Filmas: "Liūtas" / "Lion"

Sveiki, skaitytojai,

Šešiems „Oskarams“ nominuota drama „Liūtas“ (angl. Lion) (2016) jau spėjo pavergti ir pravirkdyti ne vieną žiūrovą. Jaudinanti biografinė istorija apie Indijoje pasimetusį mažametį ir susitikimas po daugel metų su gimdytojais dažniausiai prikausto emocionalius ir egzotinių kelionių ištroškusius žiūrovus, kurie iš filmo tikisi aukštos klasės emocijų, graudžių susitikimų, netikėtų išsiskyrimų ir daug ašarų bei apsikabinimų, bet... Visa tai menkai jaudino mane patį, kadangi tikriausiai jau praėjo visi „Lūšnynų milijonieriai“ ir vaikystės filmai šeimai, kada paliktas šunelis pereina visas valstijas, kol suranda išsikrausčiusį šeimą. Oi, kaip mes verkdavome, prisiminkite...

Visu šiuo Disnėjaus pagrindu, rodos, pastatytas ir „Liūtas“ iš pažiūros dar viena grįžimo į šeimą drama. Kuo šioji gera? Žinoma, aktoriai puikiai nudirbo savo darbus... Antraplanė aktorė Nicole Kidman, kuri jau buvo laikoma nurašyta aktore, vėlei pelnė „Oskaro“ nominaciją ir atkišo špygą savo kritikams, didžiausia staigmena daugelį erzinantis aktorius Dev Patel, kuris jau panašioje lemties istorijoje yra filmavęsis „Lūšnynų milijonieriuje“, kuris už „Liūtą“, pripažinkime daug simpatingesnis, manieringesnis ir įdomesnis filmas. D. Patel atlieka gana manieringus indiškus vaidmenis, tačiau „Liūte“ jis vakarietiškos kultūros vyrukas, kuriam svarbu perteikti vidinių demonų ir abejonių emocijas... 

Nežinau, manęs asmeniškai „Liūtas“ nepavergė taip, kaip tikėjausi. Žinoma, neįtikėtina istorija su daug jaudinančių scenų, stipria vaidyba... Ypač verčia pirmoji filmo pusė išgyventi dėl mažojo klajūno, bet visumoje filmas labiau šeimyninis, peizažinis, disnėjiškai herojiškas, kas labai tinka didžiajam kinui ir masiniam žiūrovui, todėl galbūt pernelyg panašus savo maniera į kitus filmus. Vidinį draminį klodą kažkiek užpildo aktoriai, jų veido mimika, abejonės, krapštymasis po išdilusią atmintį, tačiau santykiai kažkaip pavaizduoti pernelyg teatrališkai, o jau finalinis susitikimas veikiau ne kaip atsitiktinis susitikimas (kas, atrodo, realiai turėtų būti), bet siekiant emocinio efekto kone piešiami ritualiniai kaimo susitikimai ir tai šiek tiek liūdina... Visų išgirtas filmas turi, mano akimis, nemažai trūkumų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Robert Seethaler "Visas gyvenimas"

Robert Seethaler „Visas gyvenimas“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017.

Sveiki, 

Viena ryškiausių ir labiausiai tarp intelektualų aptarinėjamų knygų po Vilniaus knygų mugės tapo vokiečių rašytojo ir aktoriaus Robert Seethaler romanas Visas gyvenimas (vokieč. Ein ganzes Leben), kurią išleido geros literatūros kalvė Baltos lankos. Tiesą sakant, pažįstu ne vieną skaitovą, kuris baidosi knygos formato ir apimčių. Argi gali būti geras romanas, kuris turi viso labo daugiau nei 100 puslapių? Žinoma, kad gali ir aš nesu tokios nuomonės šalininkas, tačiau neretai būna, kad apimtys irgi kūriniui turi nemažai įtakos. Kuo ilgesnis romanas, tuo labiau skaitytojas yra priverstas paaukoti laiko jį skaitydamas ir tuo labiau „įsileisti“ knygos pasaulį į save. Rodos, R. Seethaler romanas neatitiktų šių principų ir tarsi kurdamas europietišką meditatyvų pasakojimą, gludina pasakojimą iki smilčių, kol pasakojimas tampa toks išgrynintas, kad knygą būtų galima laikyti kone kišenėje ir nešiotis kaip užrašų knygutę.

Visas gyvenimas, nominuotas Man Booker International, beregint sulaukė įvairių palyginimų su kitais kūriniais. Daugelis (kaip ir ant viršelio mini Irish Times) knygą lygina su John Williams Stouneriu, kurį lietuviškai taip pat išleido Baltos lankos. Tiesą sakant, panašumų esama nemažai, bet ryškiausi yra du dalykai: 1) tėknus ir ramus pasakojimo stilius; 2) romi egzistencinė personažo gelmė, mikroskopinis personažo požiūris į gyvenimą. Tokie „nepiktybiški“, iš pirmo žvilgsnio netgi visai nešarmingi charakteriai buvo ilgą laiką nepatrauklūs literatūroje. Andrėjas Egeris, pagrindinis veikėjas, kurio visas gyvenimas sutalpinamas į 130 puslapių, iš pažiūros yra ypatingas savo keistame luošume (jis šlubuoja, bet į kalną lipa tiesiau už sveiką žmogų), tačiau neapleidžia jausmas, kad jam yra kažin kokia silpnaprotystė, jis nemąsto civilizacijos sąvokom, o gyvenimą ir kalnus jaučia kažin kokia gyvuliškai švelnia prigimtine jėga, kas Egerį padaro pacifistą, tik retkarčiais pasiduodantį prigimtiniam veržlumui (karinė prievolė, moters įsimylėjimas...).

Netrunka prabėgti visas Egerio gyvenimas, todėl knyga palieka prabėgusio liūdno tarsi paties Stounerio gyvenimą: sunki vaikystė, socialinė atskirti, luošumas, sunkus kalnų darbas, meilė, senatvė ir begalinė vienatvė. Būtent vienatvė ir kalnai suteikia kūriniui atšiauraus atspalvio, labai tinkančio mizantropiškam R. Steethaler personažui. Gyvenimiškos tiesos „integruotos“ ne tiesmukai, o perteiktos per svarbius veikėjui gyvenimo momentus. Viena didžiausių katastrofų – sniego nuošliauža, kuri sunaikina ir atima iš Egerio viską, tačiau jis kaip augalas, atsistoja ir toliau gyvena. Ar kalnai turi atmintį? – klausia vienas personažas Egerio ir šis negali atsakyti, niekas negali atsakyti, nes žmogus gyvas tol, kol jis turi atmintį ir artėjant Egeriui link gyvenimo pabaigos, skaitytojas jaučia viso gyvenimo tėkmę, sudėtą į 130 puslapius, todėl beregint ištinka nostalgiškas jausmas, jog ir mūsų pačių gyvenimas kažkiek panašus į Egerio, tik sunku suvokti, kiek sau leidžiame pripažinti savo tuštumą ir vienatvę.

 Rašytojas Robert Seethaler.

Poetiškas pasakojimo tonas nugludintas, autorius neskiria itin daug aprašymams apimties, tačiau neapleidžia ir įspūdis, jog per visą kūrinį jis būtų aprašęs vien tik kalnų gamtovaizdį. Tokį įspūdį suteikia tai, kad žmogaus gyvenimas ir gamtos (kerštingos ir apdovanojančios) sąsajos tokios susiliejusios, kad persmelkia pagrindinį personažą. „Metai tiesiant lynų kelius atsigręžus atgal susitraukė į vienintelio sezono mėnesius, užtat kartais regėjosi, lyg jis pusę gyvenimo būtų prakabojęs ant jaučių buomo, žiūrėdamas į žemę, atkišęs į vakaro dangų baltą užpakaliuką (p. 83)“.

Nesu tikras, kiek atmintyje išsilaikys ši knyga. Ji nėra ta, kuri jus garantuotai sudrebins, atims žadą, šokiruos – tai nėra jos tikslas. Visas gyvenimas teikia tiesiog kažin kokio estetinio pasigėrėjimo ne vien literatūros išgryninimu, bet ir filosofiniu klodu, kur galime įžvelgti ir praradimuose, ir vienatvėje, ir senatvėje kažkokio laikino gyvenimo žavesio. Panašiai, sakyčiau, „gyvenimą sutalpino“ rusų rašytoja L. Ulickaja parašiusi apysaką Sonečka, kur vaizduojamas vienos moters gyvenimas nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos vos 100 puslapių kūrinyje.

Abejoju ir dėl to, kad tai bus mano perskaitytas metų kūrinys ir tikriausiai net neįeis į geriausių perskaitytų kūrinių penketuką, bet tai visai nesvarbu, nes knyga parašyta ne penketukams ir ne topo viršūnėms, nors Vokietijoje šis kūrinys labai populiarus, bet maloniai popiečiai, kur nors pavasarį, kur nors gamtoje, ištiesus nuogas kojas į saulę. Popiečio malonumas, maloni arbatos popietė su gražiais estetiniais ir filosofiniais pasvarstymais. Taip, gera knyga gali būti parašyta ir 100 puslapių, kuria sutelpa visas gyvenimas. 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eva: dirbtinis intelektas" / "Eva"

Sveiki,

Retai kada nuvilia ispanų kinas, todėl su entuziastu pasinėriau į fantastinę dramos juostą „Eva: dirbtinis intelektas“ (ispan. Eva) (2011) tikėdamasis velniai žino ko – sukrėtimo, intrigos, pamąstymų po filmų, kažko, kas lieka pasibaigus filmui, tačiau...

Filmas apie dirbtinius intelektus išties jau nebe nauja vaga kino industrijoje ir tikriausiai labiausiai viskas lyginama su Spielbergo „Dirbtiniu intelektu“, kur viskas išties buvo kruopščiai apgalvota ir pateikta kaip pasakoje. „Eva: dirbtinis intelektas“ praktiškai nepateikia nieko naujo, tik dar prastesnį scenarijų ir dar didesnę atskirtį nuo realybės. Filmas nuobodus nuo pat pradžių, kada jį bandoma vystyti mokslininko ir jo prarastos mylimosios santykių rėmuose, o santykiai gana šalti ir mokslinės fantastikos rėmuose (kas dažnai ir nutinka) atrodo personažai sukaustyti, praradę intrigą, juslumą ir emocijas. Apskritai tariant, visas filmas kažkoks šaltai negyvas, be įdomesnės atmosferos: kas kad šalia vaikšto robotai, dirbtinė Eva, mechaninis tarnas, įterpta keletas gerai vizualiai atrodančių fantastinių scenų, jeigu visumoje istorija, kuri teikė originalumo lūkesčių, subliūkšta ir lieka nuolatinis nepasitenkinimas – ar tikrai viskas gerai su šiuo filmu?

Negyvos scenos konstruojamos gana primityviu kone teatriniu būdu, nėra gilesnių poteksčių tik priartėjimas prie kažkokių blankių nukvėpusių trilerio žanro kiautų. Aišku, analizuojant įvykius ir tai, ką norėjo pasakyti filmo kūrėjai, galima daug ką pateisinti ir paaiškinti, tačiau filmas kaip koks belytis asmuo – jis nesukelia jokio susidomėjimo. Priešingai – vienas didžiausių filmų minusų yra neišplėtotas scenarijus originalumo link, viskas nuspėjama, visi siužetiniai vingiai iki kaulo čiulpų matyti ir tiesiog pasibaigus filmui man jau tapo aiškiau negu aišku, jog šis ispanų filmas tiesiog tuščiaviduris ir neturintis išliekamosios vertės.

Mano vertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela