Filmas: "Pogrindis" / "Подземље' (Podzemlje) / "Underground"

Sveiki, skaitytojai,

Ką Jums sako antraštė: „filmas pelnė Kanuose Auksinę palmės šakelę“? Tikriausiai mažų mažiausiai tai gero ir kokybiško kino rodiklis, tačiau, kaip žinia, netgi įvairūs apdovanojimai kartais palieka tik prėsko filmo įspūdį ir taip nesupranti – ar visiškai pats tampi bukas, ar kažko tame filme neįžvelgei? Viso šito lyg ir tikėjausi pasirinkęs serbų režisieriaus Emir Kusturica kino juostą „Pogrindis“ (serb. Podzemlje) (1995), kuris pelnė „Auksinę palmės šakelę“, taigi, vieną aukščiausių gero kino įvertinimų, tikriausiai, kur kas patikimesnių nei patys „Oskarai“. 

Pasakysiu taip: filmas mane gerokai šokiravo. Jį žiūrėdamas mainiausi kaip chameleonas, kadangi pradžioje kone čigoniškasis karnavalas pasirodęs filme mane net nupurtė: ar tikrai pasirinkau tinkamą filmą? Vėliau, sproginėjant Antrojo pasaulinio karo bomboms ir paleidžiant zoologijos sodo žvėris, pagalvojau: aha, jau šis tas vyksta... Tiesą sakant, filmas itin sodrus, prifarširuotas paradoksalių simbolių, tokių aštrių komedijinių situacijų, kad kartais artėjama prie kažkokio karinio filmo parodijos, bet vos tik susitaiko žiūrovas su kiču, žiūrėk, režisieriui pavyksta išsisukti ir paneigti, jog filmas absoliučiai lėkštas ir per metaforas grįžti prie esmingų karo egzistencinių klausimų. Žinote, tai ekspresyvus, intensyvus filmas, kiek crazy ir provokuojantis, kad neapleidžia keista nuojauta, ar šis filmas kartais ko nors neįžeidžia? Pasakojama istorija nuo Antrojo pasaulinio karo iki Jugoslavijos karo iš esmės papasakoja apie kartą, kuri ieško ramios nuosavos žemės, Pažadėtosios žemės. Visoje šioje karnavališkoje šventėje apie karą ir mirtį, režisierius tiesia simbolinį apie Rojaus ilgesį – mitinę ramybės ir taikos žemę, kuri tikriausiai, kaip ir filme vaizduojama, įmanoma kažkur pomirtiniame gyvenime.

Trijų valandų soti mišrainė, futuristinių gairių filmas padarė išties neišdildomą įspūdį: kėlė juoką, pasibaisėjimą, vertė mąstyti, atpažinti simbolius, prisiminti Balkanų regiono (kartu ir visos Europos) istoriją... Tiesiog tiek daug visko šiame filme ir viskas pateikta taip ekspresyviai, kad likau po seanso kaip po gero maratono. Labai rekomenduoju užkietėjusiems kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svarbiausia nepakenk" / "...First Do No Harm"

Sveiki,

Dar vienas filmas su Meryl Streep tikriausiai niekam nepakenktų, ypač jeigu esate šios aktorės gerbėjai kaip aš. Drama „Svarbiausia nepakenk“ (angl. First Do No Harm) (1997) yra televizinis filmas, sukurtas remiantis tikra istorija apie epilepsijos traukulių kamuojamą mažą berniuką, dėl kurio ima kovoti viena amerikiečių šeima, bandydama išgelbėti sūnui gyvybę...

Nesu tikras, ar filmas geras kaip meninė juosta, tačiau beveik neabejoju, kad edukacinę funkciją jis atliko kuo puikiausiai, ypač tiems, kurie su epilepsija yra susidūrę realiai. Neslėpkime, filmas lyg užsakymas, sukurtas šviesti žmones. Gale filmo M. Streep balsu įgarsinta tekstinė žinutė su adresais tik paliudija, kad aktorė veikiau prisidėjo prie labdaringos akcijos, nei rimto vaidybinio filmo kūrimo. Visgi M. Streep pelnė „Emmy“ nominaciją. Mažabiudžetis filmas parodo medicininės rinkos standartais grįstą verslumą, slepiama informacija apie veiksmingus gydymo būdus gali pražudyti ne tik šią vaizduojamą šeimą, bet ir milijonus gyventojų – ką jau seniai kalba įvairūs nepriklausomi dokumentiniai filmai apie farmacijos rinką. Epilepsijos gydymas badavimo dieta, dėl kurio pasveiko tūkstančiai žmonių, sukrėtė ne vieną, tačiau pasaulyje dar iki šiol gydoma itin sunkiais būdais...

Filmas absoliučiai vidutiniškas, jaudina drama ganėtinai menkai, nes vaizdavimo būdai šabloniški, dialogai sukalti švietėjiškai, terminai kartojami aktorių lūpomis taip, kad juos išmoktų pats žiūrovas. Visais atžvilgiais tai itin vidutiniškas filmas, net jeigu jame pasirodė M. Streep. Nepaisant visko, pati istorija gana ašaringa ir graudinanti – verta pamatyti nors vieną sykį gyvenime, kad sužinotume, kokios ligos tyko pasaulyje, tačiau kaip meniniam filmui šiai juostai mano vertinimas būtų netgi prastas, tačiau yra kaip yra.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Susitikimai pasaulio krašte" / "Encounters at the End of the World"

Sveiki,

Ką žinote apie Antarktida? Kad ten tirpsta ledynai ir vasaroja pingvinai? Tai tikriausiai viskas, ką mes žinome apie šį ledo kontinentą. Dokumentinis filmas „Susitikimai pasaulio krašte“ (angl. Encounters at the End of the World) (2007) tik po kelerių metų buvo pastebėtas ir netgi nominuotas „Oskarui“ geriausių dokumentinių filmų kategorijoje. Iš esmės nieko apie Antarktidą nežinančiam žiūrovui šis filmas žiūrėsis kaip edukacinis, kone Youtubinis vaizdinys.

Tiesą sakant, iš filmo tikėjausi kur kas daugiau emocijų ir įdomesnių istorijų. Turint galvoje, kad dokumentikos žiūriu gana retai ir ji dažnai mane „įkrauna“ didžiulėmis emocijomis, tai šis filmas paveikė kur kas mažiau, nei tikėjausi. Žinoma, tenka pripažinti, kad gal filmą nufilmuoti apie Everestą kur kas paprasčiau nei apie Antarktidą, nes čia žmones ir įrangą galima suskaičiuoti ant vieno popieriaus lapo. Sudėtingos filmavimo sąlygomis ne kažin kiek tos Antarktidos ir parodoma, kur kas labiau režisierių jaudina žmogaus ir gamtos santykis bei ten gyvenančių mokslininkų asmeninės biografinės istorijos. Toks įspūdis, kad ten gyvena pasaulio valkatos, neturintys nei namų ir nuolat migruojantys kaip pingvinai – viskas ok, nes tai iš tikrųjų žavi ir man patinka, tačiau žiūrint apie Antarktidą būtent ir tikiesi išvysti Antarktidos grožį ir siaubą...

Filmas paveikus tiek, kiek režisieriui pavyko panirti po ledu ir atskleisti tą ledo ir vandens karaliją, ant kurio vaikšto žmogus. Garsai, spalvos, pingvinai ir ruoniai, vandenynų dugno gyventojai, narai po ledu – štai, kas iš esmės visada šiame filme jaudino, keista uždaro ledo katedra, ramybė ir perteiktas didingas baugumas. Na, ir žinoma, buvo įdomios tos gyventojų sąlygos bei tyrinėjimo objektai, kai mes skaičiuojame sekundėmis išnykstančias gyvybės rūšis, tai ten kasdien atrandama bent po vieną naują gyvybės formą (žinoma, vasaros metu), nes Antarktidoje, kaip ir Šiaurės poliuje, saulės nebūna penkis mėnesius. Iš esmės įdomi dokumentika, pažintinė ir kartu šiek tiek su hipiškos nuotaikos gaidele pasakojama istorija, kažkodėl nei nustebino, nei ką, bet buvo ganėtinai įdomu save pažindinti su Antarktida per šį filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela