, netgi nepristigo heroizmo – vaikinukas „nugvelbia“ senuką iš ligoninės ir kartu leidžiasi (kaip Telma ir Luiza) į kelionę nežinia kur. Šiuo principu viskas pernelyg paviršutiniška, nors tema ir trikdo, bet iškart pasigendama pagrindinio personažo vidinės dvasinės kovos – jis gi be kovos priima savo potraukį senukams ir be vargo susitaiko su savimi tokiu, koks yra – tokiu atžvilgiu filmas netenka kažkokios vidinės atsvaros ir tampa fantasmagoriškas, nuotykinio žanro – feministė draugė irgi buvusį draugą apiberia bučiniais ir komplimentais, motinai apskritai, kuri lyg jau kryžma gulėsi kaip kliūtis, susilaužo koją ir dingsta kaip kliūtis, net medicinos sesuo nusuka akis ir leidžia viskam vykti. Tiesiog kelionė be stabdžių ir ribų, be didesnių sunkumų...

Taigi visumoje filmas pasirodė įdomus tik savo pasirinkta tema, erotiniais keliais trikdančiais kadrais, kurie maloniai nustebino, bet visumoje filmo gelmės neišvystytos, tik kaip tas uodas čiuožikas, praslydo paviršiumi, suvirpindamas intrigą, bet taip iki galo ir nepanėręs į vandenį. Be abejo, filmas nėra prastas, tačiau man norėjosi kažko daugiau, ypač tai, jog režisierius nesiekė komedijos ir nuotykių žanro, bet vos neišvirto per klišes į šią pusę.

Beje, labai patiko kanadiečio jaunojo modelio aktorinis debiutas Pier-Gabriel Lajoie, tačiau vaikinas šiuo vaidmeniu sustojo ir aktoriaus kelio nebesirenka. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela